Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-813-210/2018

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-12-11
Bylos Nr.: e2A-813-210/2018
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Simonaitienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Atsakovas: V. R.
Ieškovas: R. B.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-813-210/2018Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00651-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; (S) 2.4.2.13.; 2.4.2.12.2.; 2.6.37.; 2.6.17.; 3.3.1.20.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-95-6471/2017 pagal ieškovo R. B. patikslintą ieškinį atsakovei V. R. dėl vienbučio gyvenamojo namo pripažinimo bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, ½ dalies atidalijimo ir kompensacijos pinigais priteisimo ir atsakovės V. R. priešieškinį ieškovui dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. B. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lAl/b, ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. priklauso lygiomis dalimis bendrosios nuosavybės teise; atidalyti ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. po ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos, unikalus Nr. , pažymėjimas plane lAl/b, esančios adresu: (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės 39700,00 Eur kompensacijos ieškovo naudai už atidalytą ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos, nustatant, kad po atidalijimo visas vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba nuosavybės teise atitenka atsakovei; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai pastarojo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakove pradėjo bendrauti 2004 metų gegužės mėnesį ir jau tų pačių metų vasarą tapo sugyventiniais bei pradėjo planuoti bendrą ateitį. Nuosavo gyvenamojo būsto tuo metu neturėjo nei ieškovas, nei atsakovė, tačiau atsakovei priklausė tuščias žemės sklypas, 0,5 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys neturėjo santaupų, tačiau ieškovas dirbo ir turėjo darbinių pajamų, todėl atsakovė pasiūlė ieškovui pradėti bendrai statyti gyvenamąjį namą atsakovei priklausančiame minėtame sklype. Šalys susitarė, jog visas bendrai sukurtas turtas ir žemės sklypas priklausys lygiomis dalimis, taip pat šalys ketino susituokti ar kaip nors kitaip įteisinti savo bendrą gyvenimą, kadangi buvo tikri dėl savo santykių ilgalaikiškumo. Iš ieškovo R. B. pajamų (uždarbio) buvo pradėti pasiruošimai namo statybai – 2005-04-04 įregistruotas V. R. ūkininko ūkis, pradėtas jungti prie atsakovės sklypo vandentiekis, sutarta dėl elektros energijos tiekimo sąlygų. Ieškovas 2005-05-05 pardavė savo pirmos santuokos metu įsigytą buto dalį ir už ją gavo 35028,00 Lt (10144,81 Eur), taip pat 2005-06-01 pardavė turėtą automobilį ir už jį gavo 7000,00 Lt (2027,34 Eur) (nors pirkimo pardavimo sutartyje įrašyta 3000,00 Lt). Visą šią gautą už parduotą turtą sumą ieškovas investavo į namo statybą bei sklypo pagerinimus. Kadangi sklypas priklausė atsakovei, visi prašomi leidimai, suderinimai bei visi mokėjimai buvo atliekami V. R. vardu. Daliai darbų atlikti, t. y. sienoms mūryti, stogui uždengti, grindims betonuoti, durims ir langams įstatyti ieškovas samdė darbininkus, nesudarydamas jokių sutarčių, už atliktus darbus darbininkams mokėjo grynaisiais pinigais iš savo uždirbamų lėšų. Statant namą pagal savo galimybes dalyvavo ir atsakovė, t. y. tinkavo, glaistė bei dažė sienas. Šalys name realiai pradėjo gyventi 2008 metų rudenį. Nuo to laiko namas dar buvo ilgą laiką įrenginėjamas, jame sustatyti baldai bei buitinė technika. Kai namas buvo pastatytas ir galutinai įrengtas, ieškovas 2013 metų vasarą pradėjo domėtis namo įregistravimu. Atsakovė vis tikindavo, kad namas dar neįregistruotas, kadangi trūksta tam tikrų dokumentų, įvairiai išsisukinėdavo, taip pat pradėjo teigti, jog ieškovui nieko nepriklauso ir jis nieko negaus. Ieškovas 2014-01-08 kreipėsi teisinės pagalbos ir derybų keliu buvo pasiektas susitarimas su atsakove (pasirašyta Sutartis), jog pastatas – ūkininko sodyba, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lAl/b, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), pastatytas žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas šalių drauge, t. y. abiem šalim įdedant į pastato statybą savo asmenines lėšas bei savo darbą. Po Sutarties pasirašymo atsakovė ieškovui pareiškė, jog ieškovui ½ dalis yra per didelė, bei tokio susitarimo kol kas nevykdys bei bandys svarstyti galimybę dėl kitokių nuosavybės proporcijų. Ieškovas su atsakovės priešieškiniu nesutiko nurodydamas, kad jokios žodinės panaudos sutarties nesudarinėjo ir neketino, kadangi pats asmeniškai, savo rankomis ir savo lėšomis pastatė namą iš kurio dabar atsakovė ketina jį iškeldinti. Kadangi ieškovas yra įsitikinęs, jog namas nėra asmeninė V. R. nuosavybė, todėl nesutinka būti iškeldintas iš bendrosios nuosavybės teise abiem šalim priklausančio namo.

