Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-814-1084/2024 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui A. S. dėl leidimo nepilnamečiams vaikams išvykti į kitą šalį be atsakovo sutikimo, nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei A. K. dėl nustatytos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, išvadą byloje duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės A. K. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui A. S. (toliau – atsakovas) dėl leidimo nepilnamečiams vaikams E. S. ir J. S. išvykti į kitą šalį be atsakovo sutikimo, nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl nustatytos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo, ieškovė ir atsakovas pateikė prašymus iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

2.5. Į bylą yra pateikti dokumentai apie vaikų mokymąsi, vaikų mokytojų pasisakymai, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nuotraukos. Atsakovas sąmoningai nesinaudoja galimomis nuotolinio ryšio priemonėmis, kurios leistų pamatyti ne tik vaikus, bet ir jų gyvenamąją aplinką. Byloje pateikti duomenys ir paaiškinimai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė negali tinkamai pasirūpinti vaikais ar neužtikrina saugių ir tinkamų sąlygų vaikams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, kaip nenustatyta ir pagrindų peržengti atskirojo skundo nagrinėjimo ribas (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo

14. Ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo įrodymus: Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 27 d. nutartį, patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. nutartį, 2023 m. gegužės 31 d. vykdomuosius raštus, mokytojų vertinimus su vertimais, 2022 m. rugsėjo 30 d. el. laišką, 2022 m. spalio 7 d. Vaikų teisių apsaugos skyriaus raštą bei vaikų nuomones. Ieškovė iki teismo posėdžio apeliacine tvarka dienos taip pat pateikė naujus įrodymus: vaikų leidimus gyventi Šveicarijos Konfederacijoje ir jų vertimus (DOK-11096).

15. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teisme teise.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė jokių argumentų dėl papildomų dokumentų priėmimo poreikio, duomenų, kad šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad mokytojų vertinimai su vertimais, 2022 m. rugsėjo 30 d. el. laiškas, 2022 m. spalio 7 d. Vaikų teisių apsaugos skyriaus raštas bei vaikų nuomonės jau yra byloje), nenurodė, kokias aplinkybes, susijusias su skundžiama nutartimi, apeliantė siekia pagrįsti. Ieškovė taip pat nepagrindė, kad jos teikiamų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus dalyvaujant šalims teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Nesant CPK 314 straipsnyje nustatytų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas ieškovės naujai teikiamus įrodymus atsisako priimti.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

Dėl atskirojo skundo argumentų

19. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje buvo patenkintas iš dalies, o atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1206-1107/2021 buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią ieškovė ir atsakovas, be kita ko, susitarė dėl jų nepilnamečių vaikų E. S. ir J. S. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais bei jų išlaikymo tvarkos. Ieškovė nuo 2023 m. rugpjūčio mėnesio, nesant skyrium gyvenančio tėvo sutikimo, su nepilnamečiais vaikais išvyko nuolat gyventi į Šveicarijos Konfederaciją, vaikai šioje šalyje gyvena ir šiuo metu, lanko mokymo įstaigą ir popamokines veiklas. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su prašymu grąžinti vaikus į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencija.

21. Nagrinėjama byla užvesta ieškovės reikalavimų leisti išsivežti nepilnamečius vaikus į užsienio valstybę be jų tėvo sutikimo ir pakeisti nustatytą bendravimo su vaikais tvarką pagrindu. Byloje atsakovas pareiškė priešpriešinius reikalavimus, kuriais prašo pakeisti nustatytą vaikų gyvenamąją vietą nustatant ją su tėvu (atsakovu), pakeisti nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, taip pat ir vaikų išlaikymo tvarką. Pareikštiems reikalavimams užtikrinti tiek ieškovė, tiek atsakovas pareiškė prašymus iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė prašė leisti laikinai išvykti su nepilnamečiais vaikais į Šveicarijos Konfederaciją be atsakovo sutikimo, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Tuo tarpu atsakovas prašė grąžinti vaikus į Lietuvos Respubliką, nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu, atitinkamai nustatyti laikiną bendravimo ir su nepilnamečiais vaikais tvarką ir laikiną nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarką.

22. Pirmosios instancijos teismui ieškovės prašymą tenkinus iš dalies, o atsakovo prašymą atmetus, iš esmės pasiremiant argumentu dėl stabilios vaikų esamos padėties išsaugojimo iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl tarp šalių kilusio ginčo, kai nėra nustatytos grėsmės vaikų interesams, su tokiu sprendimu nesutinka atsakovas. Atskirajame skunde nurodomi atsakovo nuomone teismo nutarties neteisėtumą pagrindžiantys argumentai, iš esmės susiję su ieškovės veiksmais išsivežant vaikus iš šalies, tokiu būdu nutraukiant iki tol buvusius atsakovo ir nepilnamečių vaikų artimus ryšius, ir tvirtinant, kad vienintelis kelias atkurti tarpusavio santykį yra vaikų grąžinimas į Lietuvos Respubliką ir jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais atskirojo skundo argumentais.

23. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko(-ų) interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, tai yra turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko(-ų) teisės.

24. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

25. Ginčo atveju atsakovas įsitikinęs, kad dėl susidariusios situacijos šalių nepilnamečiai vaikai turi būti grąžinti į Lietuvos Respubliką ir nustačius jų gyvenamąją vietą su atsakovu, atitinkamai turi būti pakeista bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir jų išlaikymo tvarka, nustatyta iki tol, kol nepilnamečiai vaikai ir jų motina gyveno Lietuvos Respublikoje. Šiems reikalavimams užtikrinti atsakovas reiškia prašymą taikyti nurodytus reikalavimus atitinkančias laikinąsias apsaugos priemones. Šių priemonių taikymo būtinumą grindžia ieškovės veiksmais nuteikinėjant vaikus prieš tėvą, taip pat vaikams nepalankiomis sąlygomis gyventi ir mokytis negimtąja kalba kalbančioje aplinkoje.

26. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas laikinai pakeisti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatant ją su vienu iš tėvų. Teismas nenustatė, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena vaikai, kelia grėsmę jų turtiniams ir neturtiniams interesams, priešingai, byloje nustatyta, kad vaikų gyvenimo sąlygos Šveicarijos Konfederacijoje yra tinkamos, ir šias aplinkybes, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, patvirtina eilė byloje pateiktų įrodymų (fotonuotraukos, pagrindžiančios gyvenamąją aplinką, duomenys apie mokymo įstaigas, kurias lanko vaikai ir jų pasiekimus, ieškovės sutuoktinio asmenį ir einamas pareigas, pačių vaikų požiūrį ir norą). Pastebėtina, kad laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas ne pagal pageidavimą, o esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Be to, ši laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, yra išimtinio pobūdžio (lot. ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis neturi prielaidų daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Iš visų pateiktų duomenų spręstina, kad nėra įrodytos aplinkybės, kad nepilnamečiams vaikams gyvenimas su ieškove kelia realią grėsmę jų interesams, kaip tą numato įstatymai ir teisminė praktika. Taigi, nesant nustatytų grėsmių (kalbos barjeras, mokymosi ypatumai, juo labiau paties atsakovo interesai neįeina į tokio masto grėsmės sąvoką), šiuo atveju nesudaro prielaidų taikyti išimtinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, priešingai – tokia priemonė būtų neproporcinga, ji galėtų sudaryti sąlygas ne apsaugoti, o pažeisti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Šiuo aspektu nurodytina, kad įprastine ir saugia vaiko aplinka laikytina ne konkreti vieta, o visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas. Tokios pozicijos laikomasi ir teisminėje praktikoje nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

29. Bylos duomenys patvirtina (dėl to tarp šalių ginčo nėra), kad šalių vaikai, kuriems šiuo metu yra dešimt ir dvylika metų, nuo 2020 m. sausio 24 d. gyvena su ieškove, t. y. atsakovas nuo to laiko gyvena skyrium nuo savo nepilnamečių vaikų. Sūnaus atsakovas iki 2024 m. vasario mėnesio susitikimo betarpiškai nebuvo matęs apie trejus metus. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į esamą situaciją, akivaizdu, kad vaikai šiuo metu yra labiau prisirišę prie motinos. Atskirajame skunde nurodoma aplinkybė, kad anksčiau atsakovas itin daug laiko skyrė bendravimui su vaikais, nesudaro prielaidų dabar esančios situacijos vertinti kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi ji yra iš esmės pasikeitusi. Pažymėtina, kad tokiu atveju labiausiai vaikų interesus atitiktų ne jų gyvenamosios vietos laikinas pakeitimas nustatant ją su tėvu, o vaikų ir tėvo ryšį stiprinant palaipsniui, leidžiant atsakovui su vaikais bendrauti jų viešnagės Lietuvoje metu, su jais praleisti laisvas dienas ir savaitgalius, taip pat atsakovui nuvykstant į vaikų gyvenamąją vietą. Kaip minėta, nustatant tiek laikiną gyvenamąją vietą, tiek ir bendravimo tvarką, pirmiausia reikia atsižvelgti į geriausius prioritetinius vaiko(-ų) interesus. Vaikai, nuolat su ieškove gyvenę visą gyvenimą, o be tėvo – jau ketverius metus, neabejotinai yra įpratę prie įprastinių savo gyvenimo sąlygų, t. y. buvimo kartu su motina. Taigi, dar vienas staigus artimos tapusios aplinkos ir asmenų pasikeitimas, nepaisant to, kad anksčiau jiems artima aplinka buvo Lietuvoje esantys asmenys, mokymo įstaigos ir gyvenamoji vieta, juo labiau, kad tai tik laikino pobūdžio priemonė, ne tik pažeistų vaikų interesus, bet ir traumuotų vaikus psichologiškai. Atsakovui, gyvai ir tiesiogiai nemačiusiam vaikų ilgą laiką, tikėtina nėra žinoma (ar ypač mažai žinoma) vaikų dienotvarkė, kasdieniniai poreikiai ir kt. Negana to, nagrinėjamu atveju vaikams vėl tektų apleisti pradėtus mokslus ir grįžti į mokymo įstaigas Lietuvoje, kurios nėra lankytos jau beveik visus mokslo metus. Šalių vaikai su motina gyvena visą laiką, nepaisant to, kurioje šalyje jie gyveno, todėl akivaizdu, kad vaikų atskyrimas nuo motinos ir jų išsivežimas į kitą šalį (Lietuvą), nepaisant to, kad vaikai seniau ten gyveno, galėtų traumuoti vaikus psichologiškai, sukelti jiems emocinį stresą, o tai nesuderinama su vaiko interesais. Akivaizdu, kad periodinis ieškovo bendravimas su vaikais, vykęs iki šiol per atstumą, buvo per trumpas, kad atstatytų atsakovo susilpnėjusius ryšius su vaikais (pats atsakovas neneigia, kad vaikai patys praradę norą bendrauti su savo tėvu).

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovas turi pagrįsti skubaus vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (keitimo) su tėvu būtinumo faktą, tuo pačiu keičiant bendravimo ir išlaikymo mokėjimo tvarką. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, taip pat per geriausių vaiko interesų prizmę. Kaip jau nurodyta, vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės, todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas. Atsakovas byloje yra pateikęs priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir bendravimo bei išlaikymo tvarkos pakeitimo. Priešieškinio pareiškimas iš esmės grindžiamos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei motyvais kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei atskirasis skundas, t. y., kad vaikų gyvenimas su tėvu Lietuvoje geriau atitinka jų interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu apeliantas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų: grėsmių vaikų saugumui, sveikatai ar kitiems svarbiausiems jų interesams, dėl kurių reikėtų skubiai keisti vaikų gyvenamąją vietą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaikams turi būti užtikrintas stabilumas. Šiuo metu vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Bylos duomenys patvirtina esant glaudų ryšį tarp motinos ir vaikų. Vaiko teisių apsaugos skyrius grėsmės vaikų gyvenimui su motina taip pat neįžvelgė. Įvertinus tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo dėl vaikų grąžinimo į Lietuvos Respubliką ir laikinos gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo nustatymo netenkino visiškai pagrįstai.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje šiuo metu yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, o ne klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos ir išlaikymo tvarkos pakeitimo, kurie bus išspręsti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Pirmosios instancijos teismas būtent tą ir atliko, priešingai, nei atskirajame skunde mėgina pateikti atsakovas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

32. Įvertinus tai, kad apeliacine tvarka tikrinamoje byloje teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių (ieškovės ir atsakovo), kylančių dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, ir siekiant apsaugoti vaikų interesus bendrauti ir matytis su abiem tėvais, tokiu procesiniu sprendimu siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo, o ne užtikrinti šalims patogų bendravimą su vaikais. Suprantama, kad šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kuri nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir kokia atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad vaikai turi galimybę iki teismo sprendimo priėmimo bendrauti su tėvu, tėvui taip pat nėra uždrausta bendrauti su vaikais, todėl netaikius atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nei nepilnamečių vaikų, nei vaikų tėvo interesai bendrauti iki teismo sprendimo priėmimo nebus pažeisti.

33. Atsakovas tvirtina, kad sprendžiant nagrinėjamą klausimą teismui nebuvo pagrindo remtis vaikų nuomone, kadangi ši nuomonė yra įtakota motinos. Pažymėtina, kad CK 3.177 straipsnis teismą įpareigoja nagrinėjant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Pagal CPK 380 straipsnio 1 dalį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86, 87 punktai). Vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę ir teisę būti išklausytas. Vaiko teisė būti išklausytam ir išgirstos nuomonės reikšmingumas yra svarbi jo orumo ir sklandžios socialinės raidos užtikrinimo dalis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įgyvendino teisės aktuose numatytą vaikų teisę būti išklausytiems, juolab, kad vaikų amžius leido jiems savo nuomonę aiškiai išreikšti. Tuo tarpu nepagrįsta teigti, kad teismas procesinį sprendimą priėmė remdamasis išimtinai šia nuomone, kadangi, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, teismas sprendimą priėmė įvertinęs visas aplinkybes, tarp kurių vaikų nuomonė buvo tik viena iš įrodymų viseto dalių.

34. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino tam tikrus rašytinius įrodymus, parodė savo išankstinę nuomonę ir šališkumą ginčo rezultatu, laikytini nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis proceso teisės normomis. Jei atsakovas laikė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę neigiamą nuomonę atsakovo atžvilgiu ir buvo šališkas, jis turėjo teisę bylą nagrinėjančiai teisėjai pareikšti nušalinimą, tačiau duomenų, jog atsakovas būtų atlikęs tokius procesinius veiksmus, byloje nėra, o apie bylą nagrinėjusio teismo šališkumą užsimenama tik atskirajame skunde, kuris yra pateiktas būtent dėl nepalankios atsakovui nutarties.

35. Atsakovas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismo nustatytoje laikinoje bendravimo tvarkoje yra esminių klaidų: 1) bendravimo tvarkoje nurodyti 2004 metai; 2) bendravimo tvarka yra sudaryta tik iki 2025 metų; 3) bendravimo tvarkoje nėra nurodyta, kas atlygins atsakovo kelionių iš Lietuvos Respublikos į Šveicarijos Konfederaciją bei iš Šveicarijos Konfederacijos į Lietuvos Respubliką išlaidas.

36. CPK 276 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime (nutartyje) rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Sprendimas (nutartis) turi būti aiškus, turi būti išspręsti visi šalių iškelti reikalavimai, tiksliai nurodytos priteistos sumos, perduotinas turtas ar veiksmai, kuriuos šalys privalės atlikti arba nuo kurių turės susilaikyti. Bet koks teismo sprendime esantis rašymo apsirikimas, aritmetinė klaida gali tapti kliūtimi tinkamai suprasti ir vykdyti sprendimą, todėl įstatymo leidėjo nurodyta galimybė sprendimą priėmusiam teismui ištaisyti klaidas ir apsirikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2004). Kauno apylinkės teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nutarties rezoliucinėje dalyje, detalizuodamas nustatomą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, 3.1. punkte nurodė 2004 metus. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalies 3.1. punkte per rašymo apsirikimą neteisingai nurodė 2004 metus, nors turėjo omenyje 2024 metus, kadangi nustatyta bendravimo tvarka apėmė 2024 – 2025 metų laikotarpį. Nutartyje padarytos klaidos ištaisymas nekeičia nutarties esmės (CPK 276 straipsnio 2 dalis), tačiau pagal CPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatas teisę ištaisyti rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas turi tik procesinį sprendimą priėmęs teismas (nagrinėjamu atveju tai būtų pirmosios instancijos teismas). Taigi, atsakovas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, turi teisę kreiptis su pareiškimu į pirmosios instancijos teismą.‏‏‎ ‏‏‎

37. Pasisakant dėl patvirtintos bendravimo tvarkos laikotarpio, nurodytina, kad ši tvarka yra laikina, ji neturi res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms, ar, kaip nurodo apeliantas, pasibaigus joje nustatytam laikotarpiui, šalims neužkertamas kelias teikti teismui prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo (nustatymo).

38. Atsakovas pažymi, kad nustatyta bendravimo tvarka nėra tinkama ir dėl to, kad joje nėra apspręsta, kas apmoka atsakovo vykimo į Šveicarijos Konfederaciją ir iš jos išlaidas. Atsakovo vertinimu, tokias išlaidas turėtų padengti ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl papildomų klausimų, kurie iškyla arba gali iškilti vykdant laikinąsias apsaugos priemone, šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo plačiąja prasme (CPK 148 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pakartoja, kad apeliacijos objektas yra tik pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nutartyje nurodyta tvarka neprieštarauja nepilnamečius vaikų interesams. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro prielaidų tenkinti atsakovo atskirojo skundo argumentus, susijusius su skundžiamoje teismo nutartyje padarytomis esminėmis klaidomis.

39. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

40. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas atsakovo prašymo dėl vaikų grąžinimo į Lietuvos Respubliką ir laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo ir išlaikymo tvarkos nustatymo ir iš dalies tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinosios bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Atsakovo atstovas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos pateikė atsakovo patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus, prašydamas priteisti atsakovui iš ieškovės 363,00 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-2019/2018), todėl atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priimant šį procesinį sprendimą yra nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.