Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Lesinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno, nukentėjusiosios J. J. atstovo advokato Lino Kuprusevičiaus ir nukentėjusiojo V. J. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant tęsti darbą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. J., V. J. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies.

Iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini), veikiančio per Lietuvos filialą J. J. priteista 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimo, V. J. 2466,49 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt šeši eurai 49 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini), veikiančio per Lietuvos filialą, J. J. priteista 2 250 Eur (du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti, V. J. 2 750 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. V. priteista 25 750 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt eurų) J. J. neturtinei žalai atlyginti, V. J. 25 750 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. V. priteista 956,36 Eur (devyni šimtai penkiasdešimt šeši eurai 36 ct) V. J. proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 1 d. apie 12 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas kelių transporto priemonę - automobilį „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 128, 127, 131.1, 136.2, 137 punktų reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, nepasirinko saugaus greičio pagal važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršijo leistiną 90 km/h greitį – važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, prieš pradėdamas lenkti, privalėjo įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, nerodo kairiojo posūkio signalo, pradėjo lenkimo manevrą, - išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, neįsitikinęs saugumu, lenkė kolonoje ta pačia kryptimi važiavusius ne mažiau 7 automobilius, kurie mažino greitį, kadangi priekyje važiavusi J. J., vairuojanti automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įjungusi kairio posūkio signalą, ruošėsi sukti į kairę, laiku nenutraukė nesaugaus lenkimo manevro, nesustabdė vairuojamo automobilio, dėl ko atsitrenkė automobilio priekiu į ta pačia kryptimi važiavusio, su įjungtu kairio posūkio signalu išvažiavusiu į priešpriešinę eismo juostą, jau pradėjusiu išvažiuoti iš pagrindinio kelio į poilsio aikštelę, automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamo J. J., kairę galinę dalį, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio „Toyota Avensis“ keleivė nukentėjusioji K. J. nuo muštinės žaizdos pakaušyje, poodinės kraujosruvos veide, kairiame petyje, krūtinės ląstos kairėje, kairio klubo sąnario projekcijoje, pilve, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, sumušimo židinių galvos smegenyse, skysto kraujo smegenų skilveliuose, kairio raktikaulio lūžio, kairio plaučio sumušimo, kepenų plyšimo, žarnų pasaito plyšimo, kraujosruvos dvylikapirštės žarnos projekcijoje, abipus antinkščiuose, inkstų vartų srityse, pilvaplėvės ertmėje 400 ml skysto kraujo, operacijos metu rasto 500 ml skysto kraujo su kraujo krešuliais, kas komplikavosi smegenų edema, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, nuo kūno sumušimo 2014 m. lapkričio 4 d. mirė, nukentėjusiajam V. J. dėl dešinio peties ir dešinio klubo sumušimo, paviršinių odos nubrozdinimų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo J. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą; panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; priteisti J. V. jo šiame baudžiamajame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas; atskira nutartimi pranešti prokurorui apie eksperto V. M. veikoje galimai esančius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažindamas J. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse, 305 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų ir šie pažeidimai nulėmė tai, kad teismas padarė byloje surinktų duomenų visumai prieštaraujančias išvadas, nepagrįstai J. V. veiksmus bylai aktualiu laiku vairuojant automobilį „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau - ir „Audi Q7“), įvertino kaip nusikalstamus ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 22 puslapio paskutinėje pastraipoje neteisingai nurodė, jog eismo įvykis įvyko „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Toyota“) automobiliui sukant į kairėje kelio pusėje esančią poilsio aikštelę. Apelianto teigimu, eismo įvykis kilo šiai transporto priemonei vykdant išvažiavimo iš kelio manevrą. Vykdant išvažiavimo iš kelio manevrą vairuotojui keliami ne tik KET 101 punkto reikalavimai, įpareigojantys duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, dar prieš keičiant važiavimo kryptį, bet ir KET 157 punkto reikalavimai, įpareigojantys duoti kelią lenkiančioms, kaip šiuo atveju, transporto priemonėms. Pastarųjų KET nuostatų reikalavimų automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J. neįvykdė ir būtent tai lėmė nagrinėjamo eismo įvykio kilimą.

2.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisėtai kaip savarankišku įrodymų šaltiniu vadovavosi šioje byloje nukentėjusiąja pripažintos automobilio „Toyota“ vairuotojos J. J. atžvilgiu priimtu Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. išteisinamuoju nuosprendžiu ir jo teisėtumą bei pagrįstumą patvirtinusia Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 23 d. nutartimi bei šiais įsiteisėjusiais baigiamaisiais aktais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios neatitinka šios bylos duomenų ir surinktų įrodymų visumos. Pirmos instancijos teismas, absoliučiai neteisėtai neatsižvelgdamas į gynybos net ir raštu pateiktus nenuginčijamus J. V. išteisinančius argumentus dėl jų skundžiamu nuosprendžiu niekaip nepasisakė, juos tiesiog neteisėtai ignoravo, neteisėtai vadovaudamasis tik J. J. atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir susijusia nutartimi, kurie prejudicinės galios šiame procese neturi ir negali turėti.

2.4. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad J. V. nepažeidė KET 9, 128, 127, 131.1, 136.2 ir 137 punktų reikalavimų, nes įrodyta, kad jam pradedant lenkti ir daugiau nei 200 metrų esant lenkime, t. y. vykdant lenkimą, J. J. nei rodė kairįjį posūkio signalą, nei lėtino greitį, nei pradėjo nagrinėjamą išvažiavimą iš kelio sukant į kairę.

2.5. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti bylos duomenys nepatvirtina J. V. ir jo sutuoktinės liudytojos I. V. parodymų.

2.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. V. viso proceso metu tvirtino, jog bylai aktualiu laiku jis kartu su visa savo šeima važiavo nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) nuosprendyje nurodytu keliu. Važiuodamas niekur neskubėjo bei nevėlavo. Važiavo transporto priemonių sraute, neviršydamas leistino 90 km/h greičio. Tarp lenkiamų automobilių buvo saugūs tarpai (atstumai), nebuvo jokios automobilių kolonos, srautu važiavo pavieniai automobiliai, nebuvo lėtėjančių, stabdančių automobilių, niekas nestabdė, nerodė kairio posūkio signalo. Pabrėžtina, jog kalbama apie priekyje J. V. važiavusius automobilius, kurie tuo metu jo dar nebuvo lenkiami ar jau aplenkti. Liudytoja I. V. patvirtino šių J. V. parodymų teisingumą ir parodė, kad J. V. važiavo apie 90 km/h greičiu.

2.7. J. V. parodymus patvirtino ir liudytojai U. L. (L.) bei A. M., taip pat D. N.. Iš U. L. parodymų matyti, kad J. V. vairuotą automobilį „Audi Q7“ ši liudytoja matė jau važiuojant iš (duomenys neskelbtini). Jis važiavo už jos. Tai jį aplenkdavo kiti automobiliai, tai jis lenkdavo kitus automobilius, esant galimybei, tačiau jos aplenkęs nebuvo, o ji važiavo leistinu greičiu. Tai, anot apelianto, patvirtina, kad J. V. važiavo leistinu greičiu. Liudytojas A. M. nurodė, kad važiuodamas 70 - 80 km/val. greičiu J. V. vairuotą automobilį „Audi Q7“ matė dar nuo (duomenys neskelbtini), t. y. toli iki įvykio vietos. Jis jį bandė lenkti, tačiau lenkė tik pravažiavus kelių išsišakojimą (sankryžą), kur kelias išsiskiria į vedantį link (duomenys neskelbtini) bei vedantį link (duomenys neskelbtini). Iš aptariamame automobilių sraute taip pat važiavusio liudytojo D. N. parodymų matyti, kad prieš jį kitas automobilis važiavo 50 - 70 m atstumu. Taigi, šie bei kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai aiškiai patvirtina, kad visos kelionės iki byloje aptariamos sankryžos (kelių išsišakojimo) metu J. V., skirtingai nei teigiama nuosprendyje, važiavo ne kolonoje, o transporto priemonių sraute, kuriame automobiliai vienas nuo kito buvo saugiu atstumu, neviršydamas leistino važiavimo greičio bei nepažeisdamas KET reikalavimų.

2.8. Liudytojų D. N. ir A. N. parodymai, kad J. V. lenkimo manevrą pradėjo, kirsdamas ištisinę horizontalaus kelio ženklinimo liniją, kai tai daryti pagal KET reikalavimus yra draudžiama, pasak apelianto, neatitinka realios tiesos ir bylai aktualiu metu buvusios kelio situacijos. J. V., kaip matyti iš jo, bei aptariamų liudytojų parodymų, taip pat liudytojos I. V. parodymų, lenkimo manevrą pradėjo iš karto už užbrūkšniuotos kelio horizontalaus ženklinimo dalies, esančios už aptariamos sankryžos, nepažeisdamas KET reikalavimų, nes tuo metu, toje vietoje, tuo pačiu jo lenkimo pradžios vietoje, ištisinės kelio horizontalaus ženklinimo linijos nebuvo. Kaip matyti iš byloje esančio 2014 m. lapkričio 5 d. papildomos apžiūros protokolo ir jo priedų, už byloje aptariamame kelio išsišakojime (sankryžoje), J. V. iš kairės buvusios, medžiais apaugusios, salelės bei iš karto už jos esančio minėto užbrūkšniuoto kelio horizontalaus ženklinimo ploto, žyminčio ten buvusią nukreipimo salelę, reglamentuotą KET 3 priedo 1.15 punkte, šiai bylai aktualia KET redakcija, tuo metu buvo tik siaura brūkšninė horizontalaus kelio ženklinimo linija, kurios brūkšniai tris kartus ilgesni už tarpus, kuri, pagal bylai aktualų KET 3 priedo 1.6 punkto reglamentavimą įspėja apie artėjimą prie l.1, 1.3. arba 1.10. ištisinės ženklinimo linijos (važiavimo nuo (duomenys neskelbtini) atvejui), kuri atskiria priešingu krypčių arba tos pačios krypties transporto srautus, kurią leidžiama kirsti iš abiejų pusių, t. y. lenkti toje vietoje ir tuo metu buvo leidžiama. Būtent toje vietoje, kaip matyti iš N., jo ir liudytojos I. V. parodymų, J. V. ir pradėjo šioje byloje nagrinėjamą lenkimo manevrą. Visa tai patvirtina, jog pradėdamas lenkimo manevrą, kiek tai susiję su aptariamomis aplinkybėmis, J. V. elgėsi absoliučiai teisėtai.

2.9. Pagal liudytojo D. N. parodymus bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolą, liudytojos A. N. ir liudytojos I. V. parodymus galima spręsti, jog šioje byloje nagrinėjamas lenkimo manevras J. V. pradėtas ne mažiau nei 430 metrų iki nagrinėjamo eismo įvykio vietos. Šią aplinkybę, kaip nustatytą, skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

2.10. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad iš bylos duomenų visumos aiškiai matyti, jog nagrinėjamo lenkimo manevro pradėjimo metu „Toyota“ vairuotoja J. J. kairiojo posūkio signalo dar nerodė.

2.11. Teisiamojo posėdžio metu J. V. nurodė, kad vairuodamas automobilį „Audi Q7“, t. y., visureigį, iš kurio geras matomumas, nes jis aukštesnis už visus kitus priekyje važiavusius lengvuosius automobilius, tiek prieš pradėdamas lenkimo manevrą, tiek jį pradėdamas, tiek ir jo vykdymo metu, jis gerai ir aiškiai matė visus priekyje važiavusius automobilius bei kelio situaciją ir įsitikino, kad nei viena priekyje jo ta pačia kryptimi, ta pačia eismo juosta, tuo metu važiavusi transporto priemonė nerodo kairiojo posūkio signalo. Visos priekyje jo, t. y., jo dar nelenkiamos ir neaplenktos, tuo metu važiavusios transporto priemonės važiavo viena paskui kitą, lėčiau nei jis, nelėtėdamos ir nestabdydamos, taip pat nerodydamos jokių ženklų, apie ketinimą ką nors daryti. Kad visos transporto priemonės važiavo viena paskui kitą, vientisu srautu kaip „styga“, teisiamajame posėdyje patvirtino absoliučiai visi apklausti liudytojai. Taip pat, kaip matyti iš minėtų J. V. parodymų, kuriuos paneigiančių duomenų byloje nėra, dar prieš lenkdamas jis tinkamai įsitikino, kad kelio atkarpa, reikalinga lenkimui, yra laisva ir po lenkimo jis galės saugiai sau ir kitiems sugrįžti į savo eismo juostą, kaip to ir reikalauja KET 136 punkto reikalavimai.

2.12. Nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavusio „Toyota“ automobilio vairuotoja J. J. nurodė, kad pradėjo rodyti posūkio signalą dar prieš įvažiavimo į poilsio aikštelę ženklą, iš jos parodymų patikrinimo vietoje protokolo su priedais matyti, kad, jos teigimu, kairiojo posūkio signalą ji pradėjo rodyti 209 metrų iki įvykio vietos atstumu. Liudytoja U. L. (L.) teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad „Toyota“ pradėjo rodyti posūkį nuo pirmo įvažiavimo į aikštelę ar dar ankščiau posūkio. Iš liudytojo R. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad kairįjį posūkio signalą „Toyota“ pradėjo rodyti apie 205 m atstumu iki įvykio vietos. Iš liudytojo G. K. parodymų matyti, kad kai jį pradėjo lenkti byloje nenustatytas sidabrinės spalvos automobilis „Renault Laguna“ ir jis pasitraukė dešiniau, pamatė, kad „Toyota“ įjungusi kairės pusės posūkio rodiklį. Tai pastebėjęs stabdė, pro jį važiavo lenkdamas „Audi Q7“. Iš šių „Toyota“ vairuotojos J. J. bei liudytojo G. K. parodymų matyti, kad kairiojo posūkio signalą „Toyota“ vairuotoja J. J. įjungė tuo metu, kai automobilis „Renault Laguna“, vienų liudytojų parodymais ketino lenkti, G. K. parodymais aplenkė (t. y. grįžo į savo eismo juostą) jo vairuotą automobilį, bei kai po to J. V. vairuotas automobilis „Audi Q7“ lenkė minimą „Renault“ automobilį. Visa tai patvirtina, kad prieš jau aptartomis aplinkybėmis J. V. pradedant lenkimo manevrą, pradėtą prieš daugiau kaip 400 metrų iki įvykio vietos, „Toyota“ automobilio vairuotoja J. J. kairiojo posūkio signalo dar nerodė. Tai taip pat patvirtina, kad J. V. nepažeidė KET 136.2. punkto, įpareigojančio prieš pradedant lenkti įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo, reikalavimų ir neatliko nuosprendžiu nepagrįstai nurodyto veiksmo, susijusio su išvažiavimu į priešpriešinę eismo juostą, neįsitikinus saugumu.

2.13. Iš liudytojo G. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir jo priedų matyti, jog automobilį „Renault Laguna“ J. V. lenkė ties pirmu įvažiavimu į byloje aptariamą poilsio aikštę, esančią apie 25 metrų atstumu iki įvykio vietos. Visa tai, skirtingai nei nepagrįstai teigiama nuosprendžiu, patvirtina ne tik J. V. parodymus, jog jam pradedant lenkimą nei vienas iš priekyje jo važiavusių automobilių nerodė kairiojo posūkio signalo, bet ir tai, kad šio signalo jo lenkiami automobiliai nerodė ir jam vykdant nagrinėjamą lenkimo manevrą. Kaip matyti iš aptartų, pirmos instancijos teismo neteisėtai ignoruotų įrodymų, kairiojo posūkio signalą automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J. įjungė ties pirmu įvažiavimu į aptariamą poilsio aikštelę, tuo metu, kai automobilis „Renault“ bandė lenkti, tačiau neišvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, ir J. V. vairuotas automobilis šį „Renault“ automobilį jau lenkė. Aptarti įrodymai visiškai paneigia nepagrįstas pirmos instancijos teismo išvadas, susijusias su pradėjimu lenkti neįsitikinus saugumu.

