- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-21
- Bylos Nr.
- e2-917-467/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00846-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- J. J.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Mašida“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. J. (J. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mašida“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Mašida“ prašydamas priteisti 174 576,94 Eur skolą, 9 283,11 Eur delspinigius, 11,75 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad šalys 2023 m. vasario 23 d. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1.1 punkte susitarė, jog ieškovas atsakovės pavedimu sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais parduoda technologinėje specifikacijoje–sąmatoje nurodytas prekes, jų priedus, o atsakovė įsipareigoja atsiskaityti visa apimtimi. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė – technologinėje specifikacijoje–sąmatoje nurodytas prekes ir jų priedus perdavė atsakovei, kuri jas priėmė bei naudoja. Ieškovas pateikė PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir neatsiskaitė su ieškovu visa apimtimi.
3. Ieškovas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio 183 860,05 Eur sumos ribose atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovę ir (ar) trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, o jų nesant ar esant per mažai atsakovės piniginių lėšų, esančių pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ir grynuosius pinigus atsakovės kasoje.
4. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė tuo, kad ieškinio reikalavimo dydis – 183 860,05 Eur vertintinas kaip objektyviai didelis, todėl teismui patenkinus ieškinį, egzistuoja rizika, jog ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas; atsakovės bendrovėje yra staigus darbuotojų mažėjimas, dirba tik du darbuotojai; atsakovės transporto parke yra 4 automobiliai, iš kurių tik vienas priklauso nuosavybės teise, o kiti yra lizinguojami (nuomojami); duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą nėra; atsakovė 2022 metais turėjo 1 337 283 Eur mokėtinų sumų, t. y. atsakovės finansinė padėtis prasta; iš žiniasklaidos informacijos matyti, kad statytojai UAB „Mašida“ ir UAB „Faciem“ (susijusi bendrovė) 16 neypatingosios kategorijos gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), stato be tokiems statiniams privalomų SLD (statybos leidimo darbams). Tokie atsakovės veiksmai parodo įmonės nesąžiningumą ir vengimą laikytis teisės aktų reikalavimų. Atsakovė nevykdo įsipareigojimų, o ieškovas, kuris yra fizinis asmuo ir dėl teisinių žinių stokos sutiko pristatyti bei sumontuoti langus, liko yra skolingas valstybės biudžetui 6 126,12 Eur ir 96 754,79 Eur langų gamintojui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo ieškinio pagrįstumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog šioje byloje ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
7. Teismas pažymėjo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovas aiškaus atsakovo nesąžiningumo neįrodė. Tokių veiksmų nenustatė ir teismas. Vien ieškinio padavimas, ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie aiškų atsakovo nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismo vertinimu, ieškinio sumos dydis taip pat negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016).
9. Kadangi teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas J. J. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovas nesutinka su teismo pozicija ir mano, kad pagal suformuotą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių institutui esminę reikšmę turi tai, ar nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Jų taikymui vertinamos aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitikinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
10.2. Šiuo atveju ieškovo reikalavimo dydis – ieškinio suma, kuri yra 183 860,05 Eur – vertintinas kaip objektyviai didelis turtinis reikalavimas, reiškiamas atsakovei, todėl vien dėl to būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Preziumuotina, jog teismui patenkinus ieškovo ieškinį, vien dėl didelės reikalavimo sumos ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas.
10.3. Ieškovui žinoma, kad UAB „Mašida“ pradėjo perleisti turtą kitoms susijusioms įmonėms. Be to, atsakovė turi problemų dėl savavališkos statybos (statyba gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) vykdoma be tokiems statiniams privalomų statybos leidimų), jai gresia didelės finansinės sankcijos. Tokie atsakovės veiksmai rodo atsakovės nesąžiningumą ir vengimą laikytis teisės aktų reikalavimų.
10.4. Atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, po raginimo dėl skolos apmokėjimo išsiuntimo pradėjo reikšti pretenzijas dėl neva atliktų darbų kokybės, kurių anksčiau nebuvo. Tai taip pat rodo atsakovės nesąžiningumą.
10.5. Apie tai, kad įmonėje yra bloga finansinė situacija, rodo ir staigus darbuotojų mažėjimas – šiuo metu dirba trys darbuotojai. Taigi dirbantys darbuotojai negali generuoti didelių pajamų, o tai lems sudėtingą arba neįmanomą ieškovo ieškinio reikalavimo įvykdymą.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „Mašida“ atsiliepime prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą. Nurodo tokius argumentus:
11.1. Pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra. Ieškovas nepagrįstai nurodo jog vien didelė ginčo suma sąlygoja galimą būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkimą ir poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo suma per se (savaime) neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tokia yra ir Lietuvos apeliacinio teismo naujausia praktika.
11.2. Ieškovas siekia suklaidinti teismą pateikdamas neteisingą aplinkybės, jog atsakovė kitiems asmenims perleidžia turtą, interpretavimą. Atsakovė yra nekilnojamojo turto rinkoje veikiantis subjektas, kurio veiklos esmė – nekilnojamųjų objektų statyba ir jų pardavimas. Todėl atsakovė tiek pastaruoju metu, tiek ir kitais laikotarpiais vykdė ir vykdo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius. Atsakovės veiklos specifika reikalauja ir kitų turto pirkimo–pardavimo su kitais juridiniais asmenimis vykdymo, siekiant vykdyti normalią komercinę veiklą. Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiam išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą. Šiuo atveju atsakovės turto perleidimai yra neatsiejama veiklos dalis, todėl jie nesuponuoja atsakovės nesąžiningumo bei siekio išvengti teismo sprendimo vykdymo.
11.3. Už vykdytus statybos darbus be juos leidžiančių leidimų atsakovei buvo pritaikytos finansinės sankcijos ir atsakovė jas yra įvykdžiusi – pritaikytas baudas sumokėjo. Tai, kad atsakovė ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu arba reiškia pretenzijas dėl atliktų darbų kokybės, nerodo atsakovės nesąžiningumo, bet, jog atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutinka, juos ginčija. Atsakovės nesąžiningumo nerodo ir aplinkybė dėl darbuotojų skaičiaus mažėjimo, nes darbuotojų kaita bendrovėje yra natūralus reiškinys ir jis vyksta nuolat. Be to, darbuotojų kiekis nesąlygoja atsakovės pajamų dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė UAB „Mašida“ darbuotojų skaičiaus pokytį iš www.rekvizitai.lt ir tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus prie atskirojo skundo – valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą (suvestinę) apie asmens (UAB „Mašida“) turtą ir išrašą informaciją apie UAB „Mašida“ bylas, kuriuos prašo priimti į bylą.
15. Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė atsakovės banko sąskaitų išrašus ir išrašą iš internetinės svetainės www.rekvizitai.lt, vėliau pateikė atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo.
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
17. Iš šalių prašomų priimti įrodymų matyti, kad teikiami įrodymai yra skirti apelianto atskirajame skunde dėstomoms aplinkybėms pagrįsti arba paneigti, dėl ko šie teikiami įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu – laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymu, todėl yra pagrindas taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir pateiktus įrodymus pridėti prie bylos. Jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes šalys su jais yra susipažinę.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemonnamųes nėra pagrindo.
19. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pagal prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) doktriną konstatavęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs antrosios jos taikymui būtinos sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik šiuo aspektu, kadangi pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pagrįstumo apeliantas nekvescionuoja.
20. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
21. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir vertindamas ieškovo nurodytus argumentus prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavo, jog didelė ieškinio suma nepagrindžia sprendimo įvykdymo apsunkinimo; byloje nėra pateikta įrodymų (konkrečių duomenų), kad atsakovė galėtų būti nesąžininga ir vengtų vykdyti galbūt ieškovui palankų teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti galimybes įvykdyti šioje byloje teismo sprendimą.
22. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017).
24. Ieškinio suma bei juridinio asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į atsakovės atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Jeigu į bylą nepateikiama bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019).
25. Aptariamų aplinkybių kontekste nurodytina, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
26. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju ieškovas kaip galimą atsakovės nesąžiningumą grindžia tokiomis aplinkybėmis – ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu ir reiškia pretenzijas dėl neva netinkamai atliktų darbų; kitiems asmenims perleidžia turtą; jai gresia finansinės sankcijos už savavališką statybą; atsakovės įmonėje dirba tik trys darbuotojai. Tačiau tokie ieškovo argumentai sietini su atsakovės veikla ir atsakovės pozicija byloje, t. y. su bylos nagrinėjimo iš esmės eiga, bet jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu konstatuoti ginčo šalies nesąžiningumą, lemiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
27. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiam išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą. Apeliantas teigia, kad atsakovės vardu nėra registruoto nė vieno statinio ir tai rodo, jog bendrovė veiklos nevykdo. Tačiau iš apelianto pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (suvestinės) apie asmens (UAB „Mašida“) turtą matyti, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, kurį perleidžia vykdydama veiklą ir įsipareigojimus (nekilnojamojo turto objekto įsigijimas ir pardavimas, vystymas, statinių statyba ir pardavimas). Taigi šiuo atveju atsakovės turto perleidimai yra neatsiejama veiklos dalis (išrašas apie 167 nekilnojamojo turto objektus ir jų perleidimo sandorius per bendrovės veiklos istoriją patvirtina bendrovės veiklos pobūdį (rūšį), jos nekintamumą ir gaunamas pajamas), todėl jie nesuponuoja atsakovės nesąžiningumo bei siekio išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
28. Ieškovo teiginiai apie finansines sankcijas atsakovei taip pat nerodo atsakovės nesąžiningumo ir (ar) finansinio nepajėgumo, nes iš atsakovės pateiktų įrodymų (atsakovės banko sąskaitų išrašų) matyti, jog sankcijos – baudos atsakovei jau buvo skirtos ir jos yra įvykdytos.
29. Apeliantas teigia, kad atsakovė dalyvauja 4 teisminiuose ginčuose ir tai rodo, jog jos finansinė būklė yra bloga, tačiau, kaip jau minėta, juridinio asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į atsakovės atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Bet kuriuo atveju teisminiuose procesuose dalyvaujanti šalis turi teisę gintis nuo jai pareikšto reikalavimo arba reikšti reikalavimą pati, jeigu jos teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, tačiau toks šalies elgesys besąlygiškai negali būti vertinamas kaip nesąžiningas.
30. Apeliantas kaip atsakovės nesąžiningumą įvardija aplinkybę, kad atsakovė su juo ilgą laiką neatsiskaito ir nepagrįstai bei nesavalaikiai pradėjo reikšti pretenzijas dėl atliktų darbų kokybės. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nelemia atsakovės nesąžiningumo, nes atsakovė neatsiskaito su ieškovu ne dėl to, jog nesąžiningai vengia vykdyti jai tenkančias pareigas, o dėl to, kad apskritai šios savo pareigos ieškovui nepripažįsta (atsakovės 2023 m. birželio 7 d., liepos 12 d. ir liepos 28 d. raštai ieškovui, pateikti į bylą kartu su šalių procesiniais dokumentais). Pretenzijos dėl darbų kokybės, pareikštos kitai šaliai, siejamos su atliktų darbų kokybės fakto nustatymu, tačiau, nepriklausomai nuo jų pateikimo laiko, nesąlygoja atsakovės nesąžiningumo.
31. Apeliantas, kaip tariamą atsakovės nesąžiningumą, nepagrįstai nurodo ir jos darbuotojų skaičiaus mažėjimą, nes darbuotojų kaita verslo požiūriu yra normalus reiškinys. Be to, atsakovės darbuotojų skaičius, kaip rodo pateikti duomenys, skirtingais laikotarpiais keitėsi ir keičiasi, tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, jog tai vyksta siekiant išvengti galbūt atsirasiančių prievolių ieškovui įvykdymo.
32. Įvertinęs apelianto argumentus ir į bylą priimtus naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovas argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovės siekį išvengti ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taigi šioje proceso stadijoje nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas.
33. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Šiuo atveju, be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovo nurodytų argumentų bei jo pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.