3. Atsakovė V. R. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad šioje byloje esminę reikšmę turi šalių investicijos į namą, dėl to yra ginčas, todėl ieškovas privalo įrodyti investicijas tam, kad būtų pripažinta bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovo pateikiama 2014-01-15 sutartis dėl pastato padalijimo lygiomis dalimis yra niekinė ir negaliojanti, be to, ieškovas smurtaudamas darė spaudimą atsakovei pasirašyti šią sutartį. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad būtent jis mokėjo už namo statybos darbus ir priemones. Atsakovė neneigia, kad ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, tam tikra apimtimi minimaliai prisidėjo prie statybų darbų, bet pažymi, kad ieškovo prisidėjimo apimtis yra aiškiai per maža, kad būtų galima pripažinti, jog buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė. Prie namo statybų prisidėjo beveik išimtinai atsakovė ir namo statybos darbai buvo vykdomi jos iniciatyva bei lėšomis.

4. Pateiktu priešieškiniu atsakovė teismo prašė iškeldinti ieškovą R. B. su visais jam priklausančiais daiktais iš V. R. asmenine nuosavybės teise priklausančio pastato ūkininko sodybos, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad į sodybą ieškovą įsileido gyventi kaip sugyventinį, tačiau pastarasis pradėjo naudoti prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą, įžeidinėti, piktnaudžiauti alkoholiu, gyvenimas kartu tapo neįmanomas. 2013-12-25 ieškovas, būdamas neblaivus, naudojo prieš ją fizinį smurtą, buvo iškviesta policija. Po šio smurto jos atžvilgiu atsakovė pareikalavo ieškovo išsikelti iš jai nuosavybės tiese priklausančių patalpų. Po šio smurtinio epizodo jis grįžo gyventi pas savo mamą, tačiau 2014 m. sausio pradžioje jis atvyko į jos namus, grasindamas susidoroti (nušauti, pasmaugti, susprogdinti). Po šio karto atsakovė dar kartą pareikalavo atlaisvinti jai asmenine nuosavybės teise priklausančias patalpas ir išsikeldinti. Nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2015-11-12 ieškovas namuose negyveno, tačiau be jos leidimo lankydavosi ir smurtaudavo, grasindamas susidoroti. Neapsikentusi tokio elgesio 2015-11-21 bendrosios pagalbos telefonu iškvietė policiją, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nors, kaip minėta, tarp jų neterminuota panaudos sutartis buvo nutraukta 2014-03-24, tačiau 2016-01-19 raštišku pranešimu dar sykį primigtinai buvo pareikalauta išsikeldinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Pripažino, kad vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. priklauso lygiomis dalimis (po ½ dalį) bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atidalijo ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. po ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir priteisė iš atsakovės 39700,00 Eur dydžio kompensaciją ieškovo naudai už atidalytą ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos bei nustatė, kad po atidalijimo visas vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba nuosavybės teise atitenka atsakovei. Priteisė iš atsakovės V. R. ieškovui R. B. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės V. R. 812,00 Eur žyminio mokesčio ir 6,14 Eur pašto išlaidų valstybei.