2.14. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad J. V. nurodė, jog priekyje jo važiavę, t. y. jo dar neaplenkti automobiliai nemažino greičio ir nestabdė. Analogiška situacija buvo ir lenkimo vykdymo metu, jam važiuojant priešpriešine eismo juosta, kol prieš jį, kaip jis nurodė, „nesuvinguriavo“ jau aptartas automobilis „Renault“, ketinęs lenkti, ir iš karto po to automobilis „Toyota“ staiga bei netikėtai užkirto jam kelią. Jau aplenktų automobilių jis nestebėjo ir negali nurodyti, ką jie darė tuo metu, t. y. mažino greitį ar ne, stabdė, ar ne. Paneigiančių šiuos J. V. parodymus duomenų byloje nėra, todėl nėra faktinio bei teisinio pagrindo teigti, jog J. V. pradėjo lenkti lėtėjančius ar stabdančius automobilius. Jeigu pastarieji pradėjo lėtinti ar stabdyti būdami betarpiškai lenkiami ar jau aplenkti, tai eismo saugumo prasme, kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) teismo ekspertų parodymų, grėsmė eismo saugumui dėl to nekyla.

2.15. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. nurodė, kad automobilis „Renault“ „išėjo į lenkimą“ ir tada, t. y. po to, automobiliai priekyje, jo juostoje, pradėjo stabdyti. Visa tai taip pat patvirtina, kad iki to momento J. V. lenkiami automobiliai nestabdė ir nelėtėjo. Automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J. nurodė, jog jai atrodo, kad ketindama atlikti posūkio manevrą, ji vienu metu mažino greitį ir pradėjo rodyti posūkio signalą. Visa tai, anot apelianto, patvirtina skundžiamo nuosprendžio išvados, jog J. V. lenkė mažinančius greitį automobilius, nepagrįstumą bei neteisėtumą. Išsamiai išanalizavus bei atitinkamai įvertinus aptariamus įrodymus, akivaizdžiai matyti, kad link (duomenys neskelbtini) važiavę automobiliai pradėjo mažinti greitį bei stabdyti jau po to, kai juos aplenkė J. V. vairuotas automobilis „Audi Q7“.

2.16. Apeliaciniame skunde pažymima, kad KET nuostatos nedraudžia lenkti daugiau nei vieną transporto priemonę vienu metu. Todėl nuosprendyje nurodytas argumentas, kad lenkiant vienu metu ne mažiau kaip septynis automobilius, negalima tikėtis, kad gali būti įvykdytas KET reikalavimas — kad baigdamas lenkti, vairuotojas galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai (lenkiamoms) transporto priemonėms yra akivaizdžiai nepagrįstas, nemotyvuotas, grindžiamas tik subjektyvia bylą nagrinėjusio teismo nuomone, niekuo nepagrįsta prielaida bei šališku teismo spėjimu.

2.17. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad J. V. pažeidė KET 137 punkto reikalavimus. Nurodoma, kad aptariamas KET punktas reglamentuoja ne jau lenkiančio, t. y. lenkimo manevrą jau atliekančio vairuotojo, kaip šiuo atveju, bet važiuojančio iš paskos vairuotojo veiksmus ir elgesį. Be to, šiuo KET punktu yra reglamentuotos dvi jo galiojimo sąlygos, t. y. jis taikomas tik tais atvejais kai priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui). Antroji sąlyga (persirikiavimas posūkiui), kaip matyti, J. V. net neinkriminuojama. Byloje nėra nustatyta, kad automobilis „Toyota“ būtų persirikiavęs posūkiui į kairę ar apsisukimui. Be to, dar iki automobilio „Toyota“ kairiojo posūkio signalo įjungimo J. V. vairuotas automobilis jau daugiau nei 200 metrų atstumą važiavo kaip lenkiantysis, o ne važiuojantis iš paskos.

2.18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šio bei prieš tai J. J. atžvilgiu vykusio susijusio baudžiamojo proceso metu buvo atliktos šešios eismo įvykio ekspertizės, kurias atliko LTEC teismo ekspertai. Visų jų išvados yra analogiškos ir kategoriškos. Visomis jomis kategoriškai nustatyta, jog pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga ir priežastis buvo saugaus eismo prasme nepriimtini automobilio „Toyota“ vairuotojos J. J. veiksmai, kuriais ji vykdydama kairįjį posūkio manevrą ir iš kelio išvažiuodama į poilsio aikštelę sudarė neišvengiamą kliūtį lenkimo manevre priešpriešine eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Audi Q7“ judėjimui. 2022 m. gegužės 11 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apklausti LTEC teismo ekspertai, pateikę paskutiniąją eismo įvykio ekspertizę paaiškino, kad šiuo atveju buvo vykdomas išvažiavimas iš kelio, o ne sukimas į kairę, kaip netiksliai nurodyta nuosprendyje. Vairuotojas, kuris vykdo išvažiavimą iš kelio, privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Tam, kad duoti kelią, reikia susižiūrėti, ar nėra transporto priemonių, kurioms reikia tą kelią duoti. Tą vairuotojas turi padaryti žiūrėjimu per veidrodėlį, galvos pasukimu, apsidairymu. Neužtenka tik pažiūrėti į veidrodėlį. Tad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik J. J. atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso metu priimtame nuosprendyje ir nutartyje nustatytomis, tačiau šio proceso metu nustatytų neatitinkančiomis, faktinėmis aplinkybėmis, kurios neturi prejudicinės galios šioje byloje. Dėl šios priežasties neteisėtai neatsižvelgta į pačios J. J. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, kad J. J. akivaizdžiai nesiėmė visų jai privalomų priemonių, siekiant įsitikinti, kad atlikti posūkio į kairę manevrą yra saugu, t. y. ji neįvykdė savo pareigų, reglamentuotų KET 101 ir 157 punktuose. Apklausiama teisme ji tik nurodė pažiūrėjusi į veidrodėlius, ar jos vairuojamo automobilio niekas nelenkia. Kokių nors kitų veiksmų, susijusių su tinkamu pareigos įsitikinti ar keisti važiavimo kryptį yra saugu įvykdymu, „Toyota“ vairuotoja nenurodė atlikusi. Tuo tarpu to paties teisiamojo posėdžio metu apklaustas automobilio „Toyota“ keleivis V. J. nurodė, kad jiems sukant į aikštelę, jis pamatė tamsų, J. V. vairuotą automobilį, kuris jau buvo kitoje (priešpriešinėje) eismo juostoje. Atsakydamas į gynybos klausimus V. J. nurodė matęs ir kitą, kaip jis įvardijo, pilką automobilį, kuris bandė rikiuotis lenkti. Iš bylos duomenų yra žinoma, jog kalbama apie sidabrinės spalvos automobilį „Renault“, kurio vairuotojas nebuvo nustatytas bei apklaustas. Taip pat „Toyota“ keleivis V. J. nurodė nežinantis, ar jo žmona matė tą automobilį. Jis žmonai nieko nesakė dėl to pilko automobilio, nes manė, kad ji pati viską mato. Visa tai taip pat patvirtina, kad automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J., turėdama pareigą, turėjo ir galimybę matyti tiek byloje minimą sidabrinės spalvos „Renault“ automobilį, kuris prieš jai pradedant kairiojo posūkio manevrą bandė lenkti, tiek J. V. vairuotą „Audi Q7“ automobilį, tačiau jiems esant jų buvusiose padėtyse vis tiek vykdė posūkio į kairę manevrą, neįvykdžiusi pareigos įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, t. y. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus, bei nedavė kelio lenkiančiam automobiliui, taip pažeisdama KET 157 punkto reikalavimus.

2.19. Byloje esančiu LTEC 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2583(21), 11-2879(21) kategoriškai nustatyta ir tai, kad vykdant nagrinėjamą lenkimo manevrą J. V. vairuotas automobilis „Audi Q7“ priešpriešine eismo juosta iki susidūrimo vietos nuvažiavo ne mažesnį kaip 114,4 m atstumą. Vertinant liudytojų N. ir kitų liudytojų parodymus, nuosprendžiu konstatuota, kad nagrinėjamas lenkimo manevras pradėtas daugiau kaip 400 metrų iki įvykio vietos, t. y. automobilio „Toyota“ vairuotojai dar nei rodant kairiojo posūkio signalą, nei pradedant atlikti išvažiavimo iš kelio manevrą. LTEC ekspertas V. P. teisiamojo posėdžio metu detaliai paaiškino, kad jų pateiktu ekspertizės aktu nustatytas 114,4 metrų atstumas yra tik kritinis minimalus atstumas, kurį automobilis „Audi Q7“ važiavo kaire puse (priešpriešine) eismo juosta iki susidūrimo vietos. Taip pat šiuo ekspertizės aktu kategoriškai nustatyta, jog automobilio „Audi Q7“ lenkimo manevras buvo pradėtas iki automobilio „Toyota“ manevro į kairę pradžios ir kad automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas leistinu maksimaliu greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su išvažiavimo iš kelio manevrą į kairę vykdžiusiu automobiliu „Toyota“.

2.20. Šiai bylai reikšmingą aplinkybę, kad J. V. jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą ir buvo aplenkęs ne vieną automobilį dar iki automobilio „Toyota“ kairiojo posūkio manevro pradžios, apklausiamas J. J. atžvilgiu vykusio proceso teisiamajame posėdyje nurodė nustatęs ir ikiteisminį tyrimą dėl nagrinėjamo eismo įvykio atlikęs liudytoju apklaustas tyrėjas A. N., kurio parodymai buvo pagarsinti šiame procese. Šis liudytojas taip pat nurodė nustatęs ir tai, kad automobilio „Toyota“ vairuotoja matė iš kolonos išvažiavusį ir į ją sugrįžusi automobilį „Renault“, tačiau nematė J. V. vairuoto automobilio „Audi Q7“, kuris pravažiavo pasitraukus „Renault“ automobiliui. Tuo metu, anot šio liudytojo, „Toyota“ vairuotoja J. J. ir pradėjo vykdyti nagrinėjamą eismo įvykį sukėlusį posūkio į kairę manevrą.

2.21. Visa tai patvirtina, kad nagrinėjamas eismo įvykis kilo ne dėl J. V. jam inkriminuojamų veiksmų ir ne dėl jo kaltės, nes prieš pradėdamas lenkimo manevrą bei jį vykdydamas J. V. nepažeidė jokių KET nuostatų reikalavimų. Lenkimo manevras, kaip tai nustatyta ir vertinant liudytojų parodymus, buvo pradėtas gerokai ankščiau nei „Toyota“ vairuotoja J. J. įjungė kairiojo posūkio signalą bei pradėjo posūkio į kairę manevrą, tame tarpe lėtinti greitį. Šioje kelio situacijoje ji turėjo absoliučią KET 101 ir 157 punktuose reglamentuotą pareigą, kurios nepašalina jokios aplinkybės, dar prieš keičiant savo važiavimo kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, duoti kelią lenkiančioms transporto priemonėms.

2.22. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi dar J. J. atžvilgiu vykusio baudžiamojo proceso metu pasisamdyto eksperto V. M. 2018 m. lapkričio 7 d. išvada MV 2018-41 bei vėliau į šią bylą teiktomis iš šios, pirminės, išvados sekusiomis jo 2022 m. balandžio 12 d. ir 2022 m. gegužės 17 d. išvadomis, neteisėtai jas pripažino įrodymais. Teismas neteisėtai ignoravo į bylą net ir raštu pateiktos gynybos baigiamosios kalbos argumentus dėl V. M. išvadų akivaizdaus neatitikimo BPK 20 straipsnyje pateiktai įrodymų sampratai bei įrodymų leistinumo kriterijui. Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 25 straipsnyje 1 dalyje numatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis. Su specialiomis teismo eksperto žiniomis nesuderinamos jo išvados negali turėti įrodomosios reikšmės. Be to, 2022 m. gegužės 11 d. teisiamajame posėdyje apklausti LTEC teismo ekspertai paaiškino, kad grėsmės eismo saugumui kilimo momento nustatymui, pagrindinės sąlygos, lėmusios eismo įvykio kilimą, nustatymui reikalinga eismo įvykių eksperto kvalifikaciją. 2018 m. lapkričio 7 d. eksperto V. M. ekspertizės išvados rengimo bei teikimo metu jis turėjo tik transporto trasologo, bet ne eismo įvykių eksperto kvalifikaciją. Eismo įvykių eksperto kvalifikacija V. M. buvo suteikta tik 2018 m. gruodžio 4 d., t. y. jau po aptariamos jo išvados parengimo ir pateikimo. Visa tai patvirtina, kad aptariamos išvados rengimo bei teikimo metu jis neturėjo kvalifikacijos, būtinos eismo įvykių autotechniniam tyrimui, kuriuo daromos išvados dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo bei pagrindinės kilimo sąlygos, atlikti. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ši jo išvada negali turėti įrodomosios reikšmės.

2.23. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nustatyti, pastebėti bei teismui net ir raštu nurodyti, tačiau teismo neteisėtai ignoruoti, ir akivaizdūs eismo įvykio eksperto, kuriuo jis tuo metu net nebuvo, kompetenciją viršijantys teiginiai bei išvados, jo tariamai atlikti veiksmai, rengiant 2018 m. lapkričio 7 d. eksperto išvadą, kas taip pat lemia jos neteisėtumą ir neleistinumą įrodymų prasme. Įstatymai nesuteikia teisės teismo ekspertui pačiam rinkti ekspertinio tyrimo atlikimui būtiną medžiagą, vertinti jam pateiktus baudžiamosios bylos duomenis, juo labiau jais motyvuoti ekspertinio tyrimo rezultatus. Įrodymų vertinimas, yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė ir pareiga. Iš aptariamos V. M. ekspertizės išvados matyti, kad ją rengdamas jis naudojo bei vertino dalį liudytojų parodymų, nors pastarųjų vertinimas yra tik teismo, bet ne eksperto kompetencija. Taip pat betarpiškai apžiūrėjo eismo įvykio vietą ir tariamai atliko ten kažkokius matavimus, pagal kuriuos, kaip galima suprasti iš aptariamos jo išvados 14 puslapio 1-os pastraipos, jis darė savo aptariamas išvadas. Iš LTEC teismo ekspertų apklausos, vykusios teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad liudytojų parodymų vertinimas, savarankiškas duomenų rinkimas, niekam iš suinteresuotų proceso dalyvių apie tai net nežinant ir tame nedalyvaujant, yra už eksperto kompetencijos ribų. Analogiška situacija yra ir dėl eismo įvykio pasekmių vertinimo, kuomet V. M., aptariama savo išvada, 24-tame jos puslapyje, bando teigti, kad „Audi Q7“ vairuotojo veiksmai, prieštaravę KET reikalavimui - prieš eismo įvykį važiavo apie 125 km/val. greičiu, viršijant leistiną greitį 90 km/val. neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu, tačiau labai tikėtina, techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio pasekmėmis. Apklausti LTEC teismo ekspertai, kurių parodymus teismas vėlgi neteisėtai ignoravo, taip pat aiškiai bei detaliai nurodė, kad pasekmių vertinimas irgi yra už teismo eksperto kompetencijos ribų. Tai nėra ir negali būti ekspertinio tyrimo objektas.

