- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-09
- Bylos Nr.
- 2A-742-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00794-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ripovila“, P. B.
- Atsakovas
- G. B.
- Kategorijos
- 2.5.37Jungtinė veikla (partnerystė)
- 3.1.1.2.21Laisvo įrodymų vertinimo principas
- 3.2.4.1Įrodymai ir jų rūšys
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ripovila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3158-640/2015 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ripovila“ ir P. B. ieškinį atsakovui G. B. dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai UAB „Ripovila“ ir P. B. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. B. 418321 Lt žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 6-10).
Ieškovai nurodė, kad ieškinys yra reiškiamas bendrai UAB „Ripovila“ ir P. B. kaip UAB „Ripovila“ akcininko, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, o bendrovės valdymo organų veikla, kuri padaro žalos bendrovei, padaro žalos ir jos akcininkų interesams ir turtinėms teisėms gauti bendrovės pelno dalį (dividendus) bei kitas teises. Ieškovas P. B. yra 70 proc. UAB „Ripovila“ akcijų savininkas, o iki 2012 m. valdė 55 procentus akcijų. Atsakovas valdo 30 proc. UAB „Ripovila“ akcijų. Ieškovas P. B. ir atsakovas, kaip tėvas ir sūnus, kartu su kitais steigėjais 1997-11-13 įsteigė UAB „Ripovila“. Bendrovės vadovu nuo įsteigimo iki 2004-07-31 buvo P. B., po to vadovo pareigas ėjo atsakovas, o nuo 2011-12-29 UAB „Ripovila“ direktoriumi yra vėl P. B.. Ieškovas P. B., būdamas UAB „Ripovila“ akcininku, kartu su atsakovu G. B. 2000 m. nusprendė bendrovės, kurios pagrindinė veikla iš esmės yra statybų ranga, vardu ir lėšomis pastatyti pardavimui du gyvenamuosius namus atsakovui priklausančiame sklype adresu Merkurijaus g. 7, Didžioji Riešė, Vilniaus r. sav., unikalus Nr. 4117-0600-0164. Tokiu būdu UAB „Ripovila“ ir atsakovas 2000 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuri atitinka CK 1964 m. jungtinės veiklos sutarties teisinį reguliavimą. Ieškovas P. B., būdamas stambiausias bendrovės akcininkas, iki 2004 m. ėjo ir bendrovės direktoriaus pareigas, tačiau nuo 2004 m. liepos mėnesio dėl sunkios onkologinės ligos ir pensinio amžiaus buvo priverstas pareigas perleisti atsakovui, kuris ir tvarkė visus su minėtomis statybomis ir visa bendrovės veikla susijusius reikalus ir kuriuo ieškovas besąlygiškai pasitikėjo. 2011 m. pabaigoje ieškovui sužinojus aplinkybes, kad daug metų vykdyta veikla ir investuotomis lėšomis nesąžiningai pasinaudojo atsakovas, minėtas statybas įteisindamas savo vardu, ieškovas atleido atsakovą iš direktoriaus pareigų. Iki 2010 m., kol buvo pastatyti du namai, UAB „Ripovila“ į statybas investavo 418321 Lt, tačiau atsakovas nesąžiningais veiksmais neįregistravo pastatytų namų bendrovės vardu, o 2010 m. birželio 4 d. savo vardu gavo statybos leidimą Nr. 362 ir įregistravo statybas kaip asmeninę nuosavybę. Tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovas sukėlė bendrovei 418321 Lt žalą, kadangi visos statybos išlaidos buvo dengiamos bendrovės, o ne asmeninėmis atsakovo lėšomis. Dviejų butų gyvenamo namo, esančio Merkurijaus g. 7 , Didžiosios Riešės k., Vilniaus r., statybos projektą užsakė ir apmokėjo UAB „Ripovila“ pagal projektavimo darbų sutartį su UAB „Viljuosta“ ir sąskaitą faktūrą VJS Nr.2012-10. UAB „Alidadė“ pagal ieškovo užsakymą parengė žemės sklypo inžinerinį topografinį planą, parengė kadastrų matavimų bylas. Atsakovas, eidamas bendrovės vadovo pareigas, nesąžiningai ir prisidengdamas bendrovės vardu sudarinėjo įvairias sutartis, pasirašinėjo visus statybų išlaidų dokumentus ir sutartis, todėl turtas buvo sukurtas bendrovės UAB „Ripovila“ lėšomis, o atsakovas nesąžiningais veiksmais siekdamas praturtėti įregistravo turtą savo vardu. Šiuo metu vienu iš pastatytų namų naudojasi atsakovas, o kitas yra nuomojamas. Ieškovų nuomone, atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmais buvo iššvaistytas bendrovės turtas, t. y. sukurtas turtas neteisėtai įregistruotas