Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui R. K. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovės priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

Sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė „Ergo Insurance“ SE, veikiantis per „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialą, 2020 m. kovo 20 d. gyventojų turto ir asmens civilinės atsakomybės draudimo liudijimo Nr. 710-301-55814 pagrindu laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2021 m. balandžio 9 d. apdraudė draudėjui A. D. priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) Ieškovės apdraustas butas 2020 m. gruodžio 9 d. buvo aplietas vandeniu ir jam padaryta žalos. Dėl padarytos žalos ieškovė 2021 m. sausio 20 d. išmokėjo draudėjui A. D. 3177,51 Eur draudimo išmoką ir dėl šios žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovui R. K., kaip į už žalą atsakingą asmenį – buto, esančio (duomenys neskelbtini) iš kurio, ieškovės teigimu, išsiliejo vanduo, savininką. Atsakovas minėtą butą paveldėjo iš savo mamos.

Dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojamas draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad subrogacijos institutas skirtas tam, kad, pirma, užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, kas šiam išmokėta nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

Taigi subrogacija užtikrina, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-690-415/2015; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 15 punktas).

CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės.

Civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris taikomas ir tuomet, kai žalą patyręs asmuo įgyvendina reikalavimo teisę į atsakingą už padarytą žalą asmenį ir, jei žalos atsiradimo faktas pripažintas draudžiamuoju įvykiu, taip pat į draudiką pagal jo prisiimtą draudimo riziką. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad tarp šalių nėra ginčo, jog įvykio metu būtent atsakovo motinai priklausančiame bute buvo užliejimo vandeniu kilmės šaltinis, t. y. kad dėl užliejimo trečiojo asmens turtui buvo padaryta žala, tačiau apeliantas nesutinka, jog padaryta tokio dydžio žala, kokią priteisė pirmosios instancijos teismas.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008). Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų neteko, nes tuo atveju, jei atlyginama daugiau, nei padaryta žalos, reiškia, jog nukentėjusysis nepagrįstai praturtėjo. Taigi, visiškas nuostolių atlyginimo principas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų jam nepadarius žalos, o iš žalą padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos.

Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti. Nustačius tokius faktus, draudikas netenka teisės išsiieškoti be teisėto pagrindo išmokėtą draudimo išmokos dalį iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).

Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Taigi, pagal CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Todėl sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).

Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai civilinėje byloje yra viena iš įstatymo nustatytų įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis), tačiau vertinant šalių paaiškinimus turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalys yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl jų paaiškinimai turi būti teismo pasverti, turi būti įvertinta, ar jie nuoseklūs ir patikimi, ar juos pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsakovas nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu, t.y., kad jam kyla atsakomybė atlyginti už butui dėl užliejimo atsiradusią žalą, savo atsikirtimus grindė iš esmės tik savo svarstymais ir prielaidomis apie galimai ištekėjusį vandens kiekį, jo poveikį grindims, nors paties atsakovo įvykio metu ir iškart po jo vietoje nebuvo.

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė byloje įrodė, visas tris civilinei atsakomybei kilti reikalingas sąlygas: žalą, neteisėtus atsakovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, todėl atsakovui kyla pareiga atlyginti dėl užliejimo atsiradusią žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, įvertino įrodymų visumą, juos susiejo tarpusavyje. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi atsakovas, skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka nedaro neteisėto ir nepagrįsto.

Dėl termino palikėjo kreditoriams pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams

CK 5.63 straipsnio nuostatos reglamentuoja palikėjo kreditorių teisių įgyvendinimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimas, laikantis CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos ir terminų, yra būtina jų teises nukreipti savo reikalavimus į palikėjo įpėdinius įgyvendinimo ir tenkinimo sąlyga.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai. Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau, nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). CK 5.63 straipsnyje įtvirtintoms kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo procedūroms atliekant įpėdinių informavimo apie palikėjo skolas bei civilinių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo užtikrinimo funkcijas, jų tinkamą įgyvendinimą lemia ne informacijos pateikimo forma, o šios informacijos turinys bei jos pateikimas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

Kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, taip pat yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009).

Byloje kilo ginčas, ar ieškovė tinkamai pareiškė turtines pretenzijas mirusiosios B. K. įpėdiniams. Ieškovės teigimu, situacija, kuomet mirusiosios B. K. buto pašto dėžutėje palikta ieškovės pretenzija dėl žalos atlyginimo, laikytina tinkamu įpėdinio informavimu apie ieškovės kreditorinį reikalavimą.

Kadangi B. K. mirė (duomenys neskelbtini)., ieškovė, kaip mirusiosios kreditorius, reikalavimą jos įpėdiniams turėjo pareikšti iki 2021 m. balandžio 4 d. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2021 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini)., kuris priklausė atsakovo motinai B. K., mirusiai (duomenys neskelbtini)., paštu neregistruota siunta išsiuntė pretenziją (21 b.l.), kuri adresuota abstrakčiai būsto savininkui ir joje nurodyta, kad draudimo įmonė kompensavo nuostolius, kuriuos patyrė draudėjas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vieno laiško – pretenzijos - neregistruota siunta išsiuntimas nelaikytinas tinkamu įpėdinių informavimu apie kreditorinį reikalavimą. Atsakovas R. K. po motinos mirties palikimą priėmė 2021 m. balandžio 19 d., tai reiškia, kad iki palikimo priėmimo momento, jis nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas, todėl net neturėjo įstatyminės teisės visa apimtimi disponuoti motinos turtu, tame tarpe ir tikrinti buto pašto dėžutės, kas reiškia, kad neturėjo galimybės būti tinkamai informuotas apie pašto dėžutėje paliktą ieškovės pretenziją iki palikimo priėmimo momento.

Ieškovė, pasirinkdama pretenziją siųsti neregistruota pašto siunta (tai reiškia, kad ji pasirinko nebūti informuojama apie siuntos neįteikimą/įteikimą), pati prisiėmė riziką dėl galimo jos neįteikimo. Ieškovei, kaip juridiniam asmeniui ir ilgamečiam draudimo paslaugų tiekėjui, taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo, organizuotumo standartai. Juridinis asmuo turėtų taip organizuoti darbą, pasitelkti tokius išteklius, kad sugebėtų tinkamai ir laiku suvaldyti, administruoti visas žalas, kad nepraleistų įstatymais reglamentuotų procesinių terminų juridiškai reikšmingiems veiksmams atlikti. Būtent ieškovės veiklos pobūdis lemia jos pareigą rūpintis tinkamu informavimų apie ieškovės pretenzijas dėl žalos išieškojimo, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, net ir sužinojus faktą apie palikėjo mirtį. Ieškovė, įvykus draudiminiam įvykiui, ir siekdama nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka bei teikdama pretenziją, turėjo visas galimybes patikrinti turto savininką registre, sužinoti apie turto savininkės mirties faktą ir per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą imtis priemonių apie tinkamą reikalavimo pareiškimą būsimiems įpėdiniams, t.y. pranešti tokiu būdu, kad įpėdiniui dar iki palikimo priėmimo momento būtų aiškiai pasiekiama informacija apie kreditorinius reikalavimus. Ieškovė nurodė, kad netikrino registro, nes žinojo buto adresą, negavo laiško, kad siunta neįteikta, antrą pretenziją siųsti po pusės metų yra įprasta įmonės praktika, kas rodo, kad būtent ieškovė, kaip kreditorius, buvo procese pasyvi, nesirūpino būti pati informuota apie pirmosios pretenzijos įteikimą, jos neįteikimo priežastis, turėdama galimybę netikrino registro duomenų. Pretenzijos išsiuntimas neregistruota siunta mirusiajai priklausiusio buto adresu, kuomet įpėdiniai iki palikimo priėmimo momento dar net negali tuo turtu disponuoti, negali būti laikytinas tinkamu kreditorinio reikalavimu pareiškimu įpėdiniams.

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas, mirus motinai, buvo pasyvus ir nesirūpino paveldėtu turtu, nes pareiga šiuo turtu rūpintis atsakovui atsirado tik jam priėmimus palikimą, t.y. jau praėjus trims mėnesiams, per kurį kreditorius turėjo pareigą pareikšti reikalavimus įpėdiniams. Vien aplinkybė, kad atsakovui žinomas buvo buto apliejimo faktas dar jo motinai esant gyvai, savaime nesuponuoja išvados, kad jis turėjo žinoti ir apie iš to kilsiančias ieškovės pretenzijas ir, tuo labiau, šių pretenzijų apimtis. Aplinkybė, kad atsakovas pašto dėžutę patikrino tik praėjus trims mėnesiams po palikimo priėmimo, šiuo atveju neturi reikšmės, nes kreditorius turėjo pareigą tinkamai įpėdinius informuoti dar iki palikimo priėmimo momento. Sutiktina ir su apelianto skunde nurodytu argumentu, kad 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. pradžioje galiojo judėjimo ribojimai tarp savivaldybių dėl COVID-19 pandemijos (kas buvo žinoma ir ieškovei), tad atsakovo deklaruotai gyvenamajai vietai esant (duomenys neskelbtini), jam buvo apskritai apsunkintos galimybės judėti tarp savivaldybių ir kokiu nors būdu rūpintis mirusios motinos turtu iki palikimo priėmimo.

CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi šiuo atveju, būtent ieškovė, tvirtindama, kad įpėdiniui (atsakovui) buvo tinkamai pranešta apie kreditorinį reikalavimą, turi įrodyti šias aplinkybes. Tad sutiktina su apelianto argumentais, kad ieškovė neįrodė, kad tinkamai ir būsimam įpėdiniui aiškiai pasiekiamai būtų informavusi apie savo kreditorinį reikalavimą, todėl konstatuotina, kad ieškovė praleido CK 5.63 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neteikė prašymo dėl šio termino atnaujinimo, laikydama, kad apie kreditorinius reikalavimus pranešė tinkamai. Konstatavus, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą ir ieškovei neprašant termino atnaujinti bei nenurodžius jokių priežasčių, dėl kurių praleistas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti, nesudarė pagrindo byloje ir spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, ar įpėdinis jau yra priėmęs palikimą, teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl termino kreditorių reikalavimams pareikšti praleidimo padarinių. Tais atvejais, kai po palikimo priėmimo kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, siekia įgyvendinti savo reikalavimą iš paveldėto turto, o palikimą priėmęs įpėdinis su kreditoriaus reikalavimu nesutinka, teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, turi įvertinti ne tik termino praleidimo priežasčių svarumą, bet ir padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų atnaujintas (pvz., įvertinti, ar palikimą sudarantis turtas yra išlikęs ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014). Įpėdiniams priėmus palikimą, susiformuoja nauji nuosavybės teisiniai santykiai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių stabilumo užtikrinimas turi būti derinamas su kreditorių teisių apsauga.

Aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintu reglamentavimu siekiama įpėdinių ir palikėjo kreditorių interesų derinimo, kuris įgyvendinamas apsaugant įpėdinius nuo neapibrėžtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, bet kartu ir suteikiant tam tikras įstatymo nurodytas garantijas tiems kreditoriams, kurie per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą negalėjo pareikšti reikalavimų dėl svarbių priežasčių. Šios garantijos užtikrina kreditorių teisę kreiptis į teismą dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, tačiau teismas gali šį terminą atnaujinti tik tuo atveju, kai jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Taigi, įstatymų leidėjas prioritetą teikia civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui ir šie prioritetai užtikrinami nurodytoje teisės normoje įtvirtinant trejų metų terminą, kuris yra naikinamojo pobūdžio.

Įstatymai nedetalizuoja „svarbios priežasties“ sąvokos, todėl kokios priežastys laikytinos pateisinančiomis termino praleidimą, formuojamos teismų praktikoje. Sprendžiant, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, vertintinas svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdis: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-701/2015).

Byloje nustačius, kad ieškovė praleido trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti, neteikiant reikalavimo dėl šio termino pratęsimo, įvertinus pačios ieškovės aplaidumą siekiant laiku ir tinkamai sužinoti duomenis apie buto savininkės mirtį, bei tinkamais būdais informuoti įpėdinius apie reikalavimą, kas vertintina kaip svarbių priežasčių pratęsti praleistą terminą, nebuvimas, laikytina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti ir dėl pagrindo atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, todėl ieškinys atmestinas, kreditoriui praleidus įstatymo nustatytą terminą pareikti kreditorinius reikalavimus įpėdiniams ir nesant pagrindo šio termino atnaujinti.

Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Šie nurodyti pažeidimai sąlygojo netinkamą materialinės teisės normų taikymą, todėl apylinkės teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškovės ieškinį atmesti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje nustatyta, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (65, 98 b.l.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 71,86 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai 12,68 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistina 500,00 Eur (100 procentų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje teismas patyrė 12,68 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1-2 dalys).

Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančio 2022 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovė į valstybės biudžetą sumokėjo 71,00 Eur žyminį mokestį už teismui teikiamą apeliacinį skundą, taip pat patyrė 700,00 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, todėl ši suma priteistina atsakovui iš ieškovės, iš viso 771,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Atsakovo R. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, atsakovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą valstybės naudai 12,68 Eur (dvylika eurų 68 centus) teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą 771,00 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt vieną eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.