- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-458/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00092-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas iš dalies.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- K. V.
- Trečiasis asmuo
- G. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dalies panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-274-252/2013 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo G. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t.1, b.l. 12-14, 90-98) prašė priteisti iš atsakovo K. V.: 1) pagal 2008-08-18 paskolos sutartį 66 762,45 Lt skolą ir 6 323,89 Lt palūkanas; 2) pagal 2008-12-11 bankinį pavedimą (paskolos sutartį) 32 500 Lt skolą ir 5 636 Lt ; 3) pagal 2009-01-16 paskolos sutartį 393 870 Lt skolą ir 18 306 Lt palūkanas; 4) 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš viso su atsakovu yra sudaręs keturis susitarimus dėl paskolų suteikimo, atsakovas grąžino tik dalį jam suteiktų paskolų, mokėdamas pavedimu į ieškovo banko sąskaitas, todėl negrąžintos paskolų dalies kreipėsi į teismą su ieškiniu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013-04-03 sprendimu (t.2, b.l. 186-191) ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 99 001,63 Lt skolą pagal 2008-08-18 ir 2008-12-11 paskolos sutartis bei iki 2012-05-24 priskaičiuotas 11 746,79 Lt palūkanas; priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 99 001, 63 Lt sumą nuo ieškinio padavimo 2012-05-25 dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisė 3215 Lt žyminio mokesčio ir 421, 97 Lt išlaidų antstolio paslaugoms apmokėti; ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo pagal 2009-01-16 paskolos sutartį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 2008-08-18 ir 2008-12-11 susitarimų kvalifikavimo, pripažino, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas turi prievolę grąžinti tai, ką yra gavęs pagal šias sutartis (CK 6.873 str.). Nors šalys susitarė dėl neatlygintino naudojimosi vieną mėnesį paskolos dalyku, už prievolės vykdymo termino praleidimą priteisė ieškovui įstatymines palūkanas kaip minimalius jo nuostolius iki ieškinio pateikimo, vėliau kaip procesines palūkanas (CK 6.37 str., 6.2010 str., 6.261 str.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika bei CK 6.54 straipsnio nuostatomis, sutiko, jog pirmiausiai turėjo būti apmokamos palūkanos už pradelstus terminus, o po to įmokos skiriamos pagrindinei skolai pagal nurodytas sutartis apmokėti.
Tačiau vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus teismas priėjo prie išvados, kad 2009-01-16 paskolos sutarties-susitarimo ir priėmimo-perdavimo akto dėl 150 000 JAV dolerių sumos perdavimo tą dieną, kuri buvo įrašyta į šią sutartį, ieškovas neįrodė ir pagal šį dokumentą šalių paskolos teisiniai santykiai nesieja. Tokią išvadą grindė ir aplinkybe, kad šalys vertėsi bendra ūkine veikla ir planavo gauti pajamas iš įvairių sandorių, be to, paskolos perdavimas 2009-01-16 dieną nepatvirtintas dviejų liudytojų parašais, nors pagal šį susitarimą paskola turėjo būti perduota grynaisiais pinigais dalyvaujant dviem liudytojams. Teismas sprendė, kad ieškovas tik 2010-02-18 išsiuntė atsakovui šio susitarimo dėl 150 000 JAV dolerių paskolos ir priėmimo-perdavimo akto tekstus, be to, nebuvo paneigti ir atsakovo teiginiai, kad 2009-01-16 susitarimo sudarymą sąlygojo trečiojo asmens G. S. neparduotos bendrovės akcijos, už kurias ieškovas buvo sumokėjęs trečiajam asmeniui, ir tokias aplinkybes patvirtina 2009-01-16 pasirašyta preliminari akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, trečiojo asmens paaiškinimai apie gautus už akcijas pinigus Kaune, PC „Akropolis“ mašinų stovėjimo aikštelėje. Iš šių aplinkybių sprendė, jog susitarimas ir pinigų perdavimas 2009-01-16 buvo sudarytas tarp ieškovo ir trečiojo asmens G. S., o ne atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas S. K. apeliaciniame skunde (t.3, b.l. 2-18) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013-04-03 sprendimą dalyje dėl atsisakymo priteisti 393 870 Lt skolos, 18 306 Lt palūkanų, 5 procentų metinių procesinių palūkanų pagal 2009-01-16 paskolos sutartį, ir jo reikalavimus šioje ieškinio dalyje patenkinti. Taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priimti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga. Ne ieškovas turi įrodinėti, kad pinigai buvo perduoti jų perdavimo dieną pagal 2009-01-16 sutartį, o atsakovas turi įrodyti pinigų perdavimo nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-145/2009; 2012-03-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-145/2012). Pinigų perdavimas patvirtintas 2009-01-16 pinigų priėmimo-perdavimo aktu, kuris patvirtintas šalių parašais. Be to, CK nenumatytas liudytojų dalyvavimo būtinumas, sudarant paskolos sutartį, todėl jų nebuvimas neturi įtakos sutarties galiojimui.
