Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1104-253/2012 pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų baudžiamojo proceso metu.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 310 564,07 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. jo ūkiui priklausančioje ganykloje Linkvyčių kaime, Telšių rajone, įvyko nelaimingas atsitikimas darbe: suvarant raguočius iš aptvaro į sunkvežimį, vienas bulius įdūrė į kairę koją ūkio darbininkui K. J.. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus 2008 m. lapkričio 19 d. pažymą K. J. padaryta trauma nebuvo priskirta prie sunkių. Po sužalojimo jis darbininku rūpinosi, pastarojo koja greitai sugijo, žalingų pasekmių nebuvo, nukentėjusysis jokių pretenzijų jam neturėjo. Dėl šio įvykio Šilalės rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 176 straipsnio 1 dalies požymius. Ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas (vyko daugiau negu 6 mėn.), pranešimas apie įtarimą buvo surašytas tik 2008 m. lapkričio 10 d., o įteiktas – 2009 m. vasario 24 d. Nelaimingo atsitikimo aktą Valstybinė darbo inspekcija surašė tik 2008 m. lapkričio 16 d. Nors iš įvykio aplinkybių buvo aiškiai matyti, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas darbe, įvykęs ne dėl darbų saugos reikalavimų nesilaikymo, bet dėl neapdairaus nukentėjusiojo elgesio, ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas. Buvo nuolat apklausiami ūkio darbuotojai, dėl to darbas ūkyje nebuvo atliktas, tapo žymiai mažiau pelningas. 2008 m. lapkričio 10 d. ieškovas buvo patrauktas kaltinamuoju, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo pareigūnai apribojo ieškovo judėjimo laisvę, sukėlė nepatogumų vykdant ūkinę veiklą, apribojo galimybę plėtoti savo verslą. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo atlikta krata ieškovo gyvenamosiose, ūkinėse patalpose, automobiliuose siekiant surasti ir paimti darbų saugos ir sveikatos instrukcijas, nors šias instrukcijas jis buvo pateikęs Valstybinei darbo inspekcijai. Atlikta krata galutinai sužlugdė aplinkinių pasitikėjimą ieškovu kaip žmogumi ar verslo partneriu. Ikiteisminiame tyrime buvo ruošiamasi skirti dar vieną procesinę prievartos priemonę – ūkio ir ieškovui priklausančio turto areštą. Tik apskundus ikiteisminio tyrimo veiksmus Klaipėdos apygardos prokuratūrai, pastaroji 2009 m. kovo 12 d. nutraukė ikiteisminį tyrimą nenustačius ieškovo kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. Dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo ir taikytų procesinių prievartos priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, kratos bei ketinimo areštuoti turtą, kurios buvo visiškai nebūtinos ir nepagrįstos tokiame procese, savo ūkyje ieškovas patyrė didelius nuostolius, nes ūkinė veikla dėl darbininkų apklausų, kratos bei tinkamos galvijų priežiūros nebuvimo buvo visiškai sutrikdyta. Ieškovas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu ūkis būtų normaliai funkcionavęs. Be to, jis patyrė išlaidų, norėdamas, kad nepagrįstai pradėtas procesas būtų nutrauktas, dėl to teko kreiptis ir važinėti į Klaipėdos apygardos prokuratūrą bei kitas institucijas, konsultuotis su teisininkais. Be minėtų nuostolių, jis patyrė ir neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pagal CK 6.272 straipsnį. Dėl pradėto ikiteisminio proceso ir taikytų procesinių prievartos priemonių jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, pažeminimą ūkio partnerių ir žmonių akyse, reputacijos smukimą, ūkinės veiklos galimybių sumažėjimą, kankinančią nemigą. Mano, kad kaime tapo nepatikimu žmogumi neva išnaudojančiu savo darbuotojus, su kuriuo neverta turėti reikalų. Dėl patirtų stiprių dvasinių išgyvenimų pablogėjo sveikata, nuolat jaučiasi blogai ir yra nervingos nuotaikos, sutriko širdies ritmas, pradėjo skaudėti širdį, jis liko mažiau darbingas. Nuo 2008 m. iki šiol yra taikomas intensyvus gydymas, nuolat tenka vartoti vaistus. 