Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-420-252/2016 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovams V. S., E. S., N. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo N. K. ieškinį atsakovams A. T., R. J., tretiesiems asmenims V. S., E. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų 52 131,60 Eur suteiktos ir negrąžintos paskolos, 62 557,80 Eur palūkanas už paskutinius penkerius metus, 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis, veikdamas kartu su R. J., su atsakovais V. S., E. S., N. K. 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. sudarė rašytines paskolos sutartis (toliau – Sutartys) ir pastariesiems paskolino viso 57 924,00 Eur (200 000,00 Lt) sumą. Sutartinius įsipareigojimus paskolos davėjai įvykdė tinkamai ir skolinamą sumą atsakovams perdavė, tačiau atsakovai savo sutartines prievoles vengia tinkamai vykdyti. Atsakovai 2006 m. pradžioje paskolos davėjams buvo grąžinę 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt) sumą, tačiau likusią 52 131,60 Eur paskolos dalį vengia grąžinti. Paskolos grąžinimo pagal Sutartis terminai baigėsi 2006 m. sausio 5 d. ir 2006 m. kovo 23 d. (Sutarčių 2 punktas). Ieškovas reikalavimo perleidimo 2013 m. gruodžio 1 d. sutartimi perėmė iš R. J. visas iš Sutarčių kylančias reikalavimo teises į atsakovus. Ieškovas, kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi, vienam iš bendraskolininkų, atsakovui N. K., 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. liepos 31 d. išsiuntė raginimus dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovas N. K. vengė priimti siunčiamus dokumentus, todėl registruoti laiškai grįžo atgal ieškovui. Ieškovui susisiekus su atsakovais gyvai ar telefonu, atsakovai tik žadėjo mokėti skolą, bet jau beveik 10 metų skolos taip ir negrąžina bei nemoka Sutartyse numatytų 2 proc. dydžio mėnesinių palūkanų (Sutarčių 4 punktas). Atsakovas N. K. taip pat kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti R. J. ir A. T. 2013 m. gruodžio 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia arba konstatuoti niekinio sandorio faktą ex officio; priteisti bylinėjimosi išlaidas. N. K. nurodė, kad A. T. ir R. J. reikalavimo perleidimo 2013 m. gruodžio 1 d. sutartis prieštarauja CK 6.3 straipsnio 4 dalies ir 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teigė, kad A. T. ir R. J. pinigų neperdavė, kad paskolos sutartyse nėra jokių duomenų, kad A. T. su R. J. būtų atsakovams perdavę kokius nors pinigus, kas yra būtina esant realinei sutarčiai, o kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, taip pat nėra. Kadangi negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, prašė tenkinti jo ieškinį. Be to, jei daryti prielaidą, kad vis tik pinigai buvo perduoti, tai paskolą suteikė du asmenys R. J. ir A. T.. Dėl to reikalavimo teisių perleidimo sutartimi A. T. „nusipirko“ savo turėtą reikalavimo teisę, o R. J. pardavė reikalavimo teisę, kurios jis pats neturi, arba turi tik jos dalį. Reikalavimo sutartis neįgyvendinama dar ir todėl, kad iš pateiktų dokumentų visiškai neaišku, kiek kiekvienas tariamas kreditorius asmeniškai paskolino. Nežinant sutarties dalyko turinio, negalimas išieškojimas, todėl tokia sutartis yra niekinė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovo A. T. ieškinį tenkino visiškai; priteisė A. T. iš atsakovų V. S., E. S., N. K. solidariai 52 131,60 Eur skolos, 62 557,80 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 114 689,40 Eur sumos nuo pareiškimo padavimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovų V. S., E. S., N. K. lygiomis dalimis, t.y. po 783 Eur bylinėjimosi išlaidų A. T. naudai; priteisė iš atsakovų V. S., E. S., po 16,66 Eur iš kiekvieno, o iš N. K. 16,68 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų R. J.; grąžino A. T. iš valstybės biudžeto permokėtą 19,78 Eur dydžio žyminį mokestį pagal 2016-04-22 atliktą mokėjimą; N. K. ieškinį atmetė; priteisė iš N. K. 5,12 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. tarp šalių buvo pasirašytos dvi paskolos sutartys, pagal kurias ieškovas A. T. ir atsakovas R. J. perdavė atsakovams po 100 000 Lt šešių mėnesių laikotarpiui. Pagal pirmą sutartį paskola turėjo būti grąžinta iki 2006 m. sausio 5 d., o pagal antrą sutartį iki 2006 m. kovo 23 d. Sutarčių 4 p. numatė 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas, kurios turėjo būti mokamos kas mėnesį. Sutarčių 5 p. numatė 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą grąžinti paskolos dieną. 2013 m. gruodžio 1 d. ieškovas A. T. ir atsakovas R. J. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią R. J. perleido A. T. reikalavimo teisę į atsakovus 90 000 Lt skolos sumai ir 108 000 Lt palūkanoms, kurios buvo paskaičiuotos už paskutinius 5 metus.

Dėl paskolos sutarčių

Teismas nustatė, kad šalys 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartyse jų sudarymo momentui nurodė, kad paskolos davėjai perduoda gavėjams nuosavybėn atitinkamą pinigų sumą, konkrečiu atveju pagal kiekvieną sutartį po 100 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,perduoda“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste yra pakankamas pagrindas pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo tuo pačiu metu, kai buvo sudaromi sandoriai. Teismas, aiškindamas sudarytų sutarčių turinį, nustatė, kad atsakovai prisiėmė įsipareigojimus gautas paskolas grąžinti per tam tikrą laiką, taip pat mokėti palūkanas ir delspinigius. Taip teismas, įvertinęs byloje pateiktas rašytines paskolos sutartis, konstatavo, kad tiek jų turinys, tiek jose nurodytos žodžių sąvokos apie paskolos sutarties dalyko (pinigų) perdavimą yra aiškios ir patvirtina, kad ieškovas paskolino atsakovams atitinkamas pinigų sumas, kurias atsakovai įsipareigojo grąžinti. Teismas atmetė atsakovų atstovo teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad žodis „perduoda“ neįrodo pinigų perdavimą, nes turėtų būti būtasis kartinis laikas, o ne esamasis, jei jau pinigai buvo perduoti, kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, paskolos sutarčių realinį įvykdymą patvirtina šalių aiškinimai apie sutarčių pasirašymo vietą. Abi šalys pripažino, kad sutartys buvo pasirašytos ieškovui priklausančiose biuro patalpose, kur, kaip teigia ieškovas, ir buvo perduoti pinigai. Taip pat atsakovai pripažino, kad jie tuo metu kartu vykdė verslą, steigė naujas įmones ir jiems buvo reikalingos lėšos. Tokias pat aplinkybes apie lėšų reikalingumą atsakovams patvirtino tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo R. J.. Teismas atmetė visų atsakovų aiškinimus dėl paskolų sutarčių pasirašymo dėl to, kad, neva, ieškovui ir R. J. buvo būtinos paskolos sutartys tam, kad jie galėtų jas panaudoti dėl lėšų panaudojimo kitiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad visi atsakovai yra verslininkai, vykdė ir vykdo šiai dienai verslą, todėl padarė išvadą, kad jiems tikrai yra žinoma, ką reiškia paskolos sutarties pasirašymas. Ieškovas pateikė paskolų sutarčių originalus, kas dar kartą patvirtina paskolos sutarčių realinį faktą. Atsakovų teiginius, kad jie pamiršo apie paskolos sutarčių pasirašymą ir pan., teismas vertino kaip neparemtus bylos medžiaga, elementaria logika. Teismas nustatė, kad ieškovas teigė, kad dalį pinigų, t.y. 20 000 Lt atsakovai yra grąžinę, o atsakovai neigė pinigų grąžinimo faktą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nė viena iš šalių negali pateikti įrodymų apie pinigų grąžinimą, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog sumos dalį atsakovai grąžino. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas ir R. J., pasirašydami reikalavimo perleidimo sutartį, grąžintos 20 000 Lt sumos į sutartį neįtraukė ir R. J. savo reikalavimo teisę perdavė ieškovui tik į 90 000 Lt negrąžintos skolos dydį. Teismo vertinimu, šis faktas patvirtina ieškovo teiginius, kad atsakovai dalį skolos yra grąžinę. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog pagal 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 rugsėjo 23 d. paskolos sutartis jis kartu su R. J. paskolino atsakovams 200 000 Lt, iš kurių atsakovai yra grąžinę 20 000 Lt.Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti paskaičiuotas palūkanas už penkerius metus, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2015 gruodžio 29 d., pagrįstas.

Dėl ieškinio senaties

Teismas iš 2005 m. liepos 5 d. sutarties turinio nustatė, kad paskola turi būti grąžinta iki 2006 m. sausio 5 d. Dėl to konstatavo, kad ieškovo teisė pažeista nuo 2006 m. sausio 5 d. Teismas nuo šios dienos skaičiavo ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškovas į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2015 m. gruodžio 29 d., tai teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Teismo vertinimu, N. K. teiginys, kad R. J. negalėjo perleisti savo reikalavimo teisės į atsakovus, nes jis neturi išvis reikalavimo teisės į atsakovus, nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad N. K. šiam teiginiui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, o bylos nustatyti duomenys teigia priešingai, kad R. J. buvo viena iš sandorio šalių sudarant paskolos sutartis 2005 metais ir reikalavimą į atsakovus turi, taip pat ir į N. K.. Teismas taip pat akcentavo, kad N. K. neginčijo paskolos sutarčių, neprašė pripažinti jų negaliojančiomis CK normose numatytais pagrindais. Nuo paskolų sutarčių gynėsi tik tuo, kad nebuvo perduoti pinigai. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog R. J. ir A. T., sudarydami reikalavimo perleidimo sutartį, pažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalies imperatyvą. Teismas sutiko su ieškovo atstovo advokato S. B. teiginiu, kad atsakovams nenuginčijus ir net neginčijant paskolos sutarčių, reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimas nesukels jokių pasekmių N. K. ir kitiems atsakovams. Teismas konstatavo, kad N. K. pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, todėl jo netenkino.

Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teismas, patenkinęs ieškovo A. T. ieškinį, o atsakovo N. K. ieškinį netenkinęs, šalių turėtas bylinėjimosi išlaidos paskirstė pagal CPK 93 straipsnio nuostatas. Teismas nustatė, kad ieškovas A. T. iš viso yra sumokėjęs 1 728,78 Eur žyminio mokesčio, o pagal ieškinio sumą ir atsižvelgiant į tai, kad byla vedama elektroniniu būdu, žyminio mokesčio dydis yra 1709 Eur. Todėl permokėta žyminio mokesčio 19,78 Eur dalį grąžino ieškovui, o sumokėtą 1709 Eur žyminį mokestį priteisė iš atsakovų. Teismas nustatė, kad ieškovas taip pat pateikė duomenis, kad jis iš viso turėjo 640 Eur advokato pagalbos išlaidų. Nors detaliau kas sudaro šias išlaidas ieškovo atstovas nepateikė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jos nėra didelės ir atitinka „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85(nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintus dydžius, jas priteisė lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo.Teismas nustatė, kad R. J. patyrė 50 Eur atstovavimo išlaidų. Jas taip pat lygiomis dalimis priteisė iš visų trijų atsakovų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas N. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. T. ieškinį atmesti, o atsakovo N. K. ieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, ją perduoti ne Panevėžio apygardos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl bylos aplinkybių

Atsakovai 2005 m. vykdė verslą, tuo metu buvo poreikis padidinti apyvartines lėšas. Ieškovas A. T. ir trečiasis asmuo R. J., kuris su apeliantu yra svainiai, tvirtino, kad turi galimybę gauti ir perpaskolinti 200 000 Lt sumą. Ieškovų ir trečiojo asmens teigimu, šiam reikalui jiems buvo reikalingos paskolų sutartys, tą aplinkybę nori žinoti finansuotojas. Atsakovų įsitikinimu, oponentai norėjo apsidrausti, kad atsakovai neatsisakytų sutartomis sąlygomis imti paskolą ir taip jie nepatirtų nuostolių. Laikytina, kad dviejų procentų dydžio mėnesinės palūkanos yra didelė suma.Sutarties tekstą parengė ieškovas ir trečiasis asmuo, abi sutartys, 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d., identiškos, paimtos iš interneto. Tačiau frazė apie pinigų gavimą sutarties pasirašymo momentu buvo pašalinta. Šalys susitarė, kad pinigų gavimo faktas bus patvirtintas atskirai, gavus juos.

Dėl paskolų sutarčių

Pirmosios instancijos teismas ignoravo 2016 m. lapkričio 3 d. posėdžio duomenis, R. J. ir A. T. paaiškinimus ir nuspręsdamas, kad R. J. perdavė 100 000 Lt, kai pats R. J. kelis kartus patvirtino, kad tokio kiekio pinigų, apskritai nėra turėjęs, suformavo įsitikinimą, kad bylą pirmosios instancijos teismas sprendė sąmoningai neteisingai. Nagrinėjamu atveju sutarties teksto (lingvistinis) aiškinimo metodas įgyja prioritetą, nes sutartį sudarė verslininkai. Atsakovai nuosekliai aiškino, kad nei ieškovas A. T., nei trečiasis asmuo R. J. patys paskolinti pinigų neturėjo, bet turėjo galimybę juos pasiskolinti iš jiems žinomų šaltinių ir juos perskolinti atsakovams. Be to, ieškovas A. T. nesugebėjo paaiškinti, iš kur gavo 100 000 Lt, o trečiasis asmuo R. J. kelis kartus patvirtino, kad 100 000 Lt apskritai neturėjo. Ieškovas ir trečiasis asmuo įrodinėjo, jog tai buvo bendri pinigai, gauti iš nelegalios veiklos. Be to, paskolos sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas. Iš jos buvo pašalintas teiginys apie pinigų gavimą. Tai patvirtina, kad atsakovai jokių pinigų negavo. Teismas faktinę bylos aplinkybę, kad pinigai buvo perduoti, padarė remdamasis sutarties tekstu, tačiau sutarties tekstas neparodo, kad pinigai buvo perduoti.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad tam, jos paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tikslinai užfiksuotas paskolos dalyko, pinigų, perdavimo paskolos gavėjui momentas. Tai laikytina apsaugine taisykle, skirta pašalinti piktnaudžiavimą sudarant paskolos sutartis. Nors teismas žino, kaip reikia spręsti bylą, tačiau nepaaiškindamas kodėl, surašydamas sprendimą, šiomis taisyklėmis ne tik nesivadovauja, bet ir ignoruoja.Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pateiktose paskolos sutartyse nėra padaryto įrašo apie perduotus pinigus, svarbi tuo, kad būtent ieškovui atsiranda procesinė pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą. Ieškovas ne tik šios aplinkybės neįrodinėjo, bet objektyviai vertinant, neturėjo kuo įrodinėti. 200 000 Lt suma susikaupia per ilgą laiką, todėl šis faktas turi būti fiksuojamas buhalterinės apskaitos dokumentuose, deklaruojamas valstybės institucijose. Dėl to jei toks faktas buvo, jį galima įrodyti ne vienu rašytiniu dokumentu.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties tekste žodžio „perduoda“ pavartojimas esamuoju laiku yra pakankamas pagrindas pripažinti paskolos dalyko perdavimą tuo pačiu metu, kai buvo sudaromi sandoriai. Teismas taip pat rėmėsi identiškais 2005 m. liepos 5 d. ir rugsėjo 23 d. sutarčių tekstais, šalių paaiškinimais, kad visi sutiko, jog sutarčių tekstai buvo pasirašyti oponentų biure, ir kad visi tuo metu vykdė ūkinę veiklą ir verslui vykdyti reikėjo papildomų apyvartinių lėšų. Tačiau galiojantys įstatymai neleidžia priimti teismo sprendimų prielaidų, spėlionių pagrindu. Dėl to teismo išvada, kad pinigai buvo perduoti pasirašant sutartis, yra pirmosios instancijos teismo nepagrįsta spėlionė.Kiekvienas žinantis lietuvių kalbą asmuo žodį „perduoda“ supras vienodai: tai esamasis laikas, pinigai „perduodami“, bet iki sutarties pasirašymo momento jie dar nebuvo perduoti. Ar pinigai buvo perduoti po sutarties pasirašymo iš karto, ar vėliau, ar apskritai nebuvo perduoti, atsakymo pasirašytos paskolų sutartys neduoda. Dėl to pirmosios instancijos teismas atsakymo turėjo ieškoti tirdamas visus kitus įrodymus, esančius byloje, po vieną atskirai ir jų visetą. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, remiasi selektyviai pasirinktų įrodymų ne visapusišku vertinimu, bet formaliu jų nagrinėjimu (išvardinimu, kad tokie yra). Be to, kai kuriuos įrodymus nutyli. Procesinis pažeidimas esminis, traktuotinas kaip bylos esmės neatskleidimas, duodantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti.Antru patikimu įrodymu, patvirtinančiu pinigų pagal sutartis perdavimo faktą, pirmosios instancijos teismas laikė šalių paaiškinimus apie sutarčių pasirašymo vietą. Teismas darė prielaidą, kad jeigu šalys buvo ieškovo biure pasirašyti sutarčių, reiškia ten ir buvo perduoti pinigai. Ši išvada neparemta logikos dėsniais, nes pats buvimo biure faktas neturi jokio sąsajumo su byla. Galiojant įrodymų lygybės principui, ieškovo teiginiai ir atsakovų neiginiai teismui turi vienodą įrodomąją galią. Jie vienas kitą paneigia, todėl teiginių patikimumui patikrinti būtinas kitas (trečias) įrodymų šaltinis, kurių teismas nei ieškojo, nei rado. Teismo argumentas, kad atmestini visų atsakovų aiškinimai dėl paskolų sutarčių pasirašymo dėl to, kad ieškovui ir R. J. buvo būtinos paskolos sutartys tam, kad jie galėtų jas panaudoti dėl lėšų panaudojimo kitiems asmenims, nepagrįstas, nes taip klausimo niekas ir niekada nebuvo kėlęs. Viso proceso eigoje nuosekliai atsakovai aiškino, kad pinigų, kurie buvo jiems reikalingi, nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neturėjo, tačiau jie turėjo priėjimą prie finansinių šaltinių. Tokio pobūdžio sutartis buvo reikalinga, ieškovo teigimu, finansavimui užtikrinti. Galbūt ir ieškovui apsidrausti, kad paskolą sutartomis sąlygomis, kai jis gaus finansavimą, atsakovai ims. Tačiau šio klausimo iš esmės pirmosios instancijos teismas netyrė. Proceso metu kalbos, kad lėšos bus panaudotos kitiems asmenims, apskritai nebuvo. Priešingai negu teigia pirmosios instancijos teismas, ieškovo pateikti sutarčių originalai niekaip nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovai grąžino 20 000 Lt, nekelia abejonių. Įrodinėjimo našta tenka ieškovui, nes jis taip teigia (CPK 178 straipsnis). Pasakojimas apie tariamai grąžintus 20 000 Lt buvo sukurtas 2015 m. pab., modeliuojant ieškinį. 2015 m. lapkričio ar gruodžio mėn. bendrasis ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs, todėl buvo sukurta istorija apie dalies paskolos grąžinimą. Apie tai užsiminta procesiniame dokumente, nenurodant konkrečios pinigų grąžinimo datos. Šiuo melu buvo siekiama suvaidinti, kad CK 1.130 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo nutrauktas ieškinio senaties terminas, jis pradėtas skaičiuoti iš naujo. Pinigų grąžinimo „datos užmiršimo“ priežastis nesunkiai paaiškinama. Praėjo daug metų ir nurodžius konkrečią datą, gali paaiškėti, kad tariamų skolininkų (atsakovų) nurodytu metu apskritai nebuvo Lietuvoje, arba realiai negalėjo būti pas ieškovus. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo išvadų tiek kalbėdamas apie pinigų perdavimo faktą, tiek apie tariamą dalinį paskolos grąžinimą.Didžioji įrodymų dalis, kuri vienareikšmiškai būtų patvirtinus, kad jokių pinigų ieškovas ir trečiasis asmuo nepaskolino ir negalėjo paskolinti, nes jų patys neturėjo, ne tik palikti nenagrinėtais, tačiau apie juos skundžiamame sprendime neužsiminta. 2016 m. spalio 7 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismo teisėja ieškovą A. T. ir trečiąjį asmenį R. J. įpareigojo pateikti rašytinius įrodymus apie jų turėtas lėšas 2005 m., kurios galėjo būti 200 000 Lt paskolos dalyku. Detalizavo, jog faktas, kad sutarčių sudarymo metu minėti asmenys turėjo tokias sumas gali būti įrodinėjamas banko sąskaitų išrašais, įmonių kasos orderiais, bei nurodė privalomai pateikti deklaracijų, teiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai, kopijas, kuriose atsispindi 2005 m. sudaryti po 100 000 Lt dydžio sandoriai. Į 2016 m. lapkričio 3 d. teismo posėdį trečiasis asmuo R. J. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo galėjimą 2005 m. suteikti 100 000 Lt paskolą. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl jis ignoravo ir neįvykdė praeitame teismo posėdyje priimtos nutarties. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo patvirtino, kad jokių įrodymų dėl 100 000 Lt kilmės neturi, kad tokios sumos sukaupti jis negalėjo. Į 2016 m. lapkričio 3 d. teismo posėdį ieškovas vietoj nurodytų pateikti įrodymų pateikė A. T. įmonės deklaracijas už 2000, 2001, 2002 m. ir nepateikė nei vieno įrodymo, kad pavedimu ar grynais pinigais 2005 m. jam būtų išmokėtos pinigų sumos, galėjusios būti paskolos sutarčių dalyku, kad tokias sumas buvo sukaupęs anksčiau arba tai, kad paskolino įmonės ar turimos bendrovės lėšas. Papildomai paaiškino, kad 2002 m. vietoje A. T. įmonės įsteigta UAB „Liepsnolita“, o tai reiškia individualios įmonės lėšos perėjo į bendrovės apyvartines lėšas, o už 2005 m. pajamų nedeklaravęs, nes deklaruotinų pajamų ir kito turto neturėjęs. Asmens, nesugebančio pagrįsti 200 000 Lt atsiradimo aplinkybes, ieškinys turėjo būti atmestas. Teismas išreiškė abejones dėl deklaracijų patikimumo ir sąsajumo su įrodinėjamu paskolos dalyku, tačiau surašant sprendimą į tai nebuvo kreipiamas dėmesys.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes atkreipė dėmesį į gramatinį (lingvistinį) sutarčių aiškinimą, tačiau be dėmesio atkreipimo daugiau nieko nepadarė. Be to, teismas laikė pagrįstus ieškovo argumentus dėl paskolos dalyko perdavimo ir nekreipė dėmesio į tai, kad ieškovas iš esmės pasakojo apie nelegalų verslą (A. T. įmonės veikla sustabdyta 2002 m., tačiau jį turi pinigų, atlieka įvairias operacijas ir nedeklaruoja veiklos). Teismas netyrė trečiojo asmens paaiškinimų, kad niekada neturėjo 100 000 Lt. Teismas ignoravo sutarčių aiškinimo taisyklę, skelbianti, kad abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė). Iškilus neaiškumams dėl pinigų perdavimo fakto, remiantis vien šia taisykle (neskaitant, kad trečiasis asmuo kelis kartus patvirtino, kad jis tokių pinigų paskolinti niekada neturėjo), ieškinys turėjo būti atmestas.Teismas neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Pagal ieškovo versiją, jis, negaudamas nei cento sutartų palūkanų ir žinodamas, kad niekada jų negaus, nes atsakovams verslas žlugęs, daugiau kaip 10 metų jokių veiksmų neatlieka, nebando aiškintis, ar atsakovai apskirtai ką nors darys. Esant realiems paskoliniams santykiams, nesumokėjus laiku palūkanų, jau sekančią savaitę po termino praleidimo pareikalaujama pasiaiškinti, o nesugebant padengti įsiskolinimo, seka sutarties nutraukimas ir priverstinis išieškojimas.

Dėl ieškinio senaties termino

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties taikymo surašyta formaliai, neatskleidus šios bylos dalies esmės, nenustačius būtinų teisinių ir faktinių aplinkybių, reikalingų teisingam bylos dalies dėl ieškinio senaties taikymo, išsprendimu, jos nemotyvavus ir teisiškai neargumentavus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), todėl ji turi visus absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.Pirmosios instancijos teismas viso proceso eigoje akcentavo, kad byloje dalyvauja išimtinai verslininkai, todėl jiems keliami didesni atidumo, įstatymo išmanymo reikalavimai. Tačiau kai kildavo klausimai sietini su ieškovo A. T. ar trečiojo asmens R. J. veiksmais ar neveikimu, nebuvo keliami bonus pater familias reikalavimai. Dėl šios priežasties toks procesinis teismo elgesys yra papildomas argumentas, kad teismas buvo šališkas išimtinai ieškovo naudai.Bylos esmės neatskleidimas pasireiškė tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nepasisakė dėl fakto, kada ieškovas A. T. ir trečiasis asmuo R. J. suprato, kad jų teisės, kylančios iš tariamos paskolos sutarties yra pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pats išaiškino, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo pareigos grąžinti visą paskolą dienos, todėl jis yra nepraleistas. 2005 m. liepos 5 d. sutarties 4 punkte ir 2005 m. rugsėjo 23 d. sutarties 4 punkte fiksuota, kad paskolos gavėjai kas mėnesį moka 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas. Palūkanos patenka į paskolinius teisnius santykius, jos tampa tų santykių sudėtine dalimi, ir jų nesumokėjimas laiku reiškia paskolos davėjo teisių pažeidimą apskritai, ir tuo pačiu ieškinio senaties eigos pradžią. Sutartų pajamų negavimas pagal sutartį dėl kitos sutarties šalies pareigų nevykdymo visuomet yra nuostoliai, kartu ir pažeidimo faktas, nuo kurio padarymo momento (šiuo atveju sutampa su sužinojimo momentu) pradedama skaičiuoti senaties termino eiga.Taigi pagal 2005 m. liepos 5 d. paskolos sutartį ieškinio senaties terminas nemokant palūkanų, prasideda 2005 m. rugpjūčio 6 d. ir baigiasi 2015 m. rugpjūčio 6 d., o 2005 m. rugsėjo 23 d. sutarties senaties terminas prasideda 2015 m. spalio 24 d. ir baigiasi 2015 m. lapkričio 24 d., t. y. žymiai anksčiau negu buvo kreiptasi į teismą. Teismas, esant atsakovų prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, turėjo ieškinį atmesti.Jeigu pirmosios instancijos teismas palūkanų nemokėjimo nelaikė teisių, kylančių iš paskolos sutarties pažeidimu, jis šią išvadą privalėjo kvalifikuoti teisės norma arba teismų praktikos pavyzdžiu. To nepadaręs, sąlyginai savarankišką sprendimo dalį padarė neaiškią ir nesuprantamą, taip pažeisdamas apelianto teisę gauti aiškų ir suprantamą baigiamąjį teisės aktą.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties

Pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos kvalifikuoti ir nustatyti, turi ar ne R. J. perleidimo teisę. Teismas nepaaiškino, kas tie bendri pinigai pas du vyrus, nesančius santuokoje, koks įstatymas ar teisės aktas numato tokią galimybę, kada tokių pinigų statusas pasibaigia, kokiais atvejais individualioje įmonėje bendrus pinigus gali užsidirbti savininkas ir samdinys.Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartis laikoma sudaryta ne nuo pasirašymo, o nuo pinigų perdavimo momento. Pinigai nagrinėjamu atveju neperduoti. Dėl to minėtos sutartys turi preliminariosios sutarties statusą. Savo ruožtu realinės sutarties atveju ieškovas ir trečiasis asmuo jokių reikalavimo teisių neįgijo.Teismo padaryta išvada, kad apeliantas privalėjo ginčyti paskolos sutartis, kad privalėjo prašyti jas pripažinti negaliojančiomis, neparemta teisės aktais. Paskolos sutartis ir reikalavimo perleidimo sutartys yra savarankiškos, todėl jos gali būti ginčijamos atskirai. Paskolos sutartys nesudarytos, todėl nėra pagrindo jas ginčyti. Nesant paskolos sutarčių, reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė.Pirmosios instancijos teismas nekelia klausimo, kodėl nereikėjo A. T. prašyti teismo pripažinti paskolos sutartis sudarytomis, nors ir konstatavo, kad sutarčių tekstuose duomenų apie pinigų perdavimą nėra. Tai dvigubų standartų taikymo pavyzdys. Viena teisė galioja ieškovui, kita – atsakovams.Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kalbama apie dvi galimas savarankiškas prievolės pagal dvi sutartis. Jokie galiojantys teisės aktai, kreditoriams, nors jie ir būtų tikri, dviejų prievolių sujungti į vieną be kitos šalies, šiuo atvejų atsakovų raštiško sutikimo, neleidžia. Priešingas elgesys pažeidžia daugumą civilinės teisės principų, kurie yra imperatyvūs.Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai V. S. ir E. S. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. T. ieškinį atmesti, o atsakovo N. K. ieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, ją perduoti ne Panevėžio apygardos teismui. Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas neskaidriai, jame daugiau neaiškumų negu aiškių, motyvuotų išvadų. Teismas atsisakė priimti priešieškinį, apsimetė, kad užmiršo, jog ieškovui ir trečiajam asmeniui pavedė pateikti konkrečius įrodymus. Tai patvirtina teismo šališkumą ieškovo naudai, galimos korupcijos atvejį.Teismas, įsitikinęs, kad trečiasis asmuo R. J. neturėjo, negalėjo turėti 100 000 Lt, kad A. T. 2005 m. nesudarė ir nedeklaravo sandorių, nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti 100 000 Lt sumos turėjimą, nesant informacijos, kad pinigai būtų buvę perduoti, nusprendžia, kad teismui nekelia abejonių, jog pinigai buvo perduoti. Už tokio sprendimo priėmimą turėtų būti keliama drausmės byla ir stabdomi teisėjos įgaliojimai. Nutartį turėtų priimti apeliacinės instancijos teismas ex officio.Nesugebėjimas nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžios yra ne atsitiktinė klaida, o vykdytos šališko bylos nagrinėjimo politikos pasekmė. Pirmosios instancijos teismo teisėja, ieškodama ieškovui išsigelbėjimo nuo nepagrįstai pareikšto ieškinio pasekmių, tapo ieškovo advokate, kas savaime turėtų būti išsamiai įvertinta. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. T. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus; skirti apeliantui N. K. 5 792 Eur baudą ir 50 proc. iš paskirtos baudos skirti ieškovui A. T., kaip turėtų nuostolių atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad jame išdėstyti argumentai nėra tiesiogiai susiję su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais ir teismo priimtomis nepagrįstomis ar neteisėtomis išvadomis. Apeliaciniu skundu apeliantas siekia pratęsti tolimesnį bylos nagrinėjimą. Apeliacinio skundo argumentai išdėstyti labai plačiai, o dalis argumentų kartojasi, be to, išdėstyti tokie argumentai, kurie prieštarauja vieni kitiems. Apeliantas pateikia faktus, kaip nustatytus teismo, bei pasakoja teismo posėdžio metu teismo nustatytas aplinkybes, bet jos akivaizdžiai yra melagingos, nes neatitinka bylos medžiagai (posėdžių garso įrašai). Dalis apeliacinio skundo turinio sudaro neetiško ir be jokio pagrindo šmeižiančio, niekinančio ne tik teismo vardą, bet ir pažeidžiančio kitų proceso dalyvių garbę ir orumą, tekstas.Ieškovas tinkamai įvykdė teismo nurodymą ir nurodytu laiku teismu pateikė oficialius rašytinius įrodymus (VMI deklaracijas), kurios pagrindė faktą, kad 2002 m. pabaigoje ieškovas A. T. turėjo asmeninių lėšų (uždirbtas pelnas po mokesčių) už 454 694 Lt sumą. Taigi nepagrįsti apelianto argumentai, jog ieškovas ir trečiasis asmuo nepateikė dokumentų, patvirtinančių 200 000 Lt sumos turėjimą sutarčių pasirašymo metu. Be to, ieškovo ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodyta, jog ieškovas su savo verslo partneriu (trečiasis asmuo) R. J. bendrai verslą vykdė nuo 1995 m. iki 2002 m. pabaigos jo individualioje A. T. įmonėje, o nuo 2003 m. bendrai 2002 m. rugpjūčio 28 d. įsteigtoje UAB „Liepsnolita“. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog su trečiuoju asmeniu vykdomas bendras verslas buvo susijęs su degtukų didmenine prekyba ir jie tuo metu valdė apie 90 proc. viso Pabaltijo rinkos, o į teisėjos klausimą dėl ko buvo skolinami gryni pinigai, o ne banko pavedimu, paaiškino, kad visos prekybos apie 70-80 proc. apyvartos sudarė kaimo parduotuvės, kurios atsiskaitydavo grynais. Taigi jo sukauptos lėšos buvo grynais pinigais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypdamas nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai išaiškino byloje nagrinėjamas sutartis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog pagal 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartis jis kartu su R. J. paskolino atsakovams 200 000,00 Lt, iš kurių atsakovai yra grąžinę 20 000,00 Lt, lėmusią 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo priėmimo teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartyse jų sudarymo momentui šalys nurodė, kad paskolos davėjai perduoda gavėjams nuosavybėn atitinkamą pinigų sumą, konkrečiu atveju pagal kiekvieną sutartį po 100 000,00 Lt. Aiškindamas paskolos sutarčių 1 punkte esančio žodžio ,,perduoda“ prasmę, teismas konstatavo, jog šis žodis gramatiškai reiškia esamąjį laiką, o jo pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste yra pakankamas pagrindas pripažinti paskolos dalyko perdavimo tuo pačiu metu, kai buvo sudaromi sandoriai. Be to, aiškindamas sudarytų paskolos sutarčių turinį teismas nustatė, kad atsakovai prisiėmė įsipareigojimus gautas paskolas grąžinti per tam tikrą laiką, taip pat mokėti palūkanas ir delspinigius. Visų šių aplinkybių kontekste teismas priėjo pagrįstos ir bylos nagrinėjimui reikšmingos išvados, kad tiek rašytinių paskolos sutarčių turinys, tiek jose nurodytos žodžių sąvokos apie paskolos sutarties dalyko (pinigų) perdavimą yra aiškios ir patvirtina, kad ieškovas paskolino atsakovams atitinkamas pinigų sumas, kurias atsakovai įsipareigojo grąžinti. Taigi apelianto argumentai, kad ieškovas neįrodė paskolos dalyko – pinigų – paskolos gavėjams perdavimo fakto, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, nustatė bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes: paskolos sutartys buvo pasirašytos ieškovui priklausančiose biuro patalpose, kur ir buvo perduoti pinigai; ieškovas pateikė teismui paskolų sutarčių originalus; proceso dalyviai pripažino, kad atsakovai tuo metu kartu vykdė verslą, steigė naujas įmones ir jiems buvo reikalingos lėšos. Ieškovas čia pastebi, jog faktą, kad atsakovams buvo poreikis skolintis 200 000,00 Lt dydžio lėšas, o ieškovas su trečiuoju asmeniu R. J. turėjo tokią galimybę, apeliantas pripažįsta savo apeliaciniame skunde. Taigi nustatytų aplinkybių kontekste teismas pagrįstai atmetė visus atsakovų aiškinimus dėl paskolų sutarčių pasirašymo (esą ieškovui ir trečiajam asmeniui buvo būtinos paskolos sutartys tam, kad jie galėtų jas panaudoti dėl lėšų panaudojimo kitiems asmenims; jie (atsakovai) pamiršo apie paskolos sutarčių pasirašymą ir pan.), kaip neparemtus ne tik bylos medžiaga bet ir elementaria logika, ir pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina paskolos sutarčių realinį faktą ir atsakovams tikrai buvo žinomos paskolos sutarčių pasirašymo pasekmės. Taigi apeliaciniame skunde apelianto teikiami argumentai dėl paskolos sutarčių pasirašymo ar dėl ieškovo ir trečiojo asmens galimybės skolinti 200 000,00 Lt dydžio sumą, yra nepagrįsti ir klaidinantys teismą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: ieškovo teigimu, dalį pinigų, t. y. 20 000,00 Lt atsakovai yra grąžinę, nors įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė; atsakovai neigia pinigų grąžinimo faktą; ieškovas ir R. J., pasirašydami reikalavimo perleidimo sutartį, grąžintos pinigų sumos 20 000,00 Lt į sutartį neįtraukė ir R. J. savo reikalavimo teisę perdavė ieškovui tik į 90 000,00 Lt negrąžintos skolos dydį. Teismas, vadovaudamasis savo įsitikinimu, pagrįstai konstatavo faktą, kad dalį sumos, t. y. 20 000,00 Lt atsakovai yra grąžinę. Paskoliniai santykiai tarp ginčo šalių buvo įforminti tinkamai, laikantis tuo metu galiojančio reglamentavimo, paskolos sutarčių 1 punktu šalys patvirtino, jog paskolos sutarties dalykas, t.y. 57 924,00 Eur (200 000,00 Lt) sumos paskola buvo perduota atsakovams sutarčių sudarymo metu. Teismas pagrįstai atmetė visus atsakovų ir jų atstovo aiškinimus apie ieškinio senaties termino skaičiavimą, kaip prieštaraujančius įstatymo leidėjo valiai ir suformuotai teismų praktikai apie ieškinio senaties termino pradžią. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, akcentavo ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimo svarbą ir remdamasis kasacinio teismo praktika, tinkamai išaiškino, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog pirmoje 2005 m. liepos 5 d. paskolos sutartyje yra nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2006 m. sausio 5 d., priėmė pagrįstą išvadą, kad ieškovo teisė pažeista nuo 2006 m. sausio 5 d. ir nuo tos dienos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, o ieškovas į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2015 m. gruodžio 29 d., t. y. ieškinio senaties termino ribose. Tuo remiantis apelianto argumentai dėl ieškinio senaties skaičiavimo atmestini kaip nepagrįsti.Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai atmetė apelianto ieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti 2013 m. gruodžio 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp R. J. ir A. T., prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms ir kvalifikuoti ją niekine. Aptariama reikalavimo perleidimo sutartimi trečiasis asmuo R. J. perleido ieškovui A. T. visas iš paskolos sutarčių kylančias savo reikalavimo teises į atsakovus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas vienam iš bendraskolininkų, t. y. apeliantui (atsakovui N. K.), 2013 m. gruodžio 5 d. ir pakartotinai 2014 m. liepos 31 d. siuntė, raginimus dėl skolos grąžinimo su reikalavimo perleidimo sutarties kopija, tačiau apeliantas sąmoningai vengė priimti siunčiamus dokumentus, todėl registruoti laiškai neįteikti grįžo atgal ieškovui. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas neginčijo paskolos sutarčių ir neprašė pripažinti jų negaliojančiomis CK normose numatytais pagrindais; nuo paskolų sutarčių gynėsi tik tuo, kad nebuvo perduoti pinigai, ir, atsižvelgęs į ieškovo atstovo advokato S. B. teiginį, kad atsakovams nenuginčijus ir net neginčijant paskolos sutarčių, reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimas nesukels jokių pasekmių N. K. ir kitiems atsakovams, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad R. J. ir A. T., sudarydami reikalavimo perleidimo sutartį, pažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalies imperatyvą. Paskolos sutartys yra pagrįstos, todėl R. J. turėjo reikalavimo teises tiek į N. K., tiek į kitus atsakovus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino CPK 185 straipsnyje įrodymų vertinimo pareigą. Byloje nustatytas aplinkybes dėl paskolos sutarčių sudarymo, teismas konstatavo pagal įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padarė pagrįstas išvadas, taigi akivaizdu, kad susiformavo teismo įsitikinimas, kad visos nustatytos aplinkybės egzistuoja. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs paskolos sutarčių 1 punkto sąlygą <...> „Paskolos davėjai perduoda“, <...> o Paskolos gavėjai įsipareigoja tokią pat pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjams“, galėjo jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarčių sudarymo faktą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendime nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra pažeistos ar netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos ir nėra pažeistos materialinės teisės normos. Taigi iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais, nors iš apeliacinio skundo turinio net negalima būtų teigti, kad tokie (formalūs) sprendimo panaikinimo pagrindai būtų jame išvardinti. Apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ne tik dėl to, jog pateikė nepagrįstus ieškinį ir apeliacinį skundą, bet ir dėl to, kad civilinę bylą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties apeliantas inicijavo kaip vienas ieškovas, nors reikalavimo teisė priklausė ne jam vienam, bet ir E. S., ir V. S. – visus tris šiuos asmenis veiktų būsimo teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai. Tokiais veiksmais apeliantas siekė išvengti sumokėti žyminį mokestį valstybei. Taigi savo procesinę teisę kreiptis į teismą apeliantas panaudojo priešingai jos paskirčiai – siekia ne apginti savo pažeistas teises, o siekia sukelti ieškovui ir trečiajam asmeniui papildomų rūpesčių ir nepageidaujamų procesinių pasekmių bei, tuo pačiu, siekia nepagrįstai praturtėti. Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys į apelianto įžūlų ir nepagarbų elgesį visų proceso dalyvių atžvilgiu, viso proceso metu. Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų ir nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių, todėl, ieškovo manymu, aukščiau aprašytas apelianto elgesys laikytinas piktnaudžiavimu teise bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo teisės principų pažeidimu. Teismui pripažinus apelianto elgesį piktnaudžiavimu teise, ieškovas CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu įgyja teisę reikalauti iš apelianto jo turėtų nuostolių atlyginimą, o teismas CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu gali paskirti apeliantui iki 5 792,00 Eur baudą. Teismui skiriant apeliantui baudą, ieškovas prašo 50 proc. iš paskirtos baudos skirti jam, kaip turėtų nuostolių atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos dalyką šiuo atveju sudaro atsakovo iškelti netinkamo bylos aplinkybių bei faktų įvertinimo ir materialinių teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimą, aiškinimo bei taikymo klausimai. Teisėjų kolegija toliau aptaria ir vertina atsakovo N. K. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir iškeltus klausimus, nenustačiusi poreikio peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnis).

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Ieškovas A. T. prašo pridėti prie bylos notaro patvirtintus liudytojos parodymus.CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šie parodymai pateikti nesilaikant CPK 192 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atsisakė priimti. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad ieškovo A. T. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus notaro patvirtintus liudytojos parodymus atsisakytina priimti.

Dėl paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių

Paskolos sutartis yra realinė – ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Todėl rašytine ar kita forma šalių išreikštas susitarimas skolinti pinigus arba daiktą bei įsipareigojimas juos priimti bei nustatyta tvarka ir terminu grąžinti nereiškia paskolos sutarties sudarymo, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo neperduotas paskolos gavėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertinęs rašytinės paskolos sutarties arba rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).Byloje kilo ginčas dėl ieškovo A. T. ir trečiojo asmens R. J. (paskolos davėjai) ir atsakovų V. S., E. S., N. K. (paskolos gavėjai) 2005 m. liepos 5 d., 2005 m. rugsėjo 23 d. paskolos sutarčių. Ieškovo A. T. teigimu, šios byloje dalyvaujančių asmenų pasirašytos sutartys patvirtina, kad jis ir trečiasis asmuo atsakovams paskolino 200 000 Lt (57 924,00 Eur) (kiekviena sutartimi po 100 000 Lt), tačiau atsakovai grąžino tik paskolintų pinigų dalį – 20 000 Lt (5 792,40 Eur), todėl ieškovas reikalauja priteisti likusią paskolos sumą, kurią sudaro 180 000 Lt (52 131,60 Eur). Atsakovai neigia, kad jie buvo gavę ieškinyje nurodytą 200 000 Lt sumą, taip pat neigia grąžinę 20 000 Lt. Atsakovų tvirtinimu, sutartys buvo pasirašytos tam, kad ieškovas jas galėtų parodyti verslo finansuotojui.Apeliaciniame skunde atsakovas N. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius dėl 200 000 Lt (57 924,00 Eur) paskolos buvo padarytos netinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, grindžiamos prielaidomis ir neatitinka kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje tokius atsakovo N. K. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.Ieškovo pateiktose paskolos sutartyse nurodyta: „Mes, R. J. a/k <...> ir A. T. a/k <...>toliau vadinami Paskolos davėjais ir V. S. a/k <...>, E. S. a/k <...> ir N. K. a/k <...> toliau vadinami Paskolos gavėjais sudarėme šią paskolos sutartį (toliau tekste Sutartis): 1. Šia Sutartimi Paskolos davėjai perduoda Paskolos gavėjams nuosavybėn 100 000,- Lt (vieną šimtą tūkstančių litų), o Paskolos gavėjai įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjams. Kiekvienas Paskolos gavėjas prisiima atsakomybę už pilną Paskolos sumą 100 000 Lt. (vieną šimtą tūkstančių litų) <...>“. Paskolos sutarčių 2, 3 punktuose nustatytas paskolų grąžinimo terminas, 4 punkte – mokėjimo palūkanų dydis, 5 punkte – delspinigių dydis, 6 punkte – sutarčių egzempliorių skaičius. Paskolų sutartys pasirašytos paskolų davėjų ir paskolos gavėjų. Atsakovai (taip pat ir apeliantas) neginčija, kad paskolos sutartis pasirašė, tačiau teigia, kad šiose paskolos sutartyse nėra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas pinigų perdavimo (gavimo) momentas. Nesant aiškaus ir nedviprasmiškai užfiksuoto pinigų perdavimo (gavimo) momento, apelianto teigimu, neįmanoma nustatyti ir pinigų perdavimo fakto.Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo lingvistiniam ir semantiniam šių paskolos sutarčių teksto vertinimui, atliktam, be kita ko, remiantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinimais, laikosi nuostatos, jog yra labiau tikėtina, kad pats turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius paskolos teisinius santykius, bet ne ketinimą juos sukurti (skolintis) ateityje. Protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės paskolos davėjui, nepasirašytų skolos sutarties su įrašu „Paskolos gavėjai įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti Paskolos davėjams. Kiekvienas Paskolos gavėjas prisiima atsakomybę už pilną Paskolos sumą 100 000 Lt. (vieną šimtą tūkstančių litų)“, patvirtinančiu konkrečios paskolos sumos suteikimą esamuoju laiku. Be to, jeigu laikytis atsakovų įrodinėjamos pozicijos, kad paskolos sutartyse buvo užfiksuotas tęstinis momentas – perdavimas, kuris reiškia ne pasibaigusi procesą, t.y. perduotus ir gautus pinigus, o tai, kad pinigų perdavimas gali įvykti bet kuriuo metu ateityje nuo sutartyse nurodytos datos, tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyse būtų panaudotas būsimasis laikas, pvz., „pinigai bus perduoti“, „paskolos davėjai perduos“, „paskolos gavėjai įsipareigos tokią pačią pinigų sumą grąžinti, jei...“. Be to, tai, kad pinigai buvo perduoti pagrindžia ir aplinkybė, jog atsakovai abi paskolos sutartis pasirašė trijų mėnesių laikotarpyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai antrosios paskolos sutarties nebūtų pasirašę, jei pirmosios paskolos sutarties pagrindu nebūtų gavę paskolos dalyko (pinigų). Apeliacinio skundo argumentas, kad šalys susitarė, jog pinigų gavimo faktas bus patvirtintas atskirai, gavus juos, nepagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nei paskolos sutarčių sąlygos, nei kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina nurodyto apelianto teiginio. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ir trečiasis asmuo ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų paskolos susigrąžinimui, nėra reikšmingi, kvalifikuojant sutartinius šalių teisinius santykius. Net jei ir pripažinti, kad ieškovas ir trečiasis asmuo ilgą laiką nesiėmė veiksmų siekdami skolos grąžinimo, tai neteikia pagrindo pripažinti, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti contra proferentem taisyklę ir dėl to priimti atsakovams palankų sprendimą, nepagrįstas. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisyklė, pagal kurią neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai, tokios sąlygos turi būti aiškinamos būtent taip, kaip jas galėjo suprasti adresatas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad paskolos sutarčių sąlygos neaiškios. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek paskolos suteikimas, tiek įsipareigojimas grąžinti paskolos sutartyse nurodytą sumą, yra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo nuspręsti, jog paskolos sutartyje nesant expressis verbis (liet. „tiesiogiai“) užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, tokie santykiai tarp ieškovo, trečiojo asmens ir atsakovų esą nesusiklostė (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju ginčo šalių pavartota sąvoka „perduoda“ byloje buvo aiškinama vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į konkrečius bylos duomenis (pvz., į buvusius artimus ginčo šalių tarpusavio santykius), kurie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti.Nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus taip pat yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-458/2014). Nagrinėjamu atveju kitos byloje nustatytos aplinkybės neprieštarauja ieškovo nurodytam argumentui, kad pinigai (paskolos dalykas) buvo perduoti, o atsakovai nenuginčijo paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos. Šalys pripažino, kad sutartys buvo pasirašytos ieškovui priklausančiose biuro patalpose, kur, kaip teigia ieškovas, ir buvo perduoti pinigai. Taip pat atsakovai pripažino, kad jie tuo metu kartu vykdė verslą, steigė naujas įmones ir jiems buvo reikalingos lėšos. Tokias pat aplinkybes apie lėšų reikalingumą atsakovams patvirtino tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo R. J.. Atsakovai patvirtino pasirašę paskolos sutartį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyse nėra įrašo apie tai, kad jie gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų (palūkanų, delspinigių); sutartyse įrašytos paskolos grąžinimo sąlygos, kurios yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartys, surašytos ieškovo, buvo pas ieškovą. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovai, remdamiesi pinigų negavimo aplinkybe, jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Vien atsakovų teiginių, kad iš ieškovo ir trečiojo asmens nesiskolino, o toks susitarimas atspindi kitokius verslo ryšius, nepakanka paneigti paskolos sandorių sudarymą. Taigi paskolos sandorių sudarymo faktas nepaneigtas.Atsakovo N. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino ieškovo paaiškinimus dėl jo turto ir pajamų deklaracijų, o nepatikrinęs deklaracijų, neišsiaiškino, ar ieškovas turėjo galimybę suteikti jo nurodyto dydžio paskolą iš legaliai gautų pajamų, taip pat netyrė ir nesiaiškino trečiojo asmens R. J. paaiškinimų dėl (ne)turėtos galimybės suteikti paskolą. Dėl šių apelianto argumentų pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismo klausimus dėl ieškovo finansinių galimybių suteikti jo nurodyto dydžio paskolą atsakovams, ieškovas ir trečiasis asmuo atsakė, jog skolino atsakovams grynaisiais pinigais. Teismas ieškovo pateiktas jo valdomos įmonės turto ir pajamų deklaracijas laikė pakankamais įrodymais galinčiais pagrįsti ieškovo ir trečiojo asmens argumentus, jog jie bendrai iš vykdomos veiklos paskolino paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas, todėl nematė būtinybės, reikalauti papildomai įrodymų, galinčių pagrįsti galimybę suteikti 200 000 Lt paskolą. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka. Jeigu būtų laikomasi apelianto įrodinėtos aplinkybės, kad ieškovo pateiktos paskolos sutartys apie 200 000 Lt pasiskolinimą buvo ne skolos dokumentas, o ketinimų protokolas dėl tokio dydžio paskolos suteikimo ateityje (ši aplinkybė neįrodyta), vadinasi, būtų galima pagrįstai manyti, kad atsakovams buvo arba galėjo būti žinoma (nekilo abejonių) dėl ieškovo ir trečiojo asmens geros finansinės padėties ir gebėjimo suteikti tokio dydžio paskolą. Byloje nėra duomenų, o ir atsakovai apskritai neįrodinėjo, kad iš ieškovo ir trečiojo asmens nebuvo gauta planuota paskola paaiškėjus, jog šie neturi reikalingos paskolinti pinigų sumos (neturi galimybės paskolinti), o ne dėl kokių kitų priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo finansines galimybes iliustruoja byloje esantys įrodymai apie jo valdomos įmonės disponuojamas dideles sumas (A. T. įmonės 2000 m., 2001 m. pajamų deklaracijos, 2002 m. pelno mokesčių deklaracija). Aplinkybė, kad ieškovas nedeklaravo atsakovams suteiktos paskolos fakto, gali būti vertinama, kaip sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas (jeigu ieškovas tokią pareigą turėjo), bet ji savaime nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos įvertinimo pagrindu padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimo fakto pagal šioje nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl teisingai išsprendė ieškinio dalį dėl negrąžintos skolos dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paskolos sutarčių įrodomąją reikšmę, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo reikalavimų, padarė pagrįstas išvadas dėl esminių bylos aplinkybių, todėl apskųsto sprendimo dalis dėl skolos priteisimo laikytina pagrįsta ir teisėta. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dviejų procentų dydžio mėnesinės palūkanos laikytina didelė suma, tačiau nenurodomi argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų dėl priteistų palūkanų dydžio teisingumo. Be to, minėtas apeliacinio skundo teiginys nurodytas tik apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme atsakovai palūkanų dydžio, nustatyto paskolos sutartyse, jų pagrįstumo, atitikimo verslo praktikai ar pan. nekvestionavo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis apeliacinio skundo teiginys neatitinka apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų ir jo nevertina (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis).

Dėl paskolos dalies grąžinimo

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis – ieškinyje ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus.Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti ne visą 200 000 Lt (57 924,00 Eur) paskolintą sumą, o 180 000 Lt (52 131,60 Eur), nes, anot jo, atsakovas N. K., grąžino 20 000 Lt (5 792,40 Eur) (2016 m. lapkričio 3 d. teismo posėdžio, įvykusio nuo 9 val. 3 min. iki 11 val. 35 min., garso įrašas 57 min. 22 sek. – 57 min. 44 sek.). Apeliantas šią aplinkybę neigė. Nesant byloje įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti šios sumos grąžinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog minėta pinigų suma buvo grąžinta. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai grąžino 20 000 Lt. Apelianto teigimu, ieškovas, teigiantis, kad jam buvo grąžinta minėta suma, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Ieškovui nepateikus tokių įrodymų, anot apelianto, darytina išvada, kad minėta suma nebuvo grąžinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl priteistinos sumos dydžio nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, ar ieškovui buvo grąžinti 20 000 Lt, ar ne. Kaip minėta, teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo. Konstatavus, kad buvo suteikta 200 000 Lt paskola, o ieškiniu prašant priteisti tik 180 000 Lt sumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti daugiau. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 180 000 Lt skolą iš atsakovų pagal sudarytas paskolos sutartis, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Priešingai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 180 000 Lt, o ne 200 000 Lt, skolą neperžengė ieškinio ribų, nepakeitė ieškinio dalyko, todėl priteistas skolos dydis laikytinas pagrįstu.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymu nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir (ar) trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos.Ieškinio senaties termino eigos pradžia – tai fakto klausimas, senaties terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Nagrinėjamu atveju ieškovo atstovas posėdžio metu teigė, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2006 m. pradžios, t. y. nuo 20 000 Lt grąžinimo dienos (2016 m. spalio 7 d. teismo posėdžio, įvykusio nuo 9 val. 3 min. iki 11 val. 20 min., garso įrašas 2 val. 08 min. 20 sek. – 2 val. 08 min. 45 sek.), o atsakovai teigė, kad ieškovas apie savo tariamą teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo pareigos mokėti palūkanas nevykdymo. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios sutarties atveju mokėjimo palūkanos turėjo būti sumokėtos 2005 m. rugpjūčio 6 d., o antrosios sutarties – 2005 m. spalio 24 d., apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, turėjo konstatuoti, kad ieškovas, 2015 m. gruodžio 29 d. kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo praleido ieškinio senaties terminą. Kaip jau minėta, A. T., R. J. bei V. S., E. S., N. K. 2005 m. liepos 5 d. (pirmoji sutartis) ir 2005 m. rugsėjo 23 d. (antroji sutartis) sudarė rašytines paskolos sutartis, abiejose paskolos sutartyse nurodyta, jog „paskola suteikiama 6 (šešių) mėnesių laikotarpių ir pilnai turi būti grąžinta“. Taigi pirmosios sutarties atveju paskola turėjo būti grąžinta iki 2006 m. sausio 5 d., o antrosios – iki 2006 m. kovo 23 d. (sutarčių 2 punktas). Paskolos davėjams įspėjus paskolos gavėjus prieš 30 dienų, paskola turėjo būti grąžinta prieš terminą (sutarčių 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje šalys nenurodė, kad ieškovas reikalavo grąžinti skolą anksčiau termino.Susiklosčius tokiai situacijai paaiškėjimo, kad paskolos sutartis nebus įvykdyta joje nustatytu terminu, momentas laikytinas ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui priteisti negrąžintą paskolą iš paskolos gavėjų. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą diena (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) tokiu atveju suprantama kaip sužinojimo apie paskolos sutarties neįvykdymą joje nustatytu terminu. Taigi ieškovui apie tokį teisės pažeidimą pirmosios sutarties atveju turėjo tapti aišku 2006 m. sausio 5 d., o antrosios – 2006 m. kovo 23 d. Skaičiuojant nuo šių datų, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (2015 m. gruodžio 29 d.) metu nebuvo pasibaigęs (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovo atstovas teigė, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 20 000 Lt grąžinimo dienos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių ieškovo atstovo argumentų nelaikė pagrįstais, o apeliacinio skundo argumentai, kad teismas buvo šališkas, nustatęs kitą (ne ieškovo ir ne atsakovų nurodytąją) ieškinio senaties termino eigos pradžią, atmestini. Kaip minėta, ieškinio senaties termino eigos pradžia – tai fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į buvusią situaciją. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad ieškovui apie teisės pažeidimą pirmosios sutarties atveju turėjo tapti aišku 2006 m. sausio 5 d., o antrosios – 2006 m. kovo 23 d., todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad senaties terminas nepraleistas.

Dėl teismo šališkumo

Apelianto pastabų dėl teismo šališkumo ir suinteresuotumo ieškovo naudai teisėjų kolegija pagrįstomis nepripažįsta. Nušalinimas teismui byloje nebuvo pareikštas, jokių konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64 - 66 straipsniuose, savo skunde apeliantas nepateikia. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, juo labiau, kad įstatymas suteikia būtent teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis).

Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties

Pripažinus paskolos sutartis sudarytas, taip pat konstatavus, kad paskolos sutarčių dalykas buvo perduotas, apeliacinio skundo argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes pinigai paskolos sutartimis nebuvo perduoti, atmestini. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad R. J. negalėjo perleisti reikalavimo teisės į atsakovus A. T., nes jis pinigų neskolino. Iš 2016 m. lapkričio 3 d. garso įrašo matyti, kad R. J. teigė, jog pinigai buvo paskolinti iš bendrai su A. T. vykdomos veiklos (2016 m. lapkričio 3 d. teismo posėdžio, įvykusio nuo 9 val. 3 min. iki 11 val. 35 min., garso įrašas 1 val. 16 min. 35 sek. – 1 val. 16 min. 50 sek.). Aplinkybę, jog paskola buvo suteikta ieškovo ir trečiojo asmens taip pat patvirtina ir paskolos sutartys. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė N. K. reikalavimą pripažinti R. J. ir A. T. 2013 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Ieškovas A. T. prašo skirti apeliantui N. K. 5 792 Eur baudą ir 50 proc. iš paskirtos baudos skirti ieškovui A. T., kaip turėtų nuostolių atlyginimą. Teigia, kad apeliantas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ne tik dėl to, jog pateikė nepagrįstus ieškinį ir apeliacinį skundą, bet ir dėl to, kad civilinę bylą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties apeliantas inicijavo kaip vienas ieškovas, nors reikalavimo teisė priklausė ne jam vienam, bet ir E. S., ir V. S.. Taip pat, ieškovo nuomone, bauda skirtina ir dėl apelianto įžūlaus ir nepagarbaus elgesio viso proceso metu.CPK 95 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą. Apeliacinio skundo ar ieškinio padavimas įprastai nereiškia piktnaudžiavimo teise, nes tai yra galima dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių įgyvendinimo forma. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šia teise, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas. Nagrinėjamu atveju vien dėl to, jog apeliantas N. K. vienas, t. y. ne kartu su kitais solidariaisiais skolininkais, pateikė ieškinį ir apeliacinį skundą, nesudaro CPK 95 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos. Apie patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jos nepriteistinos (CPK 98, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.