2.24. Skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuota, kaip šis ekspertas apskaičiavo „Audi Q7“ automobilio greitį. Anot apelianto, iš LTEC ekspertų apklausos matyti, kad tai jis darė netinkamai, neteisėtai ir nepagrįstai, nes automobilių slydimo pėdsako dalį, susiformavusią jau po automobilių susilietimo traktavo kaip tariamai iki automobilių susidūrimo atsiradusį automobilio „Audi Q7“ stabdymo pėdsaką ir šią reikšmę naudojo formulėje. Maža to, visa tai aprašydamas jis nurodo, kad foto 6 matosi, kad automobilio „Audi Q7“ priekinio rato pėdsakas prasideda anksčiau iki šiame foto raudonomis rodyklėlėmis pažymėto pėdsako, kuris atspindi automobilio „Toyota“ užpakalinio kairio rato padėtį buvusio susidūrimo metu. Apeliantas nurodo, kad iš foto 6 ir jos aprašymo matyti, kad ten kalbama apie automobilio „Toyota“ ratų pėdsakus ir nėra nieko apie „Audi Q7“ automobilį ar jo ratų pėdsakus. Tai rodo šio eksperto galimą tyčią pateikti ne tik neteisingą, bet galimai ir melagingą išvadą, kas sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

2.25. Tas pats pasakytina ir apie aptariama išvada tariamai nustatytą ir teisingoms išvadoms reikšmingą J. V., kaip automobilio vairuotojo, reakcijos stabdymui vietą, kurią J. J. atžvilgiu vykusiame procese privačiai pasamdytas, o dėl to priklausomas V. M. neva nustatė pagal jau aptartą automobilių slydimo pėdsaką, susiformavusį jau kilus eismo įvykiui, pastarąjį nepagrįstai ir neteisėtai vertindamas kaip neva „Audi Q7“ stabdymo pėdsaką, neva susiformavusį dar iki eismo įvykio. Teisiamojo posėdžio metu apklausti LTEC teismo ekspertai aiškiai, argumentuotai bei detaliai paaiškino, kad „Audi Q7“ stabdymo pėdsakų nėra, o jų nesant negalima nustatyti ir stabdymo pradžios vietos, kurios nesant negalima nustatyti (pasakyti) ir vairuotojo reakcijos stabdymui vietos.

2.26. Galiausiai 21-ame 2018 m. lapkričio 7 d. išvados puslapyje keliamos net nelogiškos prielaidos, jog prieš susidūrimą automobilis „Toyota“ stabdė. Nėra aišku, dėl kokios priežasties pastaroji transporto priemonė turėtų stabdyti, jeigu yra aišku, kad jai judėti į priekį, į poilsio aikštelę, niekas netrukdė. Paaiškinti šios nepagrįstos prielaidos V. M. negalėjo ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu.

2.27. 2.10.1. išvados punkte, remiantis ne aiškiais skaičiavimais ir aprobuotais metodais, bet vien tik liudytojų parodymais ir savo išvadoje aprašytu galimu (tariamu) matomumu per šoninį automobilio „Toyota“ veidrodėlį, kurio fiziškai jis net neapžiūrėjo, V. M. teigia, kad techniniu požiūriu automobilio „Audi Q7“ vairuotojas dar buvo nepradėjęs lenkimo manevro, o automobiliui „Toyota“ kirtus ašinę liniją ir įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, šio automobilio vairuotoja galėjo nematyti galinio vaizdo veidrodėliuose jį lenkiančio automobilio. Kitaip tariant, šis ekspertas, vien tik aprašydamas savo niekuo nepagrįstas prielaidas dėl galimo (tariamo) matomumo per „Toyota“ šoninį veidrodėlį teigia, kad automobilis „Audi Q7“ dar buvo nepradėjęs lenkimo manevro. Apeliantas pabrėžia, kad aprobuotų metodų, kuriais privalu vadovautis, leidžiančių pagal tariamą matomumą per šoninio vaizdo veidrodėlį spręsti dėl transporto priemonių padėčių kelyje, nėra. Be to, šiuos eksperto V. M. teiginius visiškai paneigia kiti byloje esantys duomenys, t. y. liudytojų R. T., G. K. parodymai, iš kurių matyti, kad automobilis „Toyota“, vairuotas J. J., pasiruošimą keisti važiavimo kryptį pradėjo tik po to, kai „suvinguriavęs“ ar lenkti bandęs automobilis „Renault“ grįžo į savo eismo juostą, liudytojas A. M. akcentavo pastebėjęs J. V. vairuojamą „Audi Q7“ tik po „Renault“ nesėkmingo lenkimo. Šie įrodymai neabejotinai pagrindžia J. V. ir jo sutuoktinės I. V. parodymų teisingumą, paneigia susijusias pirmos instancijos teismo išvadas ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad J. V. vairuotas „Audi Q7“ lenkimo manevrą pradėjo ženkliai anksčiau nei „Toyota“ vairuotoja J. J. nusprendė keisti važiavimo kryptį, ruošdamasi posūkiui į poilsio aikštelę.

2.28. 2.10.2. aptariamos V. M. išvados punkte nepagrįstai nurodyta, kad grėsmė eismo saugumui kilo kai lenkiami automobiliai pradėjo stabdyti. Apie šią aplinkybę bei teiginį apklausiami LTEC teismo ekspertai aiškiai paaiškino, kad lenkiamo automobilio greičio mažinimas nekelia grėsmės eismo saugumui, tokie dalykai yra normalus eismas, su kuriuo susiduriama kelyje, nebent stabdoma staigiai, maksimaliu intensyvumu, kas nepriimtina normaliame eisme, ko nagrinėjamoje situacijoje nebuvo.

2.29. 2.10.2 išvados punkto teiginys, kad esminis automobilio „Audi Q7“ vairuotojo veiksmų neatitikimas KET reikalavimams yra automobilių kolonos (apie 7 automobilių) lenkimas vienu metu, nes šiuo atveju negalima tikėtis, kad bus įvykdytas atitinkamas KET reikalavimams - kad baigdamas lenkti „Audi Q7“ vairuotojas galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamoms transporto priemonėms, pagrįstas subjektyvia nuomone ir spėlionėmis ir negali turėti jokios įrodomosios galios. Juolab, kad KET nuostatos nedraudžia lenkti kelias transporto priemones vienu metu.

2.30. Visa tai patvirtina, kad V. M. surašyti aptarti dokumentai yra ne specialių žinių turinčio eksperto išvados, bet jo kūryba siekiant gauti išimtinai ekspertinio tyrimo užsakovui palankų rezultatą, tuo pačiu sudarantys nusikalstamos veikos sudėties požymius, kurie privalo būti ištirti atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to, konsultacinėje išvadoje analizuojami bei kritikuojami LTEC ekspertizės aktai Nr. 11-950 (15) ir Nr. 11-1815(16)/11-121 (17), o tai nedera su ekspertinio tyrimo teisiniu reglamentavimu.

2.31. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad 2021 m. gruodžio 17 d. LTEC ekspertizės aktas, priešingai ne ankstesni ekspertizės aktai, atliktas naudojant ne pareigūnų galimai netiksliai parengtą eismo įvykio vietos schemą, o drono fotografiją įvykio vietoje ir įvykio vietoje padarytas fotonuotraukas. Tokiu būdu atkurti faktiniai duomenys, kuriu pagrindu, skirtingai nei ekspertas V. M., kuris savo išvadas teikė savo tariamai atlikto kažkokio matavimo pagrindu, buvo išdėstyti automobiliai susidūrimo vietoje pagal ratų pėdsakus, o „Toyota“ padėtis po įvykio buvo tikslinama ir žiūrima dar keletą dalykų, kurie matomi įvykio vietoje fiksuotose nuotraukose. Nustatant „Toyota“ padėtį buvo apjungta visa informacija ir nustatyta automobilio padėtis po įvykio. Visa tai nenuginčijamai patvirtina, kad atliekant aptariamą eismo įvykio ekspertizę buvo itin tiksliai rekonstruota kelio situacija ir padarytos aprobuotais metodais pagrįstos išvados, kurios yra išsamios, aiškios bei pagrįstos, atitinkančios teisės aktų reikalavimus, kas visiškai paneigia pirmos instancijos teismo teiginius, jog aptariamas ekspertizės aktas yra neišsamus, nepatikimas, surašytas ekspertinio tyrimo atlikimui neturint naujų objektyvių duomenų. Be to, šiuo ekspertizės aktu padarytų kategoriškų išvadų neturėjo bylą „Toyota“ vairuotojos J. J. atžvilgiu nagrinėję teismai, o tai lėmė objektyvių bylos duomenų, realios tiesos, realios buvusios kelio situacijos neatitinkančių išvadų padarymą, kas lemia, jog „Toyota“ vairuotojos J. J. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis ir susijusi nutartis neturi prejudicinės galios šioje byloje ir jais padarytomis išvadomis remtis teisėtos galimybės nebuvo ir nėra.

2.32. Apelianto tvirtinimu, nagrinėjamas eismo įvykis kilo dėl to, kad tuo metu, kai J. V. vykdė lenkimo manevrą, automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J. vykdė eismo saugumo prasme nepriimtiną ir neleistiną išvažiavimo iš kelio į kairę manevrą, kuriuo ji J. V. sudarė neišvengiamą kliūtį, tuo eliminuodama bet kokią objektyvią galimybę sustabdyti vairuotą transporto priemonę iki kliūties ir nutraukti vykdomą lenkimo manevrą, kas KET apskritai nereglamentuota, ar imtis dar kokių nors veiksmų. Nepažeidžiant KET reikalavimų pradėdamas bei vykdydamas nagrinėjamą lenkimo manevrą, J. V. pagrįstai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai laikysis KET reikalavimų ir jų nepažeis, kas patvirtina, jog jis negalėjo nei numatyti, nei net nuspėti, kad šiuo atveju automobilio „Toyota“ vairuotoja pažeis KET reikalavimus ir sudarys jam neišvengiamą kliūtį.

2.33. Skundžiamame nuosprendyje teismas, netinkamai vertindamas bei traktuodamas liudytojų parodymus, padarė objektyviai tiesai priešingas išvadas, kad J. V. važiavo netgi didesniu nei 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akte nustatytu greičiu. Pažymima, kad minėtame ekspertizės akte nustatyta, kad transporto priemonių susidūrimo metu J. V. vairuoto automobilio greitis buvo 105 km/val. Taip pat nustatyta, kad ir važiuodamas leistinu maksimaliu 90 km/val. greičiu jis neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio. Ekspertizės akto išvados 14-tu punktu nurodoma, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje „Toyota“ vairuotojai prieš vykdant išvažiavimo iš kelio manevrą davus kelią lenkimo manevre važiavusiam „Audi Q7“ automobiliui, susidūrimas nebūtų įvykęs. Tad net ir darant prielaidą, kad J. V. viršijo leistiną greitį, važiuodamas 105 km/h greičiu, šis minimalus greičio viršijimas, nėra susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. J. V., kaip matyti, neatliko jokių kitų neteisėtų veiksmų, kurie priežastiniu ryšiu būtų susiję su eismo įvykio kilimu, tad, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nėra pagrindo išvadai, jog J. V. kelyje elgėsi rizikingai ir pavojingai. Visa tai pagrindžia, kad J. V. veiksmuose nėra nustatyta jokių objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti vertinamas nei pagrįstu, nei teisėtu.

2.34. Apelianto nuomone, siekiant nustatyti objektyvią tiesą bei priimti teisėtą ir pagrįstą teismo baigiamąjį aktą, būtina atlikti eksperimentą, kurio metu būtų nustatytas kelio situacijos matomumas tiek iš „Audi Q7“ automobilio vairuotojo vietos, tiek iš „Toyota“ automobilio vairuotojo vietos. Būtina nustatyti, kokias objektyvias galimybes turėjo automobilio „Toyota“ vairuotoja J. J. matyti priešpriešine eismo juosta paskui jos vairuotą automobilį važiavusius kitus automobilius lenkusį J. V. vairuotą automobilį „Audi Q7“, koks buvo J. V. priekyje jo buvusios kelio situacijos matomumas. Galiausiai būtina nustatyti bendrą matomumą įvykio vietoje, atsižvelgiant į esamą kelio bei aplinkos reljefą. Taip pat, gynybos nuomone, siekiant tinkamo baudžiamojo proceso tikslų įgyvendinimo, būtina apklausti ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje atlikusį ikiteisminio tyrimo pareigūną A. N.. Tokią būtinybę suponuoja teisiamajame posėdyje liudytojo, buvusio policijos pareigūno A. P. apie A. N. duoti parodymai, kuriais remiamasi ir nuosprendyje, taip pat būtinybė užtikrinti ginamojo teisę į gynybą bei rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

3. Nukentėjusiosios J. J. atstovas advokatas Linas Kuprusevičius apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendį ir J. V., pripažintam kaltu dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 3 metams, įpareigojant J. V. per vienerius metus atlyginti padarytą žalą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; paskirti J. V. specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą 3 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisti J. J. iš J. V. 72 750 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės individualizavimą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenustatė jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tačiau pažymėjo, kad J. V. baustas administracinėmis nuobaudomis penkis kartus už greičio viršijimą laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2020 m. spalio 15 d., t. y. net ir po sukeltos avarijos, ką pats teismas įvertino kaip nuteistojo polinkį pažeisti KET, elgtis neatsakingai. Dėl to teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo nuteistajam paskirti mažesnę negu sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

3.2. Be to, J. V. nusikalstamą veiką, dėl kurios mirė mažametė nukentėjusiosios dukrelė, padarė pažeisdamas net 6 KET punktų reikalavimus, ne mažiau kaip 15 km/h viršijo leistiną greitį, lenkė kolonoje ta pačia kryptimi važiuojančius ne mažiau kaip 7 automobilius, taip papildomai sukeldamas pavojų keliolikai eisme dalyvavusių kitų asmenų. Pirmosios instancijos teismo metu apklausti liudytojai nuteistojo J. V. vairavimą įvykio dieną apibūdino kaip agresyvų, neramų ir nesaugų. Jis viso proceso metu neigė kaltę dėl eismo įvykio, davė iš esmės tikrovės neatitinkančius parodymus, melavo apie savo automobilio greitį, kitas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes, net ir įsiteisėjus nuosprendžiui dėl J. J. išteisinimo, ją ir toliau kaltino dėl eismo įvykio. Visa tai rodo, jog jis absoliučiai nesigaili dėl savo veiksmais sukelto eismo įvykio bei visomis priemonėmis bandė sumenkinti savo atsakomybę. J. V. per 8 metus nuo avarijos sukėlimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nesirūpino, ar tragišką nelaimę išgyvenančiai ir tuo metu vienintelio vaiko netekusiai J. J. nereikalinga kokia nors pagalba.

3.3. Apelianto įsitikinimu, skirdamas nuteistajam bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal teismų praktiką skiriant bausmę ir ją atidedant atsižvelgtina į per ilgą ikiteisminio tyrimo atlikimą nagrinėjamoje byloje. Byloje, kurioje J. V. buvo kaltinamas BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, ikiteisminis tyrimas truko kiek ilgiau nei 8 mėnesius, o didžiąją šio termino dalį užėmė J. V. ir jo gynėjo prašymų ir skundų nagrinėjimas bei jų prašymu paskirtos teismo ekspertizės atlikimas. Baudžiamoji byla J. V. atžvilgiu pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ir nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje buvo priimtas per kiek ilgiau nei 6 mėn. Todėl nėra jokio pagrindo dėl tariamai per ilgos proceso trukmės švelninti J. V. skirtinos bausmės ar atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą mažesniam nei BK 75 straipsnyje numatytam maksimaliam terminui.

3.4. Atsižvelgus į J. V. padarytos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes ir jo asmenybę, tolimesnį KET nesilaikymą, apelianto nuomone, nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas privalo būti paskirtas maksimaliam 3 metų terminui.

3.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tik maksimalus 3 metų specialiosios teisės - teisės vairuoti transporto priemones - atėmimas bus adekvati, proporcinga ir tinkama poveikio priemonė, padėsianti įgyvendinti bausmės tikslus ir prisidėsianti prie nuteistojo vairavimo įpročių pakeitimo teigiama linkme. Dėl chuliganiškų ir nerūpestingų J. V. veiksmų, šiurkščių KET pažeidimų kilo eismo įvykis, kurio pasekmės pačios skaudžiausios ir neatitaisomos - įvykio metu žuvo mažametė mergaitė. Nepaisant to, nuteistasis J. V. ir toliau kelyje elgėsi ir elgiasi iki šiol neatsakingai, nesaugiai, nuolat pažeidinėja KET reikalavimus, viršija leistiną greitį (iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. V. yra gavęs nuobaudą už leistino greičio viršijimą daugiau kaip 40 km/h). Akivaizdu, kad padorus ir pareigingas asmuo, sudalyvavęs eismo įvykyje, kuriame žuvo vaikas, nesvarbu, ar jis tuo metu buvo pripažintas kaltu dėl įvykio ar ne, turėtų pakeisti savo vairavimo įpročius, laikytis KET, važiuoti net ne leistinu, o saugiu greičiu. Tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, J. V. ir toliau savo elgesiu demonstruoja KET reikalavimų nesilaikymą.

