Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atskirąjį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1328-874/2017 pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Agrokoncernas“, SIA B2KAPITAL, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Joniškio agrochemija“, akcinė bendrovė „L. A.“, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, antstolė V. Š., uždaroji akcinė bendrovė „Turto valdymas“, V. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. M. prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą; paskirti bankroto administratoriumi UAB „Turto valdymas“; nustatyti 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo; patvirtinti 700 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjo bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; patvirtinti 278,85 Eur sumą reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatyti kad bankroto administratorius plano projektą teismui turi pateikti per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad 1998 metais bandė ūkininkauti, paėmė kreditą technikai pirkti iš bankų, dalį paskolos buvo užtikrinęs „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (toliau-fondas). Dėl blogų oro sąlygų 1998 metais buvo prastas derlius, todėl nepavyko atsiskaityti su kreditoriais, dėl ko pastarieji paėmė techniką, todėl toliau ūkininkauti nebeturėjo galimybių. Turi 6,04 ha žemės sklypą. Skola sudaro virš 26 000,00 Eur. Su fondu susitarė, kad 6,04 ha žemės sklypas bus nuomojamas, o pajamas gaus garantijų fondas ir taip dengsis skola. Manė, kad 6,04 ha žemės sklypą fondas pasiėmė už skolas. Dirba UAB „SV Transport“, gauna nedidelį atlyginimą, komandiruotpinigius išleidžia komandiruočių metu. Gyvena dukros bute, nuomos nemoka. Per mėnesį skolas sumažina apie 200,00 Eur, per metus apie 2 400,00 Eur. Turi vidurinį išsilavinimą, anksčiau dirbo žemės ūkyje, dabar dirba vairuotoju-ekspeditoriumi. Žemės hipotekos turėtojas buvo AB „Swedbank“, nuo 2007 m. pats nuomoja 3 ha žemės sklypą, likusi 1,5 ha žemės dalis apaugusi krūmais, nedirbama. Sumažėjo darbo užmokestis, nes nebevažiuoja į užsienį. Ieško geriau apmokamo darbo, dalyvavo pokalbyje Šiauliuose tarptautinių pervežimų įmonėje.

Tretysis asmuo UAB „Gelvora“ pareiškimo tenkinimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Tretysis asmuo UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ nurodė, kad bendrovei nėra žinomos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti keliama.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Joniškio rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui R. M.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių jis įvykdyti negali, siekia 26 082,99 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo patikslintą 40 910,78 Eur kreditorinių reikalavimų sumą, nes patikslino kreditorių UAB „Gelvora“ ir UAB „Žemės ūkio paskolų garantinis fondas“ kreditorinius reikalavimus, tačiau kreditoriaus UAB „Gelvora“ nuo 5 149,38 Eur iki 21 222,43 Eur padidintas kreditorinis reikalavimas nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nuosavybės teise turi 6,04 ha žemės sklypą, kurio kaina rinkoje galėtų siekti iki 20 700,00 Eur. Teismo paskaičiavimais, realizavus žemės sklypą, likusi nepadengta skola sudarytų apie 5 382,99 Eur (26 082,99 Eur - 20 700,00 Eur) ir ši suma yra žymiai mažesnė už FABĮ nemokumo būklę nustatančią sumą (380,00 Eur x 25 MMA = 9 500,00 Eur).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareiškime nurodytas vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudaro 458,00 Eur, taip pat per mėnesį vidutiniškai jis gauna 776,65 Eur kitų išmokų ir likusios skolos likučio padengimas, realizavus įkeistą turtą, gali būti vykdomas per protingą terminą ir be fizinio asmens bankroto proceso. Todėl sprendė, jog pareiškėjo būklė šiuo metu neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos fizinio asmens nemokumo apibrėžimo, dėl ko fizinio asmens bankroto bylą atsisakė jam iškelti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas R. M. prašo panaikinti Joniškio apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują nutartį: iškelti fiziniam asmeniui — R. M. bankroto bylą bei atlikti kitus, su bankroto bylos iškėlimu susijusius veiksmus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas vertindamas darbdavio pareiškėjui išmokamas sumas, įvertino tik šių išmokų dydį, nevertindamas jų rūšies – komandiruotpinigiai ir nepagrįstai prašė įrodymų apie komandiruotėse patiriamas išlaidas. Komandiruotpinigiai yra skiriami siekiant kompensuoti padidėjusias pareiškėjo išlaidas išvykstant iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir gali būti laikomi pareiškėjo neapmokestinamomis pajamomis, tačiau atitinkamas jų dydis turi būti laikomas būtinomis išlaidomis komandiruočių metu.

