Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-13-245/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-30
Bylos Nr.: 1A-13-245/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-72-1-00191-2014-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Dargužis, Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
Nukentėjusysis: S. K., E. K.
Nuteistasis: A. S.
Advokatai: Gintas Matulevičius, Arnoldas Blaževičius

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-245/2019Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00191-2014-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

(S)Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Mariui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Linai Eviltienei,nuteistojo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,nukentėjusiajai S. K.,

nukentėjusiųjų S. K. ir E. K. atstovei advokatei I. L., nukentėjusiojo E. K. atstovui advokatui Gintui Matulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S., nukentėjusiųjų E. K., E. K. ir S. K. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu A. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui.

Iš AB ,,L. D.“ E. K. priteista 3 279,83 Eur turtinės ir 3 400 Eur neturtinės žalos, S. K. – 179,39 Eur turtinės ir 350 Eur neturtinės žalos, J. B. – 850 Eur neturtinės žalos, E. K. – 283,71 Eur turtinės ir 350 Eur neturtinės žalos, D. K. – 50 Eur neturtinės žalos.

Iš A. S. priteista: 16 600 Eur neturtinės žalos E. K., 1 650 Eur neturtinės žalos S. K., 4 150 Eur neturtinės žalos J. B., 1 650 Eur neturtinės žalos E. K., 150 Eur neturtinės žalos D. K..

Likusioje dalyje E. K., S. K., E. K. ir D. K. ieškiniai atmesti.

D. K. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, klausimą dėl šio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš A. S. priteista 1 200 Eur proceso išlaidų E. K., 300 Eur proceso išlaidų S. K., 669,61 Eur proceso išlaidų E. K., 350 Eur proceso išlaidų D. K..

Civiliniam ieškiniui užtikrinti 2017 m. liepos 21 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas dalinis laikinas nuosavybės teisių apribojimas (indentifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) apribojant A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) turtą - 25/229 dalis 9,1600 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, paliktas galioti iki nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymo, apribojimo apimtis sumažinta iki 24 200 Eur.

Civiliniam ieškiniui užtikrinti, 2017 m. liepos 24 d., 2017 m. rugsėjo 27 d. ir 2017 m. spalio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimis taikytas visiškas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (indentifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) apribojant A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančias pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitose, 152 454,76 Eur (vieno šimto penkiasdešimt dviejų tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt keturių eurų 76 centų) sumai uždraudžiant jas valdyti, naudoti ir jomis disponuoti, taikomas ir visoms piniginėms lėšoms, esančioms ir būsiančioms AB „S.“ banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymo, apribojimo apimtis sumažinta iki 24 200 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 13 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 6-ajame kilometre, vairuodamas automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas link (duomenys neskelbtini), pažeidė 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, 101 punktą, įpareigojantį vairuotoją prieš keičiant važiavimo kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams bei Kelių eismo taisyklių 3 priedo Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos 1.1 punktą, draudžiantį siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta ir šią liniją kirsti, būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta 2,41 promilės etilo alkoholio koncentracija, prieš keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir jis nekliudys kitiems eismo dalyviams, siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože, kirto šią liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą prieš artėjantį, link (duomenys neskelbtini) važiavusį E. K. vairuojamą automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip vairuotojui sudarė neprognozuojamą pavojingą kliūtį, dėl ko E. K., vengdamas akivaizdžios grėsmės savo ir keleivės E. K. gyvybei bei sveikatai, siekdamas išvengti susidūrimo, įvažiavo į tuo metu laisvą priešpriešinio eismo juostą, kur, staiga neprognozuotai į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviui J. B. ir automobilio ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivei E. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o automobilio ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui E. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismas priimdamas 2018 m. balandžio 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, jog A. S., 2014 m. birželio 13 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 6-ame kilometre, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A4“,važiuodamas link (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, 101 punktą, įpareigojantį vairuotoją prieš keičiant važiavimo kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams bei Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.1 punktą, draudžiantį siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta ir šią liniją kirsti, ir būtent šie Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusiu eismo įvykiu, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų J. B. ir E. K. sveikata bei nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. K. sveikata. Teismas pripažino A. S. kaltu pagal BK 281 straipsnio 4 dalį ir nuteisė jį 4 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje, kartu paskirdamas ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

2.1. Teismas, įvertinęs, kad A. S. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, šia teise naudojosi būdamas neblaivus, sukėlė sunkias pasekmes, tačiau neturi galiojančių nuobaudų, anksčiau vos kelis kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, pritaikė jam specialios teisės vairuoti transporto priemones uždraudimą mažesniam nei numatytas maksimalus laikotarpis – 2 metams (BK 68 straipsnis).

2.2. Pirmos instancijos teismas atmetė eksperto V. M. atliktos eismo įvykio ekspertizės išvadą kaip pažeidžiančią įrodymų leistinumo principą, įvertinęs, kad ši išvada dėl eismo įvykio eigos, dalyvių veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežasties yra atlikta laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. vasario 19 d., t. y. tuo laikotarpiu kai teisės atlikti eismo įvykių ekspertizes šis ekspertas neturėjo (kvalifikacija atlikti eismo įvykio ekspertizes buvo suteikta iki 2013 m. lapkričio 4 d.).

2.3. Teismas, mažindamas prašomą nukentėjusiųjų priteisti neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, į nuteistojo amžių, gaunamas pajamas (pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 377,75 eurų), turimą turtą, kurio vertė tik 769,87 eurai, protingumo ir sąžiningumo principus bei siekiant pusiausvyros tarp kaltinamojo ir nukentėjusiųjų interesų.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti skundžiamą Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą bei išreikalauti naujus įrodymus ir juos tinkamai ištirti: apklausti nukentėjusįjį E. K., tikslu išsiaiškinti priežastis kodėl pamatęs pavojingai po kelią manevruojantį priešpriešinėje eismo juostoje automobilį, nei iki susidūrimo, nei prieš pat įvykstant susidūrimui nesustabdė savo automobilio, o važiavo toliau nemažindamas greičio, be to jo apklausa teisiamajame posėdyje buvo atlikta pažeidžiant procesines normas; atlikti nukentėjusiojo E. K. parodymų patikrinimą eismo įvykio vietoje, tikslu nustatyti, kokiose vietose ir koks atstumas buvo tarp priešingomis kryptimis važiuojančių automobilių, kai jis pirmą kartą pamatė automobilį AUDI A4 įvažiavus į priešingos krypties juostą, taip pat antrą kartą, bei trečią kartą; atlikti eksperimentą eismo įvykio vietoje atkuriant tiriamo įvykio situaciją, eismo dalyvių veiksmus, kitas aplinkybes, atlikti kitus reikiamus bandymus, kurio metu patikrinti nukentėjusiojo E. K. parodymus ir jo iškeltą įvykio versiją atsižvelgiant į vietovės reljefą, kelio posūkius, matomumo sąlygas, E. K. ir jo vairuojamų automobilių judėjimo ypatumus iki susidūrimo ir kt. Eksperimentą atlikti dalyvaujant specialistui, turinčiam specialių žinių; paskirti kompleksinę eismo įvykio ir transporto trasologinę ekspertizę, tikslu ištirti ir nustatyti visas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes, kaip abiejų transporto priemonių vairuotojai turėjo elgtis saugaus eismo reikalavimų požiūriu konkrečiomis aplinkybėmis, ar abiejų transporto priemonių vairuotojai nustatytomis aplinkybėmis turėjo techninę galimybę (galėjo) išvengti eismo įvykio, priežastinį (techniniu požiūriu) vairuotojų (eismo įvykio dalyvių) veiksmų (neveikimo), valdant transporto priemones, dalyvaujant eisme ir eismo įvykio kilimo ryšį.