asmenine atsakovo nuosavybe (CK 2.87 str. 7 d.). UAB „Ripovila“ atsakovo namų statyboms finansuoti išleido 418 321 Lt sumą, taigi patyrė nuostolius, dėl kurių šiuo metu negali atsiskaityti su kreditoriais ir valstybės institucijomis ir iš esmės yra nemoki. Tokia situacija susidarė išimtinai dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų. Atsakovas pasinaudojo aplinkybe, kad statybos vykdomos jam priklausančiame sklype, įregistravo jas savo asmenine nuosavybe, taip iššvaistė bendrovės turtą, nepaisydamas akcininkų susitarimo bendrovės vardu pardavus pastatytus namus gauti pelną. UAB „Ripovila“ ir atsakovo jungtinės veiklos rezultatas – dviejų butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo UAB „Ripovila“ ir atsakovo nuosavybė. Atsakovas neteisėtai disponuoja bendru turtu, todėl įpareigotinas atlyginti žalą natūra ir perduoti ieškovui nuosavybėn ½ gyvenamo namo dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų UAB „Ripovila“ ir P. B. lygiomis dalimis atsakovo G. B. naudai 1448,10 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovų UAB „Ripovila“ ir P. B., lygiomis dalimis 15,02 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad atsakovui G. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas 2010-08-03, kurio nuosavybės teisės nėra registruotos. Kadangi ieškovai įrodinėjo, jog dėl šio namo statybos ieškovas UAB „Ripovila“ ir atsakovas susitarė 2000 m., tai pirmosios instancijos teismas taikė 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas reglamentuojančias jungtinės veiklos sutartį.
Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Ripovila“ ir atsakovas rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudarė. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, įrodinėdami aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas, remiasi liudytojų parodymais, kitais rašytiniais įrodymais byloje – sąskaitomis faktūromis Teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 43 str., konstatavo, kad ieškovas UAB „Ripovila“, sudarydamas su G. B. jungtinės veiklos sutartį, turėjo ją sudaryti rašytine forma. Aplinkybė, jog tai buvo santykiai tarp artimų šeimos narių, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatymo reikalavimų ir nesudaryti rašytinės formos sutarties. Teismas, vertindamas jungtinės veiklos sutarties sudarymo egzistavimą, vadovavosi 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalimi draudžiančia remtis liudytojų parodymais.
Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad byloje nėra įrodymų, galinčių pagrįsti, jog ieškovas UAB „Ripovila“ ir atsakovas kartu statė namą. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad ginčo namą statė pats atsakovas patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: atsakovo vardu 2010-06-04 buvo išduotas statybos leidimas dviejų butų gyvenamo namo statybai (b.l. 121-122, 4 tomas); atsakovas deklaravo, jog lėšų 2005 m. turėjo (b.l. 110-113, 4 tomas). Be to, šias aplinkybes, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtino ir liudytojos A. A. J., kuri dirbo UAB „Ripovila“ 1999-05-26 – 2013-01-30 laikotarpiu ir tvarkė UAB „Ripovila“ buhalterinę apskaitą, parodymai. Ji nurodė, jog jai nežinoma, kokios įmonės įsigytos medžiagos buvo panaudojamos, kuriuose įmonės objektuose, nes jai nebuvo pateikiami reikiami dokumentai ir gyvenamo namo statyba įmonės buhalteriniuose dokumentuose nebuvo apskaityta ir užpajamuota. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog UAB „Ripovila“ pateiktose sąskaitose buvo nurodoma pristatymo vieta - Merkurijaus g. 7, Didžioji Riešė, nepatvirtina tarp šalių buvus jungtinės veiklos sutartį ir ginčo namo statybos už UAB „Ripovila“ lėšas fakto. Atsakovas, kuris dirbo UAB „Ripovila“ vadovu, paaiškino, jog tuo adresu buvo ir bendrovės sandėlis, todėl prekės ir medžiagos ten buvo pristatomas. Teismas padarė išvadą, kad buhalterinės apskaitos dokumentai neįrodo, jog įsigytos prekės ir medžiagos buvo panaudotos ginčo objekto statyboje. Teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis ginčo namui pastatyti.
Teismas pažymėjo, kad byloje apklausti liudytojai M. B., A. K., A. K., kurie dirbo ginčo objekte ir atliko statybos darbus, nurodė, jog jiems atlygį už darbą mokėjo tiek G. B., tiek P. B.. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog ginčo objekto statybą finansavo UAB „Ripovila“. Kitų įrodymų, jog ginčo namas buvo pastatytas būtent UAB „Ripovila“ lėšomis byloje, teismo vertinimu, nėra. Teismas akcentavo, kad UAB „Tezaurus auditas“ duotoje ataskaitoje yra tik įvertintos sąskaitos faktūros, kurios atrinktos tam tikru būdu, t.y. išskiriant medžiagų pristatymo adresą, nurodant jų visą sumą ir nurodžius, jog galimai dalis medžiagų ir prekių buvo panaudota ginčo namo statybai. Tačiau teismas šį įrodymą vertino kritiškai, nes ataskaitoje yra nurodyta, jog auditorius nevertino ir negali duoti išvados apie UAB „Ripovila“ finansinės atskaitomybės teisingumą, be to, jis neatitinka CPK 216 str. keliamų reikalavimų.
Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo priimtas atitinkamas akcininkų sprendimas dėl jungtinės veiklos bei namo statybos. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį ir veikė kartu statant ginčo namą atsakovui priklausančiame žemės sklype.
Teismas, nagrinėdamas ieškovų reikalavimą atlyginti žalą iš atsakovo G. B., kaip buvusio direktoriaus, pažymėjo, kad ieškovai įrodinėdami žalos atsiradimo faktą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) turi pateikti atitinkamus įrodymus – įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, apie tai, kad įmonei buvo padaryta žala. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog 418 321 Lt sumą ieškovas UAB „Ripovila“ savo buhalterinėje apskaitoje 2012 m. įtraukė kaip nurašytas įmonės atsargas, dėl kurių padidėjo įmonės turtas, nesudaro pagrindo teigti, jog tokio dydžio žalą bendrovei lėmė atsakovo neteisėti veiksmai. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė (CPK 178 str.) civilinės atsakomybės sąlygų: atsakovo neteisėtų veiksmų bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšio.
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ieškinį atmetė; iš ieškovų atsakovui ir valstybei priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Ripovila“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; prijungti prie bylos papildomus įrodymus; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl susitarimo pastatyti dviejų butų gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino sandorio sudarymo faktą, nesigilino ir neanalizavo šalių tarpusavio santykių, jų elgesio, be pagrindo nepasinaudojo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teismo teise netaikyti nuostatos dėl draudimo remtis liudytojų parodymais, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl neteisėtai atėmė iš ieškovų teisę remtis liudytojų parodymais bendros jungtinės veiklos sandorio faktui patvirtinti. Teismas pažeidė proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, nes ieškovams atėmė galimybę remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti, o atsakovui buvo leista įrodinėti savo poziciją neleistinais įrodymais. Teismas, vertindamas, ar atsakovas galėjo pasistatyti namą sau, privalėjo įvertinti namo statybos kainą, tačiau teismas šios reikšmingos aplinkybės nenustatinėjo. Ieškovai byloje pateikė sąmatą, pagal kurią ginčo namo vertė 1 200 305 Lt, tačiau teismas nevertino, ar atsakovas turėjo tokių lėšų namui pastatyti. Teismas nepagrįstai nevertino kitų ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų, įrodančių, kad namą pastatė UAB „Ripovila“ kartu su atsakovu: PVM sąskaitų faktūrų, statybos projekto, kurio pagrindu išduotas statybos leidimas, UAB „Tezaurus audito“ ataskaitos. Be to, teismas, nustatęs, kad atsakovas pats pasistatė namą, nenustatė nei namo statybos rangovo, nei kas namą statė ir ar jis pastatytas apskritai, nenustatė statybos leidimo gavimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, o skundžiamą sprendimą grindė prielaidomis.Dėl žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „Ripovila“ balansas neįrodo žalos fakto. Balanso aiškinamajame rašte nurodyta, kad 418 321 Lt suma atstatytos nurašytos įmonės atsargos, kas preziumuoja, kad tų atsargų nėra. Kad atsargų nerasta patvirtina ir 2014 m. balanso duomenys bei atlikta inventorizacija. Tai ir sudaro ieškovui UAB „Ripovila“ padarytą žalą. Žalos faktas pagrįstas pateiktais rašytiniais įrodymais. Tarp atsakovo veiksmų ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes nebaigtos statybos medžiagų rinkinys, pastatytas iš UAB „Ripovila“ lėšų yra atsakovo žemės sklype ir atsakovas atsisako perduoti pusę sukurto ginčo namo teigdamas, kad tai yra jo nuosavybė. Tą atsakovas patvirtino teismo posėdyje, nors neįrodė, kad tą nuosavybę sukūrė statybos ar kokiu kitu leidžiamu būdu. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Nors teismas atmetė ieškovų argumentą, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinė veiklos sutartis, tačiau tai nereiškia, kad jokios bendros veiklos nebuvo ir kad atsakovas nepraturtėjo ieškovų sąskaita, kas sudaro savarankišką pagrindą atlyginti žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo žemės sklype yra pastatytas dviejų butų gyvenamasis namas, kurio sąmatinė vertė 1 200 305 Lt. Iš viešojo registro duomenų matyti, kad šiame sklype anksčiau pastatų nebuvo. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad kokia nors dalimi būtų prisidėjęs prie ginčo namo statybos. Tai, kad ginčo namą statė UAB „Ripovila“ patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovas G. B., jam neigiant teisinį jungtinės veiklos pagrindą ginčo namo statybai, nesąžiningai praturtėjo ieškovų sąskaita. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi CPK nuostatomis, be pagrindo netaikė CK 6.242 straipsnio, todėl bylą išsprendė neteisingai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą; neprijungti apelianto teikiamų įrodymų; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutarties sudarymą, statybos rangos teisinius santykius bei nepažeidė proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad VĮ Registrų centre yra įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, esantis Vilniaus r., Riešės sen., Didžiosios Riešės k., Merkurijaus g. 7, unikalus Nr. 44002076-0098, kurio nuosavybės teisės neregistruotos; pagrindinė pastato naudojimo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai), statusas – formuojamas (t. 2, b. l. 86-87, t. 3, b. l. 199-200, t. 4, b. l. 64-65). Ieškovas P. B. 2012 m. balandžio 16 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui prašydamas priteisti iš atsakovo G. B. UAB „Ripovila“ naudai 384 373,61 Lt; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 2-4). 2012 m. gegužės 22 d. ieškinį pateikė UAB „Ripovila“, kuriame prašė to paties kaip ir ieškovas P. B. 2012 m. balandžio 16 d. ieškinyje (t. 2, b. l. 117-119). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovai UAB „Ripovila“ ir P. B. 2014 m. sausio 27 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo G. B. 418 321 Lt žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamo namo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 6-10). Patikslintame ieškinyje teigiama, kad ieškovas P. B., būdamas UAB „Ripovila“ vadovu ir akcininku, 2000 m. kartu su atsakovu G. B. susitarė UAB „Ripovila“, kurios pagrindinė veikla buvo statybų ranga, lėšomis pastatyti dviejų butų gyvenamąjį namą atsakovui G. B. priklausančiame žemės sklype, esančiame Vilniaus r., Riešės sen., Didžiosios Riešės k., Merkurijaus g. 7 (unikalus Nr. 4117-0600-0164), o pastatytą pastatą įregistruoti kaip bendrąją dalinę ieškovo UAB „Ripovila“ ir atsakovo G. B. nuosavybę. UAB „Ripovila“ (anot ieškovų) į statybas investavo mažiausiai 418 321 Lt, o atsakovas nesąžiningais veiksmais atsisako įregistruoti pastatytą gyvenamąjį namą bendrovės vardu kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį teigė, kad dvibutį gyvenamąjį namą, nesitaręs su ieškovais, nusprendė pasistatyti ir pasistatė pats iš savo asmeninių lėšų.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) ar buvo sudarytas susitarimas tarp ieškovo UAB „Ripovila“ ir atsakovo G. B. dėl gyvenamo namo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), statybos, jei buvo, tai, kokios buvo šio susitarimo sąlygos; 2) kas atliko minėto gyvenamojo namo statybos darbus; 3) kieno lėšomis buvo pastatytas gyvenamasis namas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, civilinėje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendime konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis ginčo namui pastatyti. Kadangi jungtinės veiklos sutarties sudarymas yra į ginčo dalyką įeinanti aplinkybė, turinti reikšmės tinkamai išspręsti ieškovų ir atsakovo reikalavimus, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, visų pirma pasisako šiuo klausimu.
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškinyje teigiama, kad statyti ginčo namą šalys susitarė 2000 m., pagrįstai konstatavo, jog ginčo teisiniam santykiui taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Kadangi sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublik?s civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis), dėl to šioje byloje jungtinės veiklos sutarties formai turi būti taikomi 1964 m. CK 41-43 straipsnių reikalavimai, taip pat pagrįstai byloje taikytos 1964 m. CK 472-474 straipsnių nuostatos.
CK 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. 1964 m. CK 43 straipsnyje buvo nustatyta, kad rašytine forma turi būti sudaromi sandoriai – įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kita, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kita numato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais. Tačiau toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje išvadinti atvejai kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl ginčo gyvenamojo namo statybos šalys nesudarė, nurodė, kad liudytojų parodymais nesiremia, o kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai neteikia pagrindo pripažinti, kad šalys susitarė pastatyti gyvenamąjį namą ir įregistruoti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Įvertinus tai, kad ginčas kilo tarp šeimos narių (tarp sūnaus ir tėvo) bei jų valdomos įmonės (UAB „Ripovila“ akcininkais yra sūnus ir tėvas, t. 4., b. l. 17-30, abu buvo, o tėvas ir tebėra, įmonės vadovais t. 4, b.l. 26-30), t. y. tarp asmenų kuriuos paprastai sieja didesnis pasitikėjimas vienas kitu, atsižvelgtina į tai, kad neretai tokiais atvejais susitarimai nėra įforminami raštu. Pirmosios instancijos teismo draudimas ieškovui P. B., atsakovo tėvui, UAB „Ripovila“ akcininkui ir vadovui, jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą įrodinėti ir liudytojų parodymais, ir kitais netiesioginiais rašytiniais įrodymais, pripažintinas neteisėtu ir neatitinkančiu CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto klausimą, nesirėmė liudytojų parodymais, jų neanalizavo pateiktų rašytinių įrodymų kontekste, todėl galėjo padaryti neteisingas išvadas dėl minėtos sutarties sudarymo aplinkybių.
Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje įpareigojo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su namo statybos rangovais, statybos leidimo gavimu. Atsakovas, nurodęs, kad namą statėsi pats, nepateikė jokių rangos sutarčių, kitų rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti jo poziciją, o pirmosios instancijos teismas jų nepareikalavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė statybos leidimo gavimo aplinkybių, kurias išsiaiškinti įpareigojo apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje pateiktos dvi 2010 m. birželio 4 d. statybos leidimo Nr. 362 kopijos, kuriose statytoju nurodytas atsakovas G. B., tačiau tik vienoje jų jis yra pasirašęs kaip savininkas, o tuo tarpu kitoje savininko parašo nėra (t. 4, b. l. 121-122, b. l. 167-169). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenurodė, jų skundžiamame sprendime nepaaiškino (CPK 202, 203 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas netyrė ir kitų bylai reikšmingai aplinkybių, t. y. kokio projekto pagrindu išduotas statybos leidimas, kas jį parengė ir apmokėjo, o jos svarbios nustatant, kas atliko ginčo gyvenamojo namo statybos darbus.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, kas finansavo ginčo namo statybas, pažymėjo, kad negali remtis ieškovo UAB „Tezaurus auditas“ atlikta ataskaita, nes ji neatitinka CPK 216 straipsnio keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nors šis įrodymas neatitinka eksperto išvadai keliamų reikalavimų, tačiau jis atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus (CPK 197 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnis, 114 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas namą statėsi pats iš savo lėšų, nesiaiškino, ar jo gautų lėšų pakako ginčo namui pastatyti.
Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. nenustatė, ar buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, jei buvo, tai, kokios šio susitarimo sąlygos, kas statė ginčo namą, kokius darbus ir kokia apimtimi (ne)atliko ieškovas UAB „Ripovila“, o kokius – atsakovas G. B., iš kieno lėšų buvo pastatytas gyvenamasis namas. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą, turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su faktiškai atlikusius ginčo namo statybos darbus subjektais bei šių darbų apmokėjimu. Šie papildomai surinkti įrodymai turi būti įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų pagrindu nustatomos anksčiau nurodytos šioje nutartyje esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.
Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, bei į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.