3.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas nurodė besiremiantis kasacinio teismo formuojama praktika, tačiau nuosprendyje nėra nurodyta, nei kada ir kokiose konkrečiai analogiškos kategorijos bylose buvo priimti atitinkami kasacinio teismo sprendimai, nei ar tų bylų aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra analogiškos bylai, kurioje buvo priimtas skundžiamas nuosprendis. Anot apelianto, atlikus teismų praktikos analizę, matyti, kad skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nurodytas paprastai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo intervalas, t. y. nuo 3 000 Eur iki 32 000 Eur, yra paremtas daugiau negu 10 metų senumo kasacinio teismo praktika. Todėl tokie 2009-2012 m. teismų sprendimuose aptinkami neturtinės žalos dydžiai, atsižvelgiant į aktualius ekonominius rodiklius, t. y. pasikeitus Lietuvoje cirkuliuojančiai valiutai, kylant minimaliam, vidutiniam darbo užmokesčiui, gerėjant pragyvenimo lygiui, negali būti taikomi 2022 m. nagrinėjamose bylose. Priešingas teisės aiškinimas ir taikymas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, užkirstų kelią teismų praktikai žengti „koja kojon“ su dabartinėmis realijomis ir visiškai neatlieptų visuomenės lūkesčių gauti teisingą kompensaciją už žalą, patirtą dėl nusikalstamų kaltininko veiksmų. Be to, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, teigdamas, kad dėl asmens netekties artimiesiems priteisiama apytiksliai nuo 3 000 Eur iki 32 000 Eur kiekvienam, visiškai nevertino ir nepagrindė, ar iš tiesų tokiose bylose, kuriose paprastai priteisiamos minėtos sumos (nuo 3 000 Eur iki 32 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti, aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra analogiškos bylai, kurioje buvo priimtas skundžiamas nuosprendis.

3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad abejotina, ar Lietuvoje kažkada buvo tokia byla, kurioje tėvai būtų netekę savo vienintelio, vos 10 metukų vaikelio ir kurioje nukentėjusiesiems tektų teisingumo dėl dukrelės žūties siekti beveik 8 metus, o iki tol netgi pasėdėti kaltinamųjų suole dėl nusikaltimo, kurio nebuvo padarę. Pastebėtina, kad prie to ženkliai prisidėjo ir nuteistojo pozicija viso proceso metu, akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių parodymų teikimas, neigimas nešališkų ir tarpusavyje nesusijusių liudytojų parodymų, visų procese dalyvavusių teismo ekspertų išvadų. Dėl J. V. nusikalstamų veiksmų - šiurkštaus, net 6 punktuose įtvirtintų KET reikalavimų nesilaikymo – žuvo mažametė nukentėjusiosios J. J. pirmagimė ir tuo metu vienintelis vaikas. Akivaizdu, kad dėl staigios ir netikėtos K. mirties, kurią sukėlė nusikalstami nuteistojo veiksmai, J. J. gyvenimas yra negrįžtamai pasikeitęs, o dukros netektis nukentėjusiajai turi ir turės neigiamos įtakos visam gyvenimui. J. J. ir jos dukrą K. siejo ypatingai artimas ryšys, emocinis prieraišumas, kadangi jos dalinosi kiekvienu gyvenimo momentu, kartu žaidė, leido laisvalaikį. Dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nulemtos K. mirties J. J. iki šiol jaučia gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, įtampą bei nuolatinį nerimo jausmą. J. J. net ir praėjus 8 metams nuo įvykio, vis dar jaučia didelį šoką, neigiamas emocijas, ją kamuoja nemiga ir sielvartas dėl dukrelės mirties. Todėl neabejotina, kad nukentėjusioji patyrė itin stiprius dvasinius išgyvenimus. Dvasines kančias ji patiria iki šiol. Nuolatinę baimę ir stresą, vairuodama automobilį, jaučia iš šiuo metu. Dėl to, įvertinus nukentėjusiosios patirtų ir patiriamų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį, pobūdį, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos padarymo mechanizmą, nuteistojo asmenybę, jo veiksmais sukeltas itin skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, įvertinus kitas anksčiau aptartas, byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios pareikštas 75 000 Eur reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turėtų būti patenkintas pilna apimtimi.

4. Nukentėjusysis V. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 25 d. nuosprendį ir J. V., pripažintam kaltu dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 3 metams, įpareigojant J. V. per vienerius metus atlyginti padarytą žalą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; paskirti J. V. specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą 3 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti V. J. iš J. V. 72 500 Eur dydžio sumą, neturtinei žalai dėl žuvusios dukros K. J. atlyginti.

4.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies, 67 straipsnio, 75 straipsnio nuostatas, be to neįvertino ir neatsižvelgė į baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko J. V. buvo paskirtos per švelni bausmė (laisvės atėmimas trejiems metams, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams) ir baudžiamojo poveikio priemonė (specialiosios teisės atėmimas vieneriems metams). J. V. savo kaltės nepripažino, kaltino kitus, eismo įvykį sukėlė ženkliai viršydamas leistiną greitį, jo vairavimas buvo ne tik pavojingas, bet ir chuliganiškas. Po šio eismo įvykio J. V. ir toliau vairuodavo automobilį pažeisdamas KET, taip pat ir viršydamas leistiną greitį. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pats procesas savaime turės įtakos jam kaip auklėjamoji ir prevencinė priemonė.

4.2. Be to, teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl nukentėjusiajam V. J. priteistinos neturtinės žalos dydžio netekus vienturtės dukros. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. V., vairuodamas automobilį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusiojo dukra. J. V. kaltės niekuomet nepripažino, dėl eismo įvykio nesigailėjo. J. V. turtinė ir finansinė padėtis gera, todėl teismui iš jo priteisus didesnę neturtinę žalą, yra visos galimybės tokią žalą išieškoti. Esant tokiai situacijai, svarbią reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiųjų interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą moralinę skriaudą, antra vertus - kaltinamojo kaltės forma ir laipsnis, kaltinamojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus.

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistojo J. V. gynėjas advokatas Augustinas Vaičiūnas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios J. J. atstovo advokato Lino Kuprusevičiaus ir nukentėjusiojo V. J. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusieji ir jų atstovai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. V. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiosios J. J. atstovo advokato Lino Kuprusevičiaus ir nukentėjusiojo V. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

6. Nuteistojo J. V. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. V. kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse numatytų reikalavimų, padarė surinktų duomenų visumai prieštaraujančias išvadas, kad J. V. pažeidė KET 9, 128, 127, 131.1, 136.2 ir 137 punktų reikalavimus ir kad tarp šių pažeidimų ir kilusių padarinių – eismo įvykio, kurio metu žuvo mažametė K. J., yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusiosios J. J. atstovo ir nukentėjusiojo V. J. apeliacinių skundų argumentai yra iš esmės identiški, nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, jos vykdymo atidėjimo terminu, nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones atėmimo trukme bei nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl J. V. kaltės

7. Nuteistojo J. V. gynėjas apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų savo vertinimą ir interpretavimą, teigdamas, kad nuteistasis nepagrįstai pripažintas pažeidęs KET 9, 128, 127, 131.1, 136.2 ir 137 punktų reikalavimus ir pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą, jokio išskirtinio vienų įrodymų pranašumo prieš kitus nesama. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad J. V. kaltei dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo pagrįsti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistojo kaltė šioje byloje grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant J. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

9. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu dėl to, kad objektyvios tiesos byloje nustatymui, šiuo atveju reikalingas eksperimento atlikimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad eksperimentas baudžiamajame procese skiriamas, kai būtina patikrinti liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymus ar versijas ir tai įmanoma padaryti atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (BPK 197 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei aštuoneri metai, todėl atkurti iš esmės analogiškas aplinkybės nėra galimybės, ypač atsižvelgiant į tai, kad nėra tiksliai nustatyta, kokiu greičiu važiavo kolonoje buvę automobiliai, kaip jie buvo išsidėstę kelyje (kelio ilgio ir pločio atžvilgiu), kokie tarp jų buvo tarpai. Per aštuonerių metų laikotarpį galėjo pakisti ir eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų regėjimas, reakcijos laikas. Be to, tokio tyrimo veiksmo atlikimas gali kelti grėsmę ir jame dalyvaujantiems asmenims. Taip pat vertinant minėto procesinio veiksmo atlikimo metu gautus duomenis kyla abejonės dėl jo patikimumo, nes veiksmo atlikimo metu jame dalyvaujantys asmenys žinotų situaciją. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo atlikti prašomo procesinio veiksmo, nes atlikto procesinio veiksmo metu užfiksuoti duomenys neatitiktų realios eismo įvykio situacijos.

10. Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama specialisto V. M. pateiktų išvadų vertinimui, jos smulkmeniškai analizuojamos, teigiama, kad šios išvados negali būti laikomos tinkamais įrodymais, netgi prašoma V. M. atžvilgiu inicijuoti ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 straipsnį. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, surašytas dokumentas nelaikomas ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis) ar specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), jis yra tiriamas ir vertinamas kaip konsultacinė išvada, t. y. dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 95–96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014 ir kt.). Šis dokumentas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad LTEC ekspertai išvadas teikia, vadovaudamiesi jų veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais (BPK, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu, Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatais), tyrimą atlieka pagal jiems ikiteisminio tyrimo įstaigos pateiktą medžiagą, o privačiam ekspertui toks griežtas reglamentavimas netaikomas ir privačiam ekspertui nėra kategoriškai draudžiama, pavyzdžiui, pačiam atlikti įvykio vietos apžiūrą, teikiant išvadas vadovautis jam pateiktais liudytojų parodymais, kita baudžiamosios bylos medžiaga, kaip kad buvo padaryta šiuo atveju. Taip pat pažymėtina, kad nors specialiųjų žinių pagrindu surašyta konsultacinė išvada gali būti reikšmingas duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, bet kuriuo atveju teisinis bylos aplinkybių vertinimas yra ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-191-942/2021 ir kt.).

11. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į eksperto V. M. pirminio tyrimo atlikimo metu ir vėliau turėtą kvalifikaciją ir padarė išvadą, kad ji buvo pakankama teikti konsultacinėms išvadoms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Be to, darydamas išvadas dėl J. V. kaltės, pirmosios instancijos teismas joms nesuteikė išskirtinės reikšmės, o vadovavosi tik ta jų dalimi, kuri neprieštarauja, atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Nuteistojo gynėjo akcentuojami eksperto V. M. veiksmai, kuomet jis pats vyko į įvykio vietą, vadovavosi liudytojų parodymais ar savaip vertino įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, LTEC ekspertų išvadas, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kreipimuisi dėl ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu pradėjimo.

12. Nors nuteistasis J. V. neigia pažeidęs KET 9, 128, 127, 131.1, 136.2, 137 punktų reikalavimus, tikina, kad važiavo 90 km/h greičiu, kad nebuvo jokios automobilių kolonos, automobiliai važiavo saugiais tarpais, jie buvo pavieniai, nebuvo nei lėtėjančių, nei stabdančių automobilių, automobilis „Toyota“ nerodė kairiojo posūkio signalo, į kairę suko staigiai ir taip užkirto jam kelią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokius jo teiginius paneigia esminėse detalėse nuoseklūs, neprieštaringi nukentėjusiųjų J. J. bei V. J. ir liudytojų R. T., G. K., L. K., K. G. K., U. L., A. M., L. M., A. N., D. N. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, o taip pat iš dalies ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. liepos 27 d. ekspertizės akte Nr. 11979 (18), 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akte bei V. M. konsultacinėse išvadose užfiksuoti duomenys.

13. Apeliantas, selektyviai atrinkdamas tik tam tikrą dalį liudytojų parodymų, akcentuodamas tik aspektus, aktualius paneigiant nuteistojo kaltę, atsiedamas liudytojų parodymų dalį nuo visumos, nepagrįstai teigia, kad nuteistojo J. V. ir jo žmonos liudytojos I. V. parodymus, kad J. V. važiavo transporto priemonių sraute, niekur neskubėjo, neviršijo leistino greičio, kad nebuvo jokios kolonos, nebuvo lėtėjančių ir stabdančių automobilių, niekas nerodė kairiojo posūkio signalo, patvirtina liudytojų U. L., A. M. ir D. N. parodymai. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas akcentuoja liudytojų parodymus apie automobilių eismą, o taip pat ir J. V. elgesį automobilių sraute iki geležinkelio pervažos ar kelių išsišakojimo (kuomet dalis automobilių nusuko link (duomenys neskelbtini), dalis liko važiuoti kelyje, vedančiame į (duomenys neskelbtini), kuriame ir įvyko eismo įvykis), tačiau sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą esminę reikšmę turi tik jo veiksmai įvažiavus į už (duomenys neskelbtini) esantį kelią, vedantį link (duomenys neskelbtini). Kalbėdami apie eismo intensyvumą, automobilių judėjimą, lėtėjimą, stabdymą, manevrus visi be išimties liudytojai nurodė, kad netrukus po kelių išsišakojimo pravažiavimo susidarė automobilių kolona.

14. Iš liudytojų A. N. ir D. N. parodymų matyti, kad jie važiavo D. N. vairuojamu automobiliu „Audi 80“ apie 90 km/h greičiu, atsilikę nuo šioje kolonoje važiavusio paskutinio automobilio gan nemažu atstumu. Jie abu patvirtino, kad automobilis „Audi Q7“ juos pradėjo lenkti už kelių išsišakojimo dar esant ištisinėms eismo juostoms, tuo paneigdami J. V. ir I. V. parodymus, kad J. V. lenkimo manevrą pradėjo, nepažeisdamas KET reikalavimų. Liudytojai A. N. ir D. N. nurodė, kad „Audi Q7“ juos aplenkė ties kairėje pusėje esančiu žvyrkeliuku, toje vietoje kelias dar buvo paženklintas dviguba ištisine kelio ženklinimo linija. Liudytojas D. N. teismo posėdžio metu apibūdindamas vietą, kurioje buvo lenkiamas, nurodė, kad pravažiavus kelių išsišakojimą kairėje pusėje yra nusukimas į žvyrkelį, ties ta vieta nubraižytos dvi ištisinės linijos, paskui pereinančios į vieną. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas D. N. patvirtino savo parodymus, nurodė vietą, kurioje buvo, kai jo vairuojamą automobilį aplenkė J. V. vairuojamas „Audi Q7“. Iš D. N. parodymų patikrinimo vietoje metu darytos schemos ir nuotraukos matyti, kad toje vietoje, kur buvo įvykdytas D. N. vairuojamo automobilio lenkimas, kelias ženklinamas dviguba ištisine kelio ženklinimo linija (2 t., b. l. 187-191). Kad kelias buvo paženklintas ištisinėmis baltomis linijomis, užfiksuota ir 2014 m. lapkričio 5 d. įvykio vietos apžiūros protokole. Jame nurodyta, kad kelio vidurį žyminčių baltų linijų susikirtimo ir pasibaigimo vieta yra kelyje (duomenys neskelbtini) 0 km 570 m. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad nuo kelio vidurį žyminčių ištisinių baltų linijų pasibaigimo prasideda baltos punktyrinės linijos, kurių ilgis tris kartus didesnis nei tarpai, kurios baigiasi 0 km 649 m. šioje vietoje prasideda kelio vidurį žyminti balta punktyrinė linija, kurios punktyrų ilgiai tris kartus trumpesni už tarpus (2 t., b. l. 80-94). Sugretinus liudytojų A. N., D. N. parodymus tarpusavyje, taip pat su D. N. parodymų patikrinimo vietoje protokole, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, o taip pat ir su naudojantis „G. M.“ įrankiu „Street View“ gautais vaizdais (vaizdai fiksuoti 2012 m., 2018 m. ir 2019 m. ir yra iš esmės vienodi) matyti, kad ties liudytojų A. N. ir D. N. nurodytu kairėje pusėje (žiūrint (duomenys neskelbtini) kryptimi) esančiu žvyrkeliu kelias yra paženklintas dviguba ištisine kelio ženklinimo linija, kuri vėliau susilieja į vieną ir prasideda baltos punktyrinės linijos, kurių ilgis tris kartus didesnis nei tarpai. Atsižvelgus į šiuos duomenis, daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog J. V. lenkimo manevrą atliko ir draudžiamojoje lenkti vietoje – lenkė per dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją. Nors šis jo padarytas KET reikalavimų pažeidimas su eismo įvykiu nėra susijęs, tačiau minėta aplinkybė svarbi sprendžiant dėl nuteistojo vairavimo manieros, vertinant J. V., o taip pat ir jo žmonos liudytojos I. V. parodymų patikimumą, rodo, kad jų nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visumai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo kaltės pagrįstai I. V. ir J. V. parodymais besąlygiškai nesivadovavo.