3.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies imperatyvius reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, nepaisė teismo pareigos išvadas grįsti nešališku, visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir vertinimu, prieštaravimų pašalinimu, visas abejotinas ir neaiškias aplinkybes vertini kaltinamojo naudai laikantis in dubio proreo principu. Teismas taip pat nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų reikalavimų konstatuodamas nuteistojo kaltę dėl eismo įvykio.

3.2. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo kaltinamojo duotais parodymais ir juos atmetė kaip nepatikimus. Pažymima, kad remiantis teismų praktika, kaltinamasis turi teisę gintis iškeldamas savo gynybinę poziciją patvirtinančias versijas bei prielaidas, o teismas prielaidas, turinčias realų pagrindą, privalo patikrinti, o ne atmesti remdamasis hipotetiniais samprotavimais, nes tokiu atveju pažeidžiami rungimosi principo nuostatos bei reikalavimas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (pvz., kasacinė nutartis 2K-99/2012 ir kitos). Apylinkės teismas pažeidė nešališkumo principą ir kaltinamojo teisę į gynybą, padarydamas išvadą, kad kaltinamojo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, dėl to, jog kaltinamasis arba vengia duoti išsamius parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, siekdamas išvengti atsakomybės, arba eismo įvykio aplinkybių neatsimena, jų negalima detaliau patikrinti kitų įrodymų kontekste. Teismas nepagrįstai kaltinamojo duotų parodymų patikimumo vertinimą susiejo su jo pasirinkta gynybos pozicija - duoti parodymus ar neduoti, pasirinkti vieną ar kitą gynybos versiją. Kaltinamasis neprivalo savo gynybos versiją derinti su kaltinimo versijomis ar bylos duomenimis, duoti tik tokius parodymus, kuriuos galima patikrinti procesiniais veiksmais. Tokia teismo išvada prieštarauja konstituciniam teisės į gynybą turiniui, konstituciniam draudimui apklausti asmenį apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką grasinant teisinėmis negatyviomis pasekmėmis, kas yra vertinama kaip esminis proceso normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-523/2008). Skunde taip pat nurodoma, kad teismo posėdyje buvo perskaityti kaltinamojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo apklausiamas kaip liudytojas ir teismas šios apklausos rezultatais pagrindė nuosprendžio išvadas dėl kaltinamojo parodymų patikimumo ir kitų įrodymų vertinimo. Tuo tarpu BPK 80 straipsnio 1 punktas numato, kad asmuo, bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Taigi, akivaizdu, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė neduoti parodymų prieš save, kuri yra įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir EŽTPLK 6 straipsnyje.

3.3. Skunde pabrėžiama, kad teismas akivaizdžiai palankiai vertino nukentėjusiųjų parodymus ir jų patikimumą. Nors akivaizdu, kad nukentėjusiojo E. K. parodymai, išdėstyti teismo nuosprendyje esminėmis aplinkybėmis skiriasi nuo jo parodymų užfiksuotų teismo posėdžio protokoluose. Nuosprendyje teismas nurodo tik tuos parodymus, kurie patvirtina kaltinimą, kas dar kartą patvirtina teismo šališkumą.

3.4. Skunde taip pat pabrėžiama, kad remiantis paties nukentėjusiojo E. K. parodymais eismo įvykio - transporto priemonių susidūrimo — tiesioginis kaltininkas yra būtent pats E. K.. Kelių eismo taisyklių 128 punkte nustatyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tuo tarpu nukentėjusysis šiais reikalavimais nesivadovavo, nors iš jo parodymų matyti, kad jis matė artėjantį pavojingai per visą kelią vingiuojantį automobilį, tačiau elgėsi ne tik kad lengvabūdiškai nepaisydamas KET reikalavimų tokioje situacijoje, bet ir visiškai nelogiškai, neadekvačiai. Protingas eismo dalyvis tokią situaciją gali ir privalo įvertinti vienareikšmiškai - toks manevravimas yra neįprastinis reiškinys, keliantis didelį pavojų eismo saugumui, kitiems eismo dalyviams. Taip manevruoti gali tik automobilis, kurio vairuotojas neturi galimybės jį valdyti (dėl techninio gedimo, sveikatos būklės ar kitų priežasčių). Taigi, nukentėjusysis šioje situacijoje privalėjo sustabdyti savo transporto priemonę kuo dešiniau kelkraštyje, palaukti, kol pravažiuos pavojingai manevruojantis artėjantis automobilis, o ne tik šiek tiek sulėtinti greitį ar pristabdyti. Jei E. K. būtų įvykdęs šį KET reikalavimą, transporto priemonių susidūrimo būtų išvengta. Be to, nelogiški ir nukentėjusiojo parodymai, kad jis, pamatęs staiga įvažiavusį į jo važiavimo juostą automobilį, pasuko vairą į kairę, o ne į dešinę, kadangi dešinėje yra gilus griovys. Tuo tarpu jo važiuojamosios juostos plotis buvo 2,70 m, dešinio kelkraščio plotis 1,50 m., kas akivaizdžiai rodo, kad buvo pakankamas kelkraščio ir važiuojamosios dalies plotis E. K. apvažiuoti kliūtį iš dešinės. E. K. galėjo suvokti, kad sukant į dešinę, ir net nuvažiuojant į griovį, būtų sukelta grėsmė tik jo ir keleivės E. K. sveikatai ir gyvybei, o sukant į kairę, rizikuojant susidurti su priešinga kryptimi judančia transporto priemone, bus žymiai didesnis pavojus sukelti grėsmę ne tik jo ir keleivės E. K. sveikatai ir gyvybei, bet ir kitos transporto priemonės vairuotojui ir keleiviams. BK 31 str. 1 dalyje - asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Kaip matyti iš jo parodymų, jis turėjo galimybę staigiai stabdyti, sukti į dešinę ir ją įvertino, bet taip nesielgė, pasirinko KET prieštaraujantį manevrą, ir dėl jo veiksmų kilo daug sunkesnės pasekmės. Taigi, turėdamas galimybę stabdyti, sukti į dešinę, išvengti lengvesnių pasekmių, jis pasirinko žymiai pavojingesnio elgesio variantą, kuris ir yra visų sunkių eismo įvykio padarinių atsiradimo priežastis. Įvertinus tai, kad E. K. turėjo laiko pakankamai pasukti vairą į kairę ir net išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, darytina išvada, kad jis turėjo laiko ir stabdyti automobilį, o tai būtų leidę žymiai sumažinti jo greitį ir įvykio pasekmės būtų lengvesnės arba iš viso jų būtų išvengta. Visų šių aplinkybių, kaip ir to, ar E. K. veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, ar šių sąlygų laikėsi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta. Neatlikęs išsamaus visų reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, o remdamasis vien ik nukentėjusiojo pateikta įvykio versija, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. K. veiksmai, aukščiau aptartoje situacijoje neprieštaravo kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimams. Tačiau tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta.