6. Byloje esantys įrodymai teismui patvirtino, kad namą – ūkininko sodybą šalys statė savo jėgomis, darbu, su didele atsakovės tėvo J. L. R. pagalba, taip pat samdant kitus asmenis. Teismas nesutiko, kad ieškovo indėlis į namo statybas buvo minimalus ar kad jis tik prisidėjo prie namo statymo, todėl pripažino, kad šalys po lygiai prisidėjo prie ūkininko sodybos statybos ir įrengimo. Teismas sprendė, kad 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam, taip pat ieškovui paskirta 25 MGL (3125,00 Lt) bauda ir kitos ieškovo išlaidos (atstovavimui, vaiko išlaikymui ir pan.) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas ne itin galėjo prisidėti prie namo statybų finansiškai ar kad tai sudaro pagrindą teigti, kad jo indėlis buvo mažesnis nei atsakovės.

7. 2014-01-15 sutartį dėl pastato padalijimo lygiomis dalimis teismas vertino kaip šalių susitarimą ateityje sudaryti atitinkamus susitarimus bei atlikti veiksmus, siekiant nusistatyti šalių bendrą dalinę nuosavybę (po ½ dalį ūkininko sodybos). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas atsakovę apsvaigino, nuodijo, klaidino ir pan. Teismas nepripažino, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, nes šalys gyveno kaip sugyventiniai, namą statė kartu, vedė bendrą ūkį. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise ir atidalijo ieškovui R. B. ir atsakovei V. R. po ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei priteisė iš atsakovės 39700,00 Eur kompensaciją ieškovo naudai už atidalytą ½ dalį vienbučio gyvenamojo pastato – ūkininko sodybos, nustatant, kad po atidalijimo visas vienbutis gyvenamasis pastatas – ūkininko sodyba nuosavybės teise atitenka atsakovei.

8. Nustatęs, kad ūkininko sodybą šalys statė kartu, ir pripažinęs, kad šis turtas šalims priklauso lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsižvelgęs į tai, kad panaudos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, ieškovas ūkininko sodyboje šiuo metu negyvena ir neketina gyventi ateityje, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovą iškeldinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė V. R. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. vasario 27 d. sprendimą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantės teigimu, sprendimas, kuriuo ginčo pastatas dalijamas į dvi dalis, yra akivaizdžiai neobjektyvus ir neteisingas, nes jungtinėje veikloje, kaip nustatė pats teismas, aktyviai dalyvavo atsakovės tėvas ir atsakovės giminaičiai. Vadovaujantis jungtinės veiklos taisyklėmis, vertinant jos dalyvių indėlį į sukuriamą turtą, didžiausia pastato dalis turi būti priskirta atsakovės tėvui, o pastatas negali būti dalinamas tik į dvi lygias dalis, t. y. tik ieškovui ir atsakovei. Jokio konkretaus jungtinės veiklos dalyvio konkretaus indėlio į pastato statybas nei finansine, nei procentine, nei jokia kita išraiška teismas nenustatinėjo, o sprendime vertindamas atsakovės tėvo ir sūnaus indėlį į pastato statybas, nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Todėl, apeliantės įsitikinimu, tokiu atveju turėjo būti ne du, o keturi jungtinės veiklos dalyviai.

9.2. Teismas apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie atsakovės pateiktus įrodymus apie jos indėlį į pastato statybas. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovė niekada nei raštu, nei žodžiu nebuvo išreiškusi siekio įgyti tik dalinės nuosavybės teises į pastatą. Priešingai, įrodymų visuma atskleidžia, kad atsakovė turėjo tikslą viena, be jokių kitų asmenų, įgyti nuosavybės teises į namų valdą. Apeliantės teigimu, teismas privalėjo vertinti bendras jungtinės veiklos sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje: įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias; įgūdžius; dalykinę reputaciją; dalykinius ryšius. Teismas nevertino atsakovės pateiktų sąskaitų, kvitų, patvirtinančių jos indėlį į pastatą, pagal kuriuos atsakovė sumokėjo 7 796,57 Lt, t. y. 2 258,04 Eur, o atsakovės tėvas J. L. R. į namą investavo mažiausiai 9 048,44 Lt, t. y. 2 620,61 Eur. Todėl, apeliantės nuomone, teismas nevertino esminių byloje esančių įrodymų, neatskleidė bylos esmės. Teismas neįsigilino į ieškovo pateiktų jo piniginius įnašus neva patvirtinančių įrodymų turinį, netinkamai ir neobjektyviai juos vertino ir nepagrįstai nusprendė, jog remiantis pateiktais kvitais ir sąskaitomis galima daryti išvadą, jog ieškovo indėlis į pastatą buvo lygus atsakovės indėliui.

