Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-367-843/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-07-02
Bylos Nr.: 1A-367-843/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-29337-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Nukentėjusysis: M. Š.
Nuteistasis: V. M.
Kaltinamasis: V. R.
Civilinis ieškovas: M. Š.
Advokatai: Rimantas Aliukonis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-843/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29337-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.9.7; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorui Linui Silevičiui,nukentėjusiajam M. Š.,nuteistajam V. M., išteisintajam V. R. ir jų gynėjui advokatui Rimantui Aliukoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros ir baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

V. R. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. M. jo naudai priteista 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. M. 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. Š. metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. Š. į veidą ir vieną kartą spyrė į tarpukojį. Tokiu būdu V. M. sukėlė nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės sėklidės sumušimu ir apatinio žandikaulio lūžiu, bei padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

2. Šioje byloje V. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. Š. metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. Š. į veidą ir vieną kartą spyrė į kairės kojos šlaunies išorinę pusę. Tokiu būdu V. R. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą, padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir V. M. paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, bei nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę prižiūrinčios institucijos žinios, taip pat paskirti V. M. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 5 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. R. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, V. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, bei nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę prižiūrinčios institucijos žinios, taip pat paskirti V. R. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 5 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. Š. civilinius ieškinius dėl žalos priteisimo iš V. M. ir V. R. tenkinti pilnai. Skundas grindžiamas šiais motyvais.

3.1. Prokuroras skunde nurodo, kad V. M. paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros yra neteisinga. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nesunkus nusikaltimas, už kurio padarymą pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiama laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. V. M. kaltės nepripažino, laikėsi pozicijos, kad kaltas yra M. Š.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo M. Š. parodymai buvo nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. M. sudavė smūgį M. Š. į veidą ir spyrė į tarpkojį. Šias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai R. K., B. K., M. S., M. M.. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. M., Sigito A. U., O. P., Š. V. bei ekspertės J. B. parodymai sudaro vientisą loginę seką ir jų pakanka neginčytinai išvadai, kad V. M., stovėjęs M. Š. iš dešinės, sudavė vieną smūgį kaire ranka nukentėjusiajam į dešinę veido pusę, dėl ko lūžo apatinio žandikaulio dešinė pusė, ir spyrė nukentėjusiajam į tarpkojį, dėl ko buvo sumušta dešinė sėklidė. M. Š. nustatyta poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, dešinės sėklidės sumušimas, apatinio žandikaulio lūžis. Poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje padaryta vienu trauminiu poveikiu. Dešinės sėklidės sumušimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. Apatinio žandikaulio lūžis padarytas vienu trauminiu poveikiu. Nustatyti sužalojimai nėra pavojingi gyvybei. Poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, dešinės sėklidės sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Apatinio žandikaulio lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Nustatytuose sužalojimuose nėra požymių, nurodančių, kokiu būtent būdu jie buvo padaryti. Šie sužalojimai konstatuoti 2019 m. liepos 12 d. specialisto išvadoje Nr. G2343/2019.

3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamių motyvų, kodėl V. M. turi būti paskirtas gerokai mažesnis, nei BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismas, pasisakydamas dėl skirtinos bausmės, prokuroro nuomone, bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė netinkamai, šio teismo motyvai dėl bausmės nuteistajam individualizavimo yra itin lakoniški, nėra motyvų, kodėl negali būti skirta bausmė orientuojantis į jos vidurkį, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bausmių skyrimo praktiką, tinkamai įvertinant visas byloje esančias aplinkybes. Todėl skundžiamu nuosprendžiu V. M. paskirta bausmė turi būti pakeista.

3.3. Anot prokuroro, teismas taip pat tinkamai neįvertino to, kad V. M. suvokė, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, ir norėjo taip veikti, savo neteisėtais veiksmais ne tik sukėlė nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą, bet ir dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta M. Š. sveikata. Pagal teismų praktiką bausmė yra teisinga tada, kai atitinka kaltininko asmenybę ir veikos pavojingumą. Todėl sprendžia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose nėra tikslingas. Taip pat prokuroras nesutinka su teismo teiginiu, kad įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 vai. iki 6.00 val. būtų perteklinis, neproporcingas kaltinamojo padarytai veikai ir bausmei keliamiems tikslams.

3.4. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. R. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir be pagrindo sumenkino tam tikrų įrodymų reikšmę. Nukentėjusysis M. Š. parodė, kad V. R. sudavė jam vieną kartą dešine ranka į kairę veido pusę, šalia ausies, pajuto skausmą. Taip pat V. R. spyrė jam vieną kartą dešine koja į jo kairę šlaunį. Nuo V. R. spyrio M. Š. buvo padaryta hematoma ant jo kairės šlaunies. Teisiamojo posėdžio metu nustatinėjant aplinkybę, kodėl specialisto išvadoje parašyta, kad jam nustatyta mėlynė ant dešinės šlaunies, nors faktiškai mėlynė buvo ant kairės šlaunies šiek tiek aukščiau kelio, M. Š. negalėjo pasakyti, nurodė, kad galimai ekspertai klaidingai užrašė puses. Apklausta ekspertė J. B. nurodė, kad, kiek pamena, apžiūrint nukentėjusįjį nematė mėlynės ant kairės kojos. Didžiausią dėmesį kreipia į tas vietas, dėl kurių skundžiasi asmuo. Jei jis sakė, kad jam buvo sužalota kairė šlaunis, tą kairę šlaunį tikrai turėjo pažiūrėti, nuotraukos nebuvo daromos. Skirtumo tarp sėklidės ir šlaunies sumušimų negali pasakyti, nėra požymių, kaip galėtų atskirti, kada buvo vienas sumušimas, o kada kitas. Negali pasakyti dėl sužalojimų ant nukentėjusiojo kairės kojos. Akcentavo, kad dėl spyrio mėlynė galėjo ir neatsirasti, jei nebuvo pakankamai jėgos, skausmas gali būti pajaustas ir tada, kai neatsiranda mėlynė. Dėl sumušimų laikotarpio negali tiksliai atsakyti, nes nebuvo spalvinės išraiškos ir buvo patinimai. Pats M. Š. akcentavo, kad visų smūgių sudavimo seką pasakė nuosekliai. Pirmieji du smūgiai rankomis buvo vienos sekundės metu, pirma V. R., po to iš karto V. M., po to jam (M. Š.) atšokus buvo du smūgiai kojomis, jie irgi buvo vienu metu. Smūgiai buvo suduodami ne kas dvi sekundes, o vienu metu. Atšokimas galėjo įvykti ir po 2 sekundžių. Apeliantas pažymi, kad tokie nukentėjusioje parodymai viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi ir jokie kiti bylos duomenys jų nepaneigia. Netikėti M. Š. parodymais nėra jokio pagrindo. Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams. Byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus. Visų apklausų metu jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo noras, tikslas ar motyvas apkalbėti kaltinamąjį ar kitokiu būdu jam pakenkti, nenustatytas. Bylos duomenimis iki įvykio nukentėjusysis M. Š. su V. R. pažįstamas nebuvo, jokių konfliktų su juo neturėjo, po įvykio taip pat nekontaktavo, išskyrus dalyvavimą baudžiamajame procese. Prokuroro nuomone, teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai akcentuodamas tuos bylos duomenis ir aspektus, kurie palankūs kaltinamajam, nelygino įrodymų tarpusavyje bei nesusiejo jų į vientisą grandinę. V. R. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrindžia objektyvūs tyrimo metu surinkti įrodymai.

3.5. Prokuroro teigimu, V. R. parodymus, kad jis nesmūgiavo M. Š. į kairę žandikaulio pusę bei nespyrė į kairę šlaunį, išorinę jos pusę, teismo išvadą, kad savo veiksmais V. R. jokių neigiamų padarinių M. Š. sveikatai nesukėlė ir negalėjo sukelti, paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Išteisintojo versija vertintina kaip pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismo išvados dėl V. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nebuvimo, nėra pagrįstos visapusišku įrodymų ištyrimu ir teisingu jų įvertinimu.

3.6. Nukentėjusysis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinius ieškinius ir prašė iš kaltinamųjų V. M. ir V. R. priteisti nuostolius už padarytą jam žalą. Ieškinyje nurodė, kad dėl patirto smurto patyrė fizinius sužalojimus, žandikaulio lūžį, buvo sumuštos sėklidės, dėl to patyrė fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, pažeminimus, emocinius sukrėtimus ir gilią depresiją. Kelis mėnesius buvo nedarbingas ir neteko galimybės į normalų darbą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. M. ir V. R. atliko nusikalstamus veiksmus M. Š. atžvilgiu, sukėlė fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, todėl pastarasis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir jam turėtų būti atlyginta patirta žala.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o kitą nuosprendžio dalį V. R. atžvilgiu palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais motyvais.

4.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, kas savo ruožtu sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kiekvienas paminėtas pažeidimas atskirai ir jie kartu sąlygoja nuosprendžio neteisėtumą bei sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

4.2. Apeliantas teigia, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikdamas jį kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšminant tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertinant šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių bylos duomenų kontekste. Nuosprendyje visi neaiškumai vertinami išimtinai jo nenaudai, o išvados yra grindžiamos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų byloje esančių įrodymų, liudytojų bei nuteistojo duotų paaiškinimų. Apelianto duotais paaiškinimais, kuriais jis detaliai išaiškino įvykusio konflikto aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai, vadovaudamasis tik prielaidomis, nusprendė netikėti. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė abstrakčias, prielaidų pobūdžio išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ar jų visumos, nepagrįstai sumenkino teisinančių įrodymų įrodomąją reikšmę, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bei in dubio pro reo principą.

4.3. Anot apelianto, esant prieštaringiems liudytojų ir paties nukentėjusiojo M. Š. parodymams, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ištyręs ir įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus – liudytojų J. M., Sigito A. U., M. M., M. S., B. K., R. K., O. P., Š. V., nukentėjusiojo M. Š., ekspertės J. B. parodymus, specialisto išvadas, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma, sudaro vientisą loginę seką ir jų pakanka neginčytinai išvadai, kad V. M., stovėjęs nukentėjusiajam iš dešinės, sudavė vieną smūgį kaire ranka nukentėjusiajam į dešinę veido pusę, dėl ko lūžo apatinio žandikaulio dešinė pusė, ir spyrė nukentėjusiajam į tarpkojį, dėl ko buvo sumušta dešinė sėklidė. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių aplinkybių, nes dalis liudytojų paties V. M. smūgio nukentėjusiajam M. Š. net nematė.

4.4. Apeliantas pažymi ir tai, kad dalis liudytojų nurodė, jog M. Š. spardė kiti asmenys. Teismas besąlygiškai patikėjo M. Š. prieštaringais parodymais ir netikėjo apelianto parodymais. Be to, jis nesiekė tyčia sužaloti M. Š., o atliko gynybinį veiksmą prieš agresyviai nusiteikusį M. Š. gindamas savo brolį Tadą nuo užpuolimo. Net ir preziumuojant, kad jo atlikti veiksmai M. Š. atžvilgiu sukėlė jam pasekmes, tai įvyko dėl neatsargumo, siekiant apginti brolį, bet ne dėl jo tyčios sutrikdyti M. Š. sveikatą. Akivaizdu, kad tai buvo būtinoji gintis, kurios metu neatsargiai galėjo būti sutrikdyta M. Š. sveikata. Apeliantas pastebi, jog byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad aptariamą įvykį lėmė ir paties neblaivaus M. Š. neteisėti ir neadekvatūs veiksmai viešoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu, nors įrodymai aiškiai patvirtina, kad jo veiksmuose nėra vieno iš būtinųjų subjektyviųjų aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios sutrikdyti kito asmens sveikatą, todėl netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nuteistasis V. M., išteisintasis V. R. ir jų gynėjas prašė tenkinti V. M. apeliacinį skundą, o prokuroro – atmesti, nukentėjusysis M. Š. prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o V. M. – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

7. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3-4 dalių nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė, skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei V. R. nekaltumo dėl jam pareikštų kaltinimų. Prieš pateikdamas argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad V. M. bei V. R. buvo pareikšti savarankiški kaltinimai, veikimas bendrininkų grupe jiems nėra inkriminuotas, tad dėl nustatytų su jais sietinų faktinių aplinkybių teismas pasisakys atskirai.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos V. M. nusikalstamos veikos

8. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas V. M. apkaltinančias išvadas grindė nukentėjusiojo M. Š., liudytojų R. K., B. K., M. S., M. M., O. P., J. M., S. A. U., Š. V. parodymais, specialistės J. B. išvados ir paaiškinimų duomenimis. Šiuos įrodymus teismas vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi. Spręsdamas, ar šia įrodymų grupe buvo remtasi pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo M. Š. parodymai viso proceso metu, skirtingai, nei teigia apeliantas V. M., buvo nuoseklūs. Nukentėjusysis tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad konflikto, kilusio dėl V. M. parduotuvės kliento neleistinai pastatyto automobilio, metu V. M. smūgiavo jam kaire ranka į dešinį žandikaulį, o po to spyrė koja į tarpkojį. Šiais smūgiais jam buvo sulaužytas apatinis žandikaulis ir sumuštos sėklidės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. Š. jau įvykio dieną rašytame pareiškime taip pat nurodė, kad jam buvo smūgiuota į veidą ir tarpkojį, po ko jis negalėjo sukąsti žandikaulio ir jam skaudėjo sėklides. Kad įvykio dieną (2019 m. liepos 8 d.) buvo sumuštas, M. Š. nurodė ir Bendrajam pagalbos centrui, kai į įvykio vietą kvietė policijos pareigūnus. Tai vėliau jis nurodė ir medicinos darbuotojams jo apžiūros metu, ką patvirtina pateikti medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 21, 23, 29-30, 33-34, 36-37, 48-51, 69, t. 2, b. l. 1-3, 164-170). Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiojo parodymais. Jis pakankamai detaliai nurodė visų V. M. smurtinių veiksmų esmines aplinkybes. Jo parodymus patvirtino specialistės J. B. išvados bei paaiškinimų, kitų medicininių dokumentų duomenys, kuriais konstatuoti M. Š. kūno sužalojimai jo nurodytose V. M. smurtiniais veiksmais sužalotose kūno vietose, sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytu laiku. Nukentėjusiojo M. Š. parodymus patvirtino ir paminėtų liudytojų parodymai.

9. Liudytojas R. K. patvirtino matęs, kaip V. M. pirmas, berods kaire ranka, smūgiavo į M. Š. veidą. Po to nukentėjusysis buvo spardomas, tačiau negalėjo nurodyti, kas iš įvykio vietoje buvusių asmenų tai darė, kiek buvo spyrių ir į kurią vietą (t. 1, b. l. 74-75, t. 3, b. l. 63-66). Liudytojas B. K. parodė, kad matė, kaip V. M. ranka trenkė M. Š. į veidą, po to matė spyrius koja, M. Š. išsisukinėjo nuo jų. Pastarasis elgėsi ramiai, tuo tarpu kaltinamieji elgėsi agresyviai, piktai. M. Š. grįžus į barą matė kraują ant jo lūpos (t. 2, b. l. 64, garso įrašas kompaktiniame diske, t. 2, prisegtas prie viršelio, t. 3, b. l. 17-19). Liudytojas M. S. parodė, kad matė konfliktą dėl automobilio parkavimo, kaip kelis kartus buvo smūgiuota M. Š.. V. M. spyrė M. Š. į koją ir sudavė ranka į galvą. Matė smūgį, nes M. Š. užsidengė galvą, buvo 2-3 smūgiai, vienas smūgis koja ir keli ranka. Kai buvo spyris koja, nukentėjusysis atsitraukė. Kojos smūgis buvo šiek tiek aukščiau kelio srities. M. Š. laukiant policijos, pastarajam buvo grasinama. Pats M. Š. nesmūgiavo (t. 1, b. l. 83-84, t. 3, b. l. 21-23). Liudytojas M. M. parodė, kad matė, jog smūgis M. Š. į veidą buvo suduotas, tačiau jis nematė, kas jį sudavė ir į kurią konkrečiai veido dalį. Taip pat tvirtino matęs smūgį į ranką (t. 2, b. l. 66, t. 3, b. l. 12-13). Tiesiogiai pačių smurtinių veiksmų nemačiusių, tačiau stebėjusių dalį incidento eigos arba apie įvykius sužinojusių iš jo dalyvių, liudytojų parodymai patvirtina ir papildo anksčiau aptartus įrodymus. Liudytoja J. M. parodė, kad matė, kaip M. Š. buvo padėjęs ranką ant V. M. brolio peties, nepiktai, o po to išgirdo trenksmo garsą. Kas trenkė, nematė, tačiau iš karto po to atsisukusi pamatė kaltinamuosius pakeltomis rankomis, tarsi norėtų trenkti, puolamoje pozicijoje. M. Š. stovėjo prie stiklo, vyrai jį buvo apspitę ratu. Vėliau V. M. atsitraukė, liepė nesikišti. Liudytojas S. A. U. parodė, kad išgirdęs šūktelėjimą, jog muša Marių, išbėgo į lauką skirti konfliktuojančių kaltinamųjų ir nukentėjusiojo. M. Š. prie sienos buvo prirėmę 5-6 vyrai. Jie aiškinosi, sakė: „Ko tu man davei?“, „Ko tu mano broliui davei?“. Liudytoja policijos pareigūnė O. P. patvirtino jos tarnybiniame pranešime nurodytą aplinkybę, kad V. M. pasakė jai trenkęs M. Š. į veidą. Liudytojas policijos pareigūnas Š. V. patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą patikrinti asmenų blaivumo M. Š. jam sakė, kad jam (nukentėjusiajam) spyrė į „klyną“. Visi šie liudytojai parodymus davė prisiekę ir įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų spręsti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti apkalbėti V. M.. Visi jie nurodė pažįstantys tiek V. M., tiek M. Š., artimesnių su jais ryšių, iš kurių galima būtų spręsti apie asmenų neobjektyvumą, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į apelianto V. M. išsakytus argumentus, kad dalis minėtų liudytojų nurodė nematę, kas konkrečiai sudavė smūgius rankomis ir/ar kojomis, tačiau tai nevertina kaip pagrindą abejoti nuosprendyje padarytomis išvadomis. Ne visi minėti asmenys objektyviai galėjo stebėti konflikto dalyvius ir visus jų veiksmus, matė tik dalį incidento eigos, tačiau vien tai jų parodymų svarbos nemenkina. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad minėtų asmenų parodymai kitose detalėse sutampa su kitų, smurtinius veiksmus bei juos atlikusius asmenis stebėjusių asmenų parodymais, tokiu būdu patvirtinant ir papildant vienas kitą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats V. M. apskritai neigė, kad incidento metu buvo suduoti kokie nors smūgiai, tvirtino M. Š. tik pastūmęs, ką paneigia minėtų liudytojų parodymai. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai būtent šiuos įrodymus vertino kaip patikimus ir pakankamus, kad jais remtis nustatant kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes, nes jie sudaro vientisą loginę seką. Jais vadovautasi pagrįstai.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat detaliai aptarė ir visų surinktų įrodymų kontekste įvertino ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus – nuteistojo V. M., išteisintojo V. R., liudytojų T. M., A. S., L. B., G. J.. Nuteistasis V. M. savo kaltę dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė nurodydamas, kad žodinio konflikto metu jis tik dešinės rankos plaštaka nustūmė M. Š., dėl ko jokių sužalojimų jam padaryti negalėjo. Apeliaciniame skunde jis taip pat nuosekliai laikėsi pateiktos versijos, nurodė, kad nukentėjusįjį spardė kiti asmenys, kad jis nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusįjį, o atliko gynybinį veiksmą prieš agresyviai nusiteikusį M. Š. gindamas savo brolį nuo užpuolimo. Todėl net ir preziumuojant, kad jo atlikti veiksmai M. Š. atžvilgiu sukėlė jam pasekmes, tai įvyko dėl neatsargumo. Išteisintasis V. R. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad V. M. tiesiog rankos mostu norėjo pastumti M. Š. už peties ar už kaklo, smūgio jis nematė. Šių asmenų parodymai prieštarauja jau minėtiems patikimiems įrodymams, be to, iš esmės jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Liudytojas T. M. parodė, kad konflikto metu gavo smūgį į ranką, po ko iškrito jo telefonas. Jis pasilenkė jo paimti ir jo brolis V. M. atitvėrė nukentėjusįjį nuo jo. Smūgio nematė, nes tuo metu buvo pasilenkęs pakelti telefono. Viskas vyko labai greitai, nematė, kad nukentėjusysis būtų atšokęs. Situacija tuo ir baigėsi. Liudytojas A. S. parodė, kad incidentą stebėjo iš parduotuvės, matė, kaip nukentėjusysis agresyviai ėjo link V. R., T. M. juos skyrė, tada M. Š. trenkė pastarajam per ranką ir šiam iškrito telefonas. T. M. jo pasilenkė. Tuomet liudytojas atsistojo ir apeidamas lentynas ėjo pažiūrėti arčiau. Kai priėjo – viskas buvo pasibaigę. Smūgių, muštynių nematė. Liudytojas L. B. parodė, kad matė prie parduotuvės ir aludės daug žmonių, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, kažką aiškino dėl parkingo, kažkuriuo momentu užsimojo ir V. M. stabdė jo ranką ar trenkė per ją. Nukrito paspirtukas. Liudytojas sutelkė dėmesį į paspirtuką, pasilenkė jį paimti, nustūmė į parduotuvę ir pastatė. Ten nebuvo jokių muštynių. Po to visi grįžo į parduotuvę. Liudytojas G. J. parodė, kad nukentėjusysis turėjo jam pretenzijų dėl neva ne vietoje pastatyto automobilio. Nuo to prasidėjo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir V. M.. M. Š. bandė lyg ranką kelti ar kažką suimti ir V. M. gynė brolį, kad nukentėjusysis jam netrenktų. V. M. galimai stumtelėjo nukentėjusįjį. Ten tokia „marmalienė“ gavosi, visi šaukė, jokių smūgių ar kitų veiksmų nebuvo. Taigi, iš liudytojų T. M., A. S. ir L. B. parodymų matyti, kad jie matė tik dalį incidento: iki nurodyto M. Š. smūgio į T. M. ranką; iki M. Š. užsimojo, o V. M. jį stabdė. Po to liudytojai sutelkė dėmesį kitur: į telefono paiešką, į ėjimą arčiau pažiūrėti apeinant lentyną, į paspirtuko pakėlimą ir nuvežimą, dėl ko tolimesnių veiksmų nematė. Dėl šių aplinkybių šių liudytojų parodymai iš esmės nei patvirtina, nei paneigia teismo nustatytas aplinkybes. Iš pateikto liudytojo A. S. vaizdo įrašo, kuris, be kita ko, nėra vientisas, matyti, kad jame yra užfiksuota tik nagrinėjamo incidento pradžia. V. M., T. M., M. Š., kiti asmenys stovi ratu, kalbasi emocionaliai. V. M. įraše dar laiko paspirtuką, po ko įrašas nutrūksta. Liudytojo G. J. parodymus teismas vertino kaip neinformatyvius. Liudytojas iš tiesų negalėjo konkretizuoti stebėtų veiksmų, juos įvardydamas „marmaliene“. Taigi, ši įrodymų grupė įvertinta teisingai, jų pagrindu daryti kitokias išvadas negalima.

11. Nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, kad nukentėjusįjį galėjo suspardyti kiti asmenys, kad jo paties veiksmuose nėra vieno iš būtinųjų subjektyviųjų aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios sutrikdyti kito asmens sveikatą, nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, išskyrus nuteistojo parodymus, jog nukentėjusiajam žandikaulio ir sėklidžių sužalojimus padarė ne V. M., o kitas asmuo (asmenys), kitu laiku ar kitomis aplinkybėmis, nei nurodo nukentėjusysis. Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad V. M. veiksmai nebuvo tyčiniai, sužalojimai galėjo būti padaryti dėl neatsargumo. Nustatyta, kad apeliantas smūgiavo du kartus, ranka į veidą ir koja į tarpkojį. Smūgiai suduoti vykusio konflikto metu. Kartu įvertinus ir jų lokalizaciją bei stiprumą, dėl jų padarytų sužalojimų pobūdį, nėra pagrindo išvadai apie neatsargius V. M. veiksmus. Veika padaryta tyčiniais veiksmais.

12. Vertinant V. M. teiginius, kad jis veikė gindamas savo brolį, pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Visų pirma pažymėtina, kad pats apeliantas tvirtino konflikto metu tik pastūmęs nukentėjusįjį po to, kai šis trenkė jo broliui T. M. per ranką. Tokie veiksmai V. M. šioje byloje nebuvo inkriminuoti, jie, nesant įstatyme numatytų padarinių, neatitinka ir BK uždraustos veikos požymių, tad dėl jų BK 28 straipsnio nuostatų taikymas nėra galimas. Vertinant, ar būtinosios ginties situacijoje galėjo būti padaryti teismo nustatyti V. M. smurtiniai veiksmai, tai yra smūgis į veidą ir spyris į tarpkojį, pažymėtina, kad iš byloje surinktų įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad tokius veiksmus sąlygojo M. Š. kokie nors agresyvūs, pavojingi, puolamojo pobūdžio veiksmai. Sudavimą per T. M. ranką pats M. Š. kategoriškai neigia. Tokias aplinkybes nurodė tik pats V. M. bei liudytojai T. M., A. S.. Jokių sužalojimų ant T. M. rankos užfiksuota nebuvo, jis jokių pretenzijų neįvardijo. Iš esmės visi liudytojai patvirtino, kad M. Š. buvo apsuptas kelių vyrų, kurie buvo susiję su V. M., jį palaikė vykstančio konflikto metu. Tad pagrindo išvadai, kad toks nukentėjusiojo smūgis tokioje situacijoje buvo ir dar toks stiprus bei intensyvus, kad V. M. suduotus du smūgius galima būtų vertinti kaip įvykdytus ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, nėra.

13. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. M. veikoje BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis konstatuota pagrįstai.

Dėl V. M. paskirtos bausmės

14. Apeliaciniame skunde prokuroras, nesutikdamas su nuteistajam V. M. paskirta bausme, teigia, kad apylinkės teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės apribojimo bausmę, todėl prašo pastarajam paskirtą laivės apribojimo bausmę sugriežtinti iki 1 metų, papildomai paskiriant įpareigojimus nustatytu laiku būti namuose bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

15. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1-3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).???

