Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. ir atsakovo R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3347-565/2016 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovams R. M. ir V. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2015 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartį (toliau – Dovanojimo sutartis), sudarytą tarp atsakovo R. M. ir atsakovės V. M., bei taikyti restituciją.Ieškovė nurodė, kad pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus atsakovas jai iš viso yra skolingas 11 995,91 Eur, o skolos iš atsakovo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-1898-127/2015 pagrindu išduotą vykdomąjį raštą išieškojimo procese paaiškėjo, kad atsakovas 2015 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei (savo motinai) vienintelį turtą, iš kurio galėjo būti išieškota atsakovo skola. Ieškovės teigimu, ši Dovanojimo sutartis, kaip pažeidžianti jos interesus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu pripažintina negaliojančia, o padovanotas butas – grąžintas atsakovui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia 2015 metų spalio 15 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. M. ir V. M., dalyje dėl 1/6 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , dovanojimo ir grąžino atsakovo R. M. nuosavybėn 1/6 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo 12 343,59 Eur neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 4 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. N2-1898-127/2015. Taip pat dovanojimo sutarties sudarymo metu jau buvo prasidėję kiti nurodyti teisminiai procesai, kuriuose dalyvavo ieškovė ir atsakovas, ir kurie baigėsi piniginių sumų ieškovei iš atsakovo priteisimu. Kadangi išieškojimas negali būti nukreiptas į atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nes šis turtas yra įkeistas AB SEB bankui, o hipoteka užtikrinta prievolė baigiasi tik 2033-08-10 (CK 4.170 str. 3 d., 4.192 str. 1 d.), vienintelis turtas, iš kurio galėjo būti patenkinti ieškovės reikalavimai, buvo atsakovui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė Dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleista atsakovei V. M.. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad Dovanojimo sutartis pažeidė ieškovės teises, nes atsakovas neteko turto, iš kurio galėjo būti išieškota skola ieškovei. Nors atsakovas pateikė duomenis, kad pagal paskolos sutartis buvo skolingas 38 300 Eur savo seseriai, bei nurodė, kad Dovanojimo sutartimi atsakovei šią skolą padengė, tačiau teismas sprendė, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti Dovanojimo sutarties. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad buto vidutinė rinkos vertė pagal Dovanojimo sutartyje esančius duomenis yra 63 400 Eur, o atsakovo nurodoma negrąžinta paskola sudarė tik 38 300 Eur, todėl darė išvadą, kad paskolai grąžinti galėjo būti panaudota tik dalis buto.Teismas konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas Dovanojimo sutartį, buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad be buto, esančio (duomenys neskelbtini), neturi kito turto, iš kurio realiai gali būti išieškota jo skola ieškovei. Kadangi dovanojimo sutartis yra neatlygintinė, atsakovės V. M. nesąžiningumo teismas nenustatinėjo. Atsižvelgdamas į pažeistų ieškovės teisių apimtį, t. y. 10 239, 99 Eur, į padovanoto buto vidutinę rinkos vertę (63 400 Eur), bei į galimas papildomas ieškovei atsakovo kompensuotinas išlaidas vykdymo procese, teismas pripažino Dovanojimo sutartį negaliojančia dalyje dėl 1/6 buto dalies dovanojimo ir 1/6 buto dalį grąžino atsakovui (CK 6.66 str. 1 d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.).

