Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų S. S. ir S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, civilinėje byloje pagal ieškovų S. S. ir S. S. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotieji asmenys: Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, BIGBANK AS, veikiantis per BIGBANK AS filialą, AB SEB bankas, UAB „Ūkio banko lizingas”, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Moment Credit“, BAB bankas Snoras, antstolis Ramūnas Kamarauskas, antstolių Ingos Karalienės, Neringos Lipeikienės, Ginto Badikonio, Andriaus Bublio ir Ramūno Kamarausko kontora, antstolė Brigita Palavinskienė, antstolių Brigitos Palavinskienės, Armino Naujokaičio kontora, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškimą grindė savo sunkia finansine padėtimi, nes turi 193 076,17 EUR įsiskolinimą kreditoriams. Sumažėjus darbų krūviams, pareiškėja, dirbdama UAB ,,Taxtila“, uždirba 290 EUR/mėn., o jos sutuoktinis uždirba 724 724 EUR/mėn. Dėl esamos finansinės situacijos nebegali vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, todėl prašė iškelti jiems bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1) Teismas netinkamai pritaikė CK 6.66 str. l d., nes jį galima taikyti tik tuo atveju, kai nustatoma, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

2) Teismas, nurodydamas, kad po tai, kai padavė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jie savo noru nutraukė darbo sutartis, o dėl to buvo nesąžiningi, netinkamai nustatė aplinkybes, rėmėsi tik formaliais pagrindais, neįvertino faktinės situacijos. Posėdžio metu buvo paaiškinta, kad darbo sutartis nutraukė dėl mažo gaunamo atlyginimo ir darbo sąlygų. Nors pareiškėja išėjusi iš darbo savo noru, tačiau pajamų nepraranda, nes nuo 2015 m. balandžio 11 d. jai skirta nedarbo socialinio draudimo išmoka; yra registruota Vilniaus teritorinėje darbo biržoje ir pradėjusi apmokymus. Netekus darbų, jie tik laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad turėdami galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus, pareiškėjai juos vykdė nesąžiningai. Teismas nevertino ir to, ar, sudarius naujas darbo sutartis, būtų pasikeitęs jų mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.) bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: pareiškėjų veiksmus, t.y. aplinkybes, jog po pareiškimo padavimo jie nutraukė darbo sutartis, teismas pagrįstai laikė kaip sąmoningu savo finansinės padėties bloginimu. Nors teismas tokio pobūdžio bylose ir privalo būti aktyvus, tačiau ši aplinkybė neatleidžia šalių nuo įrodinėjimo pareigos. Todėl pareiškėjai, savo valia išėję iš darbų, turėjo pareigą pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog tokiais savo veiksmais nesiekė sąmoningai pabloginti savo finansinės padėties, tačiau to padaryta nebuvo. Pareiškėjams nedirbant arba dirbant tik vienam iš jų yra akivaizdu, jog nebūtų ir lėšų ne tik kad kreditorių reikalavimams tenkinti, bet ir bankroto administravimo išlaidų dengimui. Todėl, pareiškėjams iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nebūtų įgyvendinta.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: kadangi abu pareiškėjai po to, kai padavė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo noru nutraukė darbo sutartis, todėl darytina išvada, jog toks pareiškėjų elgesys yra nesąžiningas ir jie neketina sąžiningai vykdyti bankroto procedūrą. Tokie pareiškėjų veiksmai prieštarauja FABĮ 1 str. įtvirtinai sąžiningo fizinio asmens sąvokai ir bankroto tikslui.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: pareiškėjai neįrodė, kad, prašydami iškelti bankroto bylą, elgėsi sąžiningai, siekė teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pareiškėjai, sudarydami tiek daug sandorių su įvairiais kreditoriais, visų pirma neįvertino savo galimybių juos įvykdyti. Tuo pačiu savo kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, nes nesuteikė jiems informacijos apie naujai prisiimtus ar jau turimus įsipareigojimus. Akivaizdu, kad tokias prievoles pareiškėjai prisiėmė savanoriškai, niekieno neverčiami ir neturėdami jokios pareigos jas prisiimti. Pareiškėjai nepateikė jų nemokumą sukėlusių priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad į bendrą skolos sumą įtrauktas Nordea Bank Finland Plc suteiktas kreditas (86 886 EUR) ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ suteiktas draudimas tam pačiam kreditui (86.886.00 EUR), taip žymiai padidinant įsipareigojimų sumą. Todėl pateikta įsipareigojimų suma yra neteisinga ir turėtų būti tikslinama. Be to, byloje nepateikta informacijos apie šiuo metu vyraujančią pareiškėjų turto rinkos kainą. Nekilnojamojo turto registro išrašas ir jame pateikiama vidutinė rinkos vertė negali atspindėti realios šio turto rinkos vertės, nes duomenys išraše pateikti atliekant masinį turto vertinimą ir negali būti laikomi tinkamais skaičiuojant pareiškėjams priklausančio turto masę. Be to, pareiškėjų pateiktos išlaidos jų būtiniems poreikiams tenkinti nėra pagristos jokiais jas patvirtinančiais dokumentais ir yra per didelės. Mano, kad tokios išlaidos neturėtų viršyti 522 EUR.

Suinteresuoti asmenys Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, BIGBANK AS, veikiantis per BIGBANK AS filialą, UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „Moment Credit“, BAB bankas Snoras, antstolis Ramūnas Kamarauskas, antstolių Ingos Karalienės, Neringos Lipeikienės, Ginto Badikonio, Andriaus Bublio ir Ramūno Kamarausko kontora, antstolių Brigitos Palavinskienės, Armino Naujokaičio kontora atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma, jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 str. 8 d. 2-4 p.); mokus (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.); kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.); paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 str. 8 d. 6 p.). Taigi FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį nekelti apeliantams (pareiškėjams) bankroto bylos, konstatavo, kad pareiškėjai buvo nesąžiningi ir tapo nemokūs, sudarydami sandorius, prieštaraujančius CK 6.66 str. 1 d. nuostatoms. Be to, teismo vertinimu, S. S. pajamų nepakaks bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir pareiškėjams pragyventi.

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą, pateikė neteisingą informaciją (pirmasis nemokumo aspektas), tačiau buvo konstatuota, kad nemokumą sąlygojo pareiškėjų nesąžiningas elgesys (antrasis nesąžiningumo aspektas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo aspektu (dėl nesąžiningo elgesio) nesąžiningu pareiškėjas (pareiškėjai) pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų nesąžiningumą ir dėl to sąlygojusį nemokumą įrodo jų nepastovumas keičiant darbovietes, darbo sutarčių nutraukimas po pareiškimo teismui pateikimo, per 6 m. laikotarpį sudarytos 9 kreditavimo sutartys, kurios prieštarauja CK 6.66 str. 1 d. nuostatoms. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjų nesąžiningumo buvo skubotos, priimtos išsamiai neištyrus bei neįvertinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Vien ta faktinė aplinkybė, kad darbovietės buvo keičiamos gana dažnai ir abu išėjo iš dabų savo noru po pareiškimo iškelti jiems bankroto bylą pateikimo teismui dienos, savaime neįrodo pareiškėjų nesąžiningumo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, kodėl pareiškėjai keitė darbovietes, ar darboviečių keitimas jiems buvo finansiškai (ne)naudingas, kokias pastangas dėjo pareiškėjai, siekdami pagerinti savo finansinę padėtį ir atsiskaityti su kreditoriais. Iš byloje pateiktų SODRA duomenų matyti, kad pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis buvo itin mažas (svyravo nuo 58 EUR iki 145 EUR), tuo tarpu pareiškėja vienu metu dirbdavo dvejose darbovietėse ir mėnesinis darbo užmokestis sudarydavo iki 724 EUR. Paskutinio teismo posėdžio metu pareiškėjas informavo apie tai, kad netrukus pradės dirbti, todėl turėjo būti įvertintos jo būsimos pajamos (ĮBĮ 4 str. 2 p.). Kadangi pareiškėja registruota darbo biržoje ir aktyviai dalyvauja darbo rinkos programose, todėl turėjo būti įvertintos ir jos pastangos susirasti geriau apmokamą darbą, numatomos gauti pajamos. Byloje nesant duomenų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų apie aukščiau išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti atitinkamų duomenų bei dokumentų iš pareiškėjų (FABĮ 5 str. 3 d. 1 p.), o to nepadarydamas, buvo nepakankamai aktyvus.

Nėra galimybės nustatyti ir to, ar, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų sudaryti sandoriai (kreditavimo sutartys) buvo nesąžiningi ir pažeidė kreditorių interesus (CK 6.66 str.), nes iš esmės nebuvo išnagrinėtos sandorių sudarymo aplinkybės bei motyvai. Nesiaiškinta, ar sandoriai (ilgalaikės bei trumpalaikės kredito sutartys) buvo sudarytos pragyvenimui, kitiems poreikiams tenkinti ar apgalvotai didinant savo nemokumą ir mažinant galimybes atsiskaityti su savo kreditoriaus. Be to, suinteresuoti byloje asmenys tvirtino, kad pareiškėjai neteikė duomenų apie savo tikrąją finansinę padėtį bei prisiimtus finansinius įsipareigojimus, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo, turėjo būti ištirtos bei įvertintos ir pastarosios aplinkybės. Sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo sudarant kreditavimo sandorius, turėjo būti visapusiškai įvertintas pareiškėjų elgesys, prisiimant finansinius įsipareigojimus, bei juos vykdant per visą laikotarpį (iki kreipimosi į teismą dienos), tačiau to padaryta nebuvo.

Pagal teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, vertinamas ne tik įsipareigojimų ir turimo turto santykis, bet ir asmens finansinis pajėgumas (pagal jo gaunamas pajamas) per protingą laikotarpį įvykdyti finansinius įsipareigojimus (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-776-567/2014; 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1492-340/2014), nes šios faktinės aplinkybės svarbios nustatyti, ar sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu, t.y. sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Jei asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti, tai reikštų, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013). Be to, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų finansinio pajėgumo, nebuvo nustatytos ir tokios faktinės aplinkybės kaip pradelsta pareiškėjų įsipareigojimų suma, turimo turto rinkos vertė ir šių rodiklių santykis (FABĮ 2 str. 2 d.). Kadangi byloje yra nesutampantys duomenys apie pradelstus kreditorių finansinius reikalavimus bei nepateikta duomenų apie pareiškėjų turimo turto rinkos vertę, todėl būtina patikslinti šiuos duomenis (kreditorių sąrašą ir pradelstus finansinius įsipareigojimus; pareiškėjų turimo turto rinkos vertę).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyręs visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, galėjo neteisingai išspręsti fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo klausimą, todėl, nesant galimybės bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme dėl naujų įrodymų (duomenų) gavimo būtinybės bei siekiant neapriboti bylos dalyvių teisės į apeliaciją, skundžiama nutartis panaikinama ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos pareiškėjams S. S. ir S. S. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.