Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui M. Z. (M. Z.) dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės J. Z. ieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia ir kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

15. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tokia pati taisyklė taikytina ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

Dėl atsisakymo priimti ieškinį (ne)pagrįstumo

17. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis LITEKO duomenimis, padarė išvadą, kad apeliantės ieškinio turinys tapatus pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dėl kurio yra priimta įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023. Teismo vertinimu, esminis ieškovės reikalavimas yra nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, šį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės buvo įvertintos pirmiau nurodytoje nutartyje. Dėl to teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia ir kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo.

19. Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad teismas nėra priėmęs sprendimo, kuriuo šalių ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės. Šiuo atveju ieškinys pareikštas ginčo teisenos tvarka, jame suformuluoti nauji reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia ir piniginių lėšų priteisimo, todėl ieškinys nėra tapatus pareiškimui, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023.

20. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų – teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

21. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, yra nurodęs, kad, jeigu teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė teismo sprendimą, tai reiškia, jog asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, t. y. neegzistuoja viena iš prielaidų pareikšti ieškinį teisme. Nurodyta procesinė taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Procesinis galutinio teismo sprendimo padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 14, 15 punktai).

22. Materialieji teismo sprendimo padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau negu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte atskleidžiamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 16,17 punktai).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja J. Z. 2023 m. sausio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji po motinos D. Z. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė šios palikimą, faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti, t. y. mirus motinai, ji rūpinosi nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini).) atkūrimo procesu. Šis turtas, atkūrus nuosavybės teisę, paveldėjimo teise atiteko jos mirusiai motinai D. Z.. Pareiškėja sutiko, kad paveldėjimo teisės liudijimas būtų išduotas tik jos broliui M. Z., nes ginčo šalys susitarė, jog paveldėtą turtą parduos ir gautus pinigus pasidalins lygiomis dalimis tarp D. Z. įpėdinių – pareiškėjos ir jos brolių M. Z. bei T. Z.. M. Z. paveldėtą turtą pardavė, tačiau pažado dėl gautų pinigų pasidalijimo nesilaikė.

24. Vilniaus miesto apylinkės teismas, spęsdamas pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą priėmimo klausimą, nurodė, jog pareiškėja notarui pateiktu pareiškimu yra atsisakiusi motinos palikimo, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ji palikimą faktiškai priėmė ir valdė. Be to, įpėdiniui M. Z. yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypus, kuris nėra nuginčytas, todėl palikimo priėmimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas. Dėl šių priežasčių Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023 pareiškimą priimti atsisakė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-378-861/2023 nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

25. Nagrinėjamoje byloje siekiamu paduoti ieškiniu apeliantė (ieškovė) taip pat reiškia reikalavimą nustatyti, kad ji po savo motinos D. Z. mirties priėmė jos palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Be šio reikalavimo, apeliantė (ieškovė) prašo pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 20-ojo notarų biuro 2022 m. gegužės 3 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 1/3 dalies M. Z. paveldėtų 490/12419 dalių žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovo M. Z. 111 881 Eur kompensaciją už jai tenkančią motinos palikimo dalį.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų faktinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimas dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu ir jį pagrindžiančios aplinkybės buvo įvertintos įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023. Nors pareiškimas ir ieškinys grindžiami tuo pačiu faktiniu pagrindu ir siekiama nustatyti tą patį juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą, tačiau vien šių elementų sutapties ieškinio tapatumui konstatuoti nepakanka. Šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad ypatingosios teisenos tvarka pateiktas pareiškimas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas pareiškimą priimti atsisakė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad yra priimtas įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimo dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

27. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

28. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta praktika).

29. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būti pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023, kuria išspręstas procesinio pobūdžio klausimas dėl apeliantės subjektinės teisės kreiptis į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, įgyvendinimo galimybės. Vien tai, kad nurodytoje nutartyje, priimtoje nenagrinėjus civilinės bylos iš esmės, pasisakyta ir dėl palikimo atsisakymo, kaip prielaidos vertinti reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda šios aplinkybės prejudicija. Apeliacinės instancijos teismo įsitikimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-5094-925/2023 nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, nes nutartis priimta nenagrinėjus pareiškimo iš esmės, neištyrus ir neįvertinus reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių, t. y. nutartis neatitinka sąlygų, kurioms esant įsiteisėjusiu (galutiniu) teismo sprendimu, priimtu kitoje civilinėje byloje, nustatytos aplinkybės laikomos prejudiciniais faktais. Taigi, aptariama nutartis neriboja nei apeliantės (ieškovės) teisės ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, nei teismo galimybės įvertinti šio reikalavimo pagrįstumą, išnagrinėjant bylą iš esmės. Atitinkamai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą, kad apeliantės (ieškovės) inicijuojamas ginčas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu (galutiniu) teismo sprendimu ir ieškinį atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje sprendžiama išskirtinai dėl procesinio pobūdžio prielaidų ir teisės kreiptis į teismą sąlygų, tačiau į klausimą, ar ieškinys (pareiškimas) yra pagrįstas (materialiojo teisinio pobūdžio prielaida) atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas). Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pvz., negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 25 punktas).

