Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Nidos Vigelienės,

nukentėjusiojo K. K. (K. K.) įstatyminei atstovei I. K., jų atstovei advokatei Svetlanai Proninai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Janinos Pavlovskajos bei nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Z. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta 2 MGL (100 Eur) dydžio bauda.

K. K. (K. K.) įstatyminės atstovės I. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. K. E. K. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš A. K. nukentėjusiojo K. K. įstatyminės atstovės I. K. naudai priteista 2 067,50 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Z. V. apeliacinio skundo

18. Byloje nustatyta, jog tiesiogiai nagrinėjamą įvykį matė ir jame dalyvavo nuteistoji ir mažamečiai nukentėjusysis K. K., liudytojai K. Z. ir L. Š., taigi iš esmės nagrinėjamo įvykio aplinkybės ir nuteistosios kaltė grindžiama mažamečių asmenų parodymais. Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, jog tokio pobūdžio bylose, kai kaltinamųjų kaltė iš esmės grindžiama tik nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus. Teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nuosprendis priimtas nenukrypstant nuo nurodomos kasacinio teismo praktikos, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

19. Pirmosios instancijos teismas remiantis nurodytų duomenų visetu nustatė, jog nuteistoji, mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui nukentėjusiajam K. K., t. y., vieną kartą sudavė lazda jam per nugarą į kairiąją mentę, tačiau apeliantės teigimu, nurodytos aplinkybės nustatytos remiantis prieštaringais K. K. taip pat jo draugo mažamečio K. Z., bei mamos I. K. parodymais. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančią medžiagą sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo.

20. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusysis apie tai kokiu būdu ir kaip jam buvo suduota nurodė, jog „močiutė pakvietė L., kad kažką šiam pasakytų. Jiems buvo įdomu, kas ten bus. Prieš jį ėjo brolis K. Kai matė, kad minėta močiutė užsimojo pagaliu, jis pastūmė K. ir pakliuvo po smūgiu. Močiutė sudavė jam pagaliu per nugarą. <...> Prieš suduodama, močiutė priėjo ramiai arčiau, o po to staigiai užsimojo ir sudavė. Iš pradžių pastaroji pakėlė lazdą ir tada sudavė, pastaroji užsimojo, o paskui iš visų jėgų sudavė su lazda. Jis manė, kad smūgis bus K., nes močiutė, prieš užsimodama, pažiūrėjo į K., paskui į jį.“ (t. 1., b. l. 77-79). Liudytojas K. Z. apie nuteistosios veiksmus suduodant nukentėjusiajam lazda, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „Senelė draugą pakvietė, jie nuėjo iš paskos. Po to senelė apsisuko ir jo pusbroliui sudavė į mentę. Po to jie išėjo. <...> Močiutė ėjo su medine lazda, po to labai greitai atsisuko ir sudavė. Su lazda užsimojimas buvo labai gretai, jis nelabai pamatė, kaip sudavė. <...> Močiutė ėjo į jo pusbrolio pusę, į dešinę, jeigu būtų ėjusi į jo pusę – į kairę, tai trenktų jam, taip atsitiko, kad močiutė trenkė į tą pusę ir pataikė jo pusbroliui. Jei pusbrolio vietoje būtų jis, tai būtų gavęs jis“ (t. 1., b. l. 87-90). Taip pat ir I. K., nors tiesiogiai aptariamo įvykio nematė, tačiau viso proceso metu iš esmės nurodė tapačias aplinkybes, kurias jai iš karto po įvykio nurodė pastarosios sūnus nukentėjusysis K. K., t. y., kad „A. L. pakvietė prie savęs, vaikai ėjo iš paskos, močiutė pradėjo juos vyti, ir užsimojusi pagaliu sudavė vaikui per nugarą. Vaikas tvirtina, kad ėjo pirmas K., o paskui jį K., kuris užstojo K., pamatęs, kad ji užsimojo, jis tiesiog atstūmė jį ir nusisuko, ir gavosi jam suduota“. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kurioje dalyje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau akivaizdu, jog parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, t. y., to, jog nuteistoji pakėlė lazdą ir ja sudavė nukentėjusiajam per nugarą iš esmės sutampa ir abejoti jais nėra jokio pagrindo.

