Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-892-812/2024 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui J. P. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, leidimo išvežti vaiką gyvenimui į užsienį davimo, bei pagal atsakovo J. P. priešieškinį ieškovei A. L. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. L. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino. Patikslintu ieškiniu (reg. Nr. DOK-48796) ieškovė prašo: nustatyti nepilnamečio vaiko J. P. gyvenamąją vietą su ja; nustatyti atsakovo J. P. (toliau – ir atsakovas) bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui 300 Eur dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaiko pilnametystės, išlaikymo išmokas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti tvarka, taip pat priteisti ir 7 165 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą; duoti leidimą ieškovei be atsakovo sutikimo išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę; paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas J. P. byloje pateikė priešieškinį (reg. Nr. DOK-152420), kuriuo prašo: nustatyti nepilnamečio vaiko J. P. gyvenamąją vietą su juo; nustatyti ieškovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

3. Ieškovė byloje pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti nepilnamečio vaiko J. P. laikiną gyvenamąją vietą su ja bei priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui laikiną 250 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį, išlaikymo lėšas uzufrukto teise paskiriant valdyti jai.

4. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė grindė tuo, kad nepilnamečio vaiko geriausius interesus atitinka jo gyvenamosios vietos nustatymas su ja, nes su vaiku šiuo metu gyvena sužadėtinio gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini). Čia yra įrengtas vaiko poreikius atitinkantis kambarys. Tarp ieškovės ir vaiko yra susiformavęs itin glaudus ryšys. Atsakovas nelaukė vaiko gimimo, su vaiku praleido labai mažai laiko. Dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo nurodė, kad vaiko poreikiams reikalinga 700 Eur per mėnesį suma, atėmus valstybės mokamus vaiko pinigus (96,25 Eur), kiekvienam iš tėvų tenka pareiga lygiomis dalimis – po 300 Eur – teikti išlaikymą, tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikymas galėtų būti sumažintas iki 250 Eur sumos.

5. Atsakovas byloje taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su juo.

6. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas grindė tuo, kad po to, kai ieškovė pagrobė vaiką ir išvyko su vaiku gyventi į Norvegiją, Oslo apylinkės teismas 2024 m. sausio 10 d. nusprendė, jog ieškovė per dvi savaites turi grąžinti vaiką atsakovui į Lietuvą. Nors Oslo apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. sausio 31 d., o ieškovė grįžo į Lietuvą, tačiau vaiko atsakovui neperdavė ir piktybiškai neleidžia su juo matytis, keisdama gyvenamąsias vietas. Atsižvelgiant į tai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas, tikėtina, užsitęs, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, bus pakenkta asmeninėms vaiko teisėms, nes vaikui gyvenant su ieškove jam yra daromas psichologinis spaudimas, bandoma įteigti, jog atsakovas yra blogas tėvas.

7. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) pateiktoje išvadoje nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalims pradėjus gyventi skyrium, nepilnametis vaikas liko gyventi su ieškove, o šiuo metu ieškovės namuose yra sudarytos tinkamos sąlygos vaikui augti ir vystytis, ieškovė siekia sudaryti stabilias sąlygas vaikui augti, lankantis ieškovės namuose tarp jos ir vaiko buvo stebimas artimas emocinis ryšys, Skyriui neturint duomenų, kad ieškovė netinkamai vykdytų savo pareigas vaiko atžvilgiu, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštarauja vaiko interesams ir jos keisti pagrindo nėra. Dėl laikino išlaikymo priteisimo nurodė, jog, Skyriaus nuomone, ieškovės prašomas priteisti laikinas išlaikymas galimai užtikrintų būtiną vaiko poreikių patenkinimo lygį. Nustačius nepilnamečio gyvenamąją vietą kartu su ieškove, ieškovės skyrimas uzufrukto teise tvarkyti nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas, neprieštarauja vaiko interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 12 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė, atsakovo prašymą tenkino, t. y. nustatė laikiną nepilnamečio vaiko J. P. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

9. Teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad vaikas negyveno išimtinai su ieškove – vaikas faktiškai gyveno su abiem tėvais bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), o šalims pradėjus gyventi skyrium nuo 2022 m. rugsėjo mėn. vaikas tam tikrą laikotarpį gyveno su motina, tačiau nuo 2023 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. gyveno atsakovo gyvenamojoje vietoje, lankė lopšelį-darželį, vaiko ugdymu, priemonių supirkimu, nuvedimu į darželį ir parvedimu iš jo rūpinosi atsakovas.

10. Teismas konstatavo, jog Skyrius nepagrįstai nurodė, kad ieškovei ir atsakovui pradėjus gyventi skyriumi, nepilnametis liko gyventi su ieškove, nes preliminarus bylos įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad iki ieškovės neteisėto vaiko išvežimo į užsienį, vaiko gyvenamoji vieta buvo atsakovo gyvenamojoje vietoje, kur vaikas faktiškai gyveno, lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

11. Teismas, nustatęs aplinkybes, jog atsakovė nutraukė vaiko ugdymo procesą, išvežė į jam nepažįstamą aplinką, nutraukė vaiko turėtus ryšius su tėvu, taip pat ir seneliais, ieškovė Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos, neturi pajamų šaltinio, vykdė nusikalstamas veikas, turi eilę finansinių įsiskolinimų, tarp jų – ir kriminalinių bei administracinių baudų, nusikaltimu padarytų nuostolių atlyginimo, sprendė, kad bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovas yra tinkamesnis asmuo auginti nepilnametį sūnų J. P.. Pažymėjo, kad nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, vaikas galės grįžti į jam įprastą namų aplinką, kurioje gyveno iki vaiko neteisėto išvežimo į Norvegiją, o ieškovei išvykus į Norvegiją, vaikas gyventų svetimoje jam šalyje, be artimųjų, be to, ieškovės darbo laikas yra ne tik darbo dienomis, tačiau ir savaitgaliais, vaikas dar yra labai mažas, neaišku, kokie asmenys galėtų vaiką slaugyti jam susirgus.

12. Teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje laikėsi pozicijos, kad neišnagrinėjus tarp šalių kilusio ginčo ir neišsiaiškinus visų aplinkybių, vaiko įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas gali vaikui sukelti didelę žalą ir ilgalaikes neigiamas pasekmes jo raidai, psichinei ir fizinei sveikatai. Nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu skundžiamos nutarties priėmimo metu, teismo vertinimu, geriausiai atitiko jo interesus, teisę turėti saugią, stabilią ir nusistovėjusią aplinką.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

13. Atskiruoju skundu ieškovė A. L. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutartį – jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti, o atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

14.1. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas vaiką pilnai prižiūrėjo ir išlaikė, kaip kad jis buvo tą nurodęs teismui, o aplinkybės, kad vaiko deklaruota gyvenamoji vieta buvo nustatyta atsakovo gyvenamosios vietos adresu, ieškovės nuomone, nėra reikšminga aplinkybė, nes tuo adresu gyveno tik atsakovo tėvas, ir tik ieškovei sergant laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 13 d. su atsakovu vaikas gyveno 13 dienų.

14.2. Teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, kurie paneigia atsakovo teiginius, jog ieškovė nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. nebeleido atsakovui matytis su vaiku, o iš tikrųjų ieškovė siūlė atsakovui bendrauti su vaiku bei teikė informaciją, tačiau pats atsakovas nereiškė noro tai daryti. Ieškovė buvo atsakovą informavusi ir apie vaiko išvežimą ir buvimą Norvegijoje, tačiau teismas nevertino ir šių aplinkybių. Taip pat teismas nevertino ir ieškovės pateikto garso įrašo, kuriame atsakovas grasina ieškovei.

14.3. Ieškovės nuomone, teismas, vertindamas vaiko galimo gyvenimo Norvegijoje aplinkybių, sprendė ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, o bandė bylą išspręsti iš esmės, taip pareikšdamas ne tik išankstinę nuomonę, bet ir imdamasis konkrečių veiksmų.

