Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės Vilniaus rajono rūmų teismo 2024 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. (A. K.) patikslintą ieškinį atsakovei S. K. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių reikalavimų, bei pagal S. K. priešieškinį A. K. (A. K.), tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, antstolė I. B., uždaroji akcinė bendrovė „Emigna LT“, T. D., antstolis S. M., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2024 m. birželio 6 d. teisme gautas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti ieškovui laikiną bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką, pagal kurią ieškovas bendrauja su dukterimi tokia tvarka: 1.1. Vaiko tėvas bendrauja su dukra 2024 metų vasaros atostogų metu, viso 28 dienas, nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 23 d. (imtinai). Vaiko tėvas šio bendravimo metu turi teisę pasiimti vaiką į savo gyvenamosios vietos valstybę (Turkiją), užtikrindamas saugų vaiko atvykimą ir išvykimą, o taip pat, apmokėdamas visas su vaiko kelione susijusias išlaidas. 1.2. Vaiko tėvas bendrauja/praleidžia su dukra 1 (vieną) savaitę vaiko mokyklinių 2024 metų rudens arba žiemos (Kalėdų) atostogų metu. Vaiko tėvas šio bendravimo metu turi teisę pasiimti vaiką į savo gyvenamosios vietos valstybę (Turkiją), užtikrindamas saugų vaiko atvykimą ir išvykimą, o taip pat, apmokėdamas visas su vaiko kelione susijusias išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

12. Kartu su atskiruoju skundu gautas ieškovo prašymas dėl naujų įrodymų – šalių susirašinėjimų pridėjimo prie bylos, taip pat 2024 m. liepos 11 d. ieškovas pateikė naują prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos – šalių susirašinėjimas ir vaiko balso žinutės, kurios anot ieškovo įrodo vaiko motinos bandymus riboti tėvo bendravimą su vaiku vasaros atostogų Turkijoje metu - vaiko motina patvirtina neduosianti tėvui vaiko asmens dokumentų, o tai iš esmės suvaržys ieškovo galimybę keliauti su vaiku Turkijos teritorijos ribose. Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju susipažinus su ieškovo pateiktas naujais įrodymais, nustatyta, kad apeliantas kelia naujus klausimus, kurie nebuvo sprendžiami pirmosios instancijos teisme, taip pat jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir todėl šių įrodymų pateikimas neturi esminės įtakos ginčo išsprendimui, todėl nėra pagrindo priimti pateiktus naujus įrodymus ir dėl jų pasisakyti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

17. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

18. Laikinosioms apsaugos priemonėms šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai, tokie, kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt., prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausiai vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

19. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kuri turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus. Todėl skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia tik jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

20. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka dėl dviejų punktų. Pirmiausia apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo, kad: Vaiko tėvas bendrauja su dukra 2024 metų vasaros atostogų metu, viso 28 dienas, nuo liepos 28 d. iki rugpjūčio 23 d. (imtinai). Vaiko tėvas šio bendravimo metu turi teisę pasiimti vaiką į savo gyvenamosios vietos valstybę (Turkiją), užtikrindamas saugų vaiko atvykimą ir išvykimą, o taip pat, apmokėdamas visas su vaiko kelione susijusias išlaidas.

21. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą tenkino, tik papildomai nurodė, jog vaikas iki tėvo gyvenamosios vietos (Turkijos) ir iš jos į Lietuvą keliauja su lydinčia vaiko motina (S. K.). Motina keliauja savo lėšomis. Vaiko tėvas privalo užtikrinti susisiekimą su vaiko motina mobilaus ryšio priemonėmis ar, prireikus, tiesiogiai susitikti vaiko buvimo Turkijoje laikotarpiu.

22. Apeliantas mano, kad įtraukiant į laikinojo bendravimo su vaiku tvarką įpareigojimą atsakovei vykti į Turkiją kartu su vaiku bei, prireikus, tiesiogiai susitikti vaiko buvimo Turkijoje laikotarpiu, yra ne nepilnamečio vaiko interesų apsauga, o siekis ir toliau riboti skyrium gyvenančio tėvo bendravimą su vaiku. Į laikinąją bendravimo tvarką įtraukus šiuos apribojimus, sudaroma galimybė vaiko motinai jai palankiu būdu piktnaudžiauti teismo suteiktomis papildomomis teisėmis, iš viso užkirsti kelią vaiko bendravimui su tėvu vasaros atostogų metu.

23. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip visiškai deklaratyvius ir nepagrįstus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė neriboja skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku, o priešingai, atsakovė sutiko, kad vaikas vyktų į kitą šalį, kurioje gyvena tėvas, tik saugant vaiko interesus ir psichinę būklę reikalauja vykti į Turkiją kartu, nesikišant į apelianto ir nepilnametės dukros bendravimą, jei dukra jaučiasi gerai ir saugiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie atsakovės nuogąstavimai yra visiškai pagrįsti, atsižvelgiant į tai, kad būtent ieškovas išvyko gyventi į kitą šalį, dėl ko ir buvo nutrūkęs jo bendravimas su dukra. Pažymėtina, kad ne atsakovė su dukra išvyko gyventi svetur taip apsunkindama ieškovo galimybes bendrauti su dukra, bet tai buvo paties ieškovo sąmoningas ir vienasmeniškas sprendimas pasirinkti gyventi kitoje šalyje, kas akivaizdu, kad apsunkina ieškovo ir jo dukros bendravimą.

24. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog apeliantas su vaiku matosi tik epizodiškai, tris metus nedalyvavo maz?ametės dukros auklėjime, tėvo ir vaiko ryšys, anot atsakovės, yra nutrūkęs. Atsižvelgta ir į tai, jog vaikas yra mažametis, mergaitė yra kukli ir ji bijo būti viena, o apeliantas neturi pastovių pajamų, studijuoja, jį išlaiko kitas asmuo. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neaišku ar vaiko interesai būtų visiškai užtikrinami ir ar vaiko psichologinė būsena išvykus ilgam laikotarpiui be mamos nenukentėtų. Apeliantas savo skunde pats nurodė, jog paliko Lietuvą dėl finansinių nesklandumų, didelių skolų, neturi pastovių pajamų, o Turkijoje studijuoja, jo pragyvenimo išlaidas dengia nežinomas asmuo, todėl darytina pagrįsta išvada, kad apeliantui gali būti sunku tinkamai užtikrinti vaiko finansinius interesus atostogų metu ir pritartina, kad atsakovė turi palydėti vaiką išvykos į Turkiją laikotarpiu.

25. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino mergaitės amžių, brandą, būdo savybes, dėl to ir jos galimybes vienai vykti į užsienį pas tėvą. Mergaitės kuklumas bendraujant su nepažįstamu suaugusiu asmeniu (Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstove) negali būti prilygintas mergaitės santykiui su tėvu, su kuriuo vaikas iki beveik 6 metų amžiaus gyveno kartu, o vėliau, tėvas dėjo visas pastangas kuo intensyvesniam kontaktui palaikyti.

26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad remiantis Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Išvada, matyti, kad 2024 m. gegužės 3 d. apsilankymo atsakovės gyvenamojoje vietoje metu Skyriaus vyriausioji specialistė bendravo su mažamete. Išvadoje nurodyta, kad mergaitė buvo šiek tiek drovi, tačiau buvo linkusi bendrauti. Su mažamete buvo bendraujama svetainėje, dalyvaujant mamai. Mergaitė atsakinėjo į užduodamus klausimus, pasakojo, kad jai 8 metai, nurodė, kad mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje, mokykloje sekasi gerai, turi daug draugų. Mergaitė pasakojo, kad lanko šokių būrelį ir eina į baseiną su mama. Mažametė pasakojo, kad į mokyklą ir iš mokyklos nuveža bei parveža mama. Su mama mergaitei patinka eiti į baseiną, žiūrėti filmus, gaminti maistą. Paklausta kada matė tėtį – negalėjo atsakyti, su mamos pagalba nurodė, kad tėtis atostogų į Lietuvą buvo grįžęs per Velykas (5 dienoms), per šį laiką tėtis visą laiką dirbo, o baigiantis tėčio atostogoms Lietuvoje mergaitė su tėčiu buvo nuvykusi į baseiną. Mažametė pasakojo, kad su mama ir su tėčiu sutaria gerai, paklausus su kuo norėtų gyventi – mergaitė nurodė, kad su mama. Mažametė turi atskirą kambarį, kuriame yra rašomasis stalas, spinta, dvi lovos, pamokas mergaitė ruošia savo kambaryje, tačiau miega viename kambaryje su mama. Pokalbio metu mažametė buvo šiek tiek drovi, sėdėjo mamai ant kelių, matėsi, kad mergaitę ir mamą sieja stiprus emocinis ryšys. Atsižvelgiant į byloje pateiktą Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadą, akivaizdu, kad apelianto teiginiai, jog mažametė yra pakankamai brandi ir savarankiška keliauti be mamos, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Mažametės nesavarankiškumą patvirtina ne tik jos amžius ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos išvadoje pateikta informacija apie jos drovumą, bet ir tai, kad nors mergaitė ir turi savo atskirą kambarį ir ruošia ten pamokas, turi net dvi lovas, tačiau vis tiek dar miega kartu su mama.

27. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka ir dėl kito punkto. Apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo, kad: Vaiko tėvas bendrauja/praleidžia su dukra 1 savaitę vaiko mokyklinių 2024 metų rudens atostogų metu. Vaiko tėvas šio bendravimo metu turi teisę pasiimti vaiką į savo gyvenamosios vietos valstybę (Turkiją), užtikrindamas saugų vaiko atvykimą ir išvykimą, o taip pat, apmokėdamas visas su vaiko kelione susijusias išlaidas.

28. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą taip pat tenkino iš dalies, tik nurodė, kad bendraujama bus ne apelianto gyvenamosios vietos valstybėje, o Lietuvos teritorijoje.

29. Apeliantas mano, kad yra nemotyvuotas teismo sprendimas įpareigoti jį rudens atostogų metu bendrauti su dukra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovės teiginiai apie vaiko lankomus baseiną, būrelius nepagrįsti jokiais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Jo manymu, net jeigu vaikas ateinančiais mokslo metais lankys vieną ar kitą būrelį, vaiko teisė palaikyti nuolatinį ryšį su abiem tėvais, skyrium gyvenančio tėvo teisė bendrauti su vaiku bei dalyvauti vaiko auklėjime yra prioritetinė, ir aplinkybė, kad vaikas dėl bendravimo su tėvu galimai praleis vieną ar du būrelių užsiėmimus, negali paneigti šios teisės.

30. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad vaiko būrelių lankymą patvirtina Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Išvada, kurioje nurodyta, kad mergaitė lanko šokių būrelį ir eina į baseiną. Pažymėtina, kad turi būti nustatyta tokia bendravimo tvarka, kuria labiausiai atitinka mergaitės interesus tenkinant kasdienius poreikius susijusius su sveikata, ugdymo veikla bei po ugdymo susijusia veikla atsižvelgiant į dienos režimą, amžių, jos užimtumą, teisę į poilsį bei veiktų išimtinai mažametės interesais ir nesudarytų konfliktinių situacijų.

31. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kuri turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus. Todėl skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia tik jam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

32. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, apelianto argumentai, kad jo teisė bendrauti su vaiku yra svarbesnė nei mažametės interesai, ugdymo ir popamokinė veikla, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė tokią bendravimo su vaiku tvarką, kurios metu mergaitė galėtų ne tik visapusiškai lavintis, lankyti būrelius, bet ir bendrauti su tėvu, stengtis atkurti nutrūkusį emocinį ryšį, kad būdamas Lietuvos teritorijoje pats apeliantas galėtų įsitraukti į dukros gyvenimą, galėtų palydėti dukrą iki būrelių ir praleisti laiką vaikui įprastoje saugioje aplinkoje.

33. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nevisiškai patvirtinus jo reikalaujamą bendravimo su vaiku tvarką, buvo susiaurintos jo bendravimo teisės.

34. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad bendravimo teisių siaurinimas teismų praktikoje apibūdinamas kaip minimalios bendravimo tvarkos nustatymas, ar bendravimas tarpininkaujant tretiesiems asmenims, kuris yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nebuvo nustatytas minimalus tėvo ir vaiko bendravimas, nebuvo sumažintas tėvo siekiamas bendravimo dažnumas, tačiau tik atitinkamai vaiko interesams pakeista bendravimo forma (bendravimas rudens metu ne Turkijoje, o Lietuvoje, vaiko išvykimas į Turkiją su mama), todėl toks bendravimo tvarkos pakeitimas negali būti vertintinas kaip bendravimo teisių siaurinimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas parinko geriausią vaiko interesus atitinkančią bendravimo su tėvu tvarką.

35. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių (ieškovo ir atsakovės), kylančių dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bendrauti ir matytis su abiem tėvais ir užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečio vaiko asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Bylos proceso stadijoje, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paprastai pirmosios instancijos teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti kokia konkreti bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais geriausiai atitiktų tiek šalių, tiek nepilnamečių vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė civilinio proceso normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės Vilniaus rajono rūmų teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.