2012 m. kovo 23 d. pareiškime (t. 1, b. l. 70–71) ieškovas papildomai nurodė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių ūkyje kai kurie darbininkai nutraukė darbo sutartis, o rasti dorų ir kvalifikuotų darbininkų dirbti žemės ūkyje yra labai sunku. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, jam iš karto nebuvo grąžinti darbų saugos žurnalai, dėl to negalėjo skirti darbininkams atlikti tam tikrų ūkio darbų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinio netenkino. Nurodė, jog nebuvo pagrindo bent jau ikiteisminio tyrimo pradžios metu gauto pranešimo vertinti kaip akivaizdžiai neteisingo ir nesant BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (BPK 168 str. 1, 2 d.), laikyti nepakankamu pagrindu ikiteisminiam tyrimui pradėti ir (arba) procesinės prievartos priemonėms (kardomosios priemonės paskyrimui, kratai) taikyti. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas, nes K. J. buvo sužalotas nesunkiai, kadangi BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nereglamentuojama, kokio masto sveikatos sutrikdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, 2008 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G391/08 yra konstatuota, kad K. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs realų pavojų jo gyvybei, nors vadovaujantis sunkių traumų kvalifikaciniais požymiais tokia trauma buvo priskirta prie nesunkių. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo paskirta neteisėtai ir dėl to jis patyrė žalos. Kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta prokuroro nutarimu, todėl valstybės institucijų pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise ją skiriant nėra, ji paskirta įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo surinkta duomenų apie tai, jog ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką, jis anksčiau buvo teistas, atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, prašomas neteikė į bylą dokumentų, o tai kardomąją priemonę skyrusiam prokurorui leido pagrįstai manyti, jog būtina užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Ieškovui buvo paskirta pati švelniausia kardomoji priemonė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad paskirta kardomoji priemonė jam būtų užkirtusi kelią nors vieną kartą kur nors išvykti, kai jam to reikėjo, arba jis būtų prašęs leidimo išvykti ir jo prašymas būtų atmestas. Teismas atmetė ieškovo argumentus ir dėl kratos neteisėtumo. Ieškovas reikalaujamų dokumentų gera valia neteikė, o tai, kad kratos metu buvo rasti ir paimti tyrimui reikšmingi dokumentai, patvirtina procesinės prievartos priemonės – kratos – pagrįstumą. Prokuroro nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas baudžiamasis procesas, buvo priimtas 2009 m. kovo 12 d. Tokiu būdu bendra baudžiamojo proceso trukmė – 6 mėnesiai 7 dienos, o nuo įtarimo pareiškimo iki bylos nutraukimo – 4 mėnesiai ir 2 dienos. Teismas, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo trukmės reglamentavimą baudžiamojo proceso įstatyme, faktinę tyrimo trukmę, jo pobūdį, atliktų veiksmų kiekį, ieškovo elgesį tyrimo metu, konstatavo, kad nėra pagrindo tyrimo vertinti kaip vilkinamo. Tyrimo trukmei įtakos turėjo ir keturi paties ieškovo skundai, kurių nagrinėjimo metu tyrimo medžiaga buvo išreikalauta iš pareigūnų, t. y. tyrimas tuo laikotarpiu nebuvo atliekamas. Ieškovas neįrodė padarytos turtinės žalos fakto (CPK 178 str.). Sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent pradėjus ikiteisminį tyrimą ir/ar ieškovui taikytos procesinės prievartos priemonės sąlygojo ūkio pajamų sumažėjimą. Byloje neįrodyta ir dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir jo metu taikytų procesinių prievartos priemonių patirta neturtinė žala. Nustatyta, kad nei kaimynų, nei darbininkų požiūris į ieškovą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo nepakito, iš darbo darbininkai išėjo dėl asmeninių priežasčių, nepateikta įrodymų, kad būtų nutrūkę kokie nors komerciniai ryšiai ar sumažėjusios bendravimo galimybės, neįrodyti susirgimai, jų atsiradimo pradžia, intensyvumas ir pan.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