9.3. Teismas ieškovo liudytojų parodymams dėl namo statybos darbų atlikimo nepagrįstai suteikė tokią pačią reikšmę kaip rašytiniams įrodymams. Nė vienas iš ieškovo kviestų liudytojų taip ir negalėjo įvardyti jokių konkrečių sumų, kurias tariamai jiems už atliktus darbus sumokėjo ieškovas. Be to, ieškovas nepateikė jokių šių liudytojų išrašytų sąskaitų faktūrų, licencijų, deklaracijų ar kitų dokumentų, kaip rašytinių įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti ar patikrinti atliktų darbų mastą.

9.4. Vertinant tai, kad ieškovas pateikė teismui tik vieną sąskaitą, kurioje jis nurodomas kaip pirkėjas, 362,40 Lt sumos, akivaizdu, jog ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, kokio dydžio santaupas ieškovas investavo į namo statybą. Teismo išvadą, kad ieškovas galėjo investuoti į pastato statybas 2005 metais, paneigia VMI pateikta ieškovo 2005 metų turto deklaracija. Apeliantė įsitikinusi, jog teismas šiuo atveju padarė akivaizdžią objektyvaus įrodymų vertinimo klaidą. Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad ieškovo įsipareigojimai atlyginti žalą nukentėjusiajam, sumokėti baudą valstybei, išlaidos atstovavimui bylose, įsipareigojimai vaiko išlaikymui ir pan., nepaneigia ieškovo didelio prisidėjimo prie namo statybų finansiškai. Ieškovas nuo 2004 iki 2009 metų turėjo mažiausiai 37 212,50 Lt netipinių, nekasdienių išlaidų, kurioms apmokėti jis neturėjo nuolatinių pajamų, vadinasi, tam naudojo savo santaupas, taigi iš ieškovo 2005 metų turėtų 38 028,00 Lt santaupų liko tik 815,50 Lt, todėl ieškovas realiai negalėjo skirti nei visos 38 028,00 Lt sumos pastato statybai, nei kokios žymesnės šios sumos dalies. Statybų metų ieškovas piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus, dėl to prarado nuolatines pajamas, tai visiškai atėmė realias jo galimybes prisidėti prie statybų, todėl akivaizdu, kad būtent atsakovė laikotarpiu nuo 2004 iki 2011 metų buvo vienintelis ir lemiamas pastato statybų dalyvis, dėl kurios turto indėlio, finansinio indėlio, asmeninio darbo, jos tėvo esminės paramos, artimųjų giminaičių paramos ir buvo sukurtas ginčo pastatas.

9.5. Teismas nepagrįstai 2014-01-15 sutartį vertino kaip patvirtinančią ieškovo ir atsakovės ketinimus pasidalyti pastatą lygiomis dalimis. Tokioms sutartims yra nustatyta privaloma notarinė forma, todėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Teismas nenagrinėjo sutarties teisinės prigimties, nepateikė jos teisinio kvalifikavimo, bet to, sudarant sutartį yra akivaizdus atsakovės valios trūkumas. Iš ieškovo asmenybę charakterizuojančių faktų matyti, kad ieškovas dėl priklausomybės nuo alkoholio faktiškai negalėjo stipriai prisidėti prie pastato statybų, o dėl jo polinkio meluoti ir iškreipti faktus turi būti abejojama jo teiginiais ir įrodymų interpretavimu.