7.2. Abiejų teismo posėdžių metu teismas darė kryptingas prielaidas dėl pareiškėjo nesąžiningumo - žemės sklypo vertės, traktoristo darbo atlyginimo teisingumo, žemės sklypo nuomos nuslėpimo, komandiruotpinigių taupymo galimybių, tokių būtų nuspręsdamas, kad pareiškėjas netinkamai išnaudoja savo darbinį potencialą, bet nevertino pareiškėjo išsilavinimo, patirties, amžiaus, Pareiškėjo kreditoriai, susipažinę su byla, nepateikė nei vieno atsiliepimo, kuriame būtų prašoma nekelti bankroto bylos. Nuo 1998-2001 metų, pareiškėjas neprisiėmė jokių skolinių įsipareigojimų, nesudarė jokių sandorių, kurie dar labiau padidintų skolas, ar sumažintų savo turtą.

7.4. Pareiškėjas dėl bankroto bylos kreipėsi ne siekdamas nesąžiningai praturtėti kreditorių sąskaitą ir nusirašyti skolas, o siekdamas sudaryti sąlygas kreditoriams gauti didesnį skolų tenkinimą nei jie gautų priverstinio išieškojimo metu (skolas dengti iš komandiruotpinigių).

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą fiziniam asmeniui, pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2, 5 straipsniais, atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą. Tai yra, nenustačius būtinosios nemokumo sąlygos ir esant nesąžiningumo kriterijui, kurį siejo išimtinai su pareiškėjo nerūpestingumu.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1dalis).

FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai viršija įstatyme nustatytą sumą, tačiau keliamas klausimas, ar pareiškėjo finansinė padėtis yra tokia, kad jis yra objektyviai nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Plėtojant šios nutarties 14 punkte nurodytą praktiką, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas, gaudamas pajamas – darbo užmokestį ir kitas išmokas, realizavęs įkeistą turtą, likusios skolos dalį gali padengti per protingą terminą ir be fizinio asmens bankroto proceso. Teismo nuomone, pareiškėjo būklė šiuo metu neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto fizinio asmens nemokumo apibrėžimo. Tokią išvadą teismas padarė įvertindamas pareiškėjo turimų įsipareigojimų dydį (26082,99 Eur (papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo patikslintą 40 910,78 Eur sumą)), esamą amžių (57 metai), turimą vienintelį nekilnojamąjį turtą – 6,04 ha žemės sklypą kaimo vietovėje (15500 Eur vertės pagal VĮ Registrų centro duomenis) ir apelianto gaunamų pajamų dydį - 458 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, taip pat 776,65 Eur kitų išmokų. Akcentuodamas kitų išmokų dydį, teismas nesiaiškino ar nuo kitų išmokų pareiškėjas turi įstatyminę pareigą mokėti, kaip ir nesiaiškino bei net preliminariai neskaičiavo, kokias išlaidas pareiškėjas patiria susijusias su darbo pobūdžiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Priimtoje nutartyje nėra nurodyta, kiek laiko galėtų trukti toks skolų padengimas (t. y. kokį laikotarpį pirmosios instancijos teismas laiko protingu atsiskaityti su kreditoriais), nepagrįsta skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant antstoliams vykdymo išlaidas, neįvertinta, kokia apelianto pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams skoliniams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties apelianto poreikių patenkinimą, neatsižvelgta į paties apelianto realias galimybės, įvertinus jo amžių, išsilavinimo nebuvimą, darbingumo lygį, ir toliau išlikti darbo santykių dalyviu bei gauti pajamų. Taigi, spręstina, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintinos nepagrįstomis.

Pažymėtina ir tai, kad siekiant nustatyti, ar asmuo yra nemokus, būtina tiksliai nustatyti pastarojo turimo turto vertę. Turtas turėtų būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus (kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose, finansinis turtas, reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir bendrosios nuosavybės teise turimas turtas. Nustatant turimo turto apimtį ir jo vertę, turėtų būti atsižvelgta į turimo turto likvidumą ir realumą bei galimybes šį turtą panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais. Antai, vien nelikvidaus turto, kuris negali būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, turėjimas nepagrindžia skolininko mokumo (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1683-555/2017). Be to, būtina įvertinti ir pareiškėjo gaunamų pajamų formą, ar tai būtų pastovus atlyginimas darbo užmokesčio forma, ar kintamos pajamos, mokamos kaip kitos išmokos, o taip pat asmens šeimyninę padėtį, t. y. ar asmuo, siekiantis atkurti savo mokumą, yra sudaręs santuoką, ar turi išlaikytinių. Įprastai gyvenantis vienas asmuo patiria mažiau išlaidų negu gyvenantis šeimoje. Taigi, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose bei į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto mokumo padarytos detaliai neišanalizavus visų faktinių bylos aplinkybių ir nepagrindžiant jų konkrečių įrodymų vertinimu.