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia bei taikyti restituciją, ir ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas nevertino Paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, atsakovo veiksmų (prašymo dėl skolos išdėstymo per 23 metus (c.b. Nr. N2-1898-127/2015); solidarios prievolės dalies pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. Kredito sutartį Nr. 1760818012763-31, sudarytos su SEB banku, nevykdymo), iš kurių matyti, kad atsakovas siekia išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo, atsakovų į bylą pateiktų sutarčių turinio, to, kad nors atsakovas tvirtina, kad jis yra skolingas savo seseriai, tačiau butą padovanojo motinai, bei CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatytos ir byloje nenuginčytos prezumpcijos, pagal kurią laikoma, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Tik dėl akių nesąžiningai sudarytas neatlygintinas sandoris, kuriuo akivaizdžiai siekiama padaryti įsiteisėjusius teismo sprendimus nebeįvykdomus, negali būti pripažintas tik iš dalies negaliojančiu, kadangi jis pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį yra negaliojantis ir tokiam sandoriui turi būti taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.Teismas neteisingai apskaičiavo, kad atsakovo skola ieškovei sudaro tik 10 239,99 Eur. Iš į bylą pateikto antstolės B. P. 2016 m. gegužės 18 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad atsakovo skolos likutis ieškovei bylos nagrinėjimo iš esmės dieną sudarė 12 367,88 Eur. Tuo tarpu atsakovui grąžinta tik 1/6 buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kas sudaro tik 10 568,78 Eur. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino realaus sprendimo įvykdymo galimybės, t. y. ar būtų realu 1/6 ginčo būto, kurio bendras plotas 54,66 kv. m., parduoti varžytynėse. Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo skaičiavimu, kad 1/6 ginčo buto dalies vertė yra 10 568,78 Eur. 1/6 buto dalis negalėtų būti realizuojama pagal paskirtį, todėl jos vertė kristų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nesivadovaujant aukštesniųjų teismų suformuota praktika. Atsakovas R. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti, bylą nutraukti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, ieškovė, kurios reikalavimas yra patenkintas visa apimtimi, teikdama apeliacinį skundą ir siekdama be jokio teisinio pagrindo pripažinti Dovanojimo sutartį negaliojančia, piktnaudžiauja savo teisėmis. Atsiskaičius su ieškove, ji nebeturi jokios reikalavimo teisės, ieškovės reikalavimas liko pagrįstas tik ambicijomis. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė. Atsakovas R. M., tvirtindamas, kad su ieškove yra visiškai atsiskaitęs, todėl ieškovės nebeturi reikalavimo teisės ginčyti Dovanojimo sutartį, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Su skundu pateikia 2016 m. birželio 20 d. antstolės padėjėjos elektroninį laišką, 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 4 d., 2016 m. kovo 29 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. birželio 22 d. mokėjimų nurodymus ir 2015-12-16 pakvitavimą, kurie, atsakovo teigimu, patvirtina jo teiginius apie atsiskaitymą su ieškove.Ieškovė I. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, skirti atsakovui 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos priteisiant ieškovei, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad atsakovas po sprendimo priėmimo atliko mokėjimus ieškovei. Priimdamas sprendimą, teismas vertino tokias faktines aplinkybes, kokios jos buvo bylos nagrinėjimo metu. Tikėtina, kad būtent atsakovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimas ir sąlygojo tai, jog ieškovas atsiskaitė su ieškove, siekdamas to, kad ieškovės pareikštas šioje byloje ieškinys prarastų prasmę. Nors atsakovas tiek šioje, tiek kitose bylose įrodinėjo, kad jo turtinė padėtis yra sunki, tačiau po ginčijamo sprendimo priėmimo su ieškove staiga atsiskaitė, tokie veiksmai akivaizdžiai patvirtina atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

Atsakovas R. M. su apeliaciniu skundu pateikė 2016-06-20 antstolės padėjėjos elektroninį laišką, 2016-02-04, 2016-03-04, 2016-03-29, 2016-04-27, 2016-06-21, 2016-06-22 mokėjimų nurodymus ir 2015-12-16 pakvitavimą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 40 punktas).Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą, atsižvelgdama į tai, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą yra nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), sprendžia, kad yra pagrindas prijungti aukščiau nurodytus atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus, kurie yra tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjamais klausimais, ir jais vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniais įrodymais. Be to, atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. rugsėjo 13 d. buvo pateikęs rašytinius paaiškinimus, kuriais, kaip matyti iš jų turinio, dar kartą pakartoja savo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus.CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 318 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalys per 20 dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami juos pateikusiems asmenims, išskyrus atvejus, kai šis terminas atnaujinamas (CPK 318 str. 3 d.). Šiomis įstatymo nuostatomis siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str.). Kadangi pateikiamais rašytiniais paaiškinimais atsakovas iš esmės papildo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus, paaiškinimus atsisakoma priimti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-10-15 dovanojimo sutartimi atsakovas padovanojo atsakovei (savo motinai) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo 12 343,59 Eur neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-1898-127/2015, be to, Dovanojimo sutarties sudarymo metu jau buvo prasidėję kiti teisminiai procesai, kuriuose dalyvavo ieškovė ir atsakovas, ir kurie baigėsi piniginių sumų iš atsakovo ieškovės naudai priteisimu. Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, vadovaudamasi CK 6.66 straipsniu, prašė pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo R. M. ir atsakovės V. M., bei taikyti restituciją. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą ir kad vienintelis atsakovo turtas, iš kurio galėjo būti patenkinti ieškovės reikalavimai, buvo padovanotas atsakovo motinai, ko atsakovas neprivalėjo padaryti, 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia 2015 metų spalio 15 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. M. ir V. M., dalyje dėl 1/6 dalies buto, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir grąžino atsakovo R. M. nuosavybėn 1/6 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Tiek ieškovė, tiek atsakovas R. M. su tokiu pirmosios instancijos teismu sprendimu nesutinka. Ieškovė I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas visą Dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia bei taikyti restituciją, ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo tarpu atsakovas, tvirtindamas, kad su ieškove visiškai atsiskaitė, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Dėl actio Pauliana instituto paskirties ir taikymo sąlygų

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana institutas skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė - skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).Kasacinis teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos

Kasacinis teismas pripažįsta, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Naujausioje formuojamoje praktikoje kasacinis teismas aiškiai yra nurodęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisė turi būti galiojanti ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir viso kreditoriaus interesų gynimo actio Pauliana pagrindu metu, o tokiai teisei pasibaigus vienu iš prievolių pasibaigimo pagrindu, negalima konstatuoti, jog egzistuoja galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Tai reiškia, kad, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu.Iš atsakovo su apeliaciniu skundu pateikto 2016 m. birželio 20 d. antstolės padėjėjos elektroninio laiško matyti, kad atsakovo skola ieškovei, neskaitant vykdymo išlaidų, 2016 m. birželio 20 d. sudarė 8 612,64 Eur., kuri 2016 m. birželio 21 d. ir 2016 m. birželio 22 d. atliktais mokėjimais (1 000 Eur + 1 000 Eur + 6 612,64 Eur = 8612,64 Eur) buvo visiškai padengta. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu ir buvo visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, įskaitant ir neabejotiną bei galiojančią reikalavimo teisę, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės ieškinį, tačiau atsakovui su apeliaciniu skundu pateikus įrodymus, patvirtinančius, jog jis su ieškove po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo visiškai atsiskaitė, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovė nebeturi galiojančios reikalavimo teisės, kas suponuoja išvadą, kad išnyko ir teisinis pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovės finansinis reikalavimas buvo patenkintas iš atsakovo lėšų. Tokiu atveju paneigiama ir dar viena actio Pauliana instituto taikymo sąlyga - ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.Konstatavus, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebeliko viseto sąlygų, būtinų actio Pauliana instituto taikymui, kiti apeliacinių skundų argumentai nebeturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

Ieškovei neatsisakius ieškinio, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti atsakovo prašymo nutraukti bylą. Susiklosčius tokiai situacijai, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovas atsiskaitė su ieškove ir dėl to ieškovė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nebeturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, t. y. vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra teisinis pagrindas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškinys, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekat nepakeistą.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Ieškovė prašo skirti atsakovui R. M. 5 792 Eur baudą už nesąžiningą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos priteisiant ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovas suvokęs, kad ieškovė pareiškė pagrįstą ieškinį, iškart po apeliacinio skundo pateikimo jai iškart sumokėjo 8 612,64 Eur, taip tyčia sukurdamas situaciją, jog šioje byloje pareikštas ieškinys prarastų prasmę. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.Nagrinėjamu atveju duomenų, jog atsakovas veikė priešingai civilinio proceso tikslams, veikė prieš greitą, efektyvų bei teisingą bylos išsprendimą ar kitokiu būdu piktnaudžiavo savo teisėmis, byloje nenustatyta, o vien tik atsiskaitymo su ieškove po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo faktas, negali būti pagrindas skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - atsakovei V. M. nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), areštas, uždraudžiant šiuo butu disponuoti. Šiuo procesiniu sprendimu, naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir toje dalyje priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti, naikintinos ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.), tačiau, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Įvertinus tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančia reikalavimo teisę ir pagrįstai kreipėsi į teismą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos, kurias ji patyrė bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, susidarė būtent dėl atsakovų kaltės, todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteista 267 Eur bylinėjimosi išlaidų, paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio (2016 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymas), o nuo likusios žyminio mokesčio dalies, kuri sudaro 959 Eur, mokėjimo buvo atleista. Atsakovas R. M. iš viso sumokėjo 317 Eur žyminio mokesčio (2016 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymas ir 2016 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymas). Be to, ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 240 Eur bylinėjimosi išlaidų (e. bylos t. 2, b.l. 13).Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlyginamos. Tuo tarpu atsakovo bylinėjimosi išlaidos, kurias jis patyrė dėl to, kad teikė apeliacinį skundą, vertintinos kaip susidariusios išimtinai tik dėl paties atsakovo kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliacinį skundą pateikė tik visiškai atsiskaitęs su ieškove tuo sudarydamas tokią situaciją kai pirmos instancijos sprendimo panaikinimas priklausė tik nuo paties atsakovo, nes nebeliko vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, tačiau ne dėl to, jog pirmos instancijos teismo sprendimas jo priėmimo metu buvo neteisėtas ar nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo 317 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, priteisti atsakovui iš ieškovės (CPK 93 str. 4 d.). Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui iš ieškovės priteistina 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovas patyrė už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones - atsakovei V. M. nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), areštą.