15. Kaip minėta J. V. ir I. V. kategoriškai tvirtino, jog lenkimo manevrą J. V. pradėjo tik pasibaigus ištisinei kelio ženklinimo linijai, leistino 90 km/h greičio neviršijo. Tačiau aukščiau aptarti įrodymai ir kiti šiame punkte išdėstyti įrodymai šiuos jų teiginius paneigia. D. N. ir A. N. nurodė, kad jie važiavo kiek atsilikę nuo visos automobilių kolonos, apie 90 km/h greičiu, o „Audi Q7“ pro juos pralėkė dideliu greičiu. Akivaizdu, jog norint greitai aplenkti apie 90 km/h greičiu važiuojantį automobilį reikia važiuoti gerokai didesniu nei 90 km/h greičiu, tad J. V. ir I. V. teiginiai, kad leistinas greitis nebuvo viršytas, visų pirma, prieštarauja liudytojų A. N. ir D. N. parodymams. Tiek pagal nuteistojo J. V. ir jo žmonos liudytojos I. V., tiek ir pagal liudytojų A. N. ir D. N. parodymus, aplenkęs D. N. vairuojamą automobilį, „Audi Q7“ automobilis nuvažiavo priešpriešine eismo juosta, nors, kaip nurodė A. N., po jų aplenkimo automobiliui „Audi Q7“ nebuvo kliūčių grįžti į savo eismo juostą. D. N. ir A. N. parodė, kad labai greitai po to, kai juos aplenkė „Audi Q7“ automobilis, priekyje, už kokių 300 – 400 metrų pamatė dulkių debesį, lakstančias skeveldras. Kolonoje važiavusių automobilių vairuotojams „Audi Q7“ automobilio pasirodymas buvo netikėtas. Liudytojai R. T., G. K. nurodė, kad „Audi Q7“, kai jį pastebėjo, važiavo labai greitai. Iš liudytojo G. K. teisme pagarsintų jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis nurodė, jog po eismo įvykio „Audi Q7“ vairuotojas kalbėjo, kad kaltas jo greitis. Be abejo, greičio suvokimas yra labai subjektyvus dalykas, tačiau apie tai, kad buvo važiuojama pasirinkus nesaugų važiavimo greitį, kad buvo viršytas leistinas greitis, patvirtina ir ekspertizės aktų išvados. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akte Nr. 11-2583 (21), 11-2879(21) konstatuota, kad susidūrimo metu automobilis „Audi Q7“ judėjo apie 105 km/h greičiu. Taip pat nurodyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti automobilio greitį ar greičio pokytį artėjant prie susidūrimo vietos. Atsižvelgus į tai, kad pats nuteistasis nurodė, jog pamatęs jam kelią užkirtusį „Toyota“ automobilį, bandė stabdyti, į tai, kad liudytojai G. K., L. K., K. G. K., U. L. nurodė matę, kaip užsidegė automobilio „Audi Q7“ stabdžių žibintai, kad minėtame ekspertizės akte nurodytas apie 105 km/h greitis fiksuotas jau susidūrimo metu, o pagal anksčiau minėtus liudytojų ir paties nuteistojo parodymus prieš pat susidūrimą automobilis buvo stabdomas, galima daryti išvadą, kad iki susidūrimo, lenkdamas koloną, „Audi Q7“ važiavo net didesniu nei 105 km/g greičiu. Tad V. M. 2018 m. lapkričio 7 d. konsultacinėje išvadoje Nr. MV 2018-41 padaryta išvada, kad prieš susidūrimą „Audi Q7“ greitis buvo apie 125 km/h šiuo atveju labai tikėtina. Nežiūrint to, vadovaujantis principu, kad visi neaiškumai turi būti vertinami nuteistojo naudai, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad jis važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad J. V. pažeidė KET 127, su juo glaudžiai susijusį KET 9 punktą, numatantį bendrąsias eismo dalyvių pareigas, KET 131.1 punktų reikalavimus, t. y., pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiavo viršydamas nustatytą leistiną 90 km/h greitį.

16. KET 128 punkte nurodyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 137 punkte nurodyta, kad, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis J. V. elgėsi taip, kaip reikalaujama KET 128 punkte. Apelianto nuomone, tik dėl to, kad „Toyota“ vairuotoja J. J. vykdė eismo saugumo prasme nepriimtiną ir neleistiną išvažiavimo iš kelio į kairę manevrą, ji sudarė J. V. neišvengiamą kliūtį, eliminuodama bet kokią objektyvią galimybę sustabdyti vairuotą transporto priemonę iki kliūties. Be to, jis yra įsitikinęs, kad KET 137 punkto reikalavimai taikomi iš paskos važiuojančio, o ne jau lenkimo manevrą atliekančio automobilio vairuotojui, todėl KET 128 punkto ir 137 punkto pažeidimai jam inkriminuoti nepagrįstai, kaip ir KET 136.2 punkto reikalavimo pažeidimai, kadangi jis įsitikino, kad prieš jam pradedant atlikti lenkimo manevrą nei vienas iš priekyje važiuojančių automobilių nerodo kairiojo posūkio signalo. Lenkimo atlikimo metu šio signalo automobiliai taip pat nerodė. Apeliantas įsitikinęs, kad J. J. pažeidė KET 101 ir 157 punktų reikalavimus, turėdama pareigą ir galimybę matyti jau lenkimo manevrą atliekantį „Audi Q7“ automobilį, vis tiek vykdė posūkio į kairę manevrą, neįvykdžiusi pareigos įsitikinti, kad tai daryti saugu, bei nedavė kelio lenkiančiam automobiliui. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

18. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad automobilių lenkimas kelyje yra vienas pavojingiausių manevrų automobiliu, todėl atlikdamas šį manevrą vairuotojas turi būti itin atsargus, įvertinti ir atsižvelgti į visas kelyje esančias ar galinčias atsirasti kliūtis. Apeliaciniame skunde, savaip interpretuojant liudytojų parodymus, nepagrįstai tvirtinama, kad kairiojo posūkio signalą „Toyota“ vairuotoja įjungė tik ties pirmu įvažiavimu į poilsio aikštelę, tuo metu, kai automobilis „Renault“ bandė lenkti, tačiau neišvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir J. V. vairuotas automobilis šį „Renault“ automobilį jau lenkė. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad priekyje J. V. važiavę automobiliai nestabdė ir nelėtėjo, ir kad todėl teismo išvada, kad J. V. pradėjo lenkti lėtėjančius ir stabdančius automobilius nepagrįsta.

19. Nukentėjusioji J. J. viso proceso metu aiškino, kad pravažiavusi (duomenys neskelbtini) nusprendė sustoti poilsio aikštelėje. Neprivažiavus poilsio aikštelės, dar prieš įvažiavimo į poilsio aikštelę ženklą pradėjo lėtai stabdyti ir rodyti kairiojo posūkio signalą, pažiūrėjo į veidrodėlį, ar jų niekas nelenkia. Buvo įsitikinusi, kad jos niekas nelenkia, nes matė, kad paskui ją važiavęs ir kiti toliau važiavę automobiliai stabdė. Kadangi niekas nedarė lenkimo, privažiavusi antrą įvažiavimą į poilsio aikštelę, ji tolygiai didindama greitį darė posūkio manevrą į kairę įvažiuoti į aikštelę. J. J. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog ji kairiojo posūkio signalą pradėjo rodyti būdama 0 km 791 m, nuvažiavusi dar 46,3 m pradėjo stabdyti spausdama stabdžio pedalą, tai buvo 0 km 837,3 m. Stabdydama, lėtindama greitį dar nuvažiavo 133,1 m ir šioje pozicijoje jau buvo privažiavusi prie kelio vidurį žyminčios punktyrinės ašinės linijos, tai buvo 0 km 970,4 m. Tada vis lėtindama greitį važiavo prie kelio vidurį žyminčios punktyrinės ašinės linijos ir privažiavusi automobilio priekiu 1 km žymintį ženklą pradėjo sukti į kairę (3 t., b. l. 164-172). Nukentėjusiosios J. J. parodymus apie tai, kad iš anksto buvo rodomas kairiojo posūkio signalas ir automobilis stabdomas, patvirtino ir kartu su ja automobiliu važiavęs nukentėjusysis V. J. bei iš paskos iškart už J. J. vairuojamo automobilio automobiliu „Subaru“ važiavęs liudytojas R. T.. Pastarasis taip pat paaiškino, kad lėtinimas vyko ilgokai, greitis galiausiai sumažėjo iki 10 km/h, visa kolona beveik sustojo. Greitis buvo lėtinamas dar neprivažiavus aikštelės. Jam buvo aišku, kokį manevrą darys „Toyota“ automobilis, matyt, buvo aišku ir kitiems, nes visos mašinos po truputį stojo, o baltas toliau už jo važiavęs automobilis, kuris buvo „išėjęs į lenkimą“, grįžo atgal. Liudytojo R. T. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad jis parodė, jog priekyje važiavęs automobilis, kai pradėjo rodyti posūkio į kairę signalą, buvo apie 00 km 794,5 m (pozicija apytiksliai 10 m tikslumu į vieną ar kitą pusę). Įjungtus stabdžių žibintus pamatė automobiliui „Toyota“ esant apie 00 km 850,5 m (apytiksliai 10 m tikslumu). Parodė, kad priekyje važiavęs automobilis pristabdė ir taip lėtai važiavo toliau lėtindamas greitį (2 t., b. l. 168-175). Taigi tiek J. J., tiek R. T. nurodytos vietos, kuriose J. J. pradėjo rodyti jos vairuojamo automobilio „Toyota“ kairiojo posūkio signalą ir stabdyti vairuojamą automobilį, iš esmės sutampa, skiriasi tik keliais metrais. Iš jų parodymų matyti, kad kairiojo posūkio signalas buvo pradėtas rodyti iš anksto, likus kiek daugiau nei 200 m iki antrojo posūkio į kairėje pusėje esančią poilsio aikštelę, o netrukus pradėtas stabdyti ir pristabdytas iki minimalaus greičio, kaip aiškino iki 10 km/h greičio. Paminėtų asmenų parodymai ir parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys paneigia J. V. teiginius, kad priekyje važiavę automobiliai nebuvo stabdomi, kad nebuvo rodomas kairiojo posūkio signalas. Teisėjų kolegija pastebi, kad aplinkybė, jog buvo rodomas kairiojo posūkio signalas (degė kairiojo galinio žibinto posūkio lemputė) konstatuota ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. liepos 27 d. eismo įvykio ekspertizės akte Nr. 11979 (18) (7 t., b. l. 82-84).

20. Toliau už R. T. važiavusių automobilių vairuotojai nematė momento, kada buvo pradėtas rodyti automobilio „Toyota“ kairiojo posūkio signalas, kadangi jiems matomumą užstojo priekyje važiavę automobiliai, tačiau jie taip pat patvirtino, kad vyko lėtėjimas, kas atitinka nukentėjusiųjų J. J., V. J. ir liudytojo R. T. parodymus bei prieštarauja J. V. ir I. V. parodymams. Be to, liudytojas G. K. nurodė, kad susidariusioje automobilių kolonoje važiuodamas trečias ar ketvirtas, įleido į savo eismo juostą iš paskos jo važiavusį ir lenkimo manevrą atlikusį „Renault Laguna“ automobilį. Per galinio vaizdo veidrodėlį pamatęs, kad „Renault“ automobilis pradėjo jį lenkti, vėl pažiūrėjęs į priekį, pamatė, kad priekyje jo važiavęs automobilis stabdo, dėl ko, o taip pat ir dėl to, kad „Renault“ automobilis į jį neatsitrenktų, ir jis pradėjo stabdyti ir tuo metu pamatė, kad priekyje važiavęs automobilis yra įjungęs kairės pusės posūkio signalą. Kai jis pamatė „Toyota“ automobilį, šis važiavo labai lėtai. Apeliaciniame skunde, išanalizavus liudytojo G. K. parodymus, nepagrįstai teigiama, kad jie patvirtina, jog kairiojo posūkio signalą „Toyota“ vairuotoja J. J. įjungė tuo metu, kai automobilis „Renault Laguna“ vienų liudytojų parodymais ketino lenkti, G. K. parodymais aplenkė jo vairuotą automobilį, bei po to, kai J. V. vairuotas automobilis „Audi Q7“ lenkė minimą „Renault“ automobilį. Liudytojas G. K. nurodė, kad jis tik tuo metu pastebėjo įjungtą „Toyota“ posūkio signalą, o kadangi jis kolonoje važiavo trečias ar ketvirtas, neabejotina, kad tai ribojo jo matomumą ir jis aiškiai ir tiksliai matyti „Toyota“ automobilio rodomų signalų, atliekamų veiksmų kelyje negalėjo. Tuo tarpu liudytojas R. T., kuris važiavo paskui „Toyota“ automobilį nurodė, kad per galinio vaizdo veidrodėlius, kai „Toyota“ pradėjo rodyti posūkio signalą, jis dar nežiūrėjo, pradėjo žiūrėti tik kai prasidėjo stabdymas ir sukimas. Tada jis matė, kad buvo išlindęs lenkimui baltas automobilis (galima spręsti, kad tai tas pats „Renault“ automobilis, apie kurį kalbėjo kiti liudytojai, nuteistasis, kadangi apie tai, jog dar koks nors automobilis būtų bandęs daryti lenkimo manevrą nei vienas asmuo nenurodė), bet ar aplenkė, negalėjo pasakyti. Taigi, akivaizdu, jog „Toyota“ automobilis kairiojo posūkio signalą įjungė anksčiau nei „Renault“ automobilis lenkė G. K. vairuojamą automobilį ir staigiai grįžo į savo eismo juostą, G. K. palikus tam tarpą dėl to, jog matė, kad „Toyota“ rodo kairiojo posūkio signalą ir ketina sukti į kairę, o ne dėl to, kad kaip teigiama apeliaciniame skunde, jog pamatė, kad iš paskos priešpriešine eismo juosta atvažiuoja J. V. vairuojamas „Audi Q7“ automobilis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo veiksmai, jeigu priekyje kliūties nebūtų, o jis taip elgtųsi dėl iš paskos taip pat lenkiančio automobilio „Audi Q7“, būtų visiškai nelogiški ir sunkiai paaiškinami. Automobilio „Renault Laguna“ vairuotojui nebūtų būtina rizikuoti savo ir kitų eismo dalyvių saugumu, bandant grįžti į savo eismo juostą vien dėl to, kad leisti jį aplenkti iš paskos važiuojančiam automobiliui. Juk nesant kliūties, padidinęs greitį jis būtų galėjęs užbaigti kelių automobilių lenkimą ir grįžti į savo eismo juostą aplenkęs pirmąjį lėtai važiuojantį automobilį, t. y. „Toyota“ automobilį. Be to, ir liudytojams R. T. bei G. K. susidarė įspūdis, kad „Renault“ nebegalėjo tęsti lenkimo ir grįžo į savo eismo juostą būtent dėl to, kad pamatė „Toyota“ rodomą kairiojo posūkio signalą.

