Utenos apylinkės teismo sprendimas

atsakovo Valstybės įmonės Turto banko atstovei R. K. (nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijos programinę įrangą ZOOM),

trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovui A. K. (nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijos programinę įrangą ZOOM),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. C. (D. C.), atstovaujamos advokato E. L., patikslintą ieškinį atsakovei Valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, dalyvaujant trečiajam asmeniui - Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti galiojančiu (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė D. C. iš A. T. už 2000 litų (579 Eur) kainą įgijo (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį 0,0880 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Pažymėtina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013). Todėl nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų teisinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio (savo iniciatyva) privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Dėl teismo nustatytų aplinkybių.

1998 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P45/98-3367 kopijos matyti, jog pardavėjas – Utenos apskrities viršininko administracijos Ignalinos rajono Žemėtvarkos skyrius, atstovaujamas skyriaus vedėja (pagal Ignalinos rajono valdybos 1992 m. liepos 24 d. potvarkį Nr. 109v (I t., el.b.l. 43) pardavė, o A. T. už 85,50 litų nusipirko 0,088 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., el.b.l. 9-10, 41-42).

Teismui pateiktos žemės sklypo dokumentų kopijos: sklypo Nr. 133 bylos titulinis lapas (I t., el.b.l. 40), 1992-04-21 A. T. prašymas dėl žemės sklypo įsigijimo (I t., el.b.l. 48), Žemės sklypo Nr. 133 planas su gretimybėmis (el.b.l. 11, 44), 1992-07-24 žemės sklypo įkainojimo aktas (I t., el.b.l. 45-46), mokėjimo pranešimai ir kvitas (I t., el.b.l. 49-51) ir sodininkų draugijos nario pažymėjimas, kuriame užfiksuota, jog 1984-05-17 jis buvo išduotas A. T., o nuo 2010-04-30 – D. C.. Be to, užfiksuota, jog nario mokestis mokėtas nuo 1984-05-17 iki 210-06-15, tai yra ir po narystės pasikeitimo (el. b.l. 12-14).

Valstybės įmonės Registrų centro pažymoje Nr. 3A-6272 apie asmens duomenis nurodoma, jog A. T., gimusi (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), būdama našle. Vaikas: M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (I t., el.b.l. 24, 55). Valstybės įmonės Registrų centro Testamentų registro išraše užfiksuota, jog A. T. vardu testamentas nebuvo sudarytas, pareiškimai dėl palikimo priėmimo nėra paduoti (I t., el.b.l. 26-28).

2023 m. liepos 3 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šaulių skyriaus sprendimu Nr. (8.4Mr)ATP-C-2023-05663 D. C. byloje suteikta antrinė teisinė pagalba, paskirtas gynėju advokatas E. L., pareiškėja 50 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas ) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo (I t., el.b.l. 29-30).

2023 m. rugpjūčio 8 d. lėšų pervedimo nurodyme Nr. 581, užfiksuota, jog D. C. į valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą sumokėjo 8 Eur žyminio mokesčio (I t., el.b.l. 31).

Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, kasacinio teismo praktiką bei įstatymų nuostatas, reglamentuojančias parduodamo daikto kokybę, sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties šalių atsakomybę, įrodinėjimo paskirstymo taisykles, sprendžia, kad ieškovo ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui-pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo-pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016).

Taigi, tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka.

Atsakovo atstovas ir trečiojo asmens atstovas nurodo, jog šiuo atveju ieškovė neįrodė „susitarimo“, „dalies ar visos kainos sumokėjimo“ ir „turto perdavimo valdyti nuosavybės teise“ požymių buvimo. Su tokia atsakovo ir trečiojo asmens dėstoma pozicija teismas kategoriškai nesutinka. Šioje byloje tiek nuosekli ieškovės pozicija, tiek pateikti ir bylos nagrinėjimo metu ištirti dokumentai, tiek liudytojos E. S. paaiškinimai teismui leidžia pripažinti, jog šioje byloje yra visos paminėtos sąlygos.

Ieškovė D. C. ir A. T. 2008 m. balandžio 28 d. žodine forma Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracines patalpose sudarė dvišalį sandorį – žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tai patvirtina: pas ieškovę esantys A. T. vardu sudaryti žemės sklypo nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P45/98-3367, sklypo planas ir Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės pažymėjimas apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį; sodininkų draugijos nario pažymėjimas, kuriame užfiksuota, jog 1984-05-17 jis buvo išduotas A. T., o nuo 2010-04-30 – D. C.. Be to, užfiksuota, jog nario mokestis mokėtas nuo 1984-05-17 iki 210-06-15, tai yra ir po narystės pasikeitimo; pateikti D. C. ir A. T. 2010 m. balandžio 28 d. prašymai, kuriais D. C. pasiprašė būti priimama j sodų bendriją (duomenys neskelbtini), o A. T., atitinkamai – atleidžiama, nurodant priežastį – sodo sklypo pardavimą D. C.; 2023 m. gegužės 31 d. Didžiasalio sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pažymoje Nr. 23-6 užfiksuota, jog D. C. nuo 2010 m. balandžio 28 d. yra Didžiasalio sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) narė , sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)naudotoja. D. C. įsiskolinimų neturi. Minėtas sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2010-04-28 buvo skirtas A. T..

