- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-17
- Bylos Nr.
- 1A-500-530/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43026-2021-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- A. Š.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai skirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Š. skirta galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.
A. Š. per 6 (šešis) mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įpareigota sumokėti baudą į pasirinkto banko Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini). Laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, 72 straipsnio 3 dalimi, A. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 (trejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip pat konfiskuotas A. Š. priklausantis automobilis „Toyota RAV4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini).
Valstybės įmonė „(duomenys neskelbtini)“ informuota apie specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones A. Š. atėmimą 3 (trejiems) metams.
Laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. Š. automobiliui ,,Toyota RAV4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti bei pratęstas iki automobilio konfiskavimo įvykdymo.
Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus: A. Š. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti VĮ „(duomenys neskelbtini)“; kompaktiniai diskai palikti saugoti byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Š. 2021 m. gruodžio 12 d. apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. 9, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo transporto priemonę – automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. 2021 m. gruodžio 12 d. 11.22 val. buvo nustatytas 1,82 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. Š. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį dėl A. Š. paskirtos vienos iš baudžiamojo poveikio priemonių - turto konfiskavimo, konfiskuojant ne automobilį „Toyota RAV4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), bet šios transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą - 9968,38 Eur.
Šalies argumentai
2.1. Skunde teigiama, kad automobilis „Toyota RAV4“ bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams. Tuo tarpu R. Š. šiuo atveju nežinojo, kad nuteistoji ketina automobilį vairuoti neblaivi, pats automobilio jai neperleido, užvedimo raktelių nepaliko net namie, juos buvo išsivežęs kartu su savimi ir vairuoti neblaiviai neleido, neskatino tokių jos veiksmų, su ja kartu nevažiavo, jo apskritai netgi nebuvo namuose ir jis neturėjo galimybės užkirsti kelio sutuoktinės nusikalstamai veikai įvykdyti, todėl pirmosios instancijos teismas manytina turėjo sąlygas ir pagrindus taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, bet ne patį automobilį. Kadangi iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai sprendė, jog sutuoktinis netampa trečiuoju asmeniu BK 72 straipsnio 5 dalies prasme: „BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Pažymėtina, kad ši nuostata taikoma ne asmenų, bet daiktų atžvilgiu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-458/2021). Tai suponuoja išvadą, kad BK 72 straipsnio tiek 4 dalyje, tiek 5 dalyje yra kalbama apie trečiuosius asmenis, tačiau 4 dalyje nurodomi tretieji asmenys, kurie skiriasi nuo 5 dalyje nurodomų asmenų tuo, kad 4 dalyje nurodomi asmenys, kuriais gali būti ir kaltininkų sutuoktiniai, turi savo valia perleisti turtą kitam sutuoktiniui, turi žinoti ir galėti žinoti, kad turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti, o 5 dalyje nurodomi tretieji asmenys, kuriais gali būti ir kaltininkų sutuoktiniai - neperleidžia savo valia turto kitam sutuoktiniui, nežino ir negali žinoti, kad turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti. Pažymint, kad „Teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai transporto priemonė priklausė kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ji konfiskuojama neatsižvelgiant į tai, ar ją perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tik jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad ši priemonė gali būti panaudota darant kontrabandos nusikaltimą (BK 72 straipsnio 4 dalis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 8.2.2 punktas). Kartu atkreipiant dėmesį ir į tai, kad analogiškais atvejais teismai yra pritaikę BK 72 straipsnio 5 dalį ir esant bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, t. y. yra konfiskavę automobilio vertę pinigais (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-240-574/2019).
2.2. Skunde pažymima ir tai, kad analogiško pobūdžio bylose, teismai yra pasisakę, jog konfiskavimas, kaip ir bet kuri baudžiamojo poveikio priemonė, turi atitikti teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-719/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jų aiškinimo, nes šioje praktikoje pateikiami papildomi kriterijai, kuriuos turi vertinti teismas, tarp jų ir šios teisinės priemonės proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, kt.). EŽTT praktikoje pažymėta, kad pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus į nuosavybę nukreiptos priemonės turi išlaikyti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimo, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (EŽTT sprendimai bylose Sun prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 31004/02; Ismaylov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30352/03; James prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8793/79; Gabrič prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 9702/04). Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybė yra neliečiama. Tuo tarpu nuteistosios šeimos automobilio konfiskacija paskirta dėl jos kaltės, todėl ir bausmė, ir baudžiamojo poveikio priemonės turi būti skirtos būtent jai, t. y. turi paveikti apeliantę, o ne atsidūrusį pažeidžiamoje situacijoje jos sutuoktinį, kuriam nuosavybės teise taip pat priklauso automobilis. Tačiau automobilio konfiskavimas yra bausmė būtent R. Š., o ne kaltininkei, nes, kaip byloje nustatyta, automobilis yra vienintelė transporto priemonė šeimoje, kuri yra reikalinga šeimos būtinųjų poreikių tenkinimui ir pagrinde juo naudojasi R. Š., kuris rūpinasi buitine kasdienybe, veža, parveža sutuoktinę į/iš darbo, taip pat, esant reikalui, skubiai pristato A. Š. į gydymo įstaigą, kai jai dėl ligos nenumatytais atvejais kyla šokas/koma ir kt. Todėl šiuo konkrečiu atveju turto konfiskavimas nėra teisingas, proporcingas ir būtinas, kadangi nuteistajai yra paskirta bausmė - 2000 Eur dydžio bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams, todėl automobilio konfiskavimą pakeitus į automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą, A. Š. patirs pakankamus ir proporcingai sunkius padarinius, susijusius su nusikalstamos veikos įvykdymu, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad ji ateityje, automobiliu ir vėl važiuos neturėdama teisės vairuoti ir būtent apsvaigusi nuo alkoholio.
2.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad tik konfiskavus automobilį, bus užkirstas kelias turimą transporto priemonę vėl panaudoti nusikaltimams daryti, kadangi byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog apeliantė ir toliau šį automobilį vairuos būdama apsvaigus nuo alkoholio. A. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad šis įvykis jai buvo skaudi pamoka, jo pakartoti nebenorės, be to, ji yra darbdavio teigiamai charakterizuota, iki įvykio nėra duomenų, jog ji apskritai vairuodavo automobilį, o 2021 m. spalio 19 d. įvykio vietos deklaracija tik patvirtina, kad automobilį vairuodavo sutuoktinis R. Š.. Aplinkybė, kad po teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo, 2021 m. liepos 1 d. apeliantė sudarė automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, taip pat niekaip negali patvirtinti apylinkės teismo manymo, jog nekonfiskavus automobilio, ji ir toliau neva darys nusikalstamas veikas - automobilį vairuos būdama neblaivi. Automobilio pirkimo - pardavimo sutarties paskirtis - įgyti automobilį nuosavybės teise ir tuo pačiu neduoda pagrindo manyti, jog šiuo automobiliu, kuris priklauso abiem sutuoktiniams ir kuris gali būti perduotas naudotis kitiems - tretiesiems asmenims, A. Š. juo naudosis ir jį vairuos būdama apsvaigusi nuo alkoholio.
2.4. Skunde nurodoma, jog nusprendus konfiskuoti automobilį, nebuvo atsižvelgta į ekonomiškumo principą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vykdant nuosprendį atsiras papildomos išlaidos ne tik nuteistosios sutuoktiniui, bet ir valstybei. Valstybinė mokesčių inspekcija turės įtraukti šį turtą į apskaitą, atlikti jo įvertinimą bei realizavimą. Turto konfiskavimas nėra ekonomiškai naudingas valstybei bei nepagrįstai sukelia neigiamų padarinių kitam turto bendrasavininkui, nes turtas bus varžomas iš varžytinių. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-30312018). Ir nors VŠĮ „(duomenys neskelbtini)" pažymoje dėl autotransporto kainos Lietuvoje nurodyta, kad automobilio Toyota (USA) RAV 4 XLE, gamybos periodas 2013 - 2018 m., pasirinkti metai 2017 m., kaina Lietuvoje 10860 Eur su PVM. Tačiau paminėtina tai, kad 2021 m. liepos 19 d. R. Š. pateko į autoįvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas (byloje pateikta eismo įvykio deklaracija) ir draudimas išmokėjo 891,62 Eur draudimo išmoką po įvykio (byloje pateikta draudimo išmokos pažyma), tačiau automobilis remontuotas nebuvo, nes tai nežymus įvykis, automobilis buvo apgadintas nežymiai ir yra važiuojantis. Taigi, šiuo metu automobilio vertė pinigais yra lygi 9968,38 Eur, kurią ir prašoma konfiskuoti, kaip konfiskuotino turto - automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.
3. Prokuratūros atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas panaudotas darant nusikalstamą veiką. Todėl sutinkama su apylinkės teismo pozicija dėl nuteistajai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo - taikymo, kadangi nuteistoji bausta ne tik administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviai, bet ir Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 1 dalies 5 punktu, A. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas ir šis nutarimas patvirtintas Kauno apylinkės teismo nutartimi. Tuo tarpu surinktų duomenų visuma patvirtina, kad A. Š. linkusi daryti tokio pobūdžio teisės pažeidimus (tiek administracinius nusižengimus, tiek nusikalstamas veikas), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nors ir sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, tačiau nėra prieštaraujanti teisingumo ar proporcingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Nuteistosios A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nei kaltė, nei inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas ar bausmė, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti A. Š. vardu registruotą ir R. Š. bei A. Š. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančią transporto priemonę, o ne jos vertę atitinkančią pinigų sumą, nurodant, kad apylinkės teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas bei pažeidė nuosavybės neliečiamumo ir proporcingumo principus.
5. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje (nuo 2019 m. balandžio 1 d. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019).
6. Iš apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, matyti, kad A. Š. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (vairavo transporto priemonę, būdama neblaivi, kai jai buvo nustatytas 1,82 promilių neblaivumas), panaudodama automobilį „Toyota RAV4“, to neginčija ir pati nuteistoji apeliaciniame skunde. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konfiskuotinas turtas.
7. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad automobilis „Toyota RAV4“ registruotas A. Š. vardu ir yra sutuoktinių R. Š. ir A. Š. bendroji jungtinė nuosavybė. BK 72 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 72 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą ar ne, esant tam tikroms sąlygoms, viena kurių: perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, asmuo, kuriam priklauso konfiskuotinas turtas, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Tuo tarpu pagal BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, tuomet teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tačiau kaip teisingai pažymėta prokuratūros pateiktame atsiliepime, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-339/2008, 2K-205-628/2018). Taigi nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad konfiskuoto turto bendraturtis R. Š. nežinojo, jog ji ketina automobilį vairuoti neblaivi ar tai, kad jis neturėjo galimybės užkirsti kelio jos nusikalstamai veikai įvykdyti, nepaneigia baudžiamosios poveikio priemonės – automobilio „Toyota RAV4“ konfiskavimo taikymo pagrįstumo nagrinėjamu atveju. Paminint ir tai, kad sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl jų sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-237/2011, 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020).
8. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau visais atvejais nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, laikantis proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimai).
9. Tuo tarpu proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje, kurioje remiamasi Konstitucinio Teismo bei EŽTT praktika ir kurią gausiai cituoja nuteistoji savo apeliaciniame skunde, išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020 ir kt.).
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo klausimą įvertino, apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, susijusias su šeimos interesų nukentėjimu konfiskavus vienintelį šeimos automobilį, tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad A. Š. 2021 m. gegužės 20 d. buvo nubausta administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviai, kai jai buvo nustatytas 1,22 promilių girtumas, ko pasėkoje jai 1 metams buvo atimta specialioji teisė vairuoti kelių transporto priemones. O 2021 m. liepos 1 d. A. Š. sudarė transporto priemonės – automobilio „Toyota RAV4“ pirkimo-pardavimo sutartį ir vis dar neturėdama teisės vairuoti kelių transporto priemones, padarė šią nusikalstamą veiką, t. y. 2021 m. gruodžio 12 d. vėl vairavo automobilį būdama neblaivi. Ko pasėkoje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas yra proporcingas padarytam nusikaltimui bei siekiui A. Š. užkirsti kelią turimą transporto priemonę vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Su kuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija pažymėdama, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs apylinkės teismas ir kurios leistų daryti kitokią išvadą. Priešingai, iš byloje esančių duomenų, kuriuos nurodo ir prokuratūra pateiktame atsiliepime, matyti, kad A. Š. 2015 m. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymo (vairavo kelių transporto priemonę, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,63 promilės girtumas) ir padarė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) (1 t., b. l. 148-150), o tai tik parodo, jog nuteistoji tinkamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė ir 2021 m. balandžio 26 d. bei 2021 m. gruodžio 12 d. sėdo už automobilio vairo būdama apsvaigusi. Aplinkybės, kad nuteistoji teisiamojo posėdžio savo elgesį vertina neigiamai bei žada daugiau nenusikalsti, nesudaro pagrindo automobilio konfiskavimą vertinti kaip neproporcingą priemonę. Pažymint, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-80-511/2018, 2K-186-942/2018), taigi, šiuo atveju vertinant taikomos priemonės proporcingumą negalima vadovautis vien tik kaltinamo asmens ar jo šeimos narių asmeniniais interesais, tuo pačiu sumenkinant visuomenės interesus ir jos saugumo svarbą.
11. Ir nors apeliaciniame skunde nurodytoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 1A-240-574/2019 teismas taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskavo automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą esant bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, pasisakydamas, kad automobilio konfiskavimas natūra prieštarauja proporcingumo bei teisingumo principams, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, kiekvienoje baudžiamojoje byloje sprendžia individualiai, vertindamas byloje surinktų duomenų visumą. Šiuo atveju, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptarta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnio nuostatas taikė tinkamai, proporcingumo, neliečiamumo ir ekonomiškumo principų, taikydama turto konfiskavimą, nepažeidė. Remiantis apeliantės argumentais, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.