21. Kad kolonoje važiavę automobiliai buvo stabdomi, lėtėjo dar neprivažiavus poilsio aikštelės, nurodė ir liudytojai U. L. (buvusi pavardė L.), A. M., L. M.. Liudytoja U. L. patvirtino, kad nebuvo staigaus stabdymo, buvo toks jausmas, kaip važiuojant link šviesoforo užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Liudytojas A. M., kuris nurodė, kad kolonoje važiavo septintas ar aštuntas, paaiškino, kad neprivažiavus poilsio aikštelės matėsi, jog pirmi automobiliai pradėjo stabdyti, nes užsidegė stabdžių žibintai, ir pradėjus stabdymą pro jo automobilį priešinga eismo juosta pralėkė „Audi Q7“ automobilis. Iš esmės analogiškai nurodė ir liudytoja L. M.. Ji taip pat patvirtino, kad kolonos stabdymas vyko palaipsniui. Liudytoja A. N., kuri važiavo automobilyje, atsilikusiame nuo visų kitų priekyje buvusių automobilių, taip pat nurodė, kad prie stovėjimo aikštelės buvo susidariusi virtinė automobilių.

22. Visi aukščiau aptarti įrodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog automobilio „Toyota“ vairuotoja iš anksto rodė kairiojo posūkio signalą, iš lėto stabdė savo vairuojamą automobilį, dėl ko lėtėjo ir kiti kolonoje važiavę automobiliai, o J. V. lenkė lėtėjančius ir stabdančius automobilius. Kolonoje važiavusių automobilių vairuotojams, ypač tiems, kurie dažnai važinėja šiuo keliu ir dėl to žinojo, kad kairėje pusėje yra poilsio aikštelė, buvo aišku, kad priekyje kažkas vyksta, o rečiau šiuo keliu važinėjantiems kitiems automobilių kolonos vairuotojams buvo aišku, kad bus atliekamas išvažiavimas iš kelio į poilsio aikštelę. Nėra objektyvių duomenų, paneigiančių nuteistojo J. V. teiginius, kad prieš pradėdamas pirmojo automobilio (D. N. vairuojamas automobilis, kuris buvo kiek atsilikęs nuo automobilių kolonos) lenkimą, jis įsitikino, kad tai daryti saugu (D. N. jokių lenkti draudžiančių signalų nerodė, tarpas tarp jo ir sekančio važiuojančio automobilio buvo pakankamas, kad grįžti į savo eismo juostą). Nors D. N. automobilį lenkė kirsdamas ištisines kelio ženklinimo linijas, tai tiesioginių sąsajų su eismo įvykio kilimu neturi. Pastebėtina, kad aplenkęs D. N. vairuojamą automobilį į savo eismo juostą J. V. negrįžo, nors pagal D. N. ir A. N. parodymus tam buvo pakankamas tarpas. Jis nusprendė tęsti visos automobilių kolonos lenkimą, nors neabejotinai turėjo matyti, ypač atsižvelgus į tai, kad kaip akcentuoja nuteistasis, jis važiavo aukštesniu automobiliu – visureigiu, iš kurio matomumas yra geresnis, kad kolonoje važiuojantys automobiliai stabdo, kas rodo priekyje esant kliūtį. Nežiūrint to, jis, kaip to reikalauja KET 128 punktas, greičio nelėtino, automobilio nestabdė (pats ir I. V. to nenurodė, D. N. ir A. N. nenurodė, kad juos aplenkus būtų užsidegę „Audi Q7“ automobilio stabdžių žibintai), tęsė automobilių kolonos lenkimą, netgi viršydamas nustatytą leistiną greitį (kad greitis buvo viršytas pasisakyta 15 punkte). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad KET nedraudžia lenkti daugiau nei vieno automobilio vienu metu, tačiau kaip ir minėta, atlikdamas tokį manevrą vairuotojas turi būti itin atsargus, įvertintini ir atsižvelgti į visas kelyje esančias ar galinčias atsirasti kliūtis. Prieš lenkdamas automobilių koloną vairuotojas turi įsitikinti, kad visų priekyje važiuojančių transporto priemonių vairuotojai nerodo kairiojo posūkio signalo, pradėjęs lenkimo manevrą jis vėlgi privalo stebėti ar nei viena iš priekyje važiuojančių transporto priemonių nepradėjo rodyti kairiojo posūkio signalo. Tačiau nuteistasis J. V. šių veiksmų neatliko. Jau anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad J. J. iš anksto rodė kairiojo posūkio signalą, iš lėto stabdė automobilį, rikiavosi prie ašinės punktyrinės priešingų krypčių eismo juostas skiriančios juostos ir lėtai atliko posūkio į kairėje kelio pusėje esančią aikštelę manevrą, taigi šis jos manevras nebuvo atliktas staiga, netikėtai ir turėjo būti matomas J. V..

23. LTEC 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akte kategoriškai nustatyta, kad prieš eismo įvykį septynių kolonoje važiavusių transporto priemonių lenkimas automobiliu „Audi Q7“ buvo pradėtas iki automobilio „Toyota“ manevro į kairę pradžios. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu ekspertas V. P. šią išvadą patvirtino ir nurodė, kad „Toyota“ manevro pradžią laiko „Toyota“ įvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą momentą. Posūkio signalo jungimas nebuvo vertinamas, vertintas fizinis automobilio patekimas į priešpriešinę eismo juostą. Taigi ekspertizės akto išvados, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nepaneigia teismo išvados, kad J. V. pažeidė KET 136.2 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tiek paties nuteistojo J. V. parodymais, tiek ir liudytojų D. N., A. N. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis nustatyta, kad J. V. lenkimo manevrą pradėjo daryti daugiau kaip 400 metrų atstumu iki susidūrimo vietos. Taip pat nustatyta, kad „Toyota“ kairiojo posūkio manevras nebuvo staigus ir netikėtas. J. J. pradėjo rodyti kairiojo posūkio signalą, stabdyti automobilį likus apie 200 metrų iki antrojo įvažiavimo į poilsio aikštelę. Stabdoma buvo iš lėto, greitis buvo sumažintas iki minimalaus. Visi kolonoje važiavę automobiliai mažino greitį ir pagal liudytojų parodymus jie buvo aplenkti J. V. tik tada, kai pradėjo mažinti greitį. Nuteistasis J. V. teigė, kad jis prieš pradėdamas atlikti lenkimą įsitikino, kad priekyje važiuojantys automobiliai nerodo kairiojo posūkio signalo, tačiau teisėjų kolegija šiais jo parodymais netiki. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad nors J. V. ir važiavo kiek aukštesniu nei įprastas lengvasis automobilis automobiliu, tačiau visgi manyti, kad jis, važiuodamas už D. N. vairuojamo automobilio, kuris dar ir buvę kiek atsilikęs nuo priekyje važiavusios automobilių kolonos, galėjo matyti, ar šios kolonos, kurią ketino lenkti, priekyje važiuojantis automobilis „Toyota“ rodo ar ne kairiojo posūkio signalą, nėra pagrindo, kadangi net ir arčiau „Toyota“ važiavusių automobilių vairuotojai to nematė, ir tai yra visiškai suprantama, kadangi įprastai eisme puikiai matomi tik priekyje važiuojančio automobilio rodomi signalai ir atliekami manevrai, o toliau važiuojančių automobilių rodomus signalus, atliekamus manevrus užstoja priekyje važiuojantys automobiliai. D. N. nurodė, kad jis iki eismo įvykio nematė „Toyota“ automobilio ir to, ar buvo rodomas posūkio signalas. Priekyje savęs matė 2-3 automobilius, daugiau neįžiūrėjo. Kolonoje septintas ar aštuntas važiavęs automobilio „Subaru“ vairuotojas A. M. nurodė, kad kitiems automobiliams pradėjus stabdyti, stabdė ir jis, bet nematė dėl ko yra stabdoma, jam nebuvo matomas kolonos priekyje važiavęs automobilis ir tai, ar jis rodo kairiojo posūkio signalą. Nuo to momento, kai automobiliai stabdė, matė dvi mašinas į priekį. U. L. nurodė, kad kol „Toyota“ automobilis važiavo tiesiai, o nesuko į kairę, jo nematė, pamatė tik atliekant manevrą į kairę. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad J. V., prieš pradėdamas lenkimo manevrą (pirmojo – D. N. vairuojamo automobilio lenkimą), neabejotinai matė, kad priekyje važiuojantis D. N. vairuojamas automobilis nerodo kairiojo posūkio signalo, tačiau matyti kolonos priekyje važiuojančio automobilio rodomų signalų negalėjo ir nuspręsdamas lenkti visą automobilių koloną ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą neįsitikino, kad ir visi kiti priekyje važiuojančių automobilių vairuotojai nerodo kairiojo posūkio signalo. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog J. V. pažeidė KET 136.2 punkto reikalavimus.

24. Be to, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. V. važiuodamas priešpriešine eismo juosta turėjo ir galėjo matyti, kad kolonoje važiuojantys automobiliai stabdo, o kolonos priekyje važiuojantis automobilis yra įjungęs kairiojo posūkio signalą. Pastarajam aiškinant, kad jis tokių dalykų nematė, susidaro įspūdis, kad jis lenkimo metu savo dėmesį buvo nukreipęs nuo kelio, todėl ir nematė visiems kitiems tuo metu nurodytoje vietoje važiavusiems automobilių vairuotojams akivaizdžių dalykų – kad priekyje yra kliūtis ar kitoks pavojus, arba kad jo aiškinimas yra nenuoširdus, ir kad jis, matydamas lėtėjančius, stabdančius automobilius, priekyje važiuojančio automobilio rodomą kairiojo posūkio signalą, lengvabūdiškai tikėjosi, kad kairiojo posūkio signalą rodančio automobilio vairuotojas neatliks išvažiavimo iš kelio sukant į kairę manevro.

25. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė E. G. – G. paaiškino, kad saugaus eismo požiūriu, priekyje pamatęs kliūtį, automobilis turi stabdyti. Ekspertizės akte nurodyta, kad skaičiavimais nustatyta, jog didžiausiu leistinu eismo įvykio vietoje 90 km/h greičiu važiuojančio automobilio „Audi Q7“ užstabdymui (vairuotojo reakcijos laikas, stabdžių suveikimo laikas, lėtėjimo didėjimas) reikalingas apie 28,8 m atstumas, o stabdymui reikalingas apie 67,7 m atstumas. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad skaičiavimų rezultatai rodo, jog vykdant teismo nutartyje nurodytų septynių transporto priemonių kolonos lenkimą, priimant, kad kolonoje važiavusios transporto priemonės judėjimo greitį buvo sumažinusios iki 14 km/h, automobilis „Audi Q7“, važiuodamas tyrimo metu nustatytu 105 km/h greičiu, priešpriešine eismo juosta iki susidūrimo vietos nuvažiavo ne mažesnį kaip 114,4 m atstumą. Teismo posėdžio metu ekspertas V. P. paaiškino, kad tai kritinis atstumas. Tiek iš jo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, tiek ir ekspertizės akto išvadų matyti, kad jeigu kolonoje važiavusių automobilių greitis buvo didesnis nei 14 km/h, šis atstumas buvo dar didesnis. Pastebėtina, kad ekspertizės akte vertinimas buvo atliktas pagal tą momentą, kada „Toyota“ automobilis jau buvo įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad posūkio signalas ir stabdymas vyko iš anksto, o ekspertai, teikdami išvadas, kad J. V. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, į šias aplinkybes neatsižvelgė. Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegijos vertinimu, J. V., matydamas, kad jo ketinama lenkti kolona lėtėja, pradėjęs lenkimo manevrą iki susidūrimo vietos būdamas apie 400 metrų atstumu, važiuodamas neviršydamas leistino greičio, turėjo galimybę sustabdyti automobilį dar neprivažiavęs susidūrimo vietos. Tačiau nuteistasis J. V., neatsižvelgdamas į tai, kad automobilių kolona lėtėja, neįvertinęs to lėtėjimo priežasties, viršydamas leistiną greitį, lenkdamas net septynių automobilių koloną, kelyje atsiradus kliūčiai, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo, nors matydamas, kad visi priekyje važiuojantys automobiliai lėtėja, stabdo (objektyvių priežasčių to nematyti, nenustatyta), jis turėjo suvokti, kad tai vyksta ne šiaip sau, o kad priekyje yra kliūtis, ir lėtinti savo vairuojamo automobilio greitį arba stabdyti, baigti lenkimo manevrą, kaip kad to reikalauja KET 127 ir 128 punktų reikalavimai. Tačiau jis pasirinko priešingą veikimo variantą, viršydamas leistiną greitį, važiuodamas ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, tęsė kolonoje važiuojančių automobilių, kurie mažino greitį, kadangi priekyje važiavusi J. J., vairuojanti automobilį „Toyota“, įjungusi kairio posūkio signalą, ruošėsi sukti į kairę, lenkimą, laiku nenutraukė nesaugaus lenkimo manevro, nesustabdė vairuojamo automobilio, dėl ko atsitrenkė automobilio priekiu į ta pačia kryptimi važiavusio, su įjungtu kairio posūkio signalu išvažiavusiu į priešpriešinę eismo juostą, jau pradėjusiu išvažiuoti iš pagrindinio kelio į poilsio aikštelę, automobilio „Toyota“, vairuojamo J. J., kairę galinę dalį.

26. Apeliaciniame skunde, remiantis LTEC 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akto išvadomis, tvirtinama, kad byloje nustatyta, jog automobilio „Audi Q7“ vairuotojas lenkimo manevrą pradėjo iki automobilio „Toyota“ manevro į kairę pradžios ir kad automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas leistinu maksimaliu greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su išvažiavimo iš kelio manevrą į kairę vykdžiusiu automobiliu „Toyota“. Be to, visose šešiose LTEC ekspertizės aktuose kategoriškai nustatyta, jog pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga ir priežastis buvo saugaus eismo prasme nepriimtini automobilio „Toyota“ vairuotojos J. J. veiksmai, kuriais ji, vykdydama kairįjį posūkio manevrą ir iš kelio išvažiuodama į poilsio aikštelę sudarė neišvengiamą kliūtį lenkimo manevre priešpriešine eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Audi Q7“ judėjimui.

27. Šiame kontekste teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, kad priežastinis ryšis yra nusikaltimo sudėties požymis ir jo nustatymas yra tik teismo, o ne ekspertų kompetencija. Ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius – tik teismas. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Tik teismas turi kompetenciją veiką ir jos padarinius įvertinti teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismo kompetencija vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-187/2005, 2K-368/2012, 2K-398/2012). Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tai reiškia, kad vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti ne tik patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų išsamumas ir teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas, bet ir nustatoma, ar pateiktas išvadas patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

28. Minėtame ekspertizės akte, kaip ir ankstesniuose ekspertizės aktuose, išties konstatuota, kad techniniu požiūriu automobilio „Toyota“ vairuotojos J. J. veiksmai – vykdydama kairįjį posūkio manevrą ir iš kelio išvažiuodama į poilsio aikštelę sudarė neišvengiamą kliūtį lenkimo manevre priešpriešine eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Audi Q7“ judėjimui – turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu bei buvo pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje tyrimo metu nustatytu 105 km/h greičiu važiavusio automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas didžiausiu leistinu eismo įvykio vietoje 90 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su manevrą į kairę tyrimo metu nustatytu pastoviu 14 km/h greičiu vykdančiu automobiliu „Toyota“. Pastebėtina, kad iš esmės analogiška išvada, tik kitaip formuluojant, yra padaryta ir apelianto itin kritikuojamoje V. M. konsultacinėje išvadoje (7 t., b. l. 146-177). Taigi jo išvada iš esmės neprieštarauja LTEC ekspertizės akto išvadoms. Konsultacinėje išvadoje taip pat nurodyta, kad važiuojant 90 km/h greičiu eismo įvykio pasekmės būtų lengvesnės (teismo posėdžio metu V. M. patikslino, kad kalba tik apie automobilių apgadinimus), kas teisėjų kolegijos vertinimu, ir taip akivaizdu, tokioms išvadoms daryti nebūtina turėti specialių žinių.