Atsiliepimas
2. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžių metu atsakovas pripažino visus sudarytus tarp šalių susitarimus, tik ginčijo palūkanas. Poziciją dėl 150 000 JAV dolerių paskolos suteikimo ėmė keisti tik paskutinio teismo posėdžio metu. Šalys susirašinėjimo metu inicijavo tik paskolos grąžinimo termino paankstinimą, tačiau tai niekaip neįtakojo paskolos suteikimo fakto. Teismas nepagrįstai rėmėsi ir laikė svarbiais trečiojo asmens G. S. parodymus dėl pinigų jam, o ne atsakovui perdavimo, nes šis asmuo yra atsakovo skolininkas, todėl jo liudijimai negali būti laikomi patikimais.
3. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str. 5 d.) ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 str.), neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kaip jungtinės veiklos, o ne paskolos santykius. Jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti prielaidą apie bendrą šalių verslą, nėra. Ieškovas pats inicijavo su trečiuoju asmeniu G. S. sudarytos preliminariosios sutarties dėl akcijų įsigijimo nutraukimą, G. S. nepavykus gauti finansavimo iš banko jo verslo plano įgyvendinimui, bei pareikalavo iš pastarojo grąžinti pagal šią sutartį gautus pinigus. Juos trečiasis asmuo grąžino, o ieškovas išdavė pakvitavimą, ką pripažino ir trečiasis asmuo teismo posėdyje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino nesietinus ieškovo susitarimus su atsakovu ir trečiuoju asmeniu, juo labiau, sudarytus dėl skirtingų pinigų sumų.
4. Panevėžio apygardos teismo teisėja turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi ir buvo šališka. Laikinąsias apsaugos priemones taikė tik po keturių mėnesių nuo pateikto prašymo, pažeidžiant CPK 147 straipsnio 1 dalį. Atsakovo visų paskolų gavimo fakto pripažinimas neįrašytas į teismo posėdžio protokolą, šis pripažinimas ignoruojamas ir teisiškai nevertinamas, nors teismo posėdžio garso įraše aiškiai girdimas.
Atsakovas K. V. atsiliepime į apeliacinį skundą (t.3, b.l. 33-38) prašo jį atmesti, palikti 2013-04-03 Panevėžio apygardos teismo sprendimą nepakeistu. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Sutinka su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė 2009-01-16 susitarimo ir priėmimo-perdavimo akto dėl pinigų perdavimo tą dieną, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti ir paskolos teisinių santykių pagal nurodytą susitarimą.
2. Susitarimo ir pinigų perdavimo akto blankus ruošė pats ieškovas (matyti iš elektroninio susirašinėjimo laiškų), todėl esant abejonėms dėl susitarimo sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str.). Todėl skundo teiginys, kad liudytojų dalyvavimas, šalims sudarant 150 000 JAV dolerių paskolos sutartį, nebūtinas ir neturi įtakos sutarties galiojimui nepagrįstas.