32. Nagrinėjamu atveju, kai dėl palikimo, kurio dalies siekia apeliantė (ieškovė), yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas vienam iš įpėdinių, pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą negali būti išnagrinėtas ypatingosios teisenos tvarka, todėl apeliantė (ieškovė) teisę į teisminę gynybą siekia įgyvendinti kreipdamasi į teismą ginčo teisenos tvarka, prašydama teismo tiek nustatyti palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktą, tiek ginčydama atsakovui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį bei prašydama priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją už parduoto paveldėto turto dalį. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti šį ieškinį grindė, be kita ko, tuo, kad ieškovė notarine tvarka yra atsisakiusi palikimo ir nėra pareiškusi reikalavimo pripažinti šį vienašalį sandorį negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad apeliantė (ieškovė) neprašo pripažinti palikimo atsisakymo negaliojančiu, pati savaime neužkerta jai galimybės reikšti ieškinyje suformuluotus reikalavimus. Apeliantės (ieškovės), atsisakiusios palikimo, reikalavimo teisės (ne)turėjimas teismo gali būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (žr. šios nutarties 31 punktą).

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vienam iš įpėdinių ginčijant kitam įpėdiniui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ar jo dalį, be kita ko, kyla ir turtinis ginčas, kurio rūšinis teismingumas nustatomas pagal ieškinio sumą (paveldimo turto dalies, į kurią pretenduoja ginčą inicijavęs įpėdinis, vertę) (CPK 26, 27 straipsniai).

34. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

35. Atsakovas atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą prašo paskirti jai 2 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymas grindžiamas tuo, kad apeliantė nepaiso teismų nustatytų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo trūkumų, Vilniaus apygardos teismui pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, atsakovais nurodė ne visus įpėdinius.

36. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

37. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas).

38. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti ieškovės (apeliantės) veiksmai nesudaro pagrindo juos kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ta aplinkybė, kad, atsakovo nuomone, apeliantė netinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą, t. y. esant įsiteisėjusiai nutarčiai, kuria atsisakyta priimti pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškė ieškinį ginčo teisenos tvarka, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas, nesąžiningas šios teisės įgyvendinimas.

40. Civilinis procesas grindžiamas dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Nurodytas principas, be kita ko, pasireiškia tuo, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), kaip ir pats apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. Tai reiškia, kad tam tikras asmuo atsakovu ieškinyje gali būti nurodomas tik ieškovo reikalavimu arba jo sutikimu. Procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas ir CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2020, 37 punktas). Taigi pažeistos teisės gynimo būdo pasirinkimas, ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas, asmenų, turinčių atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, nurodymas, yra ieškovo diskrecijos teisė (CK 1.138 straipsnis; CPK 45 straipsnio 1 ir 2 dalys, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Vien tai, kad ieškovė (apeliantė), kreipėsi į teismą ginčo teisenos tvarka ir, atsakovo vertinimu, ieškinyje nesuformulavo tam tikro reikalavimo ir (ar) nurodė ne visus atsakovus, nesudaro prielaidų konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

41. Ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Nagrinėjamu atveju apeliantės atskirasis skundas patenkintas ir ieškinio priėmimo klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad nenustatyta, jog ieškovė (apeliantė), pareikšdama ieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia ir kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo, procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nesąžiningai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

43. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje faktinėje ir teisinėje situacijoje neteisingai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti ieškinio priėmimo klausimo (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Dėl to, panaikinus apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškinio dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 8 d. nutartį panaikinti ir ieškovės J. Z. ieškinio atsakovui M. Z. (M. Z.) dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia, kompensacijos už parduoto paveldėto turto dalį priteisimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.