9.6. Teismas, netinkamai ir klaidingai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, nepagrįstai nusprendė atmesti atsakovės priešieškinį.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. B. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovas 2005-05-05 pardavė savo pirmos santuokos metu įsigytą buto dalį ir už ją gavo 35028,00 Lt (10144,81Eeur), taip pat 2005-06-01 pardavė turėtą automobilį ir už jį gavo 7000,00 Lt (2027,34 Eur) ir visą šią gautą sumą už parduotą turtą ieškovas investavo į ginčo namo statybą. Taip yra pateikti 12 mokėjimo dokumentų bendros 26156,82 Lt arba 7575,54 Eur sumos, 4 mokėjimo dokumentais 2005-07-05, 2005-07-15, 2005-07-16 ir 2005-07-16 buvo nupirkta statybinių prekių už 17411 Lt sumą. Atsakovė V. R. jokių santaupų tuo metu neturėjo, taip pat nepateikė jokių dokumentų dėl disponavimo tokiomis didelėmis sumomis, todėl akivaizdu, jog visos statybinės prekės buvo pirktos tik už R. B. asmenines lėšas. 2005-04-22 PVM sąskaitoje faktūroje, kurią pateikė atsakovė, neįvardytas pirkėjas įsigyjant 150 lapų cinkuotos skardos, tačiau 300 kv. m. stogo dangos pirko atsakovės tėvas J. R. būtent savo namui, kuris yra gretimame sklype, bei kurio plotas yra maždaug dvigubai didesnis nei šalių bendrai pastatyto namo plotas. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl jos sūnaus T. R., nes šalims pradėjus jungtinę veiklą ir statant namą sūnus buvo nepilnametis, todėl nei pinigais, nei darbu prie bendro daikto sukūrimo neprisidėjo. Ieškovas nesutinka, kad bendrai sukurtas daiktas – vienbutis namas tarp šalių turėtų būti dalijamas kitomis proporcijomis nei po ½.

10.2. Apie nekilnojamojo daikto realiai bendrą sukūrimą patvirtina ir 2014-01-15 šalių pasirašyta sutartis. Šalys buvo susitarusios, jog sutartyje įtvirtintas nuostatas sieks įteisinti, t. y. padalyti ir užregistruoti atitinkamas nuosavybės teises atitinkamose valstybinėse institucijose. Apeliantės kėslus pasisavinti R. B. dalį bendrai sukurtame daikte patvirtina ir jos pateiktas priešieškinys dėl ieškovo iškeldinimo, bei jos iniciatyva Vilniaus AVPK Vilniaus rajono PK pradėtasis ikiteisminis tyrimas, kuris yra nutrauktas.

10.3. Liudytojų parodymai yra savarankiška įrodinėjimo priemonė, todėl ieškovas dar kartą patvirtina, kad J. R. tikrai dažnai lankėsi statybose, stebėjo, duodavo patarimų, tačiau tai nereiškia, kad jis vadovavo statyboms ar jas finansavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Byloje kilo ginčas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo, kuomet artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę, bendrai tvarkę reikalus, nesusituokę asmenys įgijo bendrosios nuosavybės teisę į turtą, kuris registruotas vieno jų vardu.

12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

13. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6. 969 straipsnio 1 dalis). Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Taigi pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; kt.). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

14. Kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo ūkininko sodybos įgijimo metu šalys ne tik gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, bet ir lygiomis dalimis prisidėjo prie to turto sukūrimo, pripažino ieškovo asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį šio turto.

16. Pirmiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje įtvirtinta, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankama prielaida pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nagrinėjamu atveju ieškovui iškėlus bylą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo su atsakove, ginčo turte pagal paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas privalėjo šį faktą įrodyti. Byloje nustatyta, kad nuo 2004 metų, po klasės susitikimo, ieškovas su apeliante palaikė artimus santykius, pradėjo planuoti bendrą ateitį kartu, siekė bendro tikslo – sukurti nekilnojamąjį turtą, jame gyventi, susitvarkyti savo buitį. Byloje nustatyta, kad šalys dešimt metų bendrai gyveno ir vedė bendrą ūkį, abu siekė pastatyti namą panaudojant tam bendras lėšas, todėl 2005 metais šalys atsakovei priklausančiame žemės sklype pradėjo statyti gyvenamąjį pastatą – ūkininko sodybą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įregistruotą atsakovės vardu). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nurodė įrodymų visumą, kurią vadovaujasi nustatydamas tam tikras aplinkybes, aptarė įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apeliantės naudai, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas įrodymus ištyrė nevisapusiškai ir neišsamiai ar įvertino juos neteisingai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė ir ieškovas, ilgą laiką gyvendami kartu nesusituokę, turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, t. y. šalys jungtine veikla siekė sukurti bendrą nuosavybės objektą – ginčo ūkininko sodybą (namą) – jungtinės veiklos pagrindu (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).

17. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad 2014-01-15 sutartis dėl pastato pasidalijimo lygiomis dalimis patvirtina ieškovo ir atsakovės ketinimus pasidalyti pastatą lygiomis dalimis. Byloje pateikta 2014-01-15 šalių rašytinė sutartis dėl ginčo pastato padalinimo lygiomis dalimis, kuria susitarta ateityje sudaryti atitinkamus susitarimus bei atlikti veiksmus, siekiant nusistatyti šalių bendrą dalinę nuosavybę (po ½ dalį ūkininko sodybos) (1 t., b. l. 11–12). Nors apeliantė tvirtina, kad sudarydama šį susitarimą buvo apsvaiginta, jos pačios pripažinta, kad 2014-01-15 sutartį pasirašė būdama prastos sveikatos būklės ir dėl to vartojo vaistus. Teismo vertinimu, apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas atsakovę apsvaigino, nuodijo, klaidino ir pan., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sudarant sutartį egzistavo akivaizdus atsakovės valios trūkumas.

18. Neteisi apeliantė teigdama, kad 2014-01-15 šalių rašytinei sutarčiai dėl pastato pasidalijimo lygiomis dalimis yra nustatyta privaloma notarinė forma, o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Visų pirma, pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalį, notarine forma, be kitų nustatytų atvejų, turi būti sudaromos tokios sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą. Taigi, 2014-01-15 šalių sutarčiai CK 1. 74 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos. Antra, priešingai, nei teigia apeliantė, jungtinės veiklos pagrindu sudaromam atskiram bendro pobūdžio susitarimui dėl bendrosios dalinės nekilnojamojo daikto nuosavybės pasidalijimo notarinė forma nėra privaloma. Šis aiškinimas koreliuoja su įstatymo leidėjo valia, kad sutarčiai dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sudaryti nėra privaloma rašytinė ar notarinė forma, todėl 2014-01-15 šalių rašytinis susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo per se (pats savaime) nedaro šios sutarties negaliojančia.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad jokio konkretaus jungtinės veiklos dalyvio konkretaus indėlio į pastato statybas nei finansine, nei procentine, nei jokia kita išraiška teismas nenustatinėjo, o sprendime vertindamas atsakovės tėvo ir sūnaus indėlį į pastato statybas, nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apeliantės teigimu, vertinant jos dalyvių indėlį į sukuriamą turtą, didžiausia pastato dalis turi būti priskirta atsakovės tėvui, o pastatas negali būti dalijamas tik į dvi lygias dalis, todėl turėjo būti ne du, o keturi jungtinės veiklos dalyviai. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

20.Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, konstatuojamas tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio konkretaus sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo taikymo galimybę, yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2013).

22. Šioje byloje ginčo objektas yra turto, sukurto jungtinės veiklos pagrindu, pripažinimas bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimas. Ginčo šalys – ieškovas ir apeliantė yra artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę, bendrai tvarkę reikalus, nesusituokę asmenys. Teisėjų kolegija vertindama apeliantės argumentus dėl jos tėvo ir sūnaus indėlio į pastato statybas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovės tėvo ir sūnaus siekį sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, sprendimu nėra pasisakoma dėl šių asmenų teisių ir pareigų, jokių reikalavimų šioje byloje šie asmenys nekelia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo išsprendimas neturi įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės skundžiamas teismo sprendimas negali turėti įtakos minėtų asmenų teisėms ir pareigoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

23. Apeliantė nesutikdama su teismo išvada, kad ieškovo indėlis į pastatą buvo lygus atsakovės indėliui, teigia, kad teismas detaliai nevertino atsakovės ir jos tėvo indėlio į pastatą, o ieškovo liudytojų parodymams dėl namo statybos darbų atlikimo nepagrįstai suteikė tokią pačią reikšmę kaip rašytiniams įrodymams.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos bendro tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6. 970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.