I. L. G. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 90-94). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tinkamai. Įtarimas įteiktas nenurodant kokios konkrečiai darbo saugos instrukcijos nuostatos buvo pažeistos. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nebuvo jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad nelaimingą atsitikimą darbe galėjo sukelti kokie nors konkretūs darbų saugos reikalavimų nesilaikymai, kurių nepažeidus K. J. nebūtų susižalojęs.

2. Apeliantas tiek dėl prasidėjusio ikiteisminio tyrimo proceso, dėl dažnai į apklausas išvežamų darbuotojų ir įsivyravusio chaoso ūkyje, tiek dėl pritaikytų procesinių prievartos priemonių, negalėjo tinkamai pasirengti paramai žemės ūkio valdų modernizavimui gauti ir prarado 690 560 Lt paramą, ką pagrindžia byloje esanti 2008 m. balandžio 30 d. paraiška bei 2009 m. kovo 25 d. pranešimas apie išregistravimą.

3. Darbų saugos dokumentai jau prieš kratą buvo apžiūrėti ir nufotografuoti, taip pat darbų saugos dokumentus apeliantas buvo pateikęs Valstybinei darbo inspekcijai 2008 m. lapkričio 12 d., dokumentai grąžinti tik 2008 m. gruodžio mėn., juos rado pareigūnai kratos metu.

4. Teismas netyrė ir nevertino, koks ryšys tarp medicininėse pažymose nurodomų apelianto širdies ligų ir ikiteisminio tyrimo.

5. Teismas neįvertino liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad ūkyje buvo sumaištis, dažnai atvykdavo policija, paimdavo darbininkus ir darbai likdavo nedirbti.

6. Apeliantas patyrė neturtinę žalą, nes buvo kalbama, kad ūkis bankrutuos.

7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantui apskundus ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas, atstovaujamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (t. 2, b. l. 101-112). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo, nes baudžiamojo proceso normos įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigą pradėti ikiteisminį tyrimą visais atvejais, kai tik paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kuriais jis įrodinėja pagrindo tęsti ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvimą. Valstybinės darbo inspekcijos aktas, kuriame nurodyta, kad darbuotojai buvo supažindinti su darbuotojų saugos ir sveikatos darbe instrukcijomis, parengtas tik 2008 m. lapkričio 16 d., tuo tarpu įtarimas apeliantui įteiktas 2008 m. lapkričio 10 d.

3. Pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad K. J. neturėjo pretenzijų apeliantui nebuvo, nes tirtas nusikaltimas nepriklauso privataus kaltinimo bylų kategorijai.

4. Papildomos liudytojų apklausos buvo vykdomos tais atvejais, kai atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus būdavo gaunami papildomi duomenys, kuriuos patvirtinti ar paneigti šios apklausos buvo būtinos.

5. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru klausimu susiję procesinio pobūdžio veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti.

6. Apeliantui taikyta kardomoji prievartos priemonė numatė galimybę prokurorui, esant suinteresuoto asmens prašymui, leisti išvykti ilgesniam nei numatyta laikui, tačiau prokuroras tokio apelianto prašymo negavo, kas leidžia manyti, kad apeliantas kelionės į žemės ūkio parodą nelaikė reikšminga.

7. Teismo proceso metu negauta duomenų, kad dėl vykusio ikiteisminio tyrimo pasikeitė aplinkinių požiūris į apeliantą.

8. Apeliantas neįrodė faktinio žalos buvimo. Europos Sąjungos paramą apeliantas prarado ne dėl prasidėjusio ikiteisminio tyrimo, o pats atsisakęs finansuojamo sandorio dėl pasikeitusios situacijos rinkoje.

9. Neturtinės žalos nebuvimą patvirtina tai, kad apelianto statusas visuomenėje išliko toks pats kaip ir anksčiau, todėl ikiteisminio tyrimo nutraukimas jau yra pakankama apelianto reabilitacija.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija taip pat tokių pagrindų neįžvelgia, todėl spręstina dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.

Nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 5 d. ieškovo ūkiui priklausančioje ganykloje Linkvyčių kaime, Telšių rajone, įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu buvo sužalotas ūkio darbininkas K. J.. Dėl šio įvykio Šilalės rajono policijos komisariate 2008 m. rugsėjo 5 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2009 m. kovo 12 d. nutarimu baudžiamasis procesas

nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų BK 176 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies, požymių. Tuo pačiu nutarimu buvo panaikinta ir apeliantui taikyta kardomoji priemonė.

Apeliaciniu skundu kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkinti ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo, nenustačius civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Taigi valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį nurodytų neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį.

Nagrinėjamu atveju apelianto reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą netenkintas, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog nėra pagrindo pripažinti nurodytų pareigūnų veiksmų neteisėtais.

Neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Šioje byloje valstybės civilinė atsakomybė grindžiama neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmais, kurie apeliaciniame skunde sietini su apelianto atžvilgiu nepagrįstai pradėtu ir vykdytu ikiteisminiu tyrimu bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais (papildomų liudytojų apklausa, įvykio vietos apžiūra, K. J. darbo aprangos apžiūra ir pan.), neteisėtai taikytomis procesinės prievartos priemonėmis, t.y. rašytiniu pasižadėjimu neišvykti ir krata.

Apeliantas skunde iš esmės neginčija fakto, jog ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas pagal Šilalės rajono ligoninės pranešimą. Tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino vėlesnės ikiteisminio tyrimo eigos pagrįstumo ir tinkamumo. Apelianto manymu, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo akivaizdu, jog dėl atsitikimo yra kalti neprognozuojami gyvulio veiksmai, o duomenų, kurie leistų manyti, kad nelaimingą atsitikimą darbe galėjo sukelti kokie nors konkretūs darbo saugos reikalavimų nesilaikymai, nebuvo. Byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais, nes iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo eigą ir trukmę įtakojo ir paties apelianto veiksmai.

Ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, požymius dėl darbų saugios ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo pradėtas 2008 m. rugsėjo 5 d. (b. b. Nr. 93-1-00308-08 t. 1, b. l. 2). Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūnai turėjo pagrindo spręsti, kad apeliantas kaip darbdavys, būdamas atsakingas už ūkio darbininko saugos darbe instruktavimą, neparengė ūkio darbų saugos instrukcijų, nepravedė ūkio darbininkui K. J. įvadinio instruktažo priimant į darbą ūkio darbininko pareigose bei pirminio instruktažo darbo vietoje apie saugų darbą dirbant su galvijais ir jų neįformino, todėl ūkio darbininkas K. J. dirbo tinkamai neinstruktuotas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko varant bulius iš aptvaro į sunkvežimį, įvyko nelaimingas atsitikimas - bulius ragais sužalojo K. J., padarė plėštą kairės šlaunies žaizdą, šoką dėl nukraujavimo, sukėlusius K. J. sunkų sveikatos sutrikdymą, o taip pat realų pavojų gyvybei. Taigi baudžiamojoje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą abejonių, kad tiesioginė nukentėjusiojo sužalojimų priežastis buvo pavojingi gyvulio veiksmai, nekilo, o sprendžiama buvo dėl apelianto kaip darbdavio atsakomybės užtikrinant darbų saugos įstatymuose ir/ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir/ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindo spręsti, kad apeliantas, tiek priimdamas į darbą savo ūkyje K. J., tiek kitus asmenis, nesudarė saugių darbo sąlygų jiems, pasirašytinai nesupažindino su darbų saugos ir sveikatos apsaugos ūkyje instrukcijomis, nes apeliantas nepateikė pareigūnams L. G. ūkio darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų, darbų saugos ir sveikatos žurnalų bei kitų dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir nepaaiškino šių dokumentų nepateikimo priežasčių (b. b. t. 1,. b. l. 174). Nors apeliantas skunde nurodo, kad šių dokumentų pateikti negalėjo, nes jie buvo pateikti Valstybinei darbo inspekcijai, tačiau šių aplinkybių reikalaujamų dokumentų pateikimo protokole nenurodė, kas sudarė prielaidas spręsti, jog apeliantas piktybiškai vengia minėtus dokumentus pateikti. Šios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas tolimesnei ikiteisminio tyrimo eigai tikslu išsiaiškinti, ar apelianto veiksmai atitiko BK draudžiamą veiką, kas būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę. Tuo tarpu apeliantu nurodomas Valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. lapkričio 16 d. nelaimingo atsitikimo aktas Nr.1, kuriame konstatuota, kad darbuotojai buvo supažindinti su darbo instrukcijomis (b. b. t. 1, b. l. 91), ikiteisminio tyrimo pareigūnams išankstinės privalomos galios neturi, juolab, kad nukentėjusysis K. J. apklausos įvykio dieną metu nurodė, kad sužalotas buvo darbo metu, darbo vietoje, su darbo saugos instrukcijomis supažindintas nebuvo, apsaugos priemonės jam išduotos nebuvo (b. b. t. 1, b. l. 32-34), o ikiteisminis tyrimas kartu buvo atliekamas ir dėl dokumentų, susijusių su darbo saugos instruktavimu, klastojimu. Tuo tarpu skirtingai nuo Valstybinės darbo inspekcijos pažymoje nurodomo sveikatos sutrikdymo vertinimo, teismo medicinos išvadoje Nr. G 391/08 (11) konstatuota, kad K. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (b. b. t. 1, b. l. 41). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie duomenys, skirtingai nei mano apeliantas, nepaneigia ikiteisminio tyrimo pagrįstumo, tačiau, priešingai, patvirtina, kad ikiteisminį tyrimą buvo būtina tęsti, siekiant pašalinti tyrimo metu iškilusius prieštaravimus. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas yra numatytos BPK 3 straipsnyje, tarp jų – kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi nagrinėjamu atveju aptartų aplinkybių kontekste buvo pagrindas manyti, jog ūkyje darbininkas buvo sužalotas pažeidus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, bei įtariama, kad dokumentai, susiję su saugos darbe instruktavimu, buvo suklastoti, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas nepagrįstai.

Apelianto argumentai, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti nedelsiant nutrauktas, nes nukentėjusysis jam neturėjo jokių pretenzijų, šiuo atveju neturėjo jokios tiesioginės įtakos ikiteisminio tyrimo baigtumui, nes apeliantui pareikšti įtarimai nepriskirtini privataus kaltinimo bylų kategorijai, kas reiškia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai nėra priklausomi nuo nukentėjusiojo valios, vykdant baudžiamąjį persekiojimą.

Apelianto argumentus dėl nesavalaikių ir vilkinančių bylą ikiteisminio tyrimo veiksmų paneigia baudžiamosios bylos duomenys, leidžiantys manyti, kad paties apelianto veiksmai ne tik įtakojo ikiteisminio tyrimo trukmę, tačiau lėmė ir atitinkamus pareigūnų sprendimus inter alia jų kreipimąsi į teismą su prašymu kratai atlikti. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas atsisakė duoti parodymus, susijusius su tiriamu įvykiu, atsisakė suteikti tyrimui reikalingą informaciją dėl darbo saugos instruktavimo priėmus į darbą ūkyje asmenis pagal nustatytas byloje aplinkybes bei turimus dokumentus. Tokiu atveju yra pagrindo spręsti, jog apeliantui bendradarbiaujant su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, t.y. duodant parodymus, suteikiant tyrimui reikalingą informaciją bei dokumentus, ikiteisminis tyrimas galėjo būti ne tik trumpesnis ir sklandesnis, tačiau būtų galima išvengti papildomų procesinių priemonių taikymo, liudytojų apklausų ir pan. Pažymėtina, kad papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tame tarpe ir liudytojų apklausas, sąlygoja gauti papildomi duomenys, kuriuos patikrinti galima tik atlikus apelianto kvestionuojamus atliktus veiksmus (t.y. papildomai apklausiant liudytojus). Tuo tarpu dažnas pareigūnų lankymasis ūkyje bei jame dirbusių liudytojų apklausa darbo metu, negali būti laikoma neteisėtais pareigūnų veiksmais, nes išsamus visų reikšmingų aplinkybių ištyrimas yra tiesioginė pareigūnų, vykdančių ikiteisminį tyrimą, funkcija ir pareiga. Kaip matyti iš bylos duomenų, sprendimai darbuotojus apklausai atvežti tiesiogiai iš ūkio, jų apie tai iš anksto neinformavus, sietini siekiu užtikrinti ikiteisminio tyrimo operatyvumą ir atliekamų veiksmų nepertraukiamumą, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, bendradarbiauti su pareigūnais ir talkinti ikiteisminiam tyrimui, buvo akivaizdžiai vengiama.

Apeliantas, kvestionuodamas baudžiamajame procese taikytą kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tvirtina, kad taikyta priemonė ne tik pakenkė jo kaip darbdavio reputacijai, tačiau ir sutrukdė tinkamai pasirengti paramai žemės ūkio valdų modernizavimui gauti, dėl ko pastarasis prarado 690 560 Lt paramą. Paskirta kardomoji priemonė pareigūnų atliekamų veiksmų teisėtumo aspektu jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, nenustačius jos taikymo nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pritaria sprendime nurodytiems argumentams, jog taikyta kardomoji priemonė atitiko baudžiamųjų įstatymų reikalavimus, t.y. ji buvo paskirta prokuroro nutarimu (b. b. t. 2, b. l. 58-59), ikiteisminio tyrimo duomenys leido pagrįstai manyti, kad apeliantas galimai padarė jam inkriminuojamą baudžiamąjį nusižengimą, o apeliantą charakterizuojantys duomenys bei elgesys (teistumas, atsisakymas duoti parodymus bei teikti dokumentus), suponavo būtinybę kardomosios priemonės-rašytinio pasižadėjimo neišvykti- pagalba užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių apelianto argumentus, jog paskirta kardomoji priemonė pažeidė jo interesus skunde nurodytais būdais. Pažymėtina, kad apeliantui buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė. Apeliantas ne tik neskundė jam paskirtos minėtos procesinės prievartos priemonės, tačiau ir nesikreipė nei dėl kardomosios priemonės panaikinimo, nei dėl leidimo išvykti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog paskirta kardomoji priemonė jam būtų užkirtusi kelią nors vieną kartą kur nors išvykti, kai jam to reikėjo, arba jis būtų prašęs leidimo išvykti, o jo prašymas būtų atmestas. Juolab, kad taikytos kardomosios priemonės vykdymo tvarka numato galimybes prokurorui, esant suinteresuoto asmens prašymui, leisti išvykti ir ilgesniam nei numatyta laikui. Be to, neaišku, kaip konkrečiai kardomosios priemonės taikymas įtakojo apelianto prarastą galimybę gauti paramą žemės ūkio valdų modernizavimui. Kaip matyti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros 2012 m. balandžio 30 d. rašto turinio, apelianto paramos paraišką atsisakyta vertinti dėl lėšų stygiaus ir dėl jos neatitikimo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonių „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ įgyvendinimo taisyklių reikalavimams, t.y. dėl pareiškėjo amžiaus, paramos gavimo pirmumo kriterijų ir dėl kitų objektyvių, su taikyta kardomąja priemone visiškai nesusijusių, priežasčių (t. 2, b. l. 18). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu liudytojai iš esmės perteikė paties apelianto jiems išsakytus nuogąstavimus dėl ūkio, nurodant, jog apeliantas „pradėjo kalbėti, kad jau bankrotas, ūkis skurdo“ (t. 2, b. l. 55). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytojų apklausos nepatvirtina apelianto nurodomų aplinkybių, jog dėl vykdyto apelianto atžvilgiu ikiteisminio tyrimo ir jo metu atliktų veiksmų, būtų pasikeitęs jų ar kitų kaimo gyventojų požiūris į apeliantą kaip žmogų ir darbdavį, sukėlę ūkio bankroto tikimybę. Nors apeliantas tvirtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo ūkyje buvo prasidėjusi sumaištis, dažnai atvykdavo pareigūnai paimdavo darbininkus ir darbai likdavo nedirbti, o darbuotojai dėl dažno policijos lankymosi išėjo iš darbo, tačiau, kaip minėta, tokia situacija susidarė iš dalies ir dėl paties apelianto veiksmų nepakankamo bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, vykdančiais jiems valstybės deleguotas funkcijas atskleisti nusikalstamas veikas, kas gali būti padaryta tik ikiteisminio tyrimo metu procesinių priemonių pagalba. Sutiktina su teismo išvadomis, jog J. R. išėjimo iš darbo pagrindinės priežastys buvo asmeninės (susirado moterį ir kitą darbą), juolab, kad apklausai jis buvo atvežtas tik vieną kartą, o iš darbo išėjo tik pasikeitus asmeninėms aplinkybėms (t. 2, b. l. 50). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl apelianto ūkio pajamingumo ikiteisminio tyrimo metu, detaliai paskaičiuodamas pajamingumo sumažėjimą 2009 metais, kartu įvertindamas ir tuo metu prasidėjusios ekonominės krizės faktorių. Apeliantas šių teismo argumentų nekvestionavo, iš esmės nurodydamas tas pačias aplinkybes, kurios teismo jau buvo įvertintos. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su skundžiamame sprendime nurodyta išvada, jog tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir turtinės žalos dydžio nėra priežastinio ryšio, neatkartoja teismo padarytų išvadų, joms pritardamas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ikiteisminio tyrimo neteisėtumą patvirtina galutinis ikiteisminio tyrimo rezultatas, t.y. jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. nenustačius, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. nutraukta baudžiamoji byla reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau toks nutarimas/nutartis, nors ir yra reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Minėta, kad asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju, nenustačius ikiteisminio tyrimo nepagrįstumo bei jį vykdžiusių pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas ipso jure yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinės prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos– ieškovui padarytos žalos. Dėl to teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su žalos padarymo faktu ir konkretaus jų dydžio nustatymu, juo labiau, kad yra pagrindas ir šiuo aspektu sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas galioti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.