Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas – 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir E. K. paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžia, nuosprendžiui įsiteisėjus, skaičiuotina nuo faktinio E. K. sulaikymo.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš E. K. 300 (trys šimtai) eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad E. K. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta ne tik jo paties prisipažinimu, tačiau ir kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį (padaryta apysunkė tyčinė nusikalstama veika), kaltės formą (nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikalstama veika padaryta siekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta), nuteistojo asmenybę. E. K. daug kartų teistas ir anksčiau, taip pat daug kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes. Šią nusikalstamą veiką jis padarė sekančią dieną po to kai buvo paleistas atlikęs laisvės atėmimo bausmę už automobilių vagystes.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 4 dalį arba aukštesnės instancijos teismui įvertinus, jog jo padaryta veika skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuota teisingai, jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne bausme, arba pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

4. Atsiliepimų byloje negauta.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais pagrindais ir motyvais. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl E. K. kaltės atvirai pagrobus svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą.

9. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas, kai teismui nekyla abejonių dėl kaltumo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimų nenustatė, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-166-699/2018).

10. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog E. K. pagal šį straipsnį pripažintas kaltu už tai, kad 2023 m. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui M. M. nurodydamas, kad nori pirkti automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 500 (penkių šimtų) eurų vertės, atstovui M. M. davus automobilio raktelius, pasiėmė minėtą automobilį bandomajam važiavimui ir išvažiavo, tačiau į automobilių stovėjimo aikštelę negrįžo ir automobilio negrąžino, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, padarydamas turtinę 500 (penkių šimtų) eurų žalą.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pilnai pripažino ir nurodė, jog nuoširdžiai gailisi. E. K. apklausos metu nurodė, jog kadangi neturėjo kur gyventi, 2023 m. (duomenys neskelbtini) nusprendė pavogti automobilį, kuriame galėtų gyventi. Peržiūrėjus automobilių pardavimo skelbimo portalą www.autoplius.lt, rado skelbimą apie parduodamą kaltinime nurodytą automobilį. Telefonu susitarus dėl automobilio apžiūros ir E. K. 2023 m. (duomenys neskelbtini) atvykus apžiūrėti automobilį, jis nurodė, jog automobilis jam tinka ir jis ketina jį pirkti. Apeliantas pardavėjui padavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir gavo automobilio Opel Vectra raktelius bei pasiteiravo, ar gali automobiliu pravažiuoti. Pardavėjas nurodė, jog E. K. automobiliu pravažiuoti gali, tačiau tik automobilių stovėjimo aikštelėje, bet nuteistasis įsėdo į automobilį ir išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės. E. K. važiuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu jam ne vieną kartą skambino M. M., tačiau jis neatsiliepė, bet išsiuntė trumpąją sms žinutę, jog neužilgo grįš, tačiau grįžti iš tikrųjų neplanavo. E. K. važinėjant automobiliu jis užgeso ir nebevažiavo, nuteistasis užrakino automobilį ir išėjo bei pametė automobilio raktelius (2 t., b. l. 8-11). Aukštesnysis teismas pažymi, jog kaip matyti iš aukščiau aptartos E. K. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdu, ką pripažino ir pats apeliantas, jog automobilį jis pagrobė su tikslu jame gyventi. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausiamas E. K. nurodė, jog supranta, kad pavogė automobilį. Aukštesniojo teismo vertinimu, būtent aukščiau įvardinti nuteistojo E. K. veiksmai, rodo jo atkaklų siekį užvaldyti konkretų automobilį ir juo naudotis kaip savu, t. y. jį pasisavinti BK 178 straipsnio prasme. Apeliantas neabejotinai suvokė, jog automobiliu Opel Vectra naudosis neteisėtai, kadangi nebuvo sudaryta jokia naudojimosi ar pirkimo-pardavimo sutartis ir kad už tokį pasinaudojimą transporto priemone jis neketina atsiskaityti, tačiau vis tiek siekė šiuo automobiliu tam tikrą laikotarpį naudotis kaip savo – negavus leidimo išvažiuoti iš automobilių stovėjimo aikštelės teritorijos, pačiam nusprendus išvažiuoti, nuvažiavus tam tikrą atstumą, automobiliui nustojus važiuoti, paliko jį kitoje, savo paties norimoje vietoje (ties namu, adresu (duomenys neskelbtini)).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame įstatyme ar teismų praktikoje nėra apibrėžtas koks nors konkretus laikotarpis, kuriam asmuo, grobiantis svetimą turtą, turi norėti šį turtą paversti savu, t. y. kvalifikuojant asmens veiksmus kaip vagystę nėra būtina konstatuoti, jog daiktą asmuo norėjo pagrobti visam laikui, negrįžtamai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė laikomi baigta, kai kaltininkas turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-25/2002, 2K-234/2006, 2K-381/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pavyzdžiui, automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-211-511/2023, 2K-212-511/2023). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės ir yra nustatytos. Kaip pats ir pripažino, E. K. neturėjo pinigų įsigyti automobilį, taigi jis neturėjo jokių tikrų ar tariamų teisių į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė naudotis. Aukštesniojo teismo vertinimu, nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pats savanoriškai pardavėjams pateikė savo asmens tapatybės kortelę, pastariesiems tvirtindamas, jog jie gali sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. K. neketino įsigyti automobilio, o asmens dokumento perdavimo pardavėjams veiksmams vertintinas kaip bandymas gauti jį pasitikėjimą ir sudaryti įspūdį, jog apeliantas išties ketina pirkti automobilį. Pažymėtina, jog nuteistojo ir bendrovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl neapibrėžtas laikinas pasinaudojimas svetimu turtu niekaip negalėjo būti įvertintas kaip teisėtas veiksmas. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad automobilis iš esmės buvo paliktas likimo valiai, visiškai kitoje vietoje, negu buvo paimtas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad svetimo turto užvaldymas, nepriklausomai nuo to, kaip ilgai jis trunka, yra pavojingas veikimas, juo pažeidžiamas kito asmens nuosavybės neliečiamumas ir padaroma tam tikra žala turto savininkui. Taigi, nors nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 4 dalį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, E. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atvira vagystė, t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

13. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

14. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

15. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su E. K. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas nuteistajam apeliantui galutinę bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

16. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

17. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas E. K. paskyrė vienu trečdaliu sumažintą 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. K. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Padaryta nusikalstama veika nukreipta į įstatymo saugomas vertybes - nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas ne pirmą kartą, be to, iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui priimtus registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, jog E. K. daugybę kartų yra baustas administracine tvarka, paskirtos baudos nesumokėtos (1 t., b. l. 146-181). Iš baudžiamosios bylos duomenų taip pat matyti, jog šį nusikaltimą apeliantas padarė jau kitą dieną (2023 m. (duomenys neskelbtini)), kai 2023 m. (duomenys neskelbtini) buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos atlikęs bausmę už automobilių vagystes (1 t., b. l. 80-105). Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotu, jog aukščiau išvardinti duomenys patvirtina, kad E. K. charakterizuojamas itin neigiamai bei rodo, jog jis nelinkęs paisyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių ir linkęs daryti nusikalstamas veikas, kas, darytina išvada, jog yra nuteistojo pragyvenimo šaltinis. Taip pat pažymėtina, jog iš „Sodros“ duomenų matyti, jog apeliantas, būdamas jauno, darbingo amžiaus, nėra oficialiai dirbęs. Taigi, teisėjų kolegija, atkreipia apelianto dėmesį, jog ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokio teigiamo poveikio apelianto elgesiui nepadarė, jis ir toliau, vos tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos daro naujus nusikaltimus, tai reiškia, jog net ir pačios griežčiausios bausmės paskyrimas jo neatgrasė nuo naujų neteisėtų veikų darymo.

18. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė ženkliai mažesnę nei vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias įvykdyto nusikaltimo pavojingumą bei nuteistojo E. K. asmenybę, ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją švelninti ar paskirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo

19. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

20. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

21. Kaip jau minėta aukščiau, skundžiamu nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (1 metai 2 mėnesiai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad apeliantui E. K. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2023 m. lapkričio 23 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, jog E. K. ne kartą jau buvo taikyti teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, jog teigiamo poveikio tai nuteistojo elgesiui nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai dar kartą akcentavo tai, kad E. K. nusikalto būdamas teistas net trylika kartų, teistumui neišnykus bei aktualią nusikalstamą veiką padarė vos išėjęs iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, dominuoja nusikaltimai nuosavybei, eilę kartų baustas administracine tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus E. K. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi E. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Violeta Naujokienė. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant E. K. yra 104,17 (vienas šimtas keturi eurai septyniolika centų) eurų, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

23. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo E. K. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.