3.5. Skunde taip pat nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332-693/2015 ir Nr. 2K-52/2010, kadangi jų reikšmingos faktinės aplinkybės nėra analogiškos šiai bylai. Pirmojoje byloje buvo sprendžiamas dalyvio, kurio veiksmai atitiko E. K. atliktus veiksmus, atsakomybės klausimas. Kaip matyti iš kasacinės bylos aplinkybių, E.B. prieš išvažiuodamas į priešingos kryptis juostą, staigiai stabdė automobilį. E.B. vairuojamo automobilio stabdymo pėdsakų žymės prasideda jo eismo juostoje, stabdymo pėdsako ilgis 49,7 m, o tai reiškia, kad E.B. dar būdamas savo eismo juostoje sureagavo į pasikeitusią situaciją ir į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo tik todėl, kad savo veiksmais kliūtį sudarė nukentėjusysis. Tuo tarpu šiuo atveju E. K. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas, be to, jis net nestabdė automobilio, nors dar iš labai toli jį matė artėjantį pavojingai manevruojantį, ir privalėjo bei galėjo sustabdyti savo transporto priemonę. Nors antrojoje kasacinės instancijos nutartyje faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms, tačiau teismas jas išsprendė priešingai nei skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu. Nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2010 Lietuvos Aukščiausias teismas nurodė, kad tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Teismų praktikoje taip pat neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė sąlyga) eismo įvykiui kilti arba dėsninga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė, lemiama) jo priežastis, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinė byla 2K-297/2009). Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas to nedarė. Antrojo eismo įvykio dalyvio E. K. veiksmų neanalizavo ir nevertino jų atitikimui KET reikalavimams, kitoms bylos aplinkybėms. Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad teismas neatsižvelgė į specialisto ir ekspertizės akto išvadas, kad įvykio vietoje automobilio „VW Passat“ vairuotojo E. K. veiksmai, - nevažiavo savo važiavimo krypties eismo juosta arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kuomet kelio važiuojamoji dalis paženklinta ištisine linija, ir susidūrė su priešpriešinio eismo juosta važiavusiu automobiliu „Audi A4“, vairuojamu A. S., techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, privalėjo kaltinamąjį aktą grąžinti prokurorui, kadangi kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų - kaltinamajame akte neįvertinti abiejų eismo dalyvių veiksmai baudžiamojo įstatymo aspektu (kas prieštarauja paminėtai teismų praktikai), ir tai teismui buvo žinoma - ikiteisminio tyrimo metu E. K. buvo įteiktas pranešimas padarius BK 281 str. 4 d., o vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nepagrįstai nutrauktas. Pagal teismų praktiką, teismas kategoriškai negali pasisakyti dėl asmens, kuris šioje byloje nebuvo kaltinamas, veiksmų vertinimo teisinės atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą (Baudžiamoji byla Nr. 2K-332-693/2015).

3.6. Skunde keliama abejonė dėl nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymų patikimumo. Jie abu yra nukentėjusieji ir suinteresuoti bylos baigtimi, be to E. K. yra E. K. sugyventinė. Taigi, esminė faktinė aplinkybė - tai, kad jis prieš transporto priemonių susidūrimą buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą ir vėl į ją grįžo, pagrįsta išimtinai nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais. Jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra. Tai pažymėta ir specialisto išvadoje. Tiek išvada, tiek ekspertizės aktas pagrįsti tik hipotetine prielaida apie tokios aplinkybės buvimą (hipotetinė situacija), ir jokiu būdu šios aplinkybės nepatvirtina. Skundžiamas nuosprendis ir visos jo išvados dėl tokios aplinkybės nustatymo prieštarauja BPK 301 straipsnio 2 dalies nustatytam draudimui grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų parodymais ir hipotetinėmis išvadomis. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad E. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė apklausiamas kaip įtariamasis ir turėjo gynėją, todėl galėjo duoti bet kokius, net ir melagingus parodymus, iškelti įvairias gynybos ir įvykio versijas, visą kaltę dėl eismo įvykio suversti nuteistajam, žinodamas, kad už tai jam negali būti taikomos jokios sankcijos. Po to ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Ir kaip matyti iš jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų turinio, jo parodymai iš esmės yra atkartota jo gynybinė versija, kurią jis išdėstė apklausiamas įariamuoju. Nors ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, tačiau toks nutarimas, esant įstatyme numatytiems pagrindams, gali būti panaikintas ir jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veiką, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Todėl E. K. apklausos teisiamajame posėdyje parodymais negali būti grindžiama ir jo kaltė, kadangi duodamas parodymus jis liudijo ir apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisaikdintas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje

3.7. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje neginčytinais įrodymais nenustatyta ir neįrodyta, jog jis buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, ir nepadarė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimų, kurie susiję priežastiniu ryšiu su nagrinėjamo eismo įvyko metu kilusiais padariniais, jo veiksmuose nėra privalomųjų BK 281 straipsnio 4 dalies veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, todėl jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal šią baudžiamojo įstatymo normą.

3.8. Skunde taip pat pabrėžiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai netaikė nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų. Aplinkybės, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir sukėlė sunkias pasekmes gali būti vertinamos kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str.), bet šiuo atveju tokios aplinkybės yra BK 281 str. 4 d. numatytos veikos kvalifikuojančios aplinkybės, o veikos kvalifikuojančios aplinkybės, jos įvertintos parenkant bausmės rūšį ir dydį, bet negali būti kvalifikuojamos kaip sunkinančios ir antrą kartą vertinamos taikant BK 75 str. nuostatas. Tokiu būdu yra pažeidžiamas baudžiamasis įstatymas. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nusikalstamą veiką padaryta pirmą kartą, administracinių nuobaudų už KET pažeidimus nėra, po veikos padarymo iki šio laiko nepadaryta jokių kitų teisės pažeidimų.