Be viso to kas paminėta, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tai yra, teismas pareiškėjo nemokumą papildomai vertina sąžiningumo aspektu. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą galioja bendroji sąžiningumo prezumpcija. Todėl sąžiningumas vertintinas trimis aspektais: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant visą ir tikslią informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas nemokiu tapo iki 2004 metų. Visos pareiškėjo skolos yra susijusios su pareiškėjo bandymu 1998-2001 metais verstis ūkine veikla. Vėliau pareiškėjas neprisiėmė jokių skolinių įsipareigojimų, nesudarė jokių sandorių, kurie dar labiau padidintų skolas ar sumažintų savo turtą. Visi pareiškėjo veiksmai — darbo paieškos ir keitimas, žemės sklypo nuoma, buvo skirtos skoloms mažinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas siekė bloginti ar negerinti savo turtinės padėties, todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog pareiškėjo nepakankamas aktyvumas realizuojant žemės sklypą, nesidomėjimas galimybe sklypą išnuomoti už didesnę sumą ir pastangų nedėjimas susirandant geriau apmokamą darbą ar keičiant profesiją, gali būti laikomas nesąžiningumu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartimis Nr. 26L/2002 ir Nr. 247/2001 pareiškėjui priklausantis 6,04 ha žemės sklypas buvo perduotas teismo antstoliams, siekiant išieškoti skolą AB bankui Hansa-LTB, tačiau 6,04 ha žemės sklypo parduoti iš varžytinių 2 kartus (2001 ir 2004 metais) nepavyko, kas įrodo, kad sklypas buvo nepaklausus. Hipotekos registro duomenimis 6,04 ha žemės sklypas liko suvaržytas hipoteka kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai. 2011 m. birželio 28 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ reikalavimo teisę į pareiškėją. Ir nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo, kad galima pareiškėjo turimo žemės sklypo kaina galėtų siekti 20 700 Eur, tačiau VĮ Registrų centro duomenimis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 15 500 Eur. Tai reiškia, kad netgi ir realizavus turimą 15500 Eur vertės sklypą, pareiškėjas atitiktų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą fizinio asmens nemokumo būklę, nes jo skoliniai įsipareigojimai viršytų 25 MMA (9500 Eur), t. y. būtų 10582,99 Eur (26082,99-15500 Eur).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žemės sklypo pardavimu ir dalies skolų padengimu, aktyviai turėjo rūpintis kreditoriai AB „Swedbank“ – hipotekos teisių turėtoja, UAB „Gelvora“, kuriai perėjo reikalavimo teisė ir antstolis, todėl teismas negali reikalauti pareiškėją papildomai įrodinėti antstolio ar kreditorių veiksmų pasyvumą ir laikyti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas. Pareiškėjas dėjo pastangas atsiskaityti su kreditoriais – 2007 metais su juo susisiekusiems fondo atstovams sutiko, kad jų skola būtų mažinama iš sklypo gaunamomis pajamomis iki kol sklypas bus parduotas, nuomojant 3 ha žemės sklypo dalį už 300 Lt kreditoriaus naudai. Kadangi, kaip nurodo pareiškėjas, žemės sklypas yra iš dviejų dalių, prie miško ir be tinkamo privažiavimo, jis nesitikėjo išnuomoti didesnės sklypo dalies ir gauti didesnę sumą. Turėdamas tik vidurinį išsilavinimą, pareiškėjas klaidingai suprato, kad hipotekos teisė perėjo fondui, o nuoma bus mokama iki fondas parduos arba perims sklypą, todėl suprantama ir pateisinama, kad pareiškėjas vėliau nesidomėdamas nuomos mokesčio dydžiu ir sklypo likimu, sąžiningai klydo manydamas, kad turtą perėmė fondas. Ir tokie pareiškėjo veiksmai negali būti traktuotini kaip nesąžiningi.

Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjas nesąžiningai išnaudoja darbinį potencialą, nes nesiima aktyvių veiksmų, siekdamas gauti daugiau pajamų ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą skolinių įsipareigojimų vykdymą kreditoriams. Pareiškėjas turi vidurinį išsilavinimą, yra 57 metų amžiaus, dirbo ir tebedirba vairuotoju-ekspeditoriumi, ir jo galimybės susirasti geriau apmokamą kvalifikuotą darbą yra ribotos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darboviečių keitimas ar nekeitimas savaime neįrodo siekiančio bankrutuoti fizinio asmens nesąžiningumo. Darbovietės keitimas turi būti finansiškai naudingas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1500-450/2015). Keičiant darbovietę, kiekvienas rūpestingas ir protingas asmuo, taip pat atsižvelgia ne tik į gaunamų pajamų dydį, bet ir į darbo nuolatinumą, tęstinumą, pastovumą (ne sezoniškumą).

Taigi, įvertinus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, kurias būtina aiškintis pirmosios instancijos teisme, neteisingai ir formaliai taikė fizinio asmens nemokumą ir nesąžiningumą reglamentuojančias teisės normas, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartis naikintina ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui R. M. klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.