27. Nors aplinkybes dėl to, jog nuteistoji tik ragino berniukus išeiti, o nukentėjusysis pats atmušė lazdą ranka nurodo ir nuteistosios anūkas L. Š., tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, taip pat tai, jog parodymai duoti po nagrinėjamo įvykio praėjus beveik dvejiems metams, į jauną liudytojo amžių teisėjų kolegijos vertinimu, L. Š. parodymai nepatvirtina nuteistosios keliamos versijos dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

32. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog vien fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu nepakanka tam, kad būtų taikoma atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, atkreipiamas dėmesys, jog nei vienoje byloje esančioje specialisto išvadoje nėra patvirtintas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastas. Sutiktina, jog byloje esančiose specialistų išvadose (t. 1., b. l. 28-29, 36-37) nurodoma, kad nukentėjusiajam VšĮ SKF diagnozuotas nugaros sumušimas nėra pagrįstas objektyviais traumavimo požymiais ir sužalojimu nėra vertinamas. Vis tik, be nurodytų išvadų byloje taip pat yra pateikta 2019 m. liepos 19 d. VšĮ SKF ortopedo traumatologo konsultacija (t. 1., b. l. 26), kurios pagrindu ir buvo pateiktos specialistų išvados, todėl priešingai nei nurodo apeliantės, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šioje konsultacijoje pateikiamais duomenimis. Kaip matyti, konsultacijoje nurodyta, jog atliekant objektyvią nukentėjusiojo apžiūrą ties mentės kaulu nustatyta nedidelė sumušimo žymė, pailgos formos odos paraudimas, kairę ranką pakelti gali, tačiau judesiai skausmingi, palpuojant skausminga kairė mentė. Taigi, nukentėjusįjį apžiūrėjęs ortopedas traumatologas nustatė požymius, kurie iš esmės atitinka ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, ir nors specialisto išvada nenustatytas nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastas, tačiau aptarta konsultacija leidžia daryti išvadą, jog dėl nuteistosios fizinio poveikio veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Nors sutiktina, kad minima konsultacija surašyta iš esmės iš paties nukentėjusiojo žodžių nurodant, jog skauda tam tikras vietas, tačiau tai nėra pagrindas abejoti, jog nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, akivaizdu, jog nukentėjusiojo nurodytą žymę mentės srityje kitą dieną po įvykio vis dar matė ir nukentėjusįjį apžiūrėjęs traumatologas, o tai indikuoja išvadą, jog suduotas smūgis nebuvo netyčinis ar ne stiprus, nesukėlęs fizinio skausmo.

33. Apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, jog konsultacijoje vertinti sužalojimai atsiradę nukentėjusiajam nukritus nuo batuto, tačiau tokia versija teisėjų kolegijos vertintina, kaip aptariamos konsultacijos pavienių dalių interpretavimas nuteistosios naudai ir nurodytų teismo išvadų, dėl nuteistosios kaltės nekeičia. Akivaizdu, jog konsultacijoje yra aprašyta ir situacija, dėl kurios kreiptasi į gydymo įstaigą, kurioje nukritimas nuo batuto neminimas.

34. BK 140 straipsnis kriminalizuoja vieną iš lengvesnių fizinio smurto padarinių – fizinio skausmo sukėlimą. Reikėtų paminėti, kad fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taigi, patirtas fizinis skausmas turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipiamasi į medikus pagalbos.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytų aplinkybių visetas leidžia pagrįstai spręsti, jog dėl nuteistosios veikos nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, kurio pakanka baudžiamajai atsakomybei kilti. Iš jau šioje nutartyje aptartų aplinkybių akivaizdu, jog dėl nuteistosios fizinio poveikio nukentėjusiojo atžvilgiu iš karto po įvykio K. Z. liudijimu jis parodė vietą į kurią buvo suduota, jam grįžus namo močiutė iš karto suprato, jog kažkas atsitiko, nurodė, jog grįžęs jis verkė, nurodė vietą į kurią buvo suduota, skausmui sumažinti močiutė I. Š. patepė tepalu nuo skausmo, be to, kitą dieną po įvykio kreiptasi į medikus dėl nukentėjusiojo nusiskundimų, jog skauda kairės mentės sritį. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pats nukentėjusysis K. K. nurodė, jog „Jam sudavė iš kairės pusės, į mentę, jam labai skaudėjo, jeigu vertintų skausmą nuo 1 iki 10, tai skausmas buvo 9 balų“ (t. 1., b. l. 77-79). Apeliantės teigimu tokio amžiaus vaikas nėra pakankamai brandus, jog galėtų įvertinti patirtą skausmą balais. Vis tik atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienas asmuo išimtinai subjektyviai vertina patiriamo skausmo lygį nepriklausomai nuo jo amžiaus, todėl siekiant objektyviai įvertinti sukeltą skausmą atsižvelgiama į byloje esančių duomenų visumą, atitinkamai ir nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo patirtas fizinis skausmas vertinamas visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Taigi, nekyla abejonių, jog dėl nuteistosios veiksmų nukentėjusiajam sukeltas fizinis veiksmas, dėl ko nuteistoji pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

36. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prie bylos prijungtas 2019 m. gruodžio 27 d. susirašinėjimas galimai tarp nukentėjusiojo K. K. ir L. Š. (t. 2., b. l. 152-155, 167-170), tačiau susirašinėjimo turinys nei patvirtina nei paneigia su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes, todėl jokiu aspektu nepatvirtina gynybos versijos, jog A. K. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

37. Taigi išdėstytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu tinkamai ir pagrįstai įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, nustatyti BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai ir A. K. pripažinta kalta padariusi nurodytą nusikalstamą veiką. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo ir nuteistosios kaltės dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu

38. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog bylos aplinkybės leidžia nuteistosios atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas – pripažinti padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme, atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi nuteistosios veiksmais nukentėjusiajam nebuvo sukeltos jokios pasekmės, jo nusiskundimai dėl skausmo yra tik deklaratyvaus pobūdžio, jis galėjo pajusti nebent momentinį skausmą, byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusysis būtų kuo nors daugiau skundęsis ar būtų išsigandęs.

39. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo nuteistosios veiką pripažinti mažareikšme. Nusikalstama veika pasikėsinta į žmogaus sveikatą, veika padaryta prieš mažametį, veikos padarymui naudotas įrankis – lazda, veikta tyčine kaltės forma, veika padaryta iš esmės dėl mažareikšmės priežasties – vaikams iš karto neišėjus namo iš nuteistosios kiemo. Nors nusikalstama veika mažamečiui itin pavojingi sužalojimai nepadaryti, o sukeltas fizinis skausmas, tačiau, akivaizdu, jog fizinis skausmas buvo pakankamai intensyvus – vieta į kurią buvo suduota, liko paraudonavusi kelias dienas, dėl nukentėjusiojo nusiskundimų močiutė I. Š. sumušimo vietą tepė tepalu nuo skausmo, rytą po įvykio dėl vis dar esančio skausmo kreiptasi į medikus, rekomenduotas ambulatorinis gydymas – medikamentai esant skausmui ir tausojantis rėžimas savaitei (t. 1., b. l. 26). Taigi akivaizdu, jog nurodytų aplinkybių visetas nesuteikia pagrindo nuteistosios veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų dydžio

42. Kaip matyti skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog 1 000 Eur suma, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos aplinkybes, pasekmes, nuteistosios turtinę ir socialinę padėtį, yra tinkama nukentėjusiojo neturtinei žalai atlyginti. Vis tik, teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

43. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018). Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju mažamečiui nukentėjusiajam nuteistosios tyčiniais veiksmais sukeltas fizinis skausmas, tačiau jokių ilgalaikių liekamųjų reiškinių dėl to neatsirado, sutiktina, jog nukentėjusysis kreipėsi į medikus, skausmais nugaros srityje skundėsi ir po įvykio, tačiau nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo visa apimtimi tenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, jog civiliniame ieškinyje nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiojo patirto streso, atsiradusios baimės bendrauti su suaugusiais žmonėmis ir pan. nėra nustatytos. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo elgesį, ankstesnį bendravimą su nuteistąją, kuris aptartas pasisakant dėl veikos, vertinant paties nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, todėl nekartojamas. Tai iš esmės paneigia civiliniame ieškinyje nurodomas aplinkybes dėl mažamečio itin pavyzdingai apibūdinamo elgesio. Be kita ko pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nuteistosios turtinę ir socialinę padėtį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistoji yra vyresnio amžiaus, turinti sveikatos sutrikimų, pensininkė, kurios mėnesinės pajamos sudaro 431 Eur per mėnesį (t. 2., b. l. 132-140). Atitinkamai, atsižvelgiant į nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, tai, jog nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas, liekamųjų reiškinių dėl nagrinėjamo įvykio neatsirado, taip pat nuteistosios socialinę ir turtinę padėtį konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajam priteisė nepagrįstai didelį – 1 000 Eur – neturtinės žalos atlyginimą, kuris mažintinas iki 250 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

45. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo įstatyminei atstovei I. K. iš nuteistosios taip pat priteista 2 067,50 Eur suma patirtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimo tokio dydžio suma yra aiškiai per didelė.

46. Kolegija, spręsdama klausimą dėl nukentėjusiųjų prašomų priteisti proceso išlaidų – apmokėjimo už atstovo paslaugas, išeities pagrindu laiko Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus.

47. Spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai visais atvejais priteisti maksimalų dydį arba daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais.

48. Nustatant iš nuteistosios priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė išimtinai tik į tai, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkinamas tik iš dalies, tačiau nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ir į šių išlaidų pagrįstumą, nuteistojo turtinę padėtį, teismų praktiką. Nagrinėjamu atveju, byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, ją sudaro 2 tomai, bylos metu nespręsti sudėtingi teisiniai ar kitokio pobūdžio klausimai, bylos nagrinėjimui skirtas tik vienas teismo posėdis, iš esmės bylos nagrinėjimo metu pateiktas vienas nukentėjusiojo įstatyminės atstovės dokumentas – civilinis ieškinys, kuris neišsiskiria itin sudėtingu turiniu, ar papildomai rinkta medžiaga. Be kita ko atsižvelgtina ir į tai, jog, kaip minėta, nuteistoji yra pensinio amžiaus, per mėnesį gaunanti vos daugiau nei 400 Eur pajamų, turinti ir sveikatos problemų. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo įstatyminės atstovės pirmosios instancijos teisme prašyta ir priteista suma, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus aptartus kriterijus, laikytina neproporcingai didele, todėl mažintina iki 700 Eur.

49. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė I. K. taip pat prašo priteisti iš nuteistosios 605 Eur už advokatės teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 130-131).

50. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos. Taigi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

51. Esant tokiai situacijai, kai apeliacinį skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų – pateikti atsikirtimus į apeliacinį skundą. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo įstatyminės atstovės išlaidoms advokatės pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundus padavė nuteistoji ir prokurorė, nukentėjusiosios atstovė dalyvavo dviejose teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, nukentėjusiosios prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies ir iš nuteistosios nukentėjusiojo įstatyminės atstovės naudai priteistina 300 Eur byloje apeliacinėje instancijoje dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Janinos Pavlovskajos apeliacinio skundo

52. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nuteistajai pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirta švelnesnė nei BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė. Nurodo, jos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nėra išimtinės, todėl toks bausmės švelninimas nuteistosios atžvilgiu negali būti taikomas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

53. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55-61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

54. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstamą veiką, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Svarbu yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams.

55. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi galiojančia teismine praktika ir šioje byloje pagrįstai nustatė aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, visumą.

56. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog A. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veiką, dėl veikos sunkūs padariniai neatsirado, nors veika, kaip jau minėta, padaryta dėl mažareikšmės dingsties, tyčia, pati nuteistoji savo kaltę neigė, nukentėjusiojo neatsiprašė, atsakomybę sunkinančių ar švelninančių aplinkybių nenustatyta, tačiau kitos byloje nustatytos ir nuteistąją charakterizuojančios aplinkybės sudaro pagrindą, konstatuoti, jog kitokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

57. Nors prokurorės teigimu, aplinkybės, jog nuteistoji ankščiau nėra teista, administracinių nuobaudų neturi yra pensininkė nėra išimtinės aplinkybės skirti mažesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, tačiau būtent šios aplinkybės apibūdina nuteistosios asmenybės pavojingumą, tai, jog ji nėra linkusi daryti nusikalstamų veikų, nėra padariusi teisės pažeidimų, laikėsi įstatymų, leidžia pagrįstai manyti, jog kitokios sankcijos, net ir minimalios baudos, skyrimas būtų per griežtas. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, pagrindinis bausmės tikslas – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, todėl atsižvelgiant į tai, jog nuteistosios mėnesinės pajamos nėra didelės, be to ji pati turi sveikatos sutrikimų, dėl ko, pastaroji turi įsigyti įvairius medikamentus ar pan., akivaizdu, jog, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, vien pats baudžiamasis procesas, jo metu patirtos išlaidos bei civilinio ieškinio atlyginimas atliks minėtą funkciją. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog net ir minimalios sankcijoje numatytos bausmės A. K. paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi skyrė jai mažesnę nei sankcijoje numatytą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Janinos Pavlovskajos apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios A. K. ir jos gynėjos advokatės Z. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų iš A. K. priteisimo.

Nukentėjusiajam K. K. iš nuteistosios A. K. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 250 Eur.

Nukentėjusiojo K. K. įstatyminei atstovei I. K. iš nuteistosios A. K. priteistą sumą byloje dalyvavusios advokatės paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti sumažinti iki 700 Eur.

Priteisti iš nuteistosios A. K. nukentėjusiojo K. K. įstatyminės atstovės I. K. naudai 300 Eur proceso išlaidų apeliacinėje instancijoje dalyvavusios atstovės paslaugoms apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.