Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Z. K. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 130 MGL (6 500 Eur) dydžio bauda; pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1472, galiojusi nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.), ir jam paskirta 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir K. B. paskirta subendrinta bausmė – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė K. B. nustatyta 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.7. Kartu skunde pažymima, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlyga yra glaudžiai susijusi su šioje skundo dalyje aptariama BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo paprastai laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad anksčiau nėra nusikaltęs arba dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos teisinis baudžiamasis santykis yra pasibaigęs ir neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012).

3.8. Pasak apelianto, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, akivaizdu, kad K. B. baudžiamasis teisinis santykis, susijęs tiek su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tiek su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, yra pasibaigęs. Analogiškai pasibaigusios ir visos teisinės pasekmės, susijusios su 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu ir su 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, todėl K. B. yra laikomas neteistu.

3.9. Be to, teismas, spręsdamas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygos nebuvimo, anksčiau K. B. atžvilgiu taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutu rėmėsi formaliai, tik kaip pačiu faktu, jog šis institutas K. B. jau yra buvęs pritaikytas, tačiau visiškai neatsižvelgė į veikų, už kurių padarymą jis anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pobūdį. Pavyzdžiui, 2021 m. birželio 14 d. nuosprendyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, pobūdžio teismas pažymėjo, kad nusikalstama veika padaryta dėl atsitiktinio pobūdžio situacijos, spontaniškai, o ne dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų ar polinkio nusikalsti. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad laiko prasme K. B. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 284 straipsnį, padarė vėliau nei buvo padarytos šioje byloje tiriamos veikos.

3.10. K. B. gynėjas nurodo esantis įsitikinęs, kad vien fakto, jog K. B. yra buvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nepakanka, nes atsižvelgus į veikų, už kurių padarymą jis anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pobūdį, tai nesudaro pagrindo manyti, kad K. B. nesilaikys įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

3.11. Nagrinėjamu atveju, sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nebuvimui konstatuoti nepakanka ir fakto, kad K. B. yra baustas administracine tvarka už įvairių administracinių nusižengimų padarymą, nes, remiantis šios bylos medžiaga, K. B. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, t. y. laikomas nebaustu administracine tvarka. Svarbu ir tai, kad paskutinės septynios administracinės nuobaudos K. B. paskirtos už veikas, kurios yra susijusios su šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, o taip pat už veikas, už kurių padarymą vėliau K. B. atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas šis skundžiamas nuosprendis.

3.12. Be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė ir į kitas bylos aplinkybes, pavyzdžiui, kad K. B. nevengė atsakomybės, nesislapstė, byloje jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

3.13. Pasak apelianto, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog žemesnės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesivadovavo suformuota teismų praktika ir neįvertino aplinkybių visumos. Byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad šiuo atveju asmenybės pavojingumas nėra didelis ir nėra pagrindo išvadai, kad K. B., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, toliau darys nusikalstamas veikas. Pagrįstai manytina, jog atleidus K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visi prevenciniai ir kiti baudžiamojo proceso tikslai bus pasiekti.

3.14. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria konstatuota, jog „nors byloje esantys duomenys rodo, kad šiuo metu dalis patį didžiausią pavojų keliančių atliekų jau yra sutvarkyta, tačiau jų būklę nuolat stebi bei kontroliuoja aplinkos apsaugos pareigūnai, kas rodo, jog susiklosčiusi galima grėsmė aplinkai vis dar nėra visiškai likviduota. Tokia situacija taip pat suponuoja išvadą, jog laidavimo taikymas šiuo atveju nebūtų galimas ir dėl neišnykusios grėsmės orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar dėl kitų sunkių padarinių atsiradimo galimybės“. Apelianto manymu, atsižvelgiant į tokius teismo motyvus būtų galima daryti išvadą, kad net ir po BK 270 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens pripažinimo kaltu, ši nusikalstama veika nėra baigta. Remiantis tokiu aiškinimu, darytina išvada, kad jokiam asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negalėtų būti taikomas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas, jei nuosprendžio priėmimo metu pastarasis visiškai nėra atlyginęs ar pašalinęs nusikalstama veika padarytos žalos, o tai prieštarauja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir sąlyginai 4 punkto, kiek tai susiję su pagrindu manymui, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, sąlygų esmei.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo K. B. gynėjo advokato M. Barkausko apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas prašo panaikinti apylinkės teismo 2023 m. liepos 7 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022).

8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 punkte įtvirtintų būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Teismas konstatavo, kad K. B. padarė dvi nusikalstamas veikas, sudarančias ne idealiąją, o realiąją nusikaltimų sutaptį, t. y. jis ne pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, be to, nėra pagrindo manyti, kad K. B. ateityje tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

9. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Šios formuluotės gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealiąją sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2005, 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010, 2K-112-648/2022). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 yra išaiškinusi, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Tai reiškia, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealią sutaptį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017). Neteisus apeliantas teigdamas, kad pakartotinės nusikalstamos veikos viena kitos atžvilgiu gali būti laikomos tik tapačios nusikalstamos veikos – padarius nusikalstamą veiką, numatytą konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje ar jo dalyje, vėliau pakartotinai padaroma toje pačioje BK straipsnio dalyje numatyta nusikalstama veika, nes pakartotinėmis veikomis laikomos ir kaltininko padarytos skirtinguose BK straipsniuose numatytos veikos. Tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, 2K-7-109/2013, 2K-196-489/2021). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 270 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti laikomomis padarytomis pakartotinai.

10. Įstatyme nepateiktas idealiosios nusikalstamų veikų sutapties apibrėžimas. Pagal teismų praktiką idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-697/2020). Pagal teismų praktiką realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, nustatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. B. nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 270 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas neteistas. K. B. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsniu, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo, 2020 m. rugsėjo 7 d. jis išregistruotas iš probuojamųjų registro. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu K. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje (14 t., b. l. 121–124, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Tačiau, kaip skundžiame nuosprendyje teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, K. B. padarė dvi nusikalstamas veikas, ir, nors visi veiksmai buvo padaryti per sąlyginai vienodą laiko tarpą, tačiau byloje nenustatyta, kad abi nusikalstamas veikas K. B. padarė įgyvendindamas bendrą sumanymą, juo labiau, kad nusikalstama veika, numatyta BK 270 straipsnio 1 dalyje, yra padaryta tyčia, o BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. Atkreipiamas dėmesys, kad K. B. pagal BK 270 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles, netinkamai laikė ir sandėliavo pavojingas naftos produktų atliekas ir dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai, o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad aplaidžiai organizavo buhalterinę apskaitą, t. y. nepateikė užfiksuoti buhalterinėje apskaitoje medžiagų/produktų užpajamavimo/nurašymo dokumentų; nepateikė užfiksuoti buhalterinėje apskaitoje duomenų apie prekių ir paslaugų pirkimą už ir pinigų sumokėjimą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2020 m. sausio 22 d. Pastebėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje K. B., be kita ko, nurodė, jog apie pajamuojamų dokumentų pateikimą jis net nežinojo, t. y. nežinojo, kad juos turėjo pateikti, „kažkur kažkokia sąskaita užsiliko, kažkas nepadavė, kažkur nusimetė“ (18 t., b. l. 162–163). Dėl to nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo skundo argumentais, kad K. B. nusikalstamos veikos buvo daromos vienais ir tais pačiais veiksmais, pavojingų taršių atliekų laikymas yra susijęs su tokio laikymo atvaizdavimu ir bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pavojingas aplinkai atliekas laikė K. B. vadovauta UAB „B“, o pats K. B. buvo atsakingas už tinkamą UAB „B“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir vedimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sudėtį. Skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai ir motyvuotai nurodė, kodėl K. B. nusikalstamas veikas vertina kaip padarytas esant realiai nusikaltimų sutapčiai, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai konstatavo bendro sumanymo nebuvimą ir taip padarė BPK 305 straipsnio 4 dalies pažeidimą, sąlygojusį netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, atmetamas kaip nepagrįstas.

12. Pagal teismų praktiką sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019, 2K-195-628/2023).

13. Kaip pirmiau minėta, K. B. nusikalto būdamas neteistas, tačiau nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 270 straipsnio 1 dalyje, jis padarė Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą, be to, tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo vykdoma nusikalstama veika, numatyta BK 270 straipsnio 1 dalyje, t. y. 2020 m. gruodžio 23 d., K. B. padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, už kurį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. nuosprendžiu jis taip pat yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors, kaip akcentuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, K. B. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, administracinės nuobaudos jam buvo paskirtos ir už pažeidimus, padarytus jo vadovaujamose bendrovėse, tačiau jis administracine tvarka yra baustas labai daug kartų (14 t., b. l. 128–151). Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad K. B. yra linkęs nesilaikyti įstatymų, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, todėl sprendžiama, kad nagrinėjamoje byloje K. B. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ir bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, jog K. B. ateityje tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

14. Dėl to, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybių visumą, susijusią su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 punkte neegzistavimu. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad K. B. nevengė atsakomybės, nesislapstė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau jo padarytos veikos buvo kitokio pobūdžio taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BK 40 straipsnio taikymo. Pažymėtina, kad į kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą teismas atsižvelgė skirdamas K. B. bausmes. Sutiktina, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog „<...> byloje esantys duomenys rodo, kad šiuo metu dalis patį didžiausią pavojų keliančių atliekų jau yra sutvarkyta, tačiau jų būklę nuolat stebi bei kontroliuoja aplinkos apsaugos pareigūnai, kas rodo, jog susiklosčiusi galima grėsmė aplinkai vis dar nėra visiškai likviduota. Tokia situacija taip pat suponuoja išvadą, jog laidavimo taikymas šiuo atveju nebūtų galimas ir dėl neišnykusios grėsmės orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar dėl kitų sunkių padarinių atsiradimo galimybės“ nėra lemiama sprendžiant nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas. Be to, kaip teisingai akcentuota skundžiamame nuosprendyje, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

15. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir atleisti K. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą atmesti.