25. Preziumuojama, kad partnerių įnašai į bendrąją dalinę nuosavybę yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 9.970 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys rašytinės jungtinės veiklos sutarties nėra sudarę ir dėl įnašų vertės nėra susitarę, o 2014-01-15 rašytine sutartimi pripažino abiejų šalių bendrą dalinę nuosavybę. Minėta, kad asmens nuosavybės teisės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo dalyvavimą lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, bendro ūkio tvarkymą. Nagrinėjamo ginčo aspektu svarbios yra aplinkybės, kad statant namą dirbo tiek ieškovas, tiek atsakovė, itin daug prisidėjo atsakovės tėvas, taip pat atsakovės giminaičiai, ieškovo samdyti asmenys, taip pat atsakovės tėvo samdytas asmuo. Apeliantė sudarė prijungimo prie elektros tinklų sutartis, elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis, rūpinosi pastato projektavimu, nes ūkininko sodyba buvo statoma jos žemės sklype. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjančio teismo išvada namą – ūkininko sodybą šalys statė savo jėgomis, darbu, su didele atsakovės tėvo J. L. R. pagalba, taip pat samdant kitus asmenis, tačiau tai neleidžia pripažinti, kad ieškovo indėlio į namo statybas nebuvo ar jis buvo minimalus.

26. Ieškovas pats atliko, organizavo ir prižiūrėjo statybos etapus. Kaip liudytojai byloje apklausti V. K., T. A., P. K. patvirtino, kad už atliktus darbus (statybinių medžiagų vežimą) mokėdavo ieškovas, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad nurodyti įrodymai patvirtina didelius ieškovo mokėjimus už statybines medžiagas, darbininkams. Byloje nustatyta, kad 2005 metais ieškovas pardavęs savo turėtą buto dalį, gavo 35 028,00 Lt, o už transporto priemonę – 3000,00 Lt (1 t. b. l. 15–16). Sąskaitos išrašas patvirtina, kad gautos lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms, įrenginiams, baldams įsigyti (1 t., b. l. 28–31, 2 t., 107–115 ). Be to, statybos metu ieškovas disponavo pajamomis (t. 2. b. l. 120–128, 132–135). Teismui nekyla abejonių ir dėl to, kad atsakovė 2 258,04 Eur suma, o jos tėvas J. L. R. 2 620,61 Eur suma finansiškai prisidėjo prie namo statybų (3 t. 3b. l. 102–112), tačiau tai nepatvirtina atsakovės nurodomos aplinkybės, kad būtent atsakovė laikotarpiu nuo 2004 iki 2011 metų buvo vienintelė pastato statybų dalyvė, dėl kurios turto indėlio, finansinio indėlio, asmeninio darbo, jos tėvo esminės paramos, artimųjų giminaičių paramos ir buvo sukurtas ginčo pastatas. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad vienoks ar kitoks šalies aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai).

27. Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad į bendrai sukurtą turtą vienas iš jų būtų prisidėjęs daug didesne dalimi, nei kitas, taip pat pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo kiekvienas iš jų, todėl preziumuojama, kad abiejų šalių įnašai į ginčo turtą buvo lygūs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, nustatydamas, kad bendraturčių dalys yra lygios. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta partnerių lygių dalių įnašų prezumpcija, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai nustatė, kad šalių dalis kuriant bendrą dalinę nuosavybę sudaro po ½ dalį. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CK 6. 970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija byloje liko nepaneigta. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliantės abejonės dėl ieškovo įsipareigojimų atlyginti žalą nukentėjusiajam, sumokėti baudą valstybei, atstovavimo išlaidų bylose, įsipareigojimo vaiko išlaikymui ir pan. nepaneigia, kad namas tarp šalių turėtų būti dalijamas kitomis proporcijomis nei po ½.

28. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str. 2 d.). Ieškovas pareikštame ieškinyje prašė namų valdą natūra prašė priteisti atsakovei, o ieškovui iš jos priteisti kompensaciją pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas yra atsakovės asmeninė nuosavybė, o šalims bendrąja daline nuosavybe priklauso ūkininko sodybą (namas), teismas pagrįstai pastatą natūra priteisė atsakovei, įpareigojant ją sumokėti kompensaciją pinigais ieškovui. Apeliantė namų valdos vertės skundžiamame sprendime nekvestionuoja, kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės bei proceso teisės normas, įvertino atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis patyrė 300 Eur advokato išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės jo naudai priteistina 300 Eur suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Danutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė