- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-23
- Bylos Nr.
- e2-420-252/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-09860-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- N. K., V. S., E. S., R. J., A. T.
- Trečiasis asmuo
- V. S., E. S.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovams V. S., E. S., N. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo N. K. ieškinį atsakovams A. T., R. J., tretiesiems asmenims V. S., E. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų 52 131,60 € suteiktos ir negrąžintos paskolos, priteisti solidariai 62 557,80 € palūkanas už paskutinius penkerius metus, priteisti 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo reikalavimą grindžia sudarytomis paskolos sutartimis, pagal kurias jis kartu su R. J. paskolino atsakovams ieškinio sumą ir reikalavimo perleidimo sutartimi, kurios pagrindu jis perėmė reikalavimo teises į atsakovus iš R. J.. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis pinigus skolino kartu su R. J. lygiomis dalimis, nes iki pat 2002 metų jis turėjo savo įmonę, kurioje verslą vykdė kartu su R. J. ir jie turėjo lėšų, todėl galėjo paskolinti. Atsakovai skolinosi pinigus savo verslui, nes jie visi trys vykdė bendrą verslą. Pinigai atsakovams buvo perduoti (duomenys neskelbtini) gatvėje jų bendrovės (duomenys neskelbtini) patalpose. Po kiek laiko atsakovai grąžino 20 000 Lt, todėl tos sumos ir nereikalauja. Nesutinka su atsakovų teiginiais, kad tiek jam, tiek R. J. reikėjo pasirašyti tas paskolos sutartis dėl kažkokių tai dokumentų suforminimo. Taip pat nurodė, kad ilgą laiką į teismą nesikreipė, nes atsakovai vis žadėjo grąžinti skolą. Jais pasitikėjo, nes N. K. yra R. J. švogeris ir tikėjo jų pažadais. Su atsakovo N. K. ieškiniu nesutinka, nes reikalavimo perleidimo sutartis atitinka visus įstatymo reikalavimus, be to, R. J. nenorėjo eiti į teismą, todėl nutarė, kad jis vienas išsiieškos skolą.
Ieškovo atstovas advokatas S. B. pažymėjo, kad paskolos sutartys pasirašytos, jų atsakovai neginčija, todėl nesuprantama kokias gi pasekmes atsakovams gali sukelti reikalavimo perleidimo sutarties ginčijimas, neginčijant pačių paskolos sutarčių. Sutartyse yra aiškiai parašyta, kad paskolos sutarčių sudarymo metu atsakovas perduota atitinkama pinigų suma. Žodis „perduoda“ reiškia esamąjį laiką, t.y., kad perduoda tą pinigų sumą, kuri parašyta sutartyje. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad tos sumos nėra gavę. Todėl prašo ieškinį pilnai tenkinti, o N. K. ieškinį atmesti, nes jame atsakovas visiškai nekonkretizavo kokioms imperatyvioms įstatymo normoms sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja. Neužtenka deklaratyviai nurodyti, kad neatitinka imperatyvioms įstatymo normoms, būtina nurodytas konkrečias normas, kurioms prieštaraujama.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į ieškinį su juo nesutinka. Atsiliepime atsakovai nurodė, kad jie pagal ieškovo pateiktas paskolos sutartis jokių pinigų nėra gavę. Teismo posėdžio metu visi atsakovai nurodė tokias pačias aplinkybes, t.y., kad sutartys dėl paskolų suteikimo buvo pasirašytos, nes prašė ieškovas, kadangi jam reikėjo kažkokius popierius susitvarkyti. Jie tas sutartis pasirašė, nes R. J. yra N. K. švogeris, todėl tikėjo jais, o vėliau apie tas sutartis ir pamiršo kol gavo ieškinį iš teismo. Jokių pinigų niekada nesiskolino iš ieškovų, jokių pinigų ieškovams nėra grąžinę. Pripažino, kad sutartis pasirašė ieškovo bendrovės kontoroje (duomenys neskelbtini) gatvėje.
Šalies argumentai
Atsakovas N. K. pareiškė ieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinyje atsakovas nurodė, kad 2013-12-01 sudaryta tarp A. T. ir R. J. reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja CK 6.3 str. 4 d. reikalavimams, taip pat CK 6.102 str. 1 d. reikalavimams. Paskolos sutartyse nėra jokių duomenų, kad A. T. su R. J. būtų atsakovams perdavę kokius tai pinigus, todėl negalima perleisti to, ko pats neturi. Nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismo posėdžio metu N. K. prašo tenkinti jo ieškinį, nes mano, kad reikalavimo perleidimas nebuvo galimas. Kiti du atsakovai prašo N. K. ieškinį tenkinti, nes mano, kad toks reikalavimo perleidimas negalimas.
Atsakovų atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad klaidingai ieškovo atstovas aiškina sąvoka „perduoda“. Pagal lietuvių kalbos gramatikos aiškinimą ši sąvoka jokių pinigų perdavimo fakto nepatvirtina. Be to, neaišku iš kokių lėšų ieškovas galėjo paskolinti tokią pinigų sumą, nes jis nėra deklaravęs VMI, kad yra suteikta 200 000 Lt paskola, nors tai privalėjo padaryti. Be to, keistas ieškovo aiškinimas, kad jis savo įmonėje dirbo kartu su R. J.. Mano, kad reikalavimo perleidimas negalimas, nes asmuo, t.y. R. J. negalėjo perleisti to, ko pats neturėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas R. J. prašo ieškovo A. T. ieškinį tenkinti, o N. K. ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis kartu su A. T. vykdė verslą A. T. įmonėje, vėliau įkūrė UAB (duomenys neskelbtini) ir atsakovams 2005 metais buvo reikalingos lėšos, nes buvo įsteigta UAB (duomenys neskelbtini)f, kurios verslui reikėjo pinigų. Lėšas paskolino visiems trims atsakovams, jie dalį yra grąžinę. Reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė su A. T. todėl, kad jis su gimine nenorėjo bylinėtis, nors šiuo metu tas ir gavosi. Po tų skolų negrąžinimo susipyko su N. K., nebebendrauja.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo A. T. ieškinys tenkintinas visiškai, o N. K. ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. liepos 5 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d tarp šalių buvo pasirašytos dvi paskolos sutartys, pagal kurias ieškovas A. T. ir atsakovas R. J. perdavė atsakovams po 100 000 Lt. šešių mėnesių laikotarpiui. Pagal pirmą sutartį paskola turėjo būti grąžinta iki 2006 m. sausio 5 d., o pagal antrą sutartį iki 2006 m. kovo 23 d. Sutarčių 4 p. numatė 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas, kurios turėjo būti mokamos kas mėnesį. Sutarčių 5 p. numatė 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą grąžinti paskolos dieną. 2013 m. gruodžio 1 d. ieškovas A. T. ir atsakovas R. J. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią R. J. perleido A. T. reikalavimo teisę į atsakovus 90 000 Lt skolos sumai ir 108 000 Lt palūkanoms, kurios buvo paskaičiuotos už paskutinius 5 metus. Ieškovas 2015-12-29 pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui pareiškimą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 52131,60 € skolos, 62557,92 € paskaičiuotų palūkanų už 2010-12-29 iki 2015-12-29 laikotarpį bei 5 procentų dydžio metines palūkanas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015-12-30 išdavė teismo įsakymą, kuriuo pilnai tenkino pareiškimą. Atsakovai 2016-01-21 pateikė prieštaravimus, kurie priimti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-03-31 nutartimi panaikintas išduotas teismo įsakymas ir pagal pareikštą ieškinį byla pagal teismingumą perduota Panevėžio apygardos teismui.
Dėl paskolos sutarčių
Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal tai sprendžiama, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Atsakovai, ginčydami paskolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, teigia, kad ieškovas neįrodė paskolos dalyko – pinigų – paskolos gavėjams perdavimo fakto, nes vien žodžio „perduoda“ vartojimas bendrame sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant pinigų perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, išaiškinta, „kad aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.“
2005-07-05 ir 2005-09-23 paskolos sutartyse jų sudarymo momentui šalys nurodė, kad paskolos davėjai perduoda gavėjams nuosavybėn atitinkamą pinigų sumą, konkrečiu atveju pagal kiekvieną sutartį po 100 000 Lt. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,perduoda“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste yra pakankamas pagrindas pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo tuo pačiu metu, kai buvo sudaromi sandoriai. Aiškinant sudarytų sutarčių turinį toliau matyti, kad atsakovai prisiėmė įsipareigojimus gautas paskolas grąžinti per tam tikrą laiką, taip pat mokėti palūkanas ir delspinigius. Tokiu būdu, teismas įvertinęs byloje pateiktas rašytines paskolos sutartis, konstatuoja, kad tiek jų turinys, tiek jose nurodytos žodžių sąvokos apie paskolos sutarties dalyko(pinigų) perdavimą yra aiškios ir patvirtina, kad ieškovas paskolino atsakovams atitinkamas pinigų sumas, kurias atsakovai įsipareigojo grąžinti. Atmestini atsakovų atstovo teiginiai, kad žodis „perduoda“ neįrodo pinigų perdavimą, nes turėtų būti būtasis kartinis laikas, o ne esamasis, jei jau pinigai buvo perduoti, kaip nepagrįsti.
Paskolos sutarčių realinį įvykdymą patvirtina byloje šalių aiškinimai apie sutarčių pasirašymo vietą. Abi šalys pripažino, kad sutartys buvo pasirašytos ieškovui priklausančiose biuro patalpose, kur, kaip teigia ieškovas, ir buvo perduoti pinigai. Taip pat atsakovai pripažino, kad jie tuo metu kartu vykdė verslą, steigė naujas įmones ir jiems buvo reikalingos lėšos. Tokias pat aplinkybes apie lėšų reikalingumą atsakovams patvirtino tiek ieškovas, tiek tretysis asmuo pagal pareikštą ieškinį R. J.. Atmestini visų atsakovų aiškinimai dėl paskolų sutarčių pasirašymo dėl to, kad neva ieškovui ir R. J. buvo būtinos paskolos sutartys tam, kad jie galėtų jas panaudoti dėl lėšų panaudojimo kitiems asmenims. Visi atsakovai yra verslo žmonės, vykdė ir vykdo šiai dienai verslą, todėl jiems tikrai yra žinoma, ką reiškia paskolos sutarties pasirašymas. Ieškovas pateikė paskolų sutarčių originalus, kas dar kartą patvirtina paskolos sutarčių realinį faktą. Atsakovų teiginiai, kad jie pamiršo apie paskolos sutarčių pasirašymą ir pan, neparemti ne tik bylos medžiaga bet ir elementaria logika.
Ieškovas teigia, kad dalį pinigų, t.y. 20 000 Lt atsakovai yra grąžinę, nors įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė, o atsakovai neigia pinigų grąžinimo faktą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nė viena iš šalių negali pateikti įrodymų apie pinigų grąžinimą, labiau tikėtina, kad dalį sumos atsakovai yra grąžinę. Ieškovas ir R. J. pasirašydami reikalavimo perleidimo sutartį grąžintos pinigų sumos 20 000 Lt į sutartį neįtraukė ir R. J. savo reikalavimo teisę perdavė ieškovui tik į 90 000 Lt negrąžintos skolos dydį. Teismo manymu, šis faktas patvirtina ieškovo teiginius, kad atsakovai dalį skolos yra grąžinę.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus pateiktų įrodymų viseta, teismas konstatuoja, kad ieškovas įrodė, jog pagal 2005-07-05 ir 2005-09-23 paskolos sutartis jis kartu su R. J. paskolino atsakovams 200 000 Lt, iš kurių atsakovai yra grąžinę 20 000 Lt.
Ieškovas taip pat prašo priteisti paskaičiuotas palūkanas už penkerius metus, t.y. nuo 2010-12-29 iki 2015-12-29. Pagal 2013-12-01 reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktą ieškovas reikalavimo teisę perėmė pagal sudarytas paskolos sutartis, kylančias ar su jomis susijusias reikalavimo teises, įskaitant kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininkų su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus bei visas susikaupusias palūkanas ir susidariusius delspinigius, jei tokių būtų. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Tokiu būdu, ieškovo reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Todėl pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti paskaičiuotas sutartines palūkanas ieškininės senaties ribose.
Dėl ieškinio senaties
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje atsakovai teigia, kad ieškovas yra praleidęs 10 metų ieškininės senaties terminą, skaičiuodami jį pagal tokią seką: po mėnesio po sutarties pasirašymo turėjo būti mokamos palūkanos, todėl ir skolos grąžinimo terminas skaičiuotinas nuo to momento, t.y. nuo 2005-08-05. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Kaip matyti 2005-07-05 sutartyje yra nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2006-01-05. Tokiu būdu, ieškovo teisė pažeista nuo 2006-01-05 ir nuo tos dienos skaičiuotinas ieškininės senaties terminas. Ieškovas į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2015-12-29, t.y. ieškininės senaties termino ribose. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovų atstovo aiškinimas apie ieškininės senaties termino skaičiavimą, nes toks teisės normos aiškinimas prieštarauja įstatymo leidėjo valiai ir suformuotai teismų praktikai apie ieškininės senaties termino pradžią. Atsakovo atstovo nurodytas ieškininės senaties termino pradžia skaičiuotina prašomoms priteisti palūkanoms, todėl ieškovas suprasdamas šią teisės norma, palūkanas prašo priteisti tik nuo 2010-12-29.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties
Atsakovas N. K. ieškiniu prašo pripažinti 2013-12-01 reikalavimo perleidimo sutartį sudarytą tarp ieškovo A. T. ir atsakovo R. J. negaliojančią, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Savo reikalavimui pagrįsti atsakovas pateikia aiškinimą, kad R. J. negalėjo perleisti tai ko jis neturi, nes pagal paskolos sutartis jokie pinigai perduoti nebuvo. Vadovaujasi CK 6.102 str. 1 d. nurodytu draudimu perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas.
Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų. Ieškovas taip pat teigia, kad reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau nenurodo, kokias normas jis laiko imperatyvioms. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, kad ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). CK 6.102 str. 1 d. įtvirtintas draudimas perleisti reikalavimo teisę tuo atveju, kai perleistos reikalavimo teisės neįmanoma patenkinti, nes toks reikalavimo perleidimas yra bevertis. Ieškovas teigia, kad R. J. negalėjo perleisti savo reikalavimo teisės į atsakovus, nes jis neturi išvis reikalavimo teisės į atsakovus. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti ieškovas jokių įrodymų nepateikė, o bylos nustatyti duomenys teigia priešingai, kad R. J. buvo viena iš sandorio šalių sudarant paskolos sutartis 2005 metais ir reikalavimą į atsakovus turi, tame tarpe ir į ieškovą. Ieškovas neginčijo paskolos sutarčių, neprašė pripažinti jų negaliojančiomis CK normose numatytais pagrindais. Nuo paskolų sutarčių ginėsi tik tuo, kad nebuvo perduoti pinigai. Tokiu būdu, nėra pagrindo teigti, kad R. J. ir A. T. sudarydami reikalavimo perleidimo sutartį pažeidė CK 6.102 str. 1 d. imperatyvą nes nėra galimybės išieškoti skolą pagal sutartis. Tokių įrodymų byloje nėra, jų ieškovas nepateikė, o teismas aukščiau konstatavo, kad paskolos sutartys yra pagrįstos, todėl R. J. turėjo reikalavimo teises tiek į ieškovą, tiek į kitus atsakovus, todėl jis savo teisę galėjo perleisti. Sutiktina su ieškovo atstovo advokato S. B. teiginiu, kad atsakovams nenuginčijus ir net neginčijant paskolos sutarčių, reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimas nesukels jokių pasekmių N. K. ir kitiems atsakovams.
Įvertinus surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad ieškovo N. K. pareikštas ieškinys yra nepagrįstas ir todėl netenkinamas.
Patenkinus ieškovo A. T. ieškinį, o atsakovo N. K. ieškinį netenkinus, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal CPK 93 str. nuostatas. Ieškovas A. T. paduodamas pareiškimą teismui dėl skolos priteisimo yra sumokėjęs 432,20 € dydžio žyminį mokestį. Paduodamas ieškinį dar papildomai yra sumokėjęs 296,58 € dydžio žyminį mokestį. Teikdamas patikslintą ieškinį ieškovas dar sumokėjo 1000 € žyminį mokestį. Viso yra sumokėjęs 1728,78 € žyminio mokesčio, o pagal ieškinio sumą ir atsižvelgiant į tai, kad byla vedama elektroniniu būdu, žyminio mokesčio dydis yra 1709 €. Todėl permokėta žyminio mokesčio dalis sumoje 19,78 € grąžintini ieškovui, o sumokėtas žyminis mokestis sumoje 1709 € priteistinas iš atsakovų. Ieškovas taip pat pateikė duomenis, kad jis iš viso turėjo 640 € advokato pagalbos išlaidų. Detaliau kas sudaro šias išlaidas ieškovo atstovas nepateikė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos nėra didelės ir atitinka „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, patvirtintų LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85(nauja redakcija nuo 2015-03-20) patvirtintus dydžius, jos priteistinos lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo.
R. J. pateikė duomenis, kad jis už advokato pagalbą yra sumokėjęs 50 € atstovavimo išlaidų. Jos taip pat lygiomis dalimis priteistinos iš visų trijų atsakovų. Išlaidos pagrįstos pateiktais pinigų priėmimo kvitais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškovo A. T. ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti A. T. iš atsakovų V. S., a.k. (duomenys neskelbtini), E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) N. K., a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai 52 131,60 €(penkiasdešimt du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 60 euro centų) skolos, 62 557,80 € ( šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 80 euro centų) palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 114 689,40 € sumos nuo pareiškimo padavimo teisme dienos(2015-12-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovų V. S., E. S., N. K. lygiomis dalimis, t.y. po 783 € ( septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų A. T. naudai.
Priteisti iš atsakovų V. S., E. S., po 16,66 € ( šešiolika eurų 66 euro centus) iš kiekvieno, o iš N. K. 16,68 € (šešiolika eurų 68 euro centus) turėtų bylinėjimosi išlaidų R. J..
Grąžinti A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto permokėtą 19,78 € (devyniolika eurų 78 euro centus) dydžio žyminį mokestį pagal 2016-04-22 atliktą mokėjimą.
N. K. ieškinį atmesti.
Priteisti iš N. K. 5,12 € (penkis eurus 12 euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.