14.4. Nors teismas surinko daug duomenų apie ginčo šalis, tačiau neatkreipė dėmesio, kad ieškovė, kaip ir atsakovas, turi individualios veiklos pažymą ir to neįvertino. Teismas taip pat nevertino byloje esančių aplinkybių, kurios teigiamai charakterizuotų ieškovę. Ieškovės tikslas – būti su savo vaiku, todėl jei teismas neišduos leidimo išvežti vaiko į užsienį, ieškovė liks su vaiku Lietuvoje ir tą, ieškovės nuomone, patvirtina jos turima individualios veiklos pažyma.

14.5. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nesirūpintų sūnumi ir jo auklėjimu. Priešingai, ieškovės nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji šią pareigą vykdo nepriekaištingai, todėl atsakovo teiginiai, jog ieškovė dėl savo vedamo gyvenimo būdo ir problemų su teisėsauga negali tinkamai pasirūpinti vaiku bei suteikti jam tinkamas augti ir vystytis sąlygas, yra nepagrįsti.

14.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vaikas negyveno išimtinai su ieškove, nes faktiškai gyveno su abiem tėvais, o šalims pradėjus gyventi atskirai nuo 2022 m. rugsėjo mėn. vaikas tam tikrą laiką gyveno su ieškove, tačiau nuo 2023 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. gyveno atsakovo gyvenamojoje vietoje, lankė lopšelį-darželį, vaiko ugdymu, priemonių supirkimu, nuvedimu ir parvedimu iš darželio rūpinosi atsakovas. Ieškovės nuomone, tokios teismo išvados vėlgi rodo teismo šališkumą.

14.7. Teismas neteisingai sprendė dėl Skyriaus išvados nepagrįstumo, ignoravo Skyriaus specialistų nuomonę, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštarauja vaiko interesams ir jos keisti nėra pagrindo.

15. Atsakovas J. P. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

16. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

17. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė šiuos įrodymus: viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) 2024 m. sausio 5 d. pažymą Nr. SD-6, 2023 m. sausio 17 d. vaiko priežiūros ir ugdymo teikimo sutartį Nr. US-067, 2023 m. rugpjūčio 24 d. skrydžio bilietą, 2024 m. vasario 14 d. suformuotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

18. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išsiaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręstas šalių nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, sprendžia, kad su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su byloje esančiais duomenimis, išskyrus, 2023 m. rugpjūčio 24 d. skrydžio bilietą, nes minėtas dokumentas teismui yra pateiktas anglų kalba (be vertimo į lietuvių kalbą), todėl neatitinka CPK 113 straipsnio 3 dalyje numatytų teismui pateikiamiems procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų.

20. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti. Atkreiptinas dėmesys, kad visi šalių į bylą pateikti įrodymai bus įvertinti tik bylą nagrinėjant iš esmės, o šio apeliacinio proceso metu yra sprendžiamas tik laikinos ginčo šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, kurio sprendimo metu teismas išsamaus visų byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo neatlieka.

Dėl ginčo esmės

21. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir šalių nepilnamečio sūnaus laikina gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

22. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių reikalavimams patenkinti.

23. Be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

24. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose bei užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tame tarpe nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, yra išimtinio pobūdžio (lot. ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka asmeniui, prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

25. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas, spręsdamas šalių pateiktus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ieškovė prašė ginčo šalių nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ja ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą; atsakovas prašė laikiną šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su juo) skundžiama nutartimi tenkino atsakovo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo dienos nustatė laikiną šalių sūnaus J. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakovu. Tokį procesinį sprendimą dėl J. P. laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu pirmosios instancijos teismas priėmė, atsižvelgęs į tai, jog: vaikas faktiškai gyveno su abiem tėvais, šalims pradėjus gyventi skyrium, kurį laiką gyveno su motina, vėliau su tėvu; atsakovė, išsiveždama vaiką į jam nepažįstamą aplinką į kitą šalį, nutraukė vaiko ryšius su tėvu ir seneliais; ieškovė Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos, pajamų šaltinio, vykdė nusikalstamas veiklas, turi daug finansinių įsiskolinimų, kurių dalis yra kriminalinio ir administracinio pobūdžio baudos dėl nusikaltimais padarytų nuostolių atlyginimo. Teismas sprendė, kad neišnagrinėjus ginčo iš esmės, vaiko įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas gali vaikui sukelti didelę žalą ir ilgalaikes neigiamas pasekmes jo raidai, psichinei ir fizinei sveikatai.

26. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde iš esmės nurodo, kad: pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamoje nutartyje išreiškė išankstinę nuomonę ginčo klausimu ir tokiu būdu parodė savo šališkumą; be to, nepagrįstai sprendė dėl Skyriaus išvados nepagrįstumo ir be pagrindo ignoravo Skyriaus specialistų nuomonę, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neprieštarauja vaiko interesams ir jos keisti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.

27. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2-ojo skyriaus 2022 m. vasario 11 d. raštas Nr. IBPS-S-76741-22, taip pat Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. vasario 7 d. informacija apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą patvirtina, kad šalys su vaiku 2022 m. vasario 5 d. gyveno adresu: (duomenys neskelbtini) (2023 m. spalio 30 d. Nr. DOK-130917 priedai).

28. Kauno lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) 2023 m. spalio 6 d. raštas Nr. 1.23(S)-414 patvirtina, kad: nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2023 m. spalio 3 d. J. P. lankė Kauno lopšelį-darželį (duomenys neskelbtini); dėl vaiko priėmimo į darželį rūpinosi atsakovas, atvesdavo ir pasiimdavo vaiką iš darželio, aprūpino būtinomis individualiomis priemonėmis, bendravo su mokytojomis; su ieškove mokytojos bendravimo kelis kartus telefonu; 2023 m. spalio 3 d. ieškovė paskambino vaiko grupės mokytojai ir informavo, kad vaikas darželio nebelankys, nes su ja gyvens Norvegijoje (2023 m. spalio 30 d. Nr. DOK-130917 priedas).

29. Oslo apylinkės teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 23-178721TVI-TOSL/01, tenkino atsakovo prašymą ir nutarė ieškovės 2023 m. spalio 1 d. į Norvegiją išvežtą šalių sūnų grąžinti į Lietuvą atsakovui per dvi savaites nuo šios nutarties paskelbimo (2024 m. sausio 29 d. Nr. DOK-12341 priedas). Ieškovės pateikti įlaipinimo bilietai patvirtina, kad ieškovė su sūnumi iš Norvegijos į Lietuvą grįžo 2024 m. sausio 28 d.; po grįžimo į Lietuvą apsigyveno adresu: (duomenys neskelbtini) (2024 m. vasario 9 d. Nr. DOK-18332 priedai). Byloje esantis susirašinėjimas tarp šalių patvirtina, kad iki skundžiamos nutarties šioje byloje priėmimo ieškovė atsakovui vaiko perdavusi nebuvo, tikėtina, nebuvo sudariusi ir galimybės atsakovui su vaiku susitikti, nes elektroniniuose laiškuose mini atsakovo galimybę bendrauti su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis (2024 m. vasario 12 d. Nr. DOK-18638 priedai).

30. Iš esmės dauguma atskirojo skundo argumentų yra susiję su tuo, jog ieškovė laiko, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą šioje ginčo situacijoje teikė būtent vaiko interesams, kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir to, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko galėjo neteisingai išspręsti klausimą dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir priimti nepagrįstą procesinį sprendimą. Vien tai, kad teismas kitaip įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, ar vertino ir tyrė ne visas ieškovės nurodytas aplinkybes, nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Šiuo atveju buvo sprendžiamas laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, todėl sprendžiant laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teismas nenagrinėja visų aplinkybių iš esmės, o tik vertina esamą situaciją ir galimą grėsmę vaikui bei jo interesams, taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti visų byloje esančių įrodymų, pavyzdžiui, atskirajame skunde minimo su patikslintu ieškiniu (2024 m. vasario 7 d. Nr. DOK-16634) pateikto garso įrašo, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik patvirtina šalių konfliktiškus santykius, o ne galimos vaikui grėsmės kilimą iš tėvo pusės, ir dėl jų pasisakyti, nes, kaip tą nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, visos bylai reikšmingos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai bus įvertinti byloje priimant galutinį procesinį sprendimą.

31. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021). Jei ieškovė laiko, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę neigiamą nuomonę jos atžvilgiu ir buvo / yra šališkas, ji turi teisę bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui (teisėjui / teisėjai) pareikšti nušalinimą. Šiuo metu duomenų, jog ieškovė būtų atlikusi tokius procesinius veiksmus, byloje nėra, o apie bylą nagrinėjusio teismo šališkumą užsimenama tik atskirajame skunde, kuris yra pateiktas būtent dėl nepalankios ieškovei nutarties.

32. Nors ieškovė atskirajame skunde nurodo, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ne pagal tai, kaip iš tikrųjų buvo faktiškai, tačiau ir pačios ieškovės pasisakymai yra prieštaringi byloje esantiems įrodymams, kaip kad pavyzdžiui, pradiniame ieškinyje ji nurodė, jog po vaiko gimimo atsakovas metus laiko buvo išvykęs iš Lietuvos ir su vaiku visiškai nebendravo, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaikui būnant maždaug (duomenys neskelbtini) amžiaus šalys kartu gyveno ir tą buvo patvirtinusi pati ieškovė tiek policijos pareigūnams, tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams. Apeliacinės instancijos teismui atrodo keista ieškovės pozicija, kai ji byloje teigdama, kad atsakovas visiškai nerodo noro bendrauti su vaiku, su juo, anot jos, visiškai nebendravo, tačiau tėvui reikalaujant suteikti jam galimybę bendrauti su vaiku, tėvo ir sūnaus galimybę bendrauti pati riboja, išvažiuodama į užsienį, ir net po Oslo apylinkės teismo priimtos nutarties grįžusi į Lietuvą atsakovui su vaiku leidžia bendrauti tik nuotolinio ryšio priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodė pati ieškovė, į Norvegiją buvo išvažiavusi laikinai, tačiau tokie jos teiginiai prieštarauja jos atliktiems veiksmams, nes laikinai išvažiavus į kitą šalį vaikai iš savo gyvenamojoje vietoje lankomos ugdymo įstaigos nebūna išrašomi, o tėvai nepradeda dirbti toje valstybėje.

33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaikas iki išvežimo į Norvegiją gyveno su atsakovu, nes vaikas lankė darželį, kuriame buvo užrašytas būtent atsakovo, darželio išduotoje pažymoje nurodyta, jog būtent atsakovas vaiką vedė į darželį, rūpinosi jo poreikiais. Ieškovė be jokio paruošimo išveždama vaiką į kitą šalį, kurioje vartojamos kalbos vaikas nemoka, atskirdama vaiką tiek nuo tėvo, tiek nuo senelių (pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad atsakovui vaiku rūpintis padėjo pastarojo motina), staiga kardinaliai pakeisdama vaiko aplinką, tokiu būdu nebandė užtikrinti geriausių vaiko interesų. Todėl ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad ji rūpinasi šalių sūnumi nepriekaištingai, kelia abejonių. Šiuo atveju atsakovės veiksmai, kai ji tinkamai neparuošė vaiko persikraustymui į kitą valstybę, laikytini pažeidžiančiais vaiko interesus. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, jog atsakovas negebėtų pasirūpinti šalių sūnumi, tokių įrodymų nepateikė ir atsakovė.

34. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ir pagrįstai šalių sūnaus J. P. laikiną gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.