4. Nukentėjusysis E. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendį perkvalifikuojat nuteistojo A. S. veiką iš neatsargaus nusikaltimo į tyčinį nusikaltimą, priteisti iš AB „L. D.“ 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, iš A. S. – 774,40 eurų proceso išlaidų (ekspertizės akto išlaidos) apmokėjimui, netaikyti nuteistajam bausmės atidėjimo ir uždrausti naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones 3 metams.

4.1. Skunde nurodoma, kad nors teismas apkaltinamajame nuosprendyje ir nurodė, kad A. S. neatsargiais veiksmais sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą, šiurkščiai pažeidęs kelių eismo taisykles, tačiau teismas nepasisakė dėl nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės - tyčios požymių. Nevertino, kad galimai nuteistasis nusikalstamą veiką padarė ne dėl neatsargumo, bet tyčia. Nuteistasis būdamas sveikas, suaugęs žmogus, nėra nustatyta, kad jis negali suvokti savo veiksmų ir jų valdyti, privalėjo suprasti, kad būdamas neblaivus (praėjus 3 val. po įvykio jam buvo nustatytas 2,41 promilės girtumas) ir vairuodamas transporto priemonę bei šiurkščiai pažeisdamas kelių eismo taisykles neišvengiamai sukels pavojų kitiems eismo dalyviams. Dėl A. S. veiksmų (neblaivumo, šiurkščiai pažeidžiant KET) eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas visų kaltinamojo pavojingų ir tyčinių, o ne neatsargių veiksmų vairuojant padidinto pavojaus šaltinį - automobilį „AUDI A4“. Atsižvelgiant į visas nustatytas įvykio aplinkybes ir ypač į kaltinamojo pavojingą automobilio manevravimą pažeidžiant KET, automobilio susidūrimo su kitu automobiliu metu buvusį greitį, o kartu ir jėgą, kuria tokiu greičiu važiuojantis automobilis trenkėsi į staiga atsiradusią kliūtį, buvo labiausiai tikėtina, t. y. dėsningi bei logiški, ir kaltinamasis jų negalėjo nenumatyti, o tikėtis, kad jų bus išvengta dėl kokių nors aplinkybių, neturėjo objektyvaus pagrindo. Apibūdinant A. S. netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) pažymėtina, kad kaltinamasis, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekė ar net jų nenorėjo, tačiau savo pavojingo elgesio (sėkmingai atvykęs pas draugą į (duomenys neskelbtini)) nenutraukė (nenustojo vairuoti transporto priemonės) ir nekeitė (nenuėjo ilsėtis, miegoti ir pan.), nemąstė kaip išvengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra/nebuvo kaltinamojo valinių pastangų išvengti skaudžių padarinių. A. S. tikėjosi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus. Tokia A. S. intelektinė valinė veikla, kaltė - kaltinamojo psichinis santykis su daroma veika iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Taigi A. S. įvykio metu, veikdamas netiesiogine tyčia, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tačiau neatsisakė ir nekeitė savo elgesio. Visa tai patvirtina, kad A. S. nusikalstama veika padaryta tiesiogine (ar netiesiogine) tyčia, todėl turėtų būti kvalifikuojama ne kaip neatsargus nusikaltimas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį, bet kaip tyčinis nusikaltimas žmogaus sveikatai, gyvybei ar nuosavybei (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

4.2. Skunde pabrėžiama, kad teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė tik dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio eismo įvykį, dėl kurio buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata ir ši veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, tačiau neanalizavo kitų šiurkščių A. S. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino to, kad A. S. vairavo transporto priemonę neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, kadangi jo vairuotojo pažymėjimo galiojimas buvo pasibaigęs. Tuo tarpu remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnis numato, kad transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad A. S. ir jo keleivis B. buvo neprisisegę saugos diržų, nors Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnis ir KET 196 punktas ir numato tokią pareigą. Pažymėtina, kad nuteistasis automobilį vairavo ne tik būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bet ir dėvėdamas netinkamą avalynę – tapkes/basutes, kas apsunkino automobilio vairavimą.

4.3. Skunde keliama abejonė dėl teismo sprendimo atmesti byloje pateiktą 2018 m. vasario 19 d. eksperto išvadą, nurodant, kad ji duota peržengiant mokslų daktaro V. M., kaip transporto trasologo eksperto kompetenciją, todėl pažeidžia įrodymų leistinumo principą. Mokslų daktaras V. M. turi teismo eksperto kvalifikaciją, o jo pateikta išvada yra sudaryta įvertinus išskirtinai tik bylos medžiagą, todėl baudžiamasis įstatymas ir įrodymų leistinumo principas nebuvo pažeisti. Pažymėtina, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti ekspertą teismo posėdyje ir taip patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais pateiktos išvados duomenis. Kaip matyti iš eksperto išvadoje pateiktų duomenų, joje nurodyta kokia tiksliai buvo eismo įvykio kilimo priežastis, pėdsakų susidarymo mechanizmas, objektų, palikusių pėdsakus ir jų būdingus požymius. Įvertinus tai, teismui pateikta eksperto išvada turėjo būti laikoma tinkamu įrodymu ir ja teismas turėjo vadovautis priimdamas nuosprendį (LAT2010-11-09 baudžiamoji byla Nr. 2K-465/2010). Atsižvelgiant į tai, kad eksperto išvada pripažintina tinkamu įrodymų, yra pagrindas priteisti nukentėjusiajam išlaidas už šios ekspertizės atlikimą, t. y. 774,41 Eur.

4.4. Skunde taip pat prašoma priteisti visą prašytą civiliniu ieškiniu neturinės žalos sumą, t. y. 5000 eurų. Nurodoma, kad po eismo įvykio nukentėjusiajam išsivystė baimės sindromas, jis bijojo ilgą laiką vairuoti transporto priemones, jomis važiuoti. Sumažėjo darbingumas, patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, nes jam vairuojant automobilį buvo sužalota jo brolio draugė, kuri patyrė sunkius sužalojimus, kentė nuolatinį skausmą, negalėjo vaikščioti. Dėl A. S. veiksmų sumažėjo nukentėjusiojo galimybės bendrauti, jis dažnai jautėsi nevisaverčiu, patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus dėl sugadinto šeimos turto (automobilio), kuris buvo būtinas sergančios močiutės priežiūrai.

4.5. Skunde taip pat pabrėžiama, kad teismas nustatė per trumpą specialios teisės atėmimo terminą 2 metus. Terminas turi būti prailgintas iki 3 metų, nes priešingu atveju bausmės tikslai nebus pasiekti. Teismas turėjo tinkamai įvertinti tai, kad po įvykio praėjus 3 val. ir patikrinus A. S. blaivumą jam buvo nustatytas 2,41 primolės girtumas, kas beveik atitinka sunkų girtumo laipsnį.

5. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2018 m. balandžio 4 d. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų nuosprendį dalyje dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės ir nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydžių. Prašoma iki nuosprendžio įsiteisėjimo taikyti A. S. kardomąją priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones.

5.1. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai paskyrė bausmę, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą neteisingai įvertino neturtinę žalą pinigais, netinkamai įvertino nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus, neatsižvelgė į padarytos žalos pasekmes, asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, be to, teismas netaikė iki nuosprendžio įsiteisėjimo jokios kardomosios priemonės nuteistajam, t. y. neuždraudė nuteistajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos vairuoti transporto priemones.

5.2. Skunde nesutinkama su nukentėjusiajai E. K. priteistos neturinės žalos dydžiu ir prašoma jį padidinti iki 100000 eurų, kas atitinka teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-556/2008). Eismo įvykio metu nukentėjusioji patyrė sunkią politraumą, jai buvo atliktos 5 operacijos, trys kraujo perpylimo procedūros. Patirti sužalojimai yra su liekamaisiais reiškiniais, atsirado gretutinės ligos juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai, lėtinis kelio sąnario nestabilumas, diagnozuotas galvos navikas, jaučiami galvos skausmai, svaigimas, pykinimas, pablogėjo regėjimas, apsunkintas kvėpavimas, dešinės ausies prikurtimas, nustatytas vestibiulinis sindromas, nuo didelio vaistų kiekio išsivystė alergija, dermatitas, vargina pūlingi bėrimai, reikia nuolat vartoti įvarius vaistus nuo skausmo, slogos, alergijos, padidinto kraujospūdžio, raminamuosius. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė stiprų stresą, fizinį skausmą, baimės jausmą didelius dvasinius išgyvenimus, nerimą, nemigą, baimę nuovargį, negalėjo vaikščioti, lankyti pamokų gimnazijoje, studijuoti universitete, dėl ko prarado galimybę lavintis, pasunkėjo galimybės susirasti darbą, kadangi negali ilgesnį laiką stovėti, vaikščioti ar sėdėti, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia dažnus nugaros, kojų ir kelio skausmus, judėjimas iki šiol yra apsunkintas, nustatytas 45 proc. darbingumas, pablogėjo atmintis. Visa tai sukelia didelius nepatogumus, negrįžtamai paveikė nukentėjusiosios sveikatą ir dvasinę būseną, išlieka nerimas dėl sveikatos būklės ateityje ar pavyks galutinai pašalinti patirtas sužalojimų pasekmes ateityje. Nurodo, kad nuteistasis A. S. iki šios dienos net neatsiprašė nukentėjusiosios, neatlygino žalos, be to, ėmėsi aktyvių veiksmų sumažinti savo turtą, nutraukė santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sau pasiliko tik automobilį, kas akivaizdžiai rodo nuteistojo siekį sumažinti savo turtą iki minimumo, kad nebūtų galimybės priverstine tvarka išieškoti priteistą neturinę žalą

5.3. Nukentėjusioji S. K. prašo padidinti jai priteistos neturinės žalos dydį iki 30000 eurų, kadangi eismo įvykio metu buvo sužalota jos dukra ir ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, ilgą laiką slaugė dukrą ligoninėje, lydėjo į gydymo įstaigas, rūpinosi namuose, patyrė didžiulį nerimą ir stresą, pablogėjo jos pačios sveikata, turėjo išeiti iš darbo, nes ilgą laiką jos dukrai po eismo įvykio metu patirtų traumų buvo būtina nuolatinė priežiūra ir slauga, kiekvieną dieną jaučia nerimą dėl dukros sveikatos ateityje. Be to, po patirtų sužalojimų dukros galvoje atsirado auglys, ką patvirtina byloje esantys dokumentai. Nukentėjusioji serga depresija, kuri paūmėjo po dukros patirtų sužalojimų, ji priversta lankytis pas psichiatrą, nuolat naudoja medikamentus, kamuoja stuburo skausmai nuo įtemptos nervinės būklės ir nuolatinio dukros kilnojimo kai ji buvo neįgaliojo vežimėlyje. Visa tai patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai. Pažymima, kad iki šios dienos avarijos kaltininkas neatsiprašė, o žalos nukentėjusiajai nei kaltininkas nei draudimo bendrovė iki šios dienos nėra atlyginę.

5.4. Skunde taip pat nurodoma, kad nuteistajam paskirta bausmė nebus pakankama pasiekti bausmės tikslams, nebus užtikrintas teisingumo principas. Be to, teismas, skirdamas bausmę, nevertino aplinkybių, kurias teisminio proceso metu nurodė ir pripažino pats kaltinamasis, būtent: A. S. nurodė, jog prieš eismo įvykį iš ryto važinėjo į (duomenys neskelbtini) pirkti detalės vandens kranui, kad iš vakaro ir naktį buvo išgėręs didelį kiekį stiprių alkoholinių gėrimų. Taigi, ryte nuteistasis vairavo automobilį, būdamas dar labiau neblaivus nei eismo įvykio metu, kas rodo, kad tokie A. S. veiksmai yra tyčiniai ir tęstinio pobūdžio. A. S., būdamas neblaivus, sudarė neišvengiamą kliūtį priešais važiuojančiam automobiliui, taip tyčia sukėlė eismo įvykį, sunkiai sužalojo asmenis, todėl skiriant bausmę į šias aplinkybes teismas privalėjo atsižvelgti ir uždrausti nuteistajam vairuoti transporto priemonę maksimaliam laikotarpiui (BK 68 str.).

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. atstovė advokatė I. L. prašė savo atstovaujamųjų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo E. K. atstovas advokatas Gintas Matulevičius prašė palaikė savo atstovaujamojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Arnoldas Blaževičius prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, tik spręsti klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo proceso dalyviams.

7. Nuteistojo A. S., nukentėjusiųjų E. K., E. K. ir S. K. apeliaciniai skundai atmetami

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo

8. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą, akcentuodamas netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei vardija esminius procesinius pažeidimus, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje, todėl jo atžvilgiu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniame skunde su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant A. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Nors nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde pateikia visą eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų nutarčių, kurios jo manymu pagrindžia aplinkybę, kad dėl eismo įvykio yra kaltas E. K., tačiau teisėjų kolegijos vertinimu pateikti teismų praktikos pavyzdžiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios padarytos įvertinus byloje esančių duomenų visumą.

11. Pagal BK 281 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas vairuodamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus sveikatos sutrikdymo. Priežastinis ryšys eismo saugumo pažeidimų bylose suprantamas kaip ryšys tarp kaltininko padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių. Jis šios kategorijos bylose nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie eismo įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai lemia kylančius padarinius (šiuo atveju sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų eismo dalyvių poelgių. Pažymėtina, kad padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų.

12. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė teisingą bei bylos medžiagą atitinkančią išvadą, jog esminė sąlyga kaltinime nurodytam eismo įvykiui kilti buvo būtent apelianto A. S. veiksmai, vairuojant automobilį „Audi A4“. Nors nuteistasis A. S. neigia be jokios priežasties išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, po to grįžęs į savo važiavimo juostą, po ko dar kartą išvažiavęs į priešpriešinę juostą, o jam grįžus į savo eismo juostą, įvyko eismo įvykis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priešinai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. S. parodymus laikė nenuosekliais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje apklaustas įtariamojo statusu A. S. atsisakė duoti prodymus, o teisiamojo posėdžio metu neigė išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju tvirtino, kad norėjo apsisukti, vėliau tvirtino, jog norėjo sukti į šalutinį kelią. Nuteistasis skunde akcentuoja, kad teismas nepagrįstai nuosprendį grindė jo duotais parodymais apklausiant jį liudytoju. Apelianto įsitikinimu buvo pažeistos BPK 80 straipsnio nuostatos. Atsakant į šį apelianto argumentą kolegija pažymi, kad iš tiesų pagal BK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Nors ikiteisminio tyrimo pradžioje A. S. buvo apklaustas kaip liudytojas, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. S. liudytojo apklausos metu gautais duomenimis negrindė jo kaltės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį pažeidimą.

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji E. K. ir E. K., kurie betarpiškai matė eismo įvykį, viso proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, kad nuteistasis A. S. vairuodamas automobilį „Audi A4“ , išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą prieš artėjantį, link (duomenys neskelbtini) važiavusį E. K. vairuojamą automobilį ,,VW Passat“, dėl ko E. K., vengdamas akivaizdžios grėsmės, siekdamas išvengti susidūrimo, įvažiavo į tuo metu laisvą priešpriešinio eismo juostą, kur, staiga į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžo A. S. ir tuo metu, įvyko automobilių susidūrimas. Priešingai nei nurodo nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti minėtais nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais, nes, kaip jau buvo minėta, jie yra nuoseklūs viso proceso metu. Be to, nukentėjusieji E. K. ir E. K. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors parodymų patikrinimo metu nukentėjusieji E. K. ir E. K. nurodė skirtingus atstumus, kada A. S. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą bei kada į ją grįžo bei vėl išvažiavo, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad minėti atstumai nėra radikaliai skirtingi, be to, tokiu atveju eismo situacija labai greitai keičiasi, todėl jie yra subjektyvūs ir dėl minėtų atstumų jie galėjo sąžiningai klysti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. automobilio išvažiavimas be jokios priežasties į priešpriešinio eismo juostą, kuria atvažiuoja kitas automobilis, E. K. sudarė kliūtį ir kėlė grėsmę eismo saugumui. Toks manevras yra itin pavojingas ir sukelia avarinę situaciją, todėl šioje avarinėje situacijoje vairuotojui E. K. akimirksniu reikėjo priimti sprendimą, kaip išvengti automobilių susidūrimo. Kadangi dešinėje kelio pusėje buvo gilus griovys, jis pasuko į laisvą priešpriešinio eismo juostą, į kurią grįžo automobilis „Audi A4“, ir joje įvyko automobilių susidūrimas, kurio E. K. išvengti negalėjo.

14. Šią teismo išvadą patvirtina byloje esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. sausio 26 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje be kita ko, nurodyta, kad E. K. vairuojamo automobilio „VW Passat“ važiavimo greitis susidūrimo metu tikėtina buvo apie 73 km/h, o A. S. vairuojamo automobilio „Audi A4“ važiavimo greitis susidūrimo metu tikėtina buvo apie 35 km/h. Automobilių „Audi A4“ ir „VW Passat“ susidūrimas įvyko dešinėje kelio važiuojamosios dalies pusėje (automobilio „Audi A4“ važiavimo krypties eismo juostoje). Jeigu automobilio „Audi A4“ vairuotojas A. S. iki eismo įvykio kilimo buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą tuo sudarydamas kliūtį automobilio „VW Passat“ vairuotojui E. K., tai automobilio „Audi A4“ vairuotojo A. S. veiksmai - sudarė pavojingą kliūtį priešingos krypties eismo juosta važiavusiam automobilio „VW Passat“ vairuotojui dėl ko prieš priešais atvažiuojančio automobilio vairuotojas buvo priverstas keisti pirminio judėjimo greitį ir kryptį, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

15. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad būtent nukentėjusiojo E. K. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai - atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, E. K. privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, bei tokiu atveju ne išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, o laikyti dešiniau, ir buvo būtinoji sąlyga šio eismo įvykio kilimui. Apelianto teigimu, šias aplinkybės patvirtina ir eksperto išvados. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymima, kad, pagal teismų praktikos išaiškinimus, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės išvada teismo turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).

Motyvuojamoji dalis

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. S. padarė itin grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, numatytus 14, 101 punkte, 3 priedo 1.1. punkte, t. y. vairavo automobilį neblaivus (jam nustatytas vidutinis 2,41 promilių neblaivumo laipsnis), prieš keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir jis nekliudys kitiems eismo dalyviams, siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože, kirto šią liniją, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą prieš artėjantį, link (duomenys neskelbtini) E. K. vairuojamą automobilį, kas šiuo atveju neabejotinai buvo pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis. Nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad analogiškoje situacijoje jei A. S. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų eismo įvykis būtų neįvykęs. Dėl minėtų nuteistojo A. S. Kelių eismo taisyklių pažeidimų E. K. vengdamas akivaizdžios grėsmės savo ir E. K. gyvybei bei sveikatai, siekdamas išvengti susidūrimo, įvažiavo į tuo metu laisvą priešpriešinio eismo juostą, nes dešinėje kelio pusėje buvo gilus griovys, kur, staiga neprognozuotai į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui, įvyko eismo įvykis, kurio metu J. B. ir E. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o E. K. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent nuteistojo A. S. neteisėti veiksmai, o ne nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 4 dalį.

17. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykio aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, neatlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, taip pat ir eksperimentas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Eksperimentas baudžiamajame procese skiriamas, kai būtina patikrinti liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymus ar versijas ir tai įmanoma padaryti atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (BPK 197 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei keturi metai, todėl atkurti iš esmės analogiškas aplinkybės nėra galimybės. Be to, tokio tyrimo veiksmo atlikimas gali kelti grėsmę ir jame dalyvaujantiems asmenims. Taip pat vertinant minėto procesinio veikos atlikimo metu gautus duomenis kyla abejonės dėl jo patikimumo, nes veiksmo atlikimo metu, jame dalyvaujantys asmenys žino situaciją, t. y. apie kelyje būsiančią kliūtį ir į tai koncentruoja dėmesį. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo atlikit prašomo procesinio veiksmo, nes atlikto procesinio veiksmo metu užfiksuoti duomenys neatitiktų realios eismo įvykio situacijos.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

18. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 75 straipsnio, nustatančio bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir tvarką, nuostatas ir nepagrįstai jų nepritaikė.

18.1. Kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. BK 75 straipsnyje nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas neatsargias nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

18.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesys į tai, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie šių taisyklių pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios taisyklių pažeidimų padarymo pasekmės. Be to, pažymima, kad atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys Nr. 2K-101/2010,2K-89/2010, 2K-25/2010, 2K-8/2010, 2K-188/2009, 2K-271/2010), ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

18.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas nuteistajam A. S. taikyti BK 75 straipsnį, atsižvelgė į tai, jog nors A. S. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jo veiksmai pasireiškė šiurkščiais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, jis vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (2,41 promilės etilo alkoholio), pavojingai manevravo, o tai rodo itin didelį asmens neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams, juolab, kad A. S. yra brandaus amžiaus asmuo, turintis gyvenimiškos patirties. Dėl A. S. kaltės eismo įvykio metu dviem asmenims buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, jie neteko dalies darbingumo, viso proceso metu kaltinamasis neišreiškė apgailestavo dėl savo veiksmų. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog be laisvės atėmimo bausmės negalima tikėtis teigiamų nuteistojo A. S. elgesio pokyčių, pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo vaidmenį. Dėl to, pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų yra nemotyvuotas ir neteisingas. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Dėl nukentėjusiųjų E. K., E. K. ir S. K. apeliacinių skundų

19. Nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunde keliamas klausimas dėl netinkamo veikos kvalifikavimo ir nurodama, kad A. S. veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip neatsargus nusikaltimas, o kaip tyčinis nusikaltimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, kad būtų pagrindas A. S. kaltinti tyčia dviem nukentėjusiesiems sunkiai, o vienam nukentėjusiajam nesunkai sutrikdžius sveikatą, būtina nustatyti, kad jo elgesys kėlė grėsmę daugeliui žmonių ir realiai nebuvo, ar buvo labai menka galimybė, kad taip besielgdamas jis išvengs sunkių pasekmių. Šiuo atveju nustatyta, kad A. S. nors ir būdamas neblaivus vairavo automobilį, tačiau tai jis darė pakankamai tuščiame užmiesčio kelyje. Teisėjų kolegijos nuomone, A. S. elgesys, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juosta, po to vėl grįžimas į savo krypties važiavimo eismo juosta ir nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai buvo atsitiktinumas, o ne dėsningas ir neišvengiamas A. S. veikos rezultatas. Todėl veika pagrįstai ir motyvuotai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 4 dalį ir perkvalifikuoti šios veikos nėra jokio pagrindo.

20. Nukentėjusysis E. K. skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo kitų šiurkščių A. S. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, t. y., jog A. S. transporto priemonę vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, kad nesegėjo saugos diržo bei avėjo netinkamą avalynę ir dėl jų nepasisakė. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad įvertinus šiuos apelianto minimus pažeidimus būtinosios padarinių kilimo sąlygos požiūriu, akivaizdu tarp minėtų pažeidimų ir eismo įvykio nėra priežastinio ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų ir nevertino.

21. Taip pat nukentėjusysis E. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl eksperto V. M. ekspertizės išvados nelaikymo įrodymu bei proceso išlaidų nepriteisimo už minėtą ekspertizės atlikimą. Kolegijos nuomone, šie nukentėjusiojo E. K. skundo argumentai yra nepagrįsti. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. M. teisė atlikti eismo įvykių ekspertizes buvo suteikta nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., o į bylą pateikta eksperto išvada atlikta laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. vasario 19 d., t. y. tuomet, kai jis eismo įvykių eksperto kvalifikacijos jau neturėjo. Iš minėtos ekspertizės akto matyti, kad jame ekspertas pasisakė dėl eismo įvykio eigos, eismo dalyvio veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežasčių, kas teisėjų kolegijos vertinimu peržengia transporto trasologijos eksperto kvalifikacijos ribas, nes duodamos išvados, kurios priskirtos eismo įvykių eksperto kompetencijai. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėta išvada pažeidžia įrodymų leistinumo principą, todėl pagrįstai ja ir nesivadovavo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybės, taip pat nėra pagrindo nesutiki ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu išlaidų už ekspertizės atlikimą nepripažinti proceso išlaidomis ir jų nepriteisti iš nuteistojo A. S..

Dėl priteistų neturtinės žalos dydžių

22. Taip pat nukentėjusieji E. K., E. K. ir S. K. apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais ir jiems priteistais neturtinės žalos dydžiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. K. skunde klaidingai nurodo, kad jam pirmosios instancijos teismas priteisė tik 1600 Eur neturtinės žalos, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė 2000 Eur neturtinę žalą, kuris dalį – 350 Eur priteisė iš draudimo bendrovės, o likusią dalį iš nuteistojo A. S..

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

24. Be to, pažymima, kad neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalą padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).

24.1. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam E. K. eismo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl lūžusių nosies kaulų ir muštinės žaizdos kelyje. Dėl šių sužalojimų nukentėjusysis neabejotinai jautė fizinį skausmą, nepatogumus iki lūžiai sugiję, lūžių gijimo metu buvo apribotos jo galimybės bendrauti, eismo įvykio metu buvo sugadintas jo naudojamas automobilis, jo asmeninis turtas. Nors nukentėjusysis E. K. tvirtina, kad jam turi būti priteistas 5000 Eur neturtinės žalos, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė neteisingai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas - 2000 Eur, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tiek lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, formuojamą teismų praktiką, tiek ir kitus įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl asmeniui padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo eismo įvykių bylose, priteisiamos neturtinės žalos dydis paprastai svyruoja nuo 580 Eur iki 3000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-372-942/2015 ir kt.), ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo E. K. prašoma priteisti neturtinės žalos dydžio suma (5000 Eur) yra kur kas didesnė nei formuojamoje teismų praktikoje yra priteisiama. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes E. K. nustatytos neturtinės žalos dydis 2 000 Eur atitinka suformuotą teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nukentėjusiosios sveikatai nekilo tokių padarinių, kurie turėtų itin neigiamą įtaką jo sveikatai ir gyvenimo kokybei ateityje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašaus pobūdžio bylose.

24.2. Taip pat nukentėjusioji E. K. apeliaciniame skunde prašo jai priteistą neturtinę žalą padidinti iki 100 000 Eur. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajai eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Patirtos traumos liekamieji reiškiniai jaučiami iki šiol. Buvo atlikta visa eilė operacijų, dėl patirtų su žalojimų patyrė labai stiprų fizinį skausmą, stresą, baimę, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Taip pat dėl sužalotų kojų negalėjo ilgai vaikščioti, lankyti pamokų gimnazijoje, studijuoti universitete, susirasti darbą, sumažėjo bendravimo galimybės, iki šiolei jaučia nerimą, nemigą, dažnus nugaros, kojų, kelio skausmus, apsunkintas judėjimas, negali ilgai sėdėti dėl tinstančių kojų, be to, galvoje diagnozuotas navikas, dažnai skauda galvą, patiria jos svaigimą, kamuoja rūpestis dėl sveikatos būklės ateityje. Ginčo dėl sužalojimų pobūdžio, sunkumo nėra. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusioji be patirto fizinio skausmo ir sunkaus kūno sužalojimo, kuomet jos sveikatos būklė ilgą laiką buvo sunki, dėl nuteistojo veiksmų patyrė ir dvasinį sukrėtimą, išgyvenimą dėl savo sveikatos ir gyvybės, kitus nepatogumus, tačiau kaip jau buvo minėta, šiuo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir preciziškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes dėl nukentėjusiajai E. K. priteistos neturtinės žalos ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodę, kad analogiškose eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5 792 iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013). Taigi remiantis kasacinio teismo praktika, apylinkės teismo nurodyta pozicija dėl nurodytų priteisiamų žalos dydžių ir konkrečiai nagrinėjamoje byloje nustatyto 20 000 Eur neturtinės žalos dydžio, negali būti laikoma kaip neteisinga ar visiškai neatitinkanti teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad kiekviena situacija yra individuali bei savita, todėl ir priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvieną kartą priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių.

24.3. Nukentėjusioji S. K. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jai priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliantė savo patirtą neturtinę žalą vertina 30 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ir išsamiai argumento priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai S. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo. Tačiau dėl nusikaltimo nepaprastai didelius išgyvenimus gali patirti ir asmenys, prieš kuriuos tiesiogiai nebuvo padarytas nusikaltimas. Taigi jiems gali būti padaroma neturtinė žala. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nors neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kiti asmenys, kurie nėra tiesiogiai nukentėję nuo nusikaltimo ir nepatyrė turtinės žalos, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, tam tikrais atvejais turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jei įrodoma, kad jie tokia žalą patyrė. Į šias nuostatas atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl nors nukentėjusioji S. K. tiesiogiai nenukentėjo eismo įvykio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad eismo įvykio metu E. K. pilnametystės buvo sulaukusi tik prieš du mėnesius, kad ji gyveno su motina, buvo visiškai jos išlaikoma, mokėsi gimnazijoje, jos ryšys su motina – S. K. buvo labai glaudus, motina ją lydėjo ligoninėse, lankė po operacijų, rūpinosi jos reabilitacija, ją slaugė, užtikrino jos visus poreikius, matė jos kančias, pati dėl to patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, paūmėjo anksčiau diagnozuota depresija, sprendė, kad turi būti jai priteista neturtinė žala. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybės, taip pat, kad nukentėjusioji S. K. tiesiogiai nuo eismo įvykio nenukentėjo bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios S. K. patirtą neturtinę žalą pagrįstai įvertino 2 000 Eur.

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais sumažintais priteistinos nukentėjusiems neturtinės žalos dydžiais, kurie neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, bei formuojamai teismų praktikai, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymo bei per švelnios bausmės

26. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nuteistajam A. S. teisė vairuoti transporto priemonės turėjo būti atimta maksimaliam laikui (3 metams). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo nuosprendžiu A. S. taikyta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones, jos terminas atitinka BK 68 straipsnyje numatytą uždraudimo naudotis specialia teise vidurkį.

26.1. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės tikslas – padėti užtikrinti bausmės tikslus, t. y. padėti bausmei paveikti asmenį taip, kad šis nebedarytų nuskalstamų veikų, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog BK 68 straipsnis, reglamentuojantis šios baudžiamojo poveikio priemonė skyrimo klausimą, nenustato jokių ribojimų taikant šią priemonę, išskyrus tai, kad būtina pagrindinė sąlyga – nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialiąja teise. Taigi iš šios normos turinio akivaizdu, kad uždraudimas naudotis specialiomis teisėmis siejamas ne su piktnaudžiavimu jomis, o su nusikaltimo padarymu naudojantis šiomis teisėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-473/2011).

26.2. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dviejų metų specialiosios teisės atėmimo terminą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nors A. S. automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau padarė neatsargų nusikaltimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, taip pat už analogiško pobūdžio veikas anksčiau nebuvo baustas, po eismo įvykio praėjo daugiau nei ketveri metai ir per tą laiką nepadarė naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog A. S. pagrįstai ir teisėtai skirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 metams. Atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo A. S. asmenybę, elgesį po veikos padarymo, skirtąją bausmę, teisėjų kolegijos manymu ši priemonė nei savo pobūdžio nei trukme nėra aiškiai per švelni, todėl nukentėjusiųjų skundas atmetamas ir šioje dalyje.

27. Skunde keliamas ir alternatyvus reikalavimas, nurodant, kad A. S. paskirta per švelni bausmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo vidurkio. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje bausmės vidurkis yra treji metai laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino, A. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kad A. S. nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, padarė neatsargų nusikaltimą, kad nukentėjo kelis asmenys, iš kurių dviem buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Apsvaigimas nuo alkoholio yra veiką kvalifikuojantis požymis, todėl jis negali būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 4 dalyje, A. S. paskyrė bausmę, kuri yra didesnė nei šiame straipsnyje numatytas bausmės vidurkis. Tokią bausmę laikyti aiškiai per švelnia ir ją griežtinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. bausmė paskirta nepažeidžiant galiojančių įstatymų ir laikyti ją per švelnia nėra pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų

28. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. apeliaciniame skunde prašė priteisti iš nuteistojo A. S. jų patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad E. K. advokatei I. L. sumokėjo 300 Eur, o S. K. sumokėjo 200 Eur. Taip pat pateiktas pinigų prėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusysis E. K. advokatui G. Matuelvičiui yra sumokėjęs 200 Eur (t. 11, b. l. 74–76).

28.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-134-696/2016 ir kt.).

28.2. Apeliaciniais skundais nukentėjusieji E. K., S. K. bei E. K. apeliacinės instancijos teisme prašė pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją, griežtinti baudžiamąją poveikio priemonę ir paskirtą bausmę bei priteisti civiliniuose ieškiniuose prašomus neturtinės žalos atlyginimus. Kadangi nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai buvo atmesti, todėl teisėjų kolegija nusprendžia nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų iš nuteistojo A. S. nepriteisti.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir teisingai išsprendė su civiliniais ieškiniais susijusius klausimus, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S., nukentėjusiojo E. K., nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisJurgis KiškisDanguolė Šiugždinytė