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog vadovaujantis CK 1.73 straipsnio, tarp šalių turėjo būti sudaryta rašytinė pirkimo - pardavimo sutartis. Ir nors, remiantis teisės aktų nuostatomis, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

CK 1.93 straipsnio 6 dalyje išvadinti atvejai kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais. Tais atvejais, kai leistinuose įrodymuose yra patikimų duomenų, patvirtinančių vienos šalies įrodinėjamas, o kitos – ginčijamas aplinkybes, tačiau šie duomenys nepakankamai išsamūs, kad būtų galima daryti išvadas apie ginčo aplinkybes, tokiu atveju nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sodo gidas" v. L. S, bylos Nr. 3K-3-288-469/2015). Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, faktinę aplinkybę, jog liudytoja byloje apklausta E. S. tuo metu dirbo Didžiasalio sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracijoje ir padėjo sandorio šalims užpildyti prašymus, taip pat įrodinėtinas aplinkybes, konstatuoja, kad įstatyme numatytas draudimas remtis liudytojos parodymais nagrinėjamu atveju neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, todėl remiasi liudytojos E. S. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kurių metu ji patvirtino, kad 2010 m. balandžio 28 d. Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracines patalpose už sodo sklypo perpirkimą D. C. perdavė A. T. pinigus, o pastaroji perdavė visus sodo sklypo dokumentus. Taip pat D. C. ir A. T. pasirašė prašymus, pagal kuriuos D. C. pasiprašė būti priimama į sodų bendriją „Birveta“, o A. T., atitinkamai - atleidžiama. Nuo tos dienos visus mokesčius už sodo sklypą bendrijai mokėjo D. C.. A. T. daugiau į Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) patalpas atvykusi nebuvo. Aplinkybę, kad A. T. minėtu žemės sklypu nebesinaudojo, po jo įsigijimo išimtinai naudojosi tik ieškovė, patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek byloje apklausta liudytoja, tiek pati ieškovė. Po sutarties įvykdymo A. T. dėl įvairių subjektyvių priežasčių (garbaus amžiaus, prastos sveikatos) vengė įforminti sandorį notarine tvarka, nes šį ieškovės teiginį paneigiančių duomenų byloje nėra. Teismas sprendžia, kad nurodytos aplinkybės yra pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu.

Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Teismo vertinimu, tiek šalių elgesys prieš sudarant 2010-04-28 pirkimo-pardavimo sutartį (sutarties šalys sutarė dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, sutarties kainos, suderino vykimo į Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracines patalpas datą, laiką), jos sudarymo metu (Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose D. C. perdavė A. T. už sodo sklypo perleidimą sulygtą 2000 Lt. sumą, o A. T. perdavė D. C. žemės sklypo dokumentus, sutarties šalys Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracijai pateikė prašymus dėl išstojimo/įstojimo į bendrijos narius) bei po šios sutarties sudarymo (D. C. nuo 2010-04-28 mokėjo visus nario ir komunalinius mokesčius, sodino daržoves, pasistatė pašiūrę, šiltnamį, o A. T. minėtu žemės sklypu daugiau nesirūpino ir nesidomėjo) rodo tikrąją sutarties šalių valią, tai yra sutarties šalių siekį sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, perleisti D. C. valdyti nuosavybės teise A. T. nuosavybes teise priklausantį (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį 0,0880 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Atsakovo nurodytas argumentas, jog ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyta pirkimo - pardavimo sutartis neatitinka CK nustatytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formai keliamų reikalavimų ir nėra pateikti mokestiniai dokumentai dėl jos vykdymo, nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Konstatuotina, kad notarinis sandoris nesudarytas dėl pardavėjo – A. T. kaltės, nes ji dėl įvairių subjektyvių priežasčių (garbaus amžiaus, prastos sveikatos) vengė įforminti sandorį notarine tvarka. O (duomenys neskelbtini) A. T. mirus - neliko galimybės sandorį patvirtinti notarine tvarka.

Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo-pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012).

Dėl senaties termino ieškiniui pareikšti.

Patikslintame ieškinyje ieškovė prašo teismo sprendžiant atsakovo iškeltą klausimą ar nėra suėjęs ieškinio senaties terminas, atsižvelgti, jog senaties termino pradžia skaičiuotina nuo sklypo pardavėjos A. T. mirties momento- (duomenys neskelbtini), kadangi ieškinys susijęs su jos neveikimu ir vertinti, jog senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį reglamentuoja kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmens galimybė valstybės (teismo) pagalba apginti savo subjektines teises laikoma išnykusia. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis.