3. Teismas pagrįstai vadovavosi faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotais elektroniniais laiškais kaip įrodymais, kuriais remiantis padarė pagrįstą išvadą apie šalis siejusį bendrą verslą.
4. Trečiasis asmuo G. S. 2013-02-06 teismo posėdžio metu patvirtino, jog pinigus ieškovui gražino grįžęs iš užsienio, maždaug po metų, o tai paneigia apelianto teiginį, jog pinigai jam buvo grąžinti 2009 m. balandžio mėnesį, nesudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutarties.
5. Nors atsakovas ir pasirašė 2009-01-16 susitarimą bei 2009-01-16 pinigų perdavimo aktą, tačiau tai įvyko ne ieškovo nurodytu laiku ir ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Susirašinėjimo laiškai patvirtina, jog tik 2010-02-18 ieškovas atsiuntė atsakovui tuščius susitarimus ir pinigų perdavimo akto blankus ir prašė šiuose dokumentuose pasirašyti. Atsakovas buvo priverstas pasirašyti nurodytus dokumentus, kadangi garantavo už trečiąjį asmenį G. S., kuris buvo skolingas ieškovui
6. Teismas ginčo šalių santykių neprilygino jungtinės veiklos santykiams, o tik konstatavo, jog šalis siejo bendri verslo santykiai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Į apelianto prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apeliacinio skundo argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliaciniame skunde keliamų šalių teisinių santykių pagal 2009-01-16 sutartį kvalifikavimo ir iš jos kylančių atsakovo pareigų, įrodinėjimo instituto taikymo, šalių pareigų įrodinėjant ir įrodymų vertinimo, teismo suinteresuotumo ir šališkumo klausimų.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčą dėl to, ar egzistavo judviejų paskoliniai teisiniai santykiai pagal 2009-01-16 rašytinį susitarimą, kuriuo buvo įformintas 150 000 JAV dolerių paskolos atsakovui suteikimas bei užfiksuotas pinigų perdavimas (t.1, b.l. 80-81). Kiekviena ginčo šalis šiuos santykius interpretuoja skirtingai. Apelianto pozicija tokia, kad jis paskolino atsakovui minėtame susitarime nurodytą sumą, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2011-06-15. Atsakovas, viena vertus, neneigęs net žodinės paskolos sutarties 32 500 Lt sumai sudarymo 2008-12-11 (t.1, b.l. 119), kita vertus, teismo posėdyje (t.2, b.l. 168) ir savo atsiliepime į apeliacinį skundą ėmė tvirtinti, kad pagal 2009-01-16 rašytinį susitarimą pinigai jam nebuvo perduoti, o šiuo susitarimu užfiksuotas kitas teisinis santykis, atitinkantis garantiją už trečiąjį asmenį G. S., už kurio prievolės apeliantui vykdymą atsakovas prisiėmė atsakomybę. Pažymėtina, kad teikdamas atsiliepimą į patikslintą ieškinį atsakovas neneigė paskolų, įskaitytinai ir šios, gavimo fakto, akcentuodamas tik buvusį paskolų neatlygintinumą ir ieškinio dalies šiuo aspektu nepagrįstumą, taip pat nurodydamas apie jam suteiktų paskolų užtikrinimą kitų asmenų vekseliais bei laidavimu (t.1, b.l. 181-182).
Tokio ginčo kontekste aptartinas paskolos santykių teisinis reglamentavimas ir kiekvieno iš šių santykių dalyvių teisės bei pareigos. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi įstatymo (ar šalių susitarimo) nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, arba apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ir kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, o rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Šiuo atveju šalys yra sudariusios rašytinį sandorį, kurioje yra išreikšta jų valia pasiskolinti ir skolinti. Be to, paskolai, kaip realinei sutarčiai (CK 6.870 str. 2 d.), pinigų arba daiktų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, kadangi sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Todėl šios aplinkybės įrašymas paprastai jau leidžia spręsti apie paskolos sutarties sudarymą. Nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Tačiau nagrinėjamoje byloje šalys raštu patvirtino ir pinigų perdavimo faktą.
Esant tokiam teisiniam paskolos reglamentavimui bei nuosekliai formuojamai kasacinio teismo praktikai, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis c.b. Nr. 3K-3-156/2009), šalių pasirašytas rašytinis susitarimas dėl paskolos ir raštu patvirtintas paskolos dalyko (150 000 JAV dolerių) jam perdavimas suponavo ir atitinkamą atsakovo procesinį elgesį. Todėl atsakovo aiškiai neapibrėžta ir net prieštaringa procesinė pozicija byloje, jo procesinis pasyvumas ir nereiškiami priešpriešiniai reikalavimai apeliantui, siekiant paneigti arba paskolos dalyko perdavimo prezumpciją ir sutartinių paskolos teisinių santykių susiklostymą (sutarties sudarymą), arba įrodinėjant rašytine forma sudaryto sandorio teisinį ydingumą (jo prieštaravimą įstatymo imperatyvui, apsimestinumą, suklydimą, apgaulę ar pan.), kliudė identifikuoti atsakovo gynimosi nuo ieškinio reikalavimų faktinį bei teisinį pagrindus ir nesudarė prielaidų tokiai teisiškai reikšmingai aplinkybei konstatuoti, kad 2009-01-16 susitarimas ir tos pačios dienos pinigų priėmimo-perdavimo aktas nepatvirtina jame nurodytos pinigų sumos perdavimo atsakovui. Kaip kolegija jau nurodė, raštu tokie atsakovo atsikirtimai nebuvo pareikšti (CPK 142 str. 2 d., 143 str.), sandorio sudarymo faktas nepaneigtas, o pats sandoris – neginčijamas.
Kiekvienos civilinės bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia asmens, kuris inicijuoja civilinį ginčą – ieškovo arba atsakovo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, priešieškinyje) nurodytas reikalavimų pagrindas ir dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p., 143 str. 3 d.). Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Dispozityvumo principas lemia, kad šalys ir proceso dalyviai joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis disponuoja savo nuožiūra (CPK 13 str.). Atsakovui neinicijuojant teisminio ginčo dėl paskolos sutarties galiojimo (ar sudarymo), vien jo teiginių, kad iš apelianto nesiskolino, o toks susitarimas atspindi kitokio pobūdžio jo įsipareigojimus apeliantui ar judviejų verslo ryšius, aiškiai nepakako paneigti paskolos sandoriui ir atmesti tokį ieškinio reikalavimą. Dėl pasakyto konstatuotinas dispozityvumo principo pažeidimas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 13 str. 265 str. 2 d.).
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, esant ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-28 nutartos c.b. Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t.y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.).
Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas pateikė į bylą 2009-01-16 skolos dokumentą, kurio turinys patvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimą, o 2009-01-16 pinigų perdavimo-priėmimo aktas leidžia preziumuoti, kad pinigai pagal šią sutartį atsakovui buvo perduoti. Vadinasi, šiuo skolos dokumentu, atitinkančiu CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimą pareiga kyla paskolos gavėjui, t.y. atsakovui, kuris turi nuginčyti šią paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta vertinimu, kad atsakovas tokią procesinę pareigą įgyvendino tinkamai ir paskolos jam suteikimą nuginčijo, kas, atitinkamai, reikštų, jog sutartis nebuvo sudaryta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, formuodama praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, nurodė, kad kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis c.b. Nr. 3K-7-430/2013). Atsakovas įrodinėjo paskolos dalyko negavimą iš esmės tik savo nenuosekliais paaiškinimais bei jo atrinktais ir pateiktais į bylą šalių elektroniniais laiškais. Tokios įrodinėjimo priemonės atitinka leistinumo reikalavimus, tačiau atsakovo, o vėliau ir apelianto pateiktų laiškų visumą bei šios korespondencijos turinys sudaro prielaidas susiformuoti visiškai priešingai teisėjų kolegijos išvadai, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.). Kaip matyti, apeliantas nuolat primindavo atsakovui apie pareigą grąžinti paskolintas lėšas, imtis aktyvesnių veiksmų jo paties skoloms iš savo skolininkų ir verslo partnerių išsiieškoti ar refinansuoti paskolas, ne kartą laiškuose yra įvardijęs ir panašią į ieškiniu pareikštą reikalavimo sumą (t.2, b.l. 145, 149). Taip pat yra nurodęs apie paskolintas atsakovui lėšas ir užsienio valiuta (JAV doleriais) ar savo tėvo tarpininkavimą, jas atsakovui paskolinant (t.2, b.l. 71, 74, 84, 145, 146, 137-138, 148,149). Atsakovo rašytų laiškų turinys neleidžia spręsti, kad jis ginčijosi dėl paskolos sumų, jam skaičiuojamų ir reikalaujamų mokėti palūkanų, nepaneigė ir paskolos gavimo JAV doleriais fakto. Dar daugiau, tiesiogiai paklausė apelianto ar būtinas turtas, jeigu “...dolerinis mokėjimas pajudės..“ (t.2, b.l. 144). Šiuose laiškuose jis taip pat įvardijo ir savo finansinį nepajėgumą atsiskaityti, prašydamas tęsti skolos grąžinimo terminus (t.2, b.l. 107-110, 137, 150). Pažymėtina, kad aptariamas šalių susirašinėjimas patvirtina ir vykusias derybas dėl paskolos bei ją užtikrinančių sandorių įforminimo rašytine forma (t.2., b.l. 146). Tačiau tokia tikėtina aplinkybė, kuria pirmosios instancijos teismas iš esmės ir rėmėsi, atmesdamas šią reikalavimų dalį, jog paskolos sutartis raštu sudaryta ne tą pačią dieną, kuri yra joje įrašyta, pati savaime negali paneigti nei paskolos suteikimo atsakovui (pinigų iš apelianto gavimo), nei galimai vėlesne sutartimi, nei buvo perduotas paskolos dalykas, pripažinto skolos dydžio. Įstatymo leidėjas nenustato draudimo, kad paskolos teisiniai santykiai negali būti įforminti vėliau, nei perduotas pats paskolos dalykas, taip pat nekliudo paskolos gavėjui savo iniciatyva disponuoti paskolintomis lėšomis (jas panaudoti asmeninėms, verslo, įmonės reikmėms, perduoti ar paskolinti kitiems asmenims ir t.t.). Todėl nenuginčijus rašytinio susitarimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, paskolos gavėjo valia sudaryti tokį paskolos sandorį nepaneigta.
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais ir apeliacinio skundo argumentus, kad paskolos teisinių santykių pagal 2009-01-16 susitarimą apelianto ir trečiojo asmens G. S. sutartiniai santykiai dėl akcijų pirkimo-pardavimo nepaneigia, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos skirtingus santykius siejo. Viena vertus, tokios prievolių užtikrinimo priemonės, kaip garantija, laidavimas ar vekselis, buvo naudojamos ir apelianto su atsakovu bendradarbiavimo praktikoje, taigi jas plačiai taikant, nebuvo jokių priežasčių už trečiojo asmens prievoles atsakovui įsipareigoti būtent paskolos sutartimi (CK 6.193 str. 5 d.). Kita vertus, su apeliaciniu skundu buvo pateikti duomenys apie nurodytų trečiojo asmens ir apelianto santykių pabaigą, priežastis ir jų tarpusavio įsipareigojimų įvykdymą. Ir trečia, iš atsakovo bei UAB „Gelvora“ 2011-05-10 pavedimo sutarties dėl skolos išieškojimo matyti, kad trečiasis asmuo G. S. buvo paties atsakovo skolininkas su skolos suma 190 000 Lt (t.2, b.l. 155-156, 157-159), kas neleistų protingam ir apdairiam asmeniui įsipareigoti skoliniu įsipareigojimu už skolų negrąžinantį savo paties skolininką. Tokie teiginiai ne tik nelogiški, bet ir nepatvirtinami jokiais objektyviais duomenimis apie D. S. neįvykdytas prievoles apeliantui.
Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, neatsižvelgė į įstatymines prezumpcijas paskolos teisiniuose santykiuose, į tai, kam ir kokia forma tenka pareiga jas paneigti, kas turėjo įtakos neteisingo sprendimo 2009-01-16 šalių susitarimo dalyje priėmimui (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, visiškai patenkinant ieškinio reikalavimus (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir priteisiant apeliantui papildomai 393 870 Lt skolą, jo paties apskaičiuotas (iki 2012-05-24) 18 290, 68 Lt palūkanas (t. 2, b.l. 20) bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo. Šie argumentai yra pakankami, kad apeliacinį skundą patenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą pakeisti, todėl dėl kitų apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį motyvų teisėjų kolegija nebepasisako.
Dėl teismo šališkumo
Apelianto pastabų dėl teismo šališkumo ir suinteresuotumo atsakovo naudai, siejant tai su teismo ne laiku atliktu procesiniu veiksmu (laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo klausimo išsprendimu), teisėjų kolegija pagrįstomis nepripažįsta. Nušalinimas teismui byloje nebuvo pareikštas per visą laiką iki teismas pasitikslino apelianto poziciją dėl tokių priemonių būtinumo, o pats apeliantas taip pat neinicijavo ankstesnio šio klausimo sprnedimo, ypač priimant domėn aplinkybę, kad byla buvo perduota nagrinėti iš kito teismo, kuriam ir buvo paduotas patikslintas ieškinys. Jokių kitų pirmosios instancijos teismo šališkumo įrodymų ar konkrečių duomenų, įvardintų CPK 64 - 66 straipsniuose, savo skunde apeliantas nepateikia. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, juo labiau, kad įstatymas suteikia būtent teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teismo proceso pirmosios instancijos teisme metu iš dalies patenkinus ieškovo (apelianto) ieškinį, iš atsakovo jo naudai buvo priteista dalis bylinėjimosi išlaidų, taip pat proporcinga jų dalis kompensuota atsakovui (CPK 93 str. 2 d.). Visiškai tenkinant ieškinį apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pakeistinas (CPK 93 str. 5 d.). Apeliantui priteistina 1500 Lt (t. 2, b.l. 173) jo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 str.), o priteistų žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme 3215 Lt suma, atsižvelgiant į CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktų bei 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, padidintina iki 9234 Lt (t. 1, b.l. 5, 16, 164). Išlaidos antstolio paslaugoms apmokėto - 421,97 Lt (t. 2, b.l. 1747-178) jau yra priteistos pirmosios instancijos teismo sprendimu, ši teismo sprendimo dalis nekeistina ir vykdytina.
Be to, pirmosios instancijos teismas neišsprendė procesinių dokumentų įteikimo išlaidų kompensavimo valstybei klausimo. Tokių išlaidų byloje patirta 102,19 Lt ( t.1, b.l. 2, 138, t.2, b.l. 1), jos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 82 str., 96 str. 1 d.).
Taip pat apelianto naudai priteistinos ir turėtos žyminio mokesčio išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b.l. 23), apskaičiuotinos pagal patenkintų reikalavimų 412 160,68 Lt sumą (7000 Lt + [112 160,68 Lt x 1 proc.]), t.y. 8121 Lt (CPK 93 str. 1 d. ir 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti pilnai.
Priteisti iš K. V. 393 870 Lt skolos pagal 2009-01-16 paskolos sutartį, taip pat 18 290, 68 Lt priskaičiuotų palūkanų iki 2012-05-24 bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 393 870 Lt sumą nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. 2012-05-25 iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo, S. K. naudai.
Pakeisti sprendimą priteistų bylinėjimosi išlaidų dalyje ir padidinti priteistą iš K. V. žyminio mokesčio S. K. naudai sumą iki 9234 Lt, taip pat priteisti S. K. naudai 1500 Lt su atstovavimu pirmosios instancijos teisme susijusių išlaidų.
Priteisti iš K. V. 102,19 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš K. V. 8121 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme.