Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „IREC Baltic“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, uždaroji akcinė bendrovė „Posūkis“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Arūno projektai“, mažoji bendrija „Statybos strategija“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimų esmė

13. Teismas nusprendė, kad trečiojo asmens UAB „Posūkis“ įgaliotas techninis prižiūrėtojas kaip savo srities profesionalas neturėjo leisti vykdyti statybos darbus pagal projektą, turinčių akivaizdžius trūkumus, tačiau to nepadarė. Šios išvados nepaneigia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad darbo projekto atitikimą statybos techniniams reglamentams ir kitiems teisės aktams patvirtinto specialių projektavimo žinių turinys specialistai ir tai, jog darbo projekto sprendinių tinkamumą taip pat patvirtino dr. J. R. atliktos 2012 m. balandžio 16 d. darbo projekto dalinės ekspertizės išvada Nr. 11-03/15-18. Nurodyta išvada nėra išsami (išvadoje nurodoma tik, jog projektas gali būti tvirtinamas), tačiau detalesnių duomenų nepateikiama. Nėra duomenų, kad toks technologinis sprendimas, kai stogo konstrukcijoje nenumatytas drenuojantis sluoksnis, apskritai buvo galimas. Be to, nėra jokių įrodymų, paneigiančių teismo eksperto išvadoje nurodytą aplinkybę, jog projekte nesilaikyta Aplinkos ministro 2008 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-517 patvirtinto Statybos techninio reglamento „Statinių konstrukcijos. Stogai“ tuo metu galiojusios redakcijos 47.1, 47.1.5 ir 47.1.6 punktuose numatytų reikalavimų, t. y. nesilaikyta reikalavimo, pagal kurį projektuojant ir įrengiant šiuose punktuose numatytų stogų konstrukcijas, būtina įvertinti šių konstrukcijų sluoksnių, t. y. vandenį drenuojančio sluoksnio ir termoizoliacinio sluoksnio, naudojimą. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog statybos techninis prižiūrėtojas neįvykdė pareigos įsitikinti, jog statybos darbai yra vykdomi tinkamai, laikantis visų statybos techninių dokumentų, dėl to netinkamai įgyvendino jam teisės aktais pavestas funkcijas ir tokiu būdu prisidėjo prie žalos atsiradimo, dėl to dalis civilinės atsakomybės tenka ir statinio techniniam prižiūrėtojui ir jo atstovaujamajam UAB „Posūkis“, atitinkamai mažinant projektuotojui (jo draudikui) tenkančią civilinės atsakomybės dalį. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad toks technologinis sprendimas (stogo konstrukcijoje nenumatytas drenuojantis sluoksnis) yra galimas, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog statybos techninis prižiūrėtojas tinkamai atliko savo pareigas. Tačiau teismas nesutiko su atsakovės vertinimu, jog atsakomybė tarp UAB „Arūno projektai“ bei statybos techninio prižiūrėtojo turėtų būti padalinta lygiomis dalimis, nes toks rangos teisinio santykio vertinimas didžiąją dalimi eliminuotų projektuotojo trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ atsakomybę, kurio neteisėti veiksmai būtent ir sąlygojo žalos atsiradimą. Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad esant pagrindui nustatyti mišrią kaltės formą ir vadovaujantis CK 1.5 straipsnio įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo, taip pat proporcingumo principų reikalavimais, yra pagrindas mažinti prašomą priteisti 1 447 869,50 Eur sumą 20 procentų. Tuo remdamasis teismas sumažino priteistinos draudimo išmokos dydį iki 1 158,295,60 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškimo reikalavimo ir priimti naują sprendimą – UAB „Posūkis“ reikalavimus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalies normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių reikšti, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovė sprendimą dėl draudimo išmokos pagal draudimo liudijimą nemokėjimo priėmė 2017 m. rugsėjo 14 d. Vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal draudimo liudijimą reikšti prasidėjo būtent nuo šio momento. Priešingai nei nusprendė teismas, 2018 m. vasario 21 d. atsakovė nepriėmė jokio savarankiško ar naujo sprendimo atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal draudimo liudijimą. Civilinėje byloje esantys įrodymai ir sprendime nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Posūkis“ reikalavimą dėl draudimo išmokos pagal draudimo liudijimą priteisimo pateikė 2022 m. lapkričio 10 d., t. y. daugiau nei 4 metais praleidusi ieškinio senaties terminą, reikalavimams pagal draudimo liudijimą reikšti. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai UAB „Posūkis“ sužinojimo apie teisės pažeidimo momentą susisiejo su 2022 m. liepos 5 d. nutartyje padaryta išvada, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo pagal draudimo liudijimą. UAB „Posūkis“ bylos nagrinėjimo metu neprašė, kad praleistas ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas. UAB „Posūkis“ atstovų kiekis ir jų veiklos sritis dar kartą patvirtina, kad UAB „Posūkis“ reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo pagal draudimo liudijimą nereiškė ne dėl objektyvių ir nuo UAB „Posūkis“ valios nepriklausančių priežasčių, bet priešingai išimtinai tik dėl UAB „Posūkis“ valios nesikreipti į teismą dėl teisminės gynybos.

14.2. Teismas netinkamai taikė CK 6.141 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias prievolės pasibaigimą novacijos pagrindu, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 straipsnio 3 dalies normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė tariamai galėtų būti tinkama atsakove dėl UAB „Posūkis“ reikalavimo mokėti draudimo išmoką. UAB „Arūno projektai“ perdavė, o UAB „Tida projektai“ prisiėmė visas ir bet kokias prievoles ieškovei pagal projektavimo sutartį. Trišalio susitarimo 1.1 punkte šalys aiškiai nurodė, kad UAB „Tida projektai“ perima visą UAB „Arūno projektai“ atliktą darbą, t. y. visus projektavimo pagal projektavimo sutartį darbus. Priešingai nei nusprendė teismas, trišaliu susitarimu UAB „Tida projektai“ perdavė ne tik statinio projekto autorinę priežiūrą, bet ir visus UAB „Arūno projektai“ pagal projektavimo sutartį atliktus darbus. Tais atvejais, kai žalą padariusio asmens prievolės pasibaigia ir jo teises bei pareigas perima trečiasis asmuo, atitinkamai pasibaigia ir žalą padariusio asmens draudiko prievolė. Atsakovė draudimo liudijimo draudė ne UAB „Arūno projektai“ civilinę atsakomybę apskritai, bet civilinę atsakomybę pagal projektavimo sutartį, t. y. sutartinę civilinę atsakomybę. Nei galiojantis teisinis reglamentavimas, nei trišalis susitarimas nenumato automatinio draudimo sutarties (draudimo liudijimo) nuostatų „perleidimo“, kai pasikeičia šalis projektavimo teisiniuose santykiuose.

14.3. Sprendime pateiktas išaiškinimas, kad už draudimo sutarties laikotarpiu netinkamai atliktus neteisėtus veiksmus atsako neteisėtus veiksmus atlikusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, o ne vėlesniais teisiniais santykiais susiję asmenys galėtų būti aktualus tik tais atvejais, kuomet neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui kyla deliktinė, bet ne sutartinė civilinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė gali kilti išimtinai sutarties pagrindu. Atitinkamai, ir žalą padariusio asmens draudikui pareiga mokėti draudimo išmoką galėtų kilti tik jeigu žalą padariusiam asmeniui gali kilti atsakomybė pagal sutartį. Nesant sutarties arba sutartinės prievolės arba jai pasibaigus, akivaizdu, kad negali kilti ir sutartinė civilinė atsakomybė. Atitinkamai ir draudiko prievolė tokiais atvejais pasibaigia.

14.4. Teismas netinkamai taikė CK 6.245 – CK 6.251 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, todėl nepagrįstai UAB „Posūkis“ priteisė draudimo išmoką, tariamai reikalingą viso stogo perdarymui. Tiek byloje esantys įrodymai, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartyje, tiek sprendime bei kituose bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Posūkis“ realios žalos nėra patyrusi. Statinys yra sėkmingai eksploatuojamas, nepriklausomai nuo deklaruojamų stogo trūkumų. Stogui padaryta žala galėtų sudaryti ne daugiau kaip 145 634,58 Eur (7 x 20 804,94 Eur) sumą. Būtent ši suma atitinka stogui padarytą žalą, kurią gali būti reikalinga pašalinti. Per 8 metus jokie stogo kokybės trūkumų šalinimo darbai nebuvo pradėti, o eksperto S. M. hipotetiškai nurodyta prielaida, kad vandens pratekėjimas gali atsirasti kitose vietose, tačiau tai neįvyko.

14.5. Teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio ir CK 6.253 straipsnio normas, todėl nepagrįstai ir netinkamai paskirstė atsakomybę dėl stogo defektų (tik) tarp statinio projekto rengėjo ir statinio techninio prižiūrėtojo. Nors teismas atsakomybę tarp UAB „Arūno projektai“ ir MB „Statybos strategija“ paskirstė, tačiau tai atliko netinkamai. Atsakomybė turėjo būti paskirstyta lygiomis dalimis, nes abiejų šių asmenų veiksmai (neveikimas) vienodai lėmė žalos kilimą.

14.6. Teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad garantiniai terminai pagal projektavimo sutartį yra pasibaigę, todėl nepagrįstai tenkino UAB „Posūkis“ savarankiškus reikalavimus. UAB „Arūno projektai“ projektavimo darbus atliktus pagal projektavimo sutartį perdavė dar 2011 metais. UAB „Posūkis“ reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė tik 2022 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus 11 metų nuo projektavimo darbų pagal projektavimo sutartį perdavimo. Taigi, UAB „Posūkis“ reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė jau pasibaigus maksimaliam 10 metų ieškinio senaties terminui.

15. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „Posūkis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. UAB „Posūkis“ ir ieškovė UAB „IREC Baltic“ teisinių santykių pasibaigimo atskiru susitarimu neįformino ir dėl to UAB „Posūkis“ sąžiningai klydo, laikydama, kad UAB „IREC Baltic“ jai toliau atstovauja teisiniuose santykiuose dėl statinio defektų, kurie buvo padaryti 2009 m. liepos 20 d. sutarties galiojimo laikotarpiu, ir ne iš karto suprato, jog UAB „IREC Baltic“ reiškia savarankiškus reikalavimus, kildinamus UAB „Posūkis“ teisių pagrindu. 2017 m. sausio 26 d. UAB „Posūkis“ metams laiko išdavė įgaliojimą UAB „IREC Baltic“ dėl bendrovės UAB „Posūkis“ interesų atstovavimo ginčuose visose draudimo kompanijose, tvarkant žalų ir draudimo administravimo klausimus. Tai, kad UAB „IREC Baltic“ ieškinio reikalavimus į draudiką nukreipė savo vardu, laikytina veikimu viršijant įgaliotiniui sutiektas teises ir pareigas.

15.2. UAB „Posūkis“ elgėsi rūpestingai ir atidžiai. Kai jai tapo žinoma, kad jos įgaliotas asmuo viršija jam duotus įgalinimus ir be pagrindo siekia UAB „Posūkis“ priklausančią draudimo išmoką prisiteisti sau, UAB „Posūkis“ įstojo į bylą kaip asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.

15.3. Žodinio proceso metu UAB „Posūkis“ atstovas prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jei teismas laikytų, kad UAB „Posūkis“ šį terminą praleido. Žodiniame procese rašytinis prašymas nėra būtinas.

15.4. Atsakovė bando suklaidinti teismą neteisingai aiškindama CK 6.141 straipsnio nuostatas. 2012 m. sausio 30 d. trišaliame susitarime buvo nurodyta, kad UAB „Tida projektai“ iš UAB „Arūno projektai“ perima visą atliktą darbą. Ši formuluotė galimai buvo reikalinga dėl autorinių teisių apsaugos, nes UAB „Tida projektai“, nebūdama atliktų darbų savininke, nebūtų galėjusi, esant reikalui, daryti projekto korekcijų ir vykdyti projekto autorinės priežiūros. Sutartyje neįrašyta, kad UAB „Tida projektai“ perima prievoles, kylančias jau atliktų projektavimo darbų pagrindu. Taip pat sutartyje neįrašyta, kad atliktą darbą perduoda UAB „IREC Baltic“, kuri 2011 m. vasario 3 d. projektavimo sutarties 3.8 punkto pagrindu buvo visų projektų išimtinė savininkė.

15.5. UAB „Arūno projektai“ (su pasitelktu subrangovu) stogo darbo projektą buvo padariusi ir perdavusi užsakovui. Sutartiniai teisiniai santykiai dalyje darbo projekto parengimo, jo ekspertizės ir perdavimo užsakovui buvo pasibaigę. UAB „Arūno projektai“ veiksmams taikoma draudiminė apsauga ir draudikas, apdraudęs UAB „Arūno projektai“ civilinę atsakomybę, yra atsakingas žalą patyrusiam asmeniui.

15.6. Ekspertizės akte Nr. 19-67 nustatyta, kad stoge yra šie defektai – vandens pratekėjimas į statinio patalpas ir konstrukcijas bei gelžbetonio plokščių dangos supleišėjimas (įtrūkiai). Ekspertas nurodė, kad nustatyti defektai poveikio konstrukcijų laikančiajai galiai neturi, tačiau dėl statinio konstrukcijų veikimo vandeniu trumpėja konstrukcijų ir paties statinio ilgaamžiškumas. Statiniui daroma nuolatinė žala ir mažėja jo tarnavimo laikas. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje yra įrodymas, kuriame tiksliai apskaičiuotas žalos dydis. Laikantis teisingumo ir sąžiningumo principų, būtent nukentėjęs asmuo turi pasirinkti kokiu būdu turi būti pilnai pašalinta jam padaryta žala. UAB „Posūkis“ yra apsisprendusi atstatyti stogo konstrukciją, atitinkančią statybos techninių reglamentų reikalavimus.

15.7. Dėl statybos techninio prižiūrėtojo veiksmų nevyko teismo procesas. Nė viena iš bylos šalių į statybos techninį prižiūrėtoją nėra pareiškusi reikalavimų, šis asmuo negalėjo tinkamai gintis, todėl šioje byloje priskirti jam kokias nors prievoles negalima. Teismas sumažino UAB „Arūno projektai“ atsakomybės laipsnį. UAB „Posūkis“ teismo sprendimo neskundė, tačiau laikosi nuomonės, kad nesant tinkamo proceso, nukreipto į bendrovę UAB „Statybų strategija“, apeliantė negali reikalauti atsakomybės laipsnio padidinimo, nes procese nebuvo pareiškęs reikalavimų, nukreiptų į bendrovę UAB „Statybų strategija“ ar kitus statybų proceso dalyvius. Bandymas įrodyti, kad ieškovė UAB „IREC Baltic“ privalėjo profesionaliai kontroliuoti projektą, neatitinka įstatymo reikalavimų ir byloje surinktų įrodymų.

15.8. Ieškovė UAB „IREC Baltic“ buvo UAB „Posūkis“ įgaliotinė, reikalavimus pareiškė nepraleidusi nei ieškinio, nei garantinių terminų. Tai, kad įgaliotinė netinkamai suprato savo teisinę padėtį statybų procese, nekeičia teisinės padėties, kai įgaliotinis atlieka veiksmus, naudodamasis įgaliotojo teisėmis, nors ir laikosi nuostatos, kad veikia savarankiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl galimybės civilinę bylą nagrinėti apeliacinio proceso tvarka

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmokos priteisimo trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, UAB „Posūkis“. Ieškovė, kurios patikslintas ieškinys pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas, apeliacinio skundo nepateikė, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl trečiojo asmens UAB „Posūkis“ savarankiškų reikalavimų, kurie pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo iš dalies patenkinti.

19. Iš atsakovės ADB „Gjensidige“ pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ji save laiko netinkama atsakove byloje, nes 2011 m. gegužės 5 d. draudimo liudijime nurodytas draudimo objektas – statinio projektuotojo UAB „Arūno projektai“ civilinė atsakomybė, kuri apibrėžta draudimo taisyklėmis dėl projektuojamo paviljono pastato (duomenys neskelbtini) „B“ dalies statinio konstrukcijų darbo projekto brėžinių parengimo pagal sutartį Nr. 01-2010, sudarytą 2011 m. vasario 3 d., iš kurios trečiajam asmeniui UAB „Arūno projektai“ kylančios teisės ir pareigos 2012 m. sausio 30 d. trišaliu susitarimu tarp ieškovės, UAB „Arūno projektai“ ir UAB „Tida projektai“ buvo perleistos naujajam projektuotojui UAB „Tida projektai“, kurio civilinės atsakomybė, apeliantės teigimu, nėra minėto draudimo objektas.

20. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012, 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).

21. Taigi, pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006). Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-516/2006).

22. Vertinant tai, kokios rūšies trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ civilinė atsakomybė buvo apdrausta, pažymėtina, kad draudžiant statinio projektuotojo civilinę atsakomybę, draudimo objektas yra statinio projektuotojo civilinė atsakomybė už padarytą žalą statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 37 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d.)). Statybos įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė draudžiama privalomuoju draudimu, neatsižvelgiant į projektavimo ir statybos finansavimo šaltinius, statinio nuosavybės formą bei statinio projektuotojo, rangovo ir statytojo (užsakovo) juridinį statusą. Statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys sudaromos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles (Statybos įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 23 d.) 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. Įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad 2011 m. gegužės 3 d. sudaryta draudimo sutartis apimta tik sutartinę trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ civilinę atsakomybę. Trečiasis asmuo UAB „Arūno projektai“ apsidraudė civilinę atsakomybę, susijusią su konkrečiu objektu, bendrai, kadangi net ir vykdant sutartinius įsipareigojimus, kyla rizika pažeisti ir trečiųjų asmenų interesus, kurie nėra projektavimo sutarties šalimis.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant nustatyti tai, ar atsakovė yra tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje, reikia nustatyti, ar nagrinėjamas atvejis laikytinas draudžiamuoju įvykiu, t. y., ar egzistuoja trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau byloje susiklostė tokia situacija, kad po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 5 d. nutartimi, atsižvelgęs į tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepasiūlė byloje pakeisti ieškovą tinkamu, taip pat neišaiškino trečiajam asmeniui UAB „Posūkis“ teisės reikšti savarankišką reikalavimą byloje bei procesinių ieškovo nepakeitimo tinkamu padarinių, grąžino civilinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Trečiasis asmuo UAB „Posūkis“ pateikė pareiškimą dėl savarankiškų reikalavimų, tačiau, kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, pateiktas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas buvo nagrinėjamas pagal ieškovės nurodytą ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą. Kaip žinia, ieškovė reikalavimą kildino iš 2011 m. vasario 3 d. projektavimo sutarties, t. y. prašė taikyti sutartinę atsakomybę, tuo tarpu trečiasis asmuo UAB „Posūkis“ nėra projektavimo sutarties šalimi, kas nulėmė, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai kvalifikavo tarp trečiojo asmens UAB „Posūkis“ ir trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ susiklosčiusius teisinius santykius.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas. Jo pasirinktas procesinis materialiųjų teisių gynimo būdas savo esme atitinka ieškinio pareiškimą, todėl procesinis dokumentas, kuriuo pareiškimai savarankiški reikalavimai, turi atitikti ieškiniui keliamus reikalavimus, be kita ko, jame turi būti suformuluotas reikalavimų pagrindas ir dalykas. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar trečiasis asmuo pareiškia atskirą ieškinį teisme, ar įstoja į nagrinėjamą bylą su savarankiškais reikalavimais, jo teikiamas procesinis dokumentas turi atitikti CPK 135 straipsnyje nustatytus bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pirmosios instancijos teismui trečiojo asmens UAB „Posūkis“ pateiktame pareiškime dėl savarankiškų reikalavimų trečiasis asmuo klaidingai nurodo, kad jis yra saistomas bylos nagrinėjimo ribų tiek reikalavimų, tiek atsakovų atžvilgiu. Trečiasis asmuo, kaip pastato savininkas, nusprendęs pareikšti savarankiškus reikalavimus, turi teisę pasirinkti ir, jo vertinimu, visus atsakingus asmenis, kurie dalyvavo visame statybų procese, įskaitant ir statybų vystytoją, su kuriuo juos siejo sutartiniai santykiai, ir nurodyti, kokiu pagrindu (sutarties ar delikto) reikalauja žalos atlyginimo bei kaip žalos atsiradimas pasiskirsto tarp visų statybų proceso dalyvių. Kartu pažymėtina, kad 2012 m. sausio 30 d. trišalio susitarimo sudarymo faktas neatima trečiojo asmens UAB „Posūkis“ teisės reikalauti žalos atlyginimo delikto pagrindu iš pirminio projektuotojo UAB „Arūno projektai“, tačiau be abejonės patvirtina, jog UAB „Tida projektai“ trišalio susitarimo pagrindu perėmė visas pirminio projektuotojo teises ir pareigas, įskaitant ir atsakomybę už tinkamą projektavimo sutarties įvykdymą, kaip tai ir nurodo apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde. Nors sprendime akcentuojama, kad trečiasis asmuo UAB „Arūno projektai“ dar 2011 m. rugsėjo 16 d. perdavė darbo projektą, tačiau 2011 m. gruodžio 12 d. sudarytas sutarties papildymas Nr. 3, o galiausiai ir 2012 m. sausio 30 d. trišalis susitarimas su nauju projektuotoju, patvirtina, jog projektavimo sutartis vis dar buvo vykdoma. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad darbo projekto sprendinių tinkamumas buvo patvirtintas po dr. J. R. atliktos 2012 m. balandžio 16 d. darbo projekto dalinės ekspertizės, t. y. po trišalio susitarimo sudarymo.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai buvo pareikšti skirtingu pagrindu. Darbo projekto tinkamas parengimas yra šalių projektavimo rangos susitarimo dalykas, o šio įsipareigojimo netinkamas įvykdymas yra laikytinas sutartinių įsipareigojimų netinkamu vykdymu. Ieškovės įrodinėjama žala yra susijusi su sutartiniais santykiais, t. y. kyla iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, taip pat su projektavimo sutartyje nustatytomis teisėmis ir pareigomis. Kadangi nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų UAB „Posūkis“ ir UAB „Arūno projektai“ nesiejo sutartiniai santykiai, daroma išvada, kad trečiasis asmuo pareiškė savarankišką reikalavimą dėl žalos atlyginimo (deliktinės atsakomybės taikymo), tačiau visiškai nepagrindė nei faktinio, nei teisinio reikalavimo pagrindo, o reikalavimą grindė aplinkybėmis, kurios susijusios su ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ sudarytos sutarties vykdymu. Deliktinė atsakomybė negali ginti tokio lūkesčio intereso, kaip jis suprantamas pagal tam tikros, šiuo atveju projektavimo, sutarties įvykdymą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.245–6.249 straipsniai), ir visų šių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą privalo įrodyti būtent trečiasis asmuo, kuris pareiškė savarankiškus reikalavimus, tačiau kaip jau minėta, trečiojo asmens UAB „Posūkis“ savarankiški reikalavimai buvo nagrinėjami ieškovės ieškinio ribose, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju reikalavo trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ sutartinės atsakomybės taikymo. Trečiasis asmuo UAB „Posūkis“, kuris yra pastato savininkas, šiuo atveju turi konkrečiai pagrįsti, kokie konkretūs trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ neteisėti veiksmai lėmė jai kilusios žalos atsiradimą bei dydį, o ne vadovautis aplinkybe dėl ieškovės ir trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų (ne)tinkamo vykdymo.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesilaikė vadovavimo procesui principo, nepasiūlė trečiajam asmeniui UAB „Posūkis“ patikslinti pareiškimo (ieškinio) faktinio pagrindo dalyką, nurodyti tinkamus atsakovus byloje, taigi, neužtikrino tinkamo bylos dalies pagal trečiojo asmens UAB „Posūkis“ savarankiškus reikalavimus išnagrinėjimo, dėl to buvo neatskleista bylos dalies pagal trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus esmė, netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės taikymą.

Dėl ieškinio senaties termino

27. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalies normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, pareikšti, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą.

28. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią ieškinio senaties termino pradžią, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vienerių metų ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo, kada draudikas atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) arba nepateikia jokio atsakymo į pretenziją per Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Šiam momentui nustatyti turi reikšmės aplinkybė, ar nukentėjęs asmuo, visų pirma, pareiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo draudėjui, o vėliau pasinaudoja tiesioginio reikalavimo teise draudikui.

30. Iš civilinė bylos duomenų matyti, kad į atsakovė dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką pateikė du raštus – 2017 m. rugsėjo 14 d. ir 2018 m. vasario 21 d. Atsakovė įvykį pripažino nedraudžiamuoju 2017 m. rugsėjo 14 d. raštu ir nurodė, jog draudimo išmokos nemokės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad į atsakovę buvo kreiptasi pakartotinai po to, kai atsakovė jau atsisakė tenkinti pretenziją, neturi įtakos ieškinio senaties pradžiai. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinio senatis pradedama skaičiuoti 2018 m. vasario 21 d., kai buvo gautas pakartotinis atsisakymas mokėti draudimo išmoką. Kaip matyti, civilinė byla buvo iškelta 2017 m. rugsėjo 17 d., o trečiasis asmuo savarankiškus reikalavimus byloje pareiškė tik 2022 m. lapkričio 10 d.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje iš tiesų susiklostė išskirtinė situacija, kurią nulėmė ilgas ir nenuspėjamas teismo procesas. Tačiau trečiojo asmens teiginiai apie neva jo atstovavimą, veikimą teisme per įgaliotą ieškovę, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį, tokiu būdu įgyvendino ir trečiojo asmens teisę kreiptis į teismą.

32. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, laikytina, kad trečiasis asmuo praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje susiklosčiusią situaciją, gali pasinaudoti teise atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepaisant to, ar yra atskiras trečiojo asmens UAB „Posūkis“ prašymas, ar tokio nėra.

Dėl procesinė bylos baigties

33. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

34. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Kita vertus, vien šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020).

35. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktas neteisingas trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ prievolės rūšies nustatymas, atsakomybės neatribojimas lėmė tai, kad byloje nebuvo įrodinėjamos ir vertinamos esminės faktinės aplinkybės, susijusios su trečiajam asmeniui UAB „Arūno projektai“, kaip vienam iš statybos proceso dalyvių, tenkančia atsakomybės dalimi. Dėl ko atitinkamai buvo netinkamai nustatytas atsakovės (trečiojo asmens UAB „Arūno projektai“ draudikės) pareigos kompensuoti nuostolius, jų dydžio ir atsakomybės formos su kaltaisiais už šių nuostolių atsiradimą asmenimis klausimai. Tik ištyrus ir teisiškai įvertinus visas šias aplinkybes galima bus nustatyti kiekvieno statybų proceso dalyvio civilinės atsakomybės ribas ir trečiajam asmeniui UAB „Posūkis“ priteistinų nuostolių dydį. Šias aplinkybes galima nustatyti tik tinkamai įvertinus trečiojo asmens faktinį bei teisinį savarankiškų reikalavimų pagrindą, o to padaryti apeliacinės instancijos teisme, nepatikslinus trečiojo asmens pareiškimo dėl savarankiškų reikalavimų, nėra galimybės.

36. Akivaizdu, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismui pavestas funkcijas, o šalys dėl iki šiol visiškai nenagrinėtų aplinkybių įvertinimo apeliacinės instancijos teisme prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti instancine tvarka, tuo apribojant jų teisę į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

37. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš dalies tenkinti trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, UAB „Posūkis“, pareiškimą, panaikinama, perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

38. Įvertinus aplinkybę, kad dalis bylos grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat panaikinama. Taip pat pirmosios instancijos teismui paliekamos paskirstyti ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“ pareiškimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.