Spręsdamas prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, taip pat tai, ar byloje pareikštam ieškovo reikalavimui taikoma ieškinio senatis. Jeigu ieškinio senatis pareikštam reikalavimui taikoma, teismas turi nustatyti: 1) kokios trukmės ieškinio senaties terminą nustato įstatymas; 2) kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga; 3) ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta; 4) jeigu ieškinio senaties terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Ieškovė nurodo, jog buvo tikra, kad 2010-04-28 Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose susitardama su A. T. dėl sodo sklypo Nr. 133 pirkimo-pardavimo, sumokėdama jai sutartą 2000 Lt. sumą, gavusi iš A. T. visus žemės sklypo dokumentus bei parašiusi prašymą šiuo pagrindu ją priimti narių į sodų bendriją, ji tapo šio sklypo teisėta savininke. Po šio sandorio ieškovė mokėjo visus nario ir komunalinius mokesčius, prižiūrėjo sklypą (sodino daržoves, pasistatė pašiūrę, šiltnamį) ir jokių su šios nuosavybės perėjimu klausimų niekam nebuvo kilę. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta tuometinė Didžiasalio sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) administracijos darbuotoja E. S. nurodė, jog padėjo sandorio šalims užpildyti prašymus dėl išstojimo/įstojimo į sodų bendriją, tačiau jokios konsultacijos šalims apie tai, jog sandorį būtina įforminti dar ir notariškai ar pas seniūną - ji neteikė. Liudytoja patvirtino, jog tuo metu buvo tokia praktika, taip visi darė: pardavėjas išstodavo, o pirkėjas įstodavo į bendriją ir tiek.

Apie tai, jog sudarytą sodo sklypo pirkimo – padavimo sutartį būtina įforminti notariškai ieškovė nurodo sužinojusi tik 2015-2016 metų laikotarpyje, kuomet apie sodo sklypo pirkimo aplinkybes papasakojo atskirai gyvenančiam sūnui. Būtent tuomet ieškovė sužinojusi, jog jos ir A. T. susitarimas dėl sodo sklypo pirkimo-pardavimo sutartis neturi teisinės galios, turtas teisiškai tebepriklauso A. T.. Ieškovė nurodo, jog kreipėsi į A. T. T. prašydama apiforminti sandorį notariškai, tačiau pastarosios sveikata nuolat blogėjo ir ji vykti pas notarą dėl to atsisakė. Niekam įgaliojimo neišdavė. Ji tiesiog sakė, jog jokių pretenzijų neturi ir neturės. Ieškovė toliau nepertraukiamai naudojosi ir valdė sklypą, o (duomenys neskelbtini) A. T. mirė.

Byloje, paneigiančių šiuos ieškovės nurodytas aplinkybes nėra, taip pat nėra ir duomenų, jog laikotarpiu nuo 2010-04-28 sutarties sudarymo iki 2015m./2016 m. būtų ginčytos ieškovės teisės į nupirktą žemės sklypą. Teismas konstatuoja, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia, kuri sietina ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), šioje byloje skaičiuotina ne nuo 2010-04-28 sutarties sudarymo momento (kaip nurodo atsakovas) ir ne nuo sutarties šalies A. T. mirties (duomenys neskelbtini) (kaip nurodo ieškovė), o nuo ieškovės sužinojimo apie teisės pažeidimą, tai yra 2015 m. kuomet ieškovė sužinojo apie būtinumą įforminti sandorį notariškai, o sandorio šalis A. T. atsisakė tai atlikti. Kadangi nuo ieškovės sužinojimo apie jos teisės pažeidimą iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2023-08-08) nėra suėjęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, ieškinio senatį taikyti atsisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

2023 m. liepos 3 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šaulių skyriaus sprendimu Nr. (8.4Mr)ATP-C-2023-05663 D. C. byloje suteikta antrinė teisinė pagalba, paskirtas gynėju advokatas E. L., pareiškėja 50 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas ) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo (I t., el.b.l. 29-30).

2023 m. rugpjūčio 8 d. lėšų pervedimo nurodyme Nr. 581, užfiksuota, jog D. C. į valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą sumokėjo 8 Eur žyminio mokesčio (I t., el.b.l. 31).

Atsižvelgus į tai, jog išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu byloje nėra (procesiniai dokumentai elektroninėje byloje teikti šalių atstovams per teismų informacinės sistemos ITEKO EPP), duomenų apie antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas teismui nepateikta, byloje mokėtino žyminio mokesčio dydis yra 15 Eur (ieškovės, 50 procentų atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sumokėtas žyminio mokesčio dydis yra 8 Eur), iš atsakovės VĮ Turto banko priteistinas 15 Eur dydžio žyminis mokestis: sumokant 8 Eur ieškovei ir 7 Eur valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p.,7 d., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 ir 284 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pripažinti galiojančia 2010 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė D. C., iš A. T. už 2000 litų (579 Eur) kainą įgijo (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį 0,0880 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės (duomenys neskelbtini), 8 Eur (aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 7 Eur (septynis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.