16. Asmuo už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas parinko švelniausios rūšies bausmę – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, bei nustatė 6 mėnesių jo terminą, kuris yra ženkliai mažesnis nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės apribojimo termino vidurkis (1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Kartu teismas paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Spręsdamas, ar paskirta bausmė yra teisinga, ar yra pagrindas ją griežtinti tiek, kiek to prašo prokuroras, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino nustatytas konkrečios bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes.

17. Prieš aptardamas minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamu nuosprendžiu buvo taikyta ne nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusi, o nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojanti BK 48 straipsnio redakcija. Ji numatė galimybę asmeniui skirti laisvės apribojimo bausmę ir be intensyvios priežiūros, tuo pačiu netaikant ankstesnėje BK 48 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatytų privalomų pareigų, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Tai švelnina nuteistojo teisinę padėtį, tad, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, spręstina, kad taikytas baudžiamasis įstatymas parinktas tinkamai.

18. Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Yra padarytas vienas tyčinis, nesunkus, baigtas, smurtinio pobūdžio nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir prokuroro akcentuotas konkrečias nagrinėjamo nusikaltimo aplinkybes, kurios leidžia detaliau spręsti apie padarytos veikos pavojingumą. Buvo suduoti du smūgiai į žmogaus veidą ir tarpkojį. Dėl šių smūgių M. Š. buvo sulaužytas apatinis žandikaulis ir sumuštos sėklidės, kas kvalifikuota nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Paminėtina ir tai, kad padarytų sužalojimų pobūdis, nukentėjusiojo parodymai, specialistės J. B. paaiškinimai leidžia spręsti, kad dėl sužalojimų nukentėjusysis patyrė stiprų skausmą, didelius nepatogumus, pažeminimą. Be šių aplinkybių būtina įvertinti ir kitas, apibūdinančias V. M. asmenybę. Jis yra jauno amžiaus, augina vieną mažametį vaiką, turi nuosavą verslą, kuris sietinas ir su dažnomis išvykomis. Praeityje V. M. teistas nebuvo. Pagal pateiktus duomenis baustas administracine tvarka vieną kartą, bauda sumokėta. Duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre baudžiamojoje byloje nėra.

19. Įvertinęs visumą aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino V. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, dėl ko paskirta per švelni bausmė, neatitinkanti bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju minėtas aplinkybes bei bausmės tikslus atitiktų laisvės apribojimas ilgesniam, prokuroro prašomam terminui, tad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

20. Prokuroras nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas paskirti kaltinamajam įpareigojimą būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinės instancijos teismas būtinybės papildomai skirti šiuos įpareigojimus nenustatė. Pritartina ginčijamo nuosprendžio argumentams ir išvadai, kad šiuo atveju jie būtų pertekliniai ir neproporcingi. Jie iš esmės nedarytų įtakos siekiamiems prevenciniams tikslams, nes byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors ankstesnius V. M. smurtinius veiksmus ar teisei priešingą elgesį nakties metu, tad prašomi įpareigojimai priešingo teisei elgesio prevencijai nebūtini.

Dėl civilinio ieškinio

21. Nukentėjusysis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė iš V. M. priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. V. M. su ieškiniu nesutiko. Ginčijamu nuosprendžiu teismas priteisė 1 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškovas M. Š. šio teismo sprendimo neskundė. Vertindamas prokuroro argumentus, ar pagrįstai buvo priteista tik dalis civilinio ieškovo reikalautos sumos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

22. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad dėl smurto patyrė fizinius sužalojimus, žandikaulio lūžį, buvo sumuštos sėklidės, dėl to patyrė fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, pažeminimus, emocinius sukrėtimus ir gilią depresiją. Kelis mėnesius buvo nedarbingas ir neteko galimybės į normalų darbą. Jis taip pat nurodė, kad patyrė šmeižtą socialiniuose tinkluose, jam iki šiol nemalonu, kad jo neatsiprašė. Po įvykio negalėjo vaikščioti, sėdėti, valgyti. Nukentėjo fiziškai, turėjo daug planų, tačiau pretenzijas reiškia ne dėl darbo, o dėl patirtų smūgių. Buvo gili depresija, buvo sunku bendrauti su aplinkiniais kelis mėnesius, nesilankė bare, nekeldavo telefono ragelio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino šiuos nukentėjusiojo išsakytus argumentus, sietinus su byloje nustatytų V. M. smurtinių veiksmų padariniais, tačiau kartu atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie jų negrįžtamą pobūdį, į tai, kad skausmas nebuvo ilgalaikis.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, visumą, detaliai aptartą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, konstatuoja, kad nukentėjusiajam M. Š. priteistos 1 500 Eur neturtinės žalos dydis yra teisingas ir nėra per mažas. Šiuo klausimu padarytos teismo išvados atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, priimtos laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis protingumo, teisingumo kriterijais bei suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-36-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-105-222/2019, 2K-175-489/2020 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė proporcingai, atsižvelgdamas į pažeistų vertybių svarbą, tad pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos dydį nėra.

Dėl V. R. pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

24. V. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. liepos 8 d., apie 17.40 val., Vilniuje, Rinktinės g. 55, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. Š. metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. Š. į veidą ir vieną kartą spyrė į kairės kojos šlaunies išorinę pusę. Tokiu būdu V. R. buvo kaltinamas sukėlęs nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą, padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

25. Vertindamas, ar pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. R. veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį M. Š., yra pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus, sietinus su V. R. reiškiamais kaltinimais.

26. Pats išteisintasis V. R. viso proceso metu nuosekliai neigė smurtavęs prieš M. Š., neigė sudavęs kaltinime įvardytus vieną smūgį kumščiu M. Š. į veidą ir vieną spyrį į jo kairės kojos šlaunies išorinę pusę. Nurodė, kad incidentą stebėjo atsitiktinai, jo metu buvo 3-5 m atstumu nuo nukentėjusiojo, tarp jų stovėjo T. M.. Po incidento M. Š. policijos pareigūnams vėliausiai nurodė ir jį kaip smurtavusį jo atžvilgiu asmenį, galimai nukentėjusysis supyko ant jo todėl, kad šiam pradėjus jį įžeidinėti, jis (V. R.) nesusilaikęs išvadino jį necenzūriniais žodžiais. Tuo tarpu nukentėjusysis V. Š., tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad V. R. šiuos smūgius sudavė. Spręsdamas dėl jo duotų parodymų nuoseklumo, teismas atsižvelgė į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis kategoriškai nurodė, kad V. R. smogė jam ranka į kairę veido pusę bei koja į kairę koją. Įvykio dieną rašytame pareiškime jis nurodė, kad jam smūgiavo trys asmenys (vėlesnės apklausos metu patikslino, kad dėl T. M. smūgio skausmo nejuto). Kad buvo sumuštas dviejų asmenų, M. Š. nurodė ir iš karto po įvykio skambindamas Bendrosios pagalbos centrui ir kviesdamas policijos pareigūnus. Kad jį sumušė ne vienas asmuo, jis nurodė ir medicinos darbuotojams apžiūros metu, ką patvirtina pateikti medicininiai dokumentai.Visgi, iš šių ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nėra galimybės spręsti, ar dėl M. Š. nurodytų smurtinių konkrečių V. R. veiksmų jis juto fizinį skausmą, ar jam buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai. Tokių duomenų M. Š. nenurodė (t. 1, b. l. 21, 23, 29-30, 33-34, 36-37, 48-51, 69, 117-119, t. 2, b. l. 164-170). Iš byloje atliktos akistatos tarp V. R. ir M. Š. metu duotų parodymų nustatyta, kad M. Š. tvirtino, jog nuo V. R. spyrio jam buvo padaryta hematoma ant kairės šlaunies (t. 2, b. l. 4-6). Gretinant šiuos nukentėjusiojo parodymus su byloje pateikta specialistės J. B. išvada (t. 1, b. l. 52-53) ir paaiškinimais matyti, kad apžiūros metu nukentėjusiajam sužalojimų, padarytų M. Š. kairėje kojoje, taip pat veido kairėje pusėje, nustatyta nebuvo. Buvo nustatytas sužalojimai, padaryti V. M. smurtiniais veiksmais, bei poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, padaryta vienu trauminiu poveikiu, tačiau kitoje vietoje, nei nurodė nukentėjusysis, o būtent viršutiniame trečdalyje, kuris yra maždaug klubo srityje. Specialistė J. B. teismui paaiškino, kad apžiūrint nukentėjusįjį nematė mėlynės ant kairės kojos. Didžiausią dėmesį kreipia į tas vietas, dėl kurių skundžiasi asmuo. Jei jis sakė, kad jam buvo sužalota kairė šlaunis, tą kairę šlaunį tikrai turėjo apžiūrėti. Apklaustas teisme nukentėjusysis M. Š. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytus V. R. smūgius jam ranka į kairę veido pusę ir spyrį į kairę koją, patikslino, kad buvo smūgiuota dešine koja į kairės kojos šlaunies išorinę pusę. Teