Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. I. (Č. I.) atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-133-445/2017 pagal pareiškėjo Č. I. (Č. I.) patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Lateko lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei „Nordecum“ („SMS pinigai.lt“), BIGBANK AS filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Mokilizingas“, „IPF Digital Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Mogo LT“, uždarajai akcinei bendrovei „NEO Finance“, uždarajai akcinei bendrovei „Paskolų klubas”, Kredito unijai „Mano unija“, uždarajai akcinei bendrovei „Pro Invest Group“ (Kreditų centras), Ž. I..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelta fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui Č. I. atsisakė iškelti bankroto bylą, nenustačius būtinosios, FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nemokumo sąlygos. Apeliantas ginčija šią teismo išvadą ir teigia, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė duomenis apie jo mokumą, t. y. gaunamą atlyginimą, išlaidas reikalingas būtiniausiems poreikiams tenkinti, neįvertinto, kad kredito bendrovės sutartis su pareiškėju jau yra nutraukusios, todėl yra skaičiuojamos palūkanos ar delspinigiai, o skolos vis auga. Tokiu būdu pareiškėjas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą apie tai, kad jis yra mokus, ir labai ilgam laikui atidėjo jo grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą.FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šios nutarties 13 punkte nurodytą praktiką, kasacinis teismas yra taip pat konstatavęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).Taigi, norint konstatuoti asmens nemokumą, turi būti įrodytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra realių galimybių šias skolas padengti („Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto“ (Teismų praktika Nr. 46)).Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo įsipareigojimai yra pradelsti ir jie viršija įstatyme nustatytą sumą (25 MMA), tačiau keliamas klausimas, ar pareiškėjo finansinė padėtis yra tokia, kad jis yra objektyviai nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams, t. y. ar pareiškėjas turi realias galimybes šias skolas padengti. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, byloje iškilo ginčas būtent dėl trečiosios asmens nemokumo sąlygos. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo skolos, kurių mokėjimo terminai suėjo, sudaro 44 994,40 Eur (pagal į bylą pateiktą pareiškėjo lentelę), iš to skaičiaus UAB „Nordecum“ (SMSpinigai.lt) – 704,84 Eur skola, UAB „Mogo LT“ – 3 742,20 Eur skola, Bigbank AS filialas – 4 306,33 Eur skola ir 1 492,94 Eur palūkanos, UAB „Pro invest group“ – 399,84 Eur skola, UAB „Neo Finance“ – 10 400,02 Eur skola ir procentinės palūkanos nuo negrąžintos sumos, UAB „Mokilizingas“ – 10 783,29 Eur skola ir 16,13 Eur delspinigiai, kredito unija „Mano unija“ – 10 00,07 Eur skola ir UAB „Lateko lizingas“ – 2 936,47 Eur skola ir 12,27 Eur delspinigiai. Pareiškėjas gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 900,00 Eur, kitų pajamų jis neturi. Pareiškėjas jam skolingų asmenų neturi, VĮ Registrų centro Alytaus filialo pateiktais duomenimis nekilnojamojo turto, kurį realizavus galėtų padengti turimus finansinius įsiskolinimus, pareiškėjas taip pat neturi, VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo pateiktais duomenimis pareiškėjui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė Opel Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios registracijos data 2003 m. sausio 13 d., AB SEB banko sąskaitoje turi sąskaitą, kurioje 2016 m. gruodžio 16 d. duomenimis likutis yra 0,27 Eur. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, išlaikytinių neturi, kartu su sutuoktine Ž. I. gyvena pas sūnų (duomenys neskelbtini), sutuoktinės pajamos per mėnesį sudaro apie 600,00 Eur. Pirmosios instancijos teismas atlikęs pareiškėjo nemokumo priežasčių analizę, jo galimas perspektyvas įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, t. y. įvertinęs jo amžių (38 m.), gaunamas pajamas, sumą, reikalingą būtiniausiems poreikiams tenkinti, šeimyninę padėtį, o taip pat kreditorių teisę, pasinaudojus CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, sugrąžinti pareiškėjo ar jo sutuoktinės nuosavybėn perleistą nekilnojamąjį turtą – butą, kuris padovanotas pareiškėjo sūnui, padarė išvadą, kad į mėnesį mokėdamas po 175,00 Eur (prie skolų grąžinimo prisidedant ir pareiškėjo sutuoktinei), pareiškėjas per 21 metų laikotarpį turi visas galimybes atsiskaityti su kreditoriais, todėl laikė, kad šiuo metu pareiškėjo finansinė būklė neatitinka būtinosios FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nemokumo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)mokumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, dėl ko galėjo būti nepagrįstai atsisakyta iškelti pareiškėjui Č. I. bankroto bylą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).Nors skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, kiek laiko teismo paskaičiavimu galėtų trukti skolų padengimas, t. y. nurodytas 21 metu laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėtų atsiskaityti su kreditoriais, kokia suma liktų pareiškėjui būtiniausiems poreikiams tenkinti, atėmus pareiškėjui per mėnesį skolų grąžinimui skirtą sumą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks argumentavimas šiuo atveju yra pernelyg formalus. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2017 m. balandžio 12 d. teismo posėdis), pareiškėjas teismui yra nurodęs, kad iš jo gaunamų pajamų yra atliekami antstolių išskaičiavimai vykdant priverstinį skolų išieškojimą, tačiau tiek iš skundžiamos nutarties motyvų, tiek ir byloje esančių duomenų nenustatyta, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo būtų plačiau įvertintos. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu pareiškėjo atžvilgiu buvo išduoti trys teismo įsakymai (Varėnos rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie yra neapskųsti ir įsiteisėję. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CPK 587 straipsnio 2 punktu, teismo įsakymas laikytinas vykdomuoju dokumentu, todėl kreditoriai, kurių naudai jie išduoti, iškart įgyja teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, ko pasėkoje pareiškėjui kiltų pareiga taip pat dengti ir vykdymo išlaidas (CPK 610 straipsnis). Be to, kaip ir nustatyta, pareiškėjo skolos yra pradelstos, todėl jis turi mokėti sutartimi nustatyto dydžio palūkanas ar delspinigius, tačiau pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, į šias aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė, nenustatė kokia apimtimi padidėtų pareiškėjo įsipareigojimai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kad pareiškėjas per 21 metų laikotarpį turi visas galimybes atsiskaityti su kreditoriais, vien tik įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės gaunamų pajamų dydį, nepagrindė skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas, tikėtinai susidariusias vykdymo išlaidas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad siekiant nustatyti, ar asmuo yra nemokus, būtina tiksliai nustatyti pastarojo turimo turto vertę. Turtas turėtų būti suprantamas plačiai, ne tik kaip asmens turimas materialus (kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas), bet ir kaip nematerialus turtas (lėšos sąskaitose, finansinis turtas, reikalavimo teisės ir pan.), taip pat ne tik asmeninės nuosavybės, bet ir bendrosios nuosavybės teise turimas turtas. Nustatant turimo turto apimtį ir jo vertę, turėtų būti atsižvelgta į turimo turto likvidumą ir realumą bei galimybes šį turtą panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais. Antai, vien nelikvidaus turto, kuris negali būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, turėjimas nepagrindžia skolininko mokumo.Vertindamas, jog pareiškėjo finansinė būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos fizinio asmens nemokumo sąlygos, pirmosios instancijos teismas vienu iš argumentų pagrindžiančių pareiškėjo mokumą, nurodė jog pareiškėjo kreditoriams, pasinaudojus CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, ir sugrąžinus pareiškėjo ar jo sutuoktinės nuosavybėn perleistą nekilnojamąjį turtą – butą, kuris padovanotas pareiškėjo sūnui, ir šį turtą realizavus, pareiškėjo įsiskolinimai būtų ženkliai sumažinti ar net pilnai padengti. Iš viešai prieinamo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija nustatyta (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 3 dalis), kad nekilnojamas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. nuosavybės teise priklausė pareiškėjui Č. I. ir jo sutuoktinei Ž. I., vėliau, kaip nurodė ir pats pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d. įvykusio teismo posėdžio metu, šis nekilnojamasis turtas – butas, buvo padovanotas pareiškėjo sūnui – R. I.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog minėto nekilnojamojo turto neatlygintinas perleidimas turėjo įtakos pareiškėjo įrodinėjamam mokumui, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtą grąžinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybėn bei jį realizavus, galėtų būti sumažinti ar netgi padengti visi pareiškėjo įsiskolinimai, yra grindžiama tik prielaida apie šio turto sugrąžinimą pareiškėjo nuosavybėn. Net ir sutinkant su teismo išvada, jog nekilnojamas turtas – butas, kreditorių iniciatyva sugrąžinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybėn būtų įtrauktas į pareiškėjo turto masę, tačiau nenustačius šio turto realios vertės, nėra galimybės įvertinti kokia dalimi galėtų būtų padengti ir pareiškėjo turimi įsiskolinimai kreditoriams. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog pareiškėjas maksimaliai per 21 metų terminą įvykdys turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, nustatytų aplinkybių kontekste neįvertino ar toks ilgas terminas optimaliai užtikrina skolininko bei kreditoriaus interesų pusiausvyrą, t. y. ar nustatytu terminu nėra nepagrįstai ilgam laikui atidėtas pareiškėjo grįžimas į aktyvia ekonominę veiklą, įvertinus skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Taigi, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose bei į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo (ne)mokumo padarytos detaliai neišanalizavus visų faktinių bylos aplinkybių ir nepagrindžiant jų konkrečių įrodymų vertinimu, dėl ko galėjo būti neteisingai nustatyta ir įvertintina pareiškėjo finansinė padėtis, taip pat jo objektyvios galimybės per protingą terminą įvykdyti skolinius įsipareigojimus.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad FABĮ numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Iš teismo nutarties motyvų spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, įvertinęs pareiškėjo įsiskolinimų atsiradimo, nekilnojamo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) sudarymo aplinkybes, suabejojo pareiškėjo sąžiningumu, todėl esant pagrindui spręsti, kad pareiškėjas yra nemokus, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte prasme taip pat vertintina ar pareiškėjas yra sąžiningas, ar pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015). Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, kurias būtina aiškintis pirmosios instancijos teisme, skundžiama Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis naikintina ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui Č. I. klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo, tai šiam teismui paliktinas spręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.