29. Kalbant apie minėto 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akto išvadas, teisėjų kolegija pabrėžia, kad jos, kaip ir ankstesnių J. J. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje teiktų ekspertizės aktų išvados, yra sąlyginės, kadangi apie 105 km/h automobilio „Audi Q7“ greitis, ir apie 14 km/h „Toyota“ greitis nustatytas tik susidūrimo metu. Ekspertizės akte konstatuota, kad iš objektyvių duomenų negalima nustatyti, ar prieš kontaktą „Audi Q7“ buvo stabdomas ir kokį atstumą. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būti nustatyti „Toyota“ judėjimo trajektoriją, judėjimo režimą, t. y. ar prieš susidūrimą važiuota pastoviu ar kintančiu greičiu, ar prieš manevrą buvo sustota ir kur. Negalima atkurti tikslios „Toyota“ judėjimo trajektorijos iki susidūrimo su „Audi Q7“ vietos ir nustatyti greičio artėjant prie susidūrimo vietos bei greičio pokyčio, jei toks buvo. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti „Audi Q7“ judėjimo trajektoriją prieš eismo įvykį (manevro pradžios vietą ir atstumą, nuvažiuotą priešpriešiniam eismui skirta eismo juosta iki susidūrimo vietos). Dėl nurodytos priežasties bei nesant galimybės nustatyti „Toyota“ judėjimo trajektorijos ir režimo prieš susidūrimą vykdyto manevro metu, negalima tarpusavyje susieti transporto priemonių judėjimo ir nustatyti, kurioje tiksliai padėtyje kelyje buvo „Audi Q7“, automobiliui „Toyota“ manevro metu išvažiuojant į priešpriešiniam eismui skirtą kelio pusę. Minėtame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad jeigu automobiliu „Toyota“ po sustojimo iš padėties prie pat ašinės kelio linijos 2 m/s² pagreičiu buvo įsibėgėjama iki 14 km/h greičio, automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas didžiausiu leistinu eismo įvykio vietoje 90 km/h greičiu ir vairuojamo automobilio stabdymui reaguodamas automobilio „Toyota“ įvažiavimo į priešpriešiniam eismui skirtą eismo juostą momentu, turėjo techninę galimybę, stabdydamas automobilį „Audi Q7“, prie susidūrimo su automobiliu „Toyota“ vietos priartėti pastarajam suspėjus išvažiuoti iš automobilio „Audi Q7“ judėjimo juostos ir išvengti susidūrimo. Jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Toyota“, tai vairuotojo J. V. veiksmai – važiavo apie 105 km/h greičiu, viršydamas didžiausią leistiną eismo įvykio vietoje 90 km/h greitį ir dėl greičio viršijimo savalaikiai stabdydamas neteko galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Toyota“ – turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (11 t., b. l. 115-153).

30. Teisėjų kolegija pastebi, kad visos šios išvados pateiktos kaip atskaitos tašką imant momentą, kada automobilis „Toyota“ įvažiavo į priešpriešiniam eismui skirtą juostą, tuo tarpu nei kairiojo posūkio signalo rodymo, nei stabdymo pradžios momentai nebuvo vertinti, kadangi tokiems vertinimams ekspertai neturėjo objektyvių duomenų, o liudytojų parodymų vertinimas nepriklauso jų kompetencijai. Be to, ekspertas V. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis negali atsakyti, ar J. V. saugiai atliko manevrą, kadangi tai taip pat yra ne jo, o teismo kompetencija. Todėl besąlygiškai vadovautis LTEC 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akto išvadomis ir konstatuoti, kad J. V. nėra kaltas dėl eismo įvykio, nėra pagrindo. Darant teisines išvadas vertinama byloje esančių įrodymų visuma, o LTEC ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, taip pat kaip ir V. M. konsultacinės išvados. Kadangi, kaip jau minėta, LTEC 2021 m. gruodžio 17 d. ekspertizės akte nurodyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti „Audi Q7“ judėjimo trajektoriją prieš eismo įvykį (manevro pradžios vietą ir atstumą, nuvažiuotą priešpriešiniam eismui skirta eismo juosta iki susidūrimo vietos), o taip pat ir automobilio „Toyota“ judėjimo trajektorijos, prieš susidūrimą vykdytų manevrų, ir dėl to negalima tarpusavyje susieti transporto priemonių judėjimo ir nustatyti, kurioje tiksliai padėtyje kelyje buvo „Audi Q7“, automobiliui „Toyota“ manevro metu išvažiuojant į priešpriešiniam eismui skirtą kelio pusę, šioje dalyje itin svarbią reikšmę turi būtent liudytojų parodymų vertinimas, kadangi jie apibūdino svarbias iki susidūrimo buvusias aplinkybes.

31. Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama automobilio „Toyota“ vairuotojos J. J. veiksmų vertinimui. Teigiama, kad ji pažeidė KET 101 ir 157 punktų reikalavimus ir yra kalta dėl eismo įvykio. Teisėjų kolegija, pažymi, kad KET 157 punkto reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti, nes minėtas punktas nustato reikalavimus vairuotojams važiuojant per sankryžas. Šiuo atveju buvo atliekamas išvažiavimas iš kelio, kas beje, akcentuojama ir kitose apeliacinio skundo dalyse, tad KET 157 punkto nuostatos netaikomos.

32. KET 101 punkte numatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Nukentėjusioji J. J. aiškino, kad žiūrėjo į veidrodėlį prieš posūkio rodymą ir vėliau. Prieš pradedant rodyti posūkio signalą jos niekas nelenkė. Pradėdama posūkio manevrą, taip pat žiūrėjo, už jos važiavo daug mašinų, jokio į lenkimą išvažiavusi automobilio nematė, visi stabdė. Posūkio manevrą atliko lėtai. Sukdama į aikštelę žiūrėjo į priekį, o ne į šonus, nes žiūrėjo, kad įvažiuotų į kelią, vedantį į aikštelę. Darydama manevrą nematė „Audi“ automobilio. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą dėl nagrinėjamo eismo įvykio atlikęs liudytoju apklaustas tyrėjas A. N. aiškino, kad jis nustatė, jog automobilio „Toyota“ vairuotoja matė iš kolonos išvažiavusį ir į ją sugrįžusį „Renault“ automobilį, tačiau nematė „Audi Q7“ automobilio, kuris pravažiavo pasitraukus „Renault“ automobiliui, ką iš esmės patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įvertinus J. J. viso proceso metu duotus parodymus, matyti, kad ji niekada neminėjo, jog matė kokį nors iš kolonos išvažiavusį automobilį. Kadangi liudytojas A. N. negalėjo nurodyti, kuo remdamasis padarė paminėtą išvadą, jo tokie parodymai įrodomosios reikšmės neturi.

33. Nukentėjusysis V. J. nurodė, kad jie dar neįvažinėjo į aikštelę, bet posūkį žmona jau rodė, kai jis pasisuko ir pamatė, kad pilkas automobilis darė manevrą, bet grįžo atgal. Tada J. J. iš lėto suko į aikštelę ir kai mašina jau buvo skersai kelio, jis sukosi į dukrą, kad ją prižadinti ir pamatė priešpriešinėje eismo juostoje važiuojantį juodą automobilį. Liudytojas R. T., kaip ir minėta, paaiškino, kad važiavo paskui „Toyota“ automobilį. Nurodė, kad šis automobilis iš anksto rodė kairiojo posūkio signalą ir lėtino greitį, rikiavosi prie ašinės linijos. Kol vyko manevras, liudytojas tris kartus pažiūrėjo atgal, tarp pažiūrėjimų praėjo sekundė ar pusantros. Kai pirmą kartą pažiūrėjo atgal, „Toyota“ lėtino greitį, aikštelės dar nebuvo privažiavę. Kai mašina jau šiek tiek buvo išlindusi, jis vėl pažiūrėjo per veidrodėlį ir pamatė iš galo išsukantį ir bandantį daryti lenkimo manevrą šviesų automobilį, kuris iškart grįžo į automobilių eilę. Kai balta mašina pasitraukė, jis juodos mašinos iš karto nematė. Tuo metu „Toyota“ automobilis jau buvo išlindęs ir suko ir tada dar kartą trumpai žvilgtelėjęs pamatė juodą greitai važiuojantį automobilį, kuris trenkėsi į sukančio automobilio galą. Kuriuo momentu ir iš kur atsirado juodas automobilis, nežino, nematė, labai nustebo, iš kur jis atsirado. Nukentėjusioji aiškino, kad ji ne kartą pasižiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, matė, kad visi paskui važiuojantys automobiliai stabdo ir buvo įsitikinusi, kad jos niekas nelenkia. Iš paskos važiavęs liudytojas R. T., „Toyota“ automobiliui pradėjus lėtėti, žvilgčiojo į veidrodėlį, tačiau lenkiančio „Audi Q7“ automobilio taip pat nepastebėjo iki tol, kol šis neprisiartino prie jo automobilio. Tiesa, jis ir nukentėjusysis V. J. nurodė matę išsukusį į priešpriešinio eismo juostą šviesų automobilį, kurio J. J. taip pat nematė, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios teiginių, kad ji prieš išvažiuodama iš kelio įsitikino, kad tai daryti saugu. Liudytojas R. T. nurodė, kad tarp pažiūrėjimų praėjo sekundė ar pusantros, kas reiškia, kad aptariama situacija klostėsi labai greitai. Tai matyti ir iš A. N. ir D. N., kurie važiavo kiek atsilikę nuo kolonos, parodymų, kur jie nurodė, kad nuo momento kada juos aplenkė „Audi Q7“ automobilis iki kol įvyko eismo įvyko, tai buvo viskas labai greitai, vos ne kaip akimirksnis, sekundžių reikalas. Vertindama visą šią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad išsukimo iš kelio manevrą vykdantis vairuotojas turi stebėti ne tik vaizdą per galinio vaizdo veidrodėlius, bet ir žiūrėti į priekį, kad įvažiuotų būtent į išvažiavimo iš kelio keliuką, ką J. J. ir nurodė dariusi. Liudytojas R. T. taip pat nurodė, kad šviesų automobilį išsukantį pamatė, kai „Toyota“ jau buvo šiek tiek išlindusi. V. M. 2018 m. lapkričio 7 d. konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad automobiliui „Toyota“ kirtus ašinę liniją ir įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, šio automobilio vairuotoja galėjo nematyti galinio vaizdo veidrodėlyje jį lenkiančio automobilio (7 t., b. l. 146-170). Ekspertas V. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad galimybė matyti priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių. Jeigu automobilis nėra kairėje kraštinėje padėtyje, už jo yra transporto priemonės, kurios gali užstoti kas vyksta priešpriešinėje eismo juostoje, reikia tiksliai žinoti, kaip buvo vykdomas „Toyota“ manevras ir jeigu manevro metu „Toyota“ sukasi ir iki manevro yra išilgai kelio, tai stebėjimo zona yra išilgai kelio per veidrodėlį. Pasisukus ta zona veidrodėlyje irgi su automobiliu sukasi, tada kelias neapžvelgiamas. Tad šis eksperto V. P. paaiškinimas iš esmės neprieštarauja ir V. M. konsultacinei išvadai, kad J. J. pasisukusi galėjo nebematyti, kas vyksta priešpriešinėje eismo juostoje. Pastebėtina, kad ir R. T. „Audi Q7“ automobilį pamatė tik, kai „Toyota“ jau buvo pasisukusi, o kai lenkimo manevrui į priešpriešinę eismo juostą buvo išvažiavęs baltas (nustatyta, kad tai „Renault“) automobilis, „Audi Q7“ automobilio nematė ir R. T.. Kadangi priepriešine eismo juosta važiuojančio „Audi Q7“ automobilio jie nematė, nors abu aiškino, kad žiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlius, galima daryti išvadą, kad tam įtakos galėjo turėti kolonoje važiavusių automobilių išsidėstymas.

34. Dėl kaltinimo pažeidus KET 101 punkto reikalavimus J. J. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris yra įsiteisėjęs. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje ir Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 23 d. nutartyje, kuria paliktas nepakeistas J. J. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatuota, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neginčytiną išvadą, kad J. J. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Atsižvelgdama, į tai, kas aukščiau paminėta, šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti kitokių išvadų. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad J. J. šioje situacijoje taip pat pritrūko atidumo ir dėmesingumo, ji pasikliovė tik per galinio vaizdo veidrodėlius matytu vaizdu, kad iš paskos važiuojančios transporto priemonės stabdo, niekas nevykdo lenkimo manevro, o pradėjusi išsukimo iš kelio manevrą dar kartą nepažiūrėjo į priešpriešinę eismo juostą, pasukdama galvą, tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad byloje esančioje situacijoje ji turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai suprantama, kad priekyje, pavyzdžiui, pačios pirmos važiuojančios transporto priemonės vairuotojas, ypač tas, kuris lėtėja ir rodo posūkio signalą, negali numatyti, kad iš kolonos (šiuo atveju 7 automobilių) galo išvažiavęs automobilis vykdys visos automobilių kolonos lenkimą, o ne atskirų kolonoje važiuojančių automobilių lenkimą. Kaip ir konstatuota J. J. atžvilgiu priimtame išteisinamajame nuosprendyje, ji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad viršydamas saugų ir leistiną greitį J. V. vairuojamas „Audi Q7“ automobilis staiga išnirs iš automobilių kolonos galo, pradės lenkti greitį mažinančią ir stabdančią visą automobilių koloną, kurios priekyje jos vairuojamas automobilis su įjungtu kairiojo posūkio signalu, jau buvo pradėjęs išvažiuoti iš pagrindinio kelio į poilsio aikštelę.

35. Tad šiuo atveju nors ir ekspertizės aktu nustatyta, kad techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas didžiausiu leistinu eismo įvykio vietoje 90 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su manevrą į kairę pastoviu 14 km/h greičiu vykdančiu automobiliu „Toyota“, tačiau pažymėtina, kad net ir nustačius, jog asmuo konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę, susiklostė dėl jo padarytų KET pažeidimų, ši aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Šiuo atveju nors J. J., atlikdama kairiojo posūkio manevrą ir išvažiuodama iš kelio, nedavė kelio priešpriešine eismo juosta važiavusiam ir ne mažiau kaip 7 automobilius lenkusiam J. V. vairuojamam automobiliui, ir taip sudarė jam neišvengiamą kliūtį, ši aplinkybė nepaneigia nei J. V. kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių. Šiuo atveju būtent J. V. padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Jeigu J. V. prieš pradėdamas ir tęsdamas kolonos lenkimo manevrą būtų įsitikinęs, kad kolonos priekyje važiuojantis automobilis nerodo kairiojo posūkio signalo, o pradėjęs kolonos lenkimą, pamatęs, kad priekyje važiuojančių automobilių vairuotojai stabdo transporto priemones, kas neabejotinai rodo kelyje esant kliūtį ar kitokį pavojų, būtų neviršijęs leistino greičio ir laiku stabdęs savo vairuojamą automobilį, nutraukęs lenkimo manevrą, būtų išvengęs eismo įvykio, dėl kurio metu patirtų sužalojimų vėliau ligoninėje mirė automobilio „Toyota“ keleivė mažametė K. J.. Taigi kolegija konstatuoja, kad J. V. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, todėl J. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl paskirtos bausmės

36. Nukentėjusiosios J. J. atstovas ir nukentėjusysis V. J. apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteistajam J. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, teigia, kad nuteistajam paskirta bausmė netinkamai individualizuota.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

38. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pažymima, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

39. BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą skiriama laivės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. V. paskyrė šiek tiek mažesnę nei sankcijos vidurkis – laisvės atėmimo 3 metams bausmę. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryta neatsargi nusikalstama veika. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad J. V. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnamečių vaikų. Įvertinta ir tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo, kuomet dar nebuvo pareikštas įtarimas, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2020 m. spalio 15 d. penkis kartus baustas administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą, duomenų, kad nuo įtarimo pareiškimo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo būtų padaręs naujų administracinių nusižengimų, nėra. Nutarimų dėl pripažinimo kaltu padarius administracinius nusižengimus J. V. neskundė, jie yra įsiteisėję, tad manyti, kad juos galėjo padaryti J. V. priklausančiu automobiliu besinaudoję asmenys, kaip kad akcentavo gynėjas baigiamojoje kalboje, nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat atsižvelgė ir į proceso trukmę. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios J. J. atstovo apeliacinio skundo argumentu, kad procesas tiesiogiai J. V. atžvilgiu išties netruko ilgai, kadangi prieš tai kaltinimai buvo pareikšti nukentėjusiajai J. J., tačiau nuo nusikalstamos veikos padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praėjo beveik aštuoneri metai ir neabejotina, kad ir J. V., būdamas eismo įvykio dalyviu, per šį laikotarpį patyrė netikrumo jausmą dėl savo ateities ir ši aplinkybė taip pat turi būti vertinama skiriant bausmę. Taigi įvertinus visas šias aplinkybes, pagrįstai nuspręsta nuteistajam paskirti šiek tiek mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamasis įstatymas neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį. Nurodant, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą (BK 61 straipsnio 2 dalis). Baudžiamuoju įstatymu nurodant bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio, reguliuojama bausmės dydžio skaičiavimo metodika, o ne nustatoma bausmės dydžio taisyklė. Todėl vien aplinkybė, kad nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tai vertinant kartu su visuma kitų nustatytų svarbių aplinkybių (nuteistojo veiką ir asmenybę charakterizuojančiomis ir pan.), savaime nesuponuoja, kad jam besąlygiškai turi būti paskirta sankcijos vidurkiui lygi ar griežtesnė laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į visas aplinkybes, jas vertindamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, skiriant joms vienodą dėmesį ir nė vienos iš jų nelaikant dominuojančia ar išskirtine. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į teismo aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nelaikytina aiškiai per švelni, ar per griežta (kaip kad teigiama nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje). Nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Todėl apeliantų prašymai griežtinti nuteistajam paskirtą bausmę atmestini.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino

40. Įvertinus tai, kad J. V. šį neatsargų nusikaltimą padarė būdamas neteistas, apylinkės teismas pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas padaręs išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti netaikant realaus bausmės vykdymo bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą J. V. atidėjo, skirdamas įpareigojimus. Apeliaciniuose skunduose šis pirmosios instancijos teismo sprendimas neginčijamas, tačiau nesutinkama su teismo nustatytu bausmės vykdymo atidėjimo terminu, prašoma nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti maksimaliam įstatyme numatytam terminui – trejų metų laikotarpiui.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę, parenkant bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmę, nustatydamas tik šio termino ribas – nuo 1 iki 3 metų. Teismų praktikoje bausmės vykdymo atidėjimo terminas paprastai priklauso nuo skiriamos bausmės dydžio, padaryto nusikaltimo bei kilusių padarinių sunkumo, galimybės pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus. Nagrinėjamoje byloje 1 metams 6 mėnesiams atidėdamas J. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas šio sprendimo iš esmės nemotyvavo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios aptartos šios nutarties 39 punkte, neturi pagrindo kitaip įvertinti minėtų aplinkybių ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu bausmės vykdymo atidėjimo terminu, kuris yra proporcingas ir adekvatus tiek padarytos nusikalstamos veikos mastui, padarytos žalos dydžiui, tiek J. V. asmenybę apibūdinančioms aplinkybėms.

Dėl prašymų skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą atlyginti padarytą žalą

42. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės nurodytos BK 67 straipsnio 2 dalyje, viena iš jų yra turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas (4 punktas), tačiau nenurodytas neturtinės žalos atlyginimas. Pagal savo paskirtį ir turinį neturtinės žalos atlyginimas yra artima turtinės žalos atlyginimui ar pašalinimui, todėl galėtų būti laikoma baudžiamojo poveikio priemone. BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus (IX) nuostatų. Taigi baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, dėl to gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios nustatytos BK 67 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-693/2019, 2K-135-693/2019, 2K-289-693/2019).

43. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo J. V. nukentėjusiesiems priteistas tik neturtinės žalos atlyginimas, nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo įpareigoti nuteistąjį per vienerius metus atlyginti padarytą žalą, kadangi baudžiamasis įstatymas nenumato tokios rūšies baudžiamojo poveikio priemonės. Šis įpareigojimas negali būti skiriamas ir kaip BK 75 straipsnyje numatyta kita (be šio straipsnio 5 dalyje nustatytų 11 pareigų) pareiga, kuri skiriama teismo nuožiūra ar proceso dalyvių prašymu ir gali turėti teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 75 straipsnio 6 dalies nuostatas teismas gali paskirti ir kitą pareigą, nei nurodytos BK 75 straipsnio 5 dalyje, tačiau negali paskirti neturtinės žalos atlyginimo, nes pagal savo paskirtį ir turinį ji laikytina baudžiamojo poveikio priemone, nes nukreipta ne į galimą teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135-693/2019).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise

44. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios J. J. atstovas ir nukentėjusysis V. J. prašo pailginti nuteistajam J. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti (kelių) transporto priemones terminą iki trejų metų, nes, jų nuomone, J. V. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti (kelių) transporto priemones vieneriems metams yra per švelni.

45. Kaip minėta, BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018).

46. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija) teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki trejų metų. Šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra dveji metai. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas, tinkamai neįvertinęs visų aplinkybių, skyrė per švelnią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise minimaliam laikotarpiui – 1 metams. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus ir ištyrusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog šie apeliacinių skundų argumentai iš dalies pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai neįvertino aplinkybių, reikšmingų skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, visumos, todėl nustatė aiškiai per trumpą šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

47. Iš teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose matyti, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat, sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-644/2012, 2K-252-677/2015). Šiurkščiu pripažintinas toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris padarytas sąmoningai pažeidžiant Kelių eismo taisykles arba pažeidžiant jas dėl didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017).

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad J. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, jo nusikalstamais veiksmais sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės – eismo įvykio metu žuvo mažametis vaikas, veika buvo padaryta dėl neatsargumo, kad J. V. anksčiau nebuvo teistas, kad už nustatyto greičio viršijimą baustas ir po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau kad būtų daręs naujus administracinius nusižengimus po įtarimo pareiškimo, duomenų nėra, baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą nustatė minimaliam įstatyme numatytam laikotarpiui – 1 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino J. V. padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, jo požiūrį į padarytą nusikaltimą, o taip pat neteisingai įvertino J. V. asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumą. Byloje nustatyta, kad eismo įvykį, kurio metu žuvo mažametis vaikas ir buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. J. sveikata, J. V. sukėlė pažeisdamas eilę KET reikalavimų. Dėl eismo įvykio savo kaltės neįžvelgė, kaltino nukentėjusiąją J. J., teikdamas paaiškinimus klaidino teismą. Kad jis savo daromų KET pažeidimų nevertina kritiškai, atsispindi ir iš nuteistojo baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų. Pastebėtina, kad nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje net atsispindi pozicija, kad jis nustatyto greičio viršijimo (šiuo atveju 15 km/h) net nevertina kaip pavojingo nusižengimo, nepagrįstai teigdamas, kad net 20 km/h greičio viršijimas yra toleruojamas policijos pareigūnų, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai prieštarauja įstatymo leidėjo valiai, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią atsakomybę už greičio viršijimą ją diferencijuojant pagal tai, kiek km/h buvo viršytas greitis (o asmuo pagal ANK 416 straipsnį baudžiamas ir už nustatyto greičio viršijimą iki 10 km/h), pabrėžė greičio viršijimo, akivaizdžiai keliančio pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, pavojingumą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Po aptariamos nusikalstamos veikos padarymą jis administracine tvarka už nustatyto greičio viršijimą, kas taip pat buvo viena iš aptariamo eismo įvykio priežasčių, baustas penkis kartus. Apie tai, kad nėra pagrindo manyti, jog J. V. nubaustas administracine tvarka nepagrįstai, pasisakyta 39 punkte. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, jog J. V. būdingas nepakankamai atsakingas požiūris į visuomenėje priimtinas ir nusistovėjusias elgesio taisykles, konkrečiai – kelių eismo saugumo taisykles. Jis yra linkęs pažeisti KET reikalavimus asmuo. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta minimalaus dydžio baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, formuoja nebaudžiamumą už padarytą nors ir neatsargią, bet pavojingą nusikalstamą veiką.

49. Nagrinėjamu atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas J. V. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – kad jis vairuodamas transporto priemones neviršytų leistino greičio, atlikdamas manevrus kelyje, elgtųsi atsargiai ir atsakingai, bei nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslams pasiekti teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas 1 metams yra nepakankamas, neproporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms ir turi būti pailgintas iki įstatyme numatyto šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkio – 2 metų. Dar labiau pailginti J. V. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, kaip tuo apeliaciniu skundu prašė nukentėjusieji, nėra pagrindo, nes dar ilgesnis šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas būtų neproporcingas padarytai veikai, kadangi nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas blaivus, o ilgesnis uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminas teismų praktikoje paprastai skiriamas asmenims, kurie kelių transporto priemones vairavo ir BK 281 straipsnio numatytas nusikalstamas veikas padarė būdami neblaivūs.

50. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bei skirdamas nuteistajam J. V. baudžiamojo poveikio priemonę, nustatė nepagrįstai trumpą, neatitinkantį nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumo ir jo padarytos veikos pavojingumo, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Dėl šių aplinkybių nukentėjusiosios J. J. atstovo ir nukentėjusiojo V. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl neturtinės žalos dydžio

51. Nukentėjusieji J. J. ir V. J. nesutinka ir su jiems priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigia, jog dėl mažametės dukters praradimo neturtinės žalos įvertinimas kiekvienam iš jų po 25 700 eurų negali būti adekvati kompensacija už iki šiol tebepatiriamus išgyvenimus, itin didelį dvasinį skausmą, su mažamete dukra juos siejo itin glaudūs emociniai ryšiai, ilgam laikui buvo sutrikdytas nukentėjusiųjų gyvenimas, iki šiol jaučiamas sielvartas dėl dukters žūties, be to, teisingumo šioje byloje teko laukti aštuonerius metus, J. J. net pati buvo teisiama dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, todėl prašoma priteisti J. J. 72 750 eurų, o V. J. 72 500 eurų suma, jų nuomone, yra proporcinga ir teisinga.

52. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015).

54. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalis vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė – neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl sukeltų eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės, suvienodinti teismų praktiką priteistinos neturtinės žalos dydžio prasme iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems (tėvui / motinai) priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja apytiksliai nuo 2 900 Eur iki maždaug 30 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose 2K-541-511/2015, 2K-86-699/2017, 2K-294-303/2018, 2K-54-628/2021, 2K-119-303/2021). Kita vertus, teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, nebūna identiškos.

55. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį turi būti įvertintas ir nukentėjusiųjų skaičius ir bendra jiems atlygintina pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-119-303/2021).

56. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas J. J. ir V. J. priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė, jog jie eismo įvykio metu neteko pirmagimės, tuo metu buvusios vienintelės, vos dešimties metų dukters, su kuria juos siejo itin artimi šilti santykiai, bendras laiko leidimas, gyvenimas kartu. Dėl dukters netekties jie neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, itin neigiamus išgyvenimus. Ši netektis turės įtakos visam jų gyvenimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, tai, kad jis yra sveikas, darbingas, į tai, kad buvo padarytas neatsargus nusikaltimas. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl žuvusiosios tėvų, su kuriais tokio amžiaus (10 metų) vaiką siejo glaudus ryšys, dvasinio skausmo, sielvarto, kitų skausmingų dvasinių išgyvenimų. Kiekvieną artimo asmens, kai šiuos asmenis siejo glaudūs santykiai, netektį lydi labai sudėtingi, gilūs ir sunkūs išgyvenimai. Netekę artimojo, šiuo atveju mažamečio vaiko, nukentėjusieji neteko su juo siejamų planų, galimybės turėti ir vystyti šeimos teisinius santykius, jų sąlygojamus artimus ryšius. Nėra abejonės, jog žuvusio vaiko tėvai ir toliau patiria liūdesį, netekties kančią.

57. Visgi šioje situacijoje reikia atsižvelgti ir į nukentėjusiosios J. J. veiksmus eismo įvykio metu. Nors nustatyta, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo J. V. padaryti KET pažeidimai, įtakos eismo įvykio kilimui turėjo ir automobilio „Toyota“ vairuotojos nukentėjusiosios J. J. veiksmai. Atliekant išvažiavimo iš kelio sukant į kairę manevrą, jai pritrūko dėmesingumo. Pasikliaudama per galinio vaizdo veidrodėlius matytu vaizdu (nėra lenkiančių automobilių, visi paskui važiuojantys automobiliai lėtėja, stabdo, reaguodami į jos iš anksto rodomą kairiojo posūkio signalą, automobilio stabdymą), jau pasisukusi posūkio manevrui, ji visgi dar kartą nepažiūrėjo, jei vaizdas per galinio vaizdo veidrodėlius jau buvo pasisukęs, pasukdama galvą į šoną, kad įsitikinti, ar tikrai nepasikeitė už jos automobilio kelyje buvusi situacija. Nors šis jos veiksmas nepripažintas būtinąja eismo įvykio padarinių sąlyga, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, į šią aplinkybę privalu atsižvelgti.

58. Dar vienas kriterijus, kuris nėra išsamiai aptartas skundžiame nuosprendyje, žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, analizuojant žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kartu ir priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi būti vertinama tai, fizinis ar juridinis asmuo atsako už padarytą žalą. Šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas iš fizinio asmens – nuteistojo. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad J. V. turtinė padėtis būtų bloga. Jis yra dar pakankamai jauno amžiaus, išsilavinęs, darbingas ir dirbantis net keliose darbovietėse asmuo, tačiau taip pat turi išlaikyti ir savo šeimą, nepilnamečius vaikus. Šiame kontekste pažymėtina, kad abiem šalims yra svarbus teismo sprendimo įvykdymo veiksmingumas, kai įvertinamas žalą padariusio asmens pajėgumas išmokėti, teismo vertinimu, teisingą piniginę kompensaciją už kitam asmeniui suteiktą dvasinį ir fizinį skausmą. Šiuo atveju įvertinama priteisiamos kompensacijos dydžio realaus gavimo, išieškojimo iš atsakovo tikimybė ir nustatoma tokia piniginė kompensacija už neturtinę žalą, kuri pasiektų nukentėjusįjį per protingą terminą ir būtų jam aktuali, suteiktų realią galimybę ja pasinaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010). Be to, neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis – kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.

59. Apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, įskaitant ir tas, kurios nebuvo vertintos pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dviem nukentėjusiesiems – žuvusios mažametės K. J. tėvams iš viso 51 500 Eur (neskaitant iš draudimo bendrovės priteistų 5 000 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti, yra teisinga ir atitinkanti protingumo kriterijus, nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, nuteistojo galimybes atlyginti tokio dydžio žalą. Taigi, įvertinus neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių visumą, tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinius skundus dėl didesnės neturtinės žalos priteisimo nėra jokio pagrindo. Kadangi nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nereiškė reikalavimų dėl neturtinės žalos dydžio, o tik baigiamųjų kalbų metu išdėstė poziciją, kad nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažesnis, teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos, kad baudžiamoji byla nagrinėjama tik apeliacinio skundo ribose, neturi teisinio pagrindo vertinti, ar nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis nėra per didelis.

60. Pagrindo didinti neturtinės žalos dydį nesudaro ir nukentėjusiosios J. J. atstovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, susijusi su proceso trukme. Faktas, kad nukentėjusiesiems teisingumo šioje byloje reikėjo laukti aštuonerius metus, kad J. J. pačiai teko būti teisiamai dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, yra sąlygotas ne J. V., o teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes didinti iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

61. Nukentėjusysis V. J. prašo iš nuteistojo J. V. priteisti 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (16 t., b. l. 73-74).

62. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

63. Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo, nukentėjusiosios J. J. atstovo ir nukentėjusiojo V. J. apeliacinius skundus. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusysis turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiojo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, dėstė poziciją apeliaciniuose skunduose išdėstytais klausimais. Atsižvelgiant į nukentėjusiajam suteiktų paslaugų pobūdį ir mastą, nagrinėjamos bylos specifiką, nurodyto dydžio išlaidos nelaikytinos per didelėmis, todėl priteistinos iš nuteistojo.

64. Kadangi nuteistojo J. V. atžvilgiu paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, nėra pagrindo tenkinti jo gynėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš valstybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo J. V. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios J. J. atstovo advokato Lino Kuprusevičiaus ir nukentėjusiojo V. J. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. liepos 25 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam J. V. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą pailginti iki 2 (dvejų) metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo J. V. nukentėjusiajam V. J. 300 Eur (tris šimtus eurų) jo patirtų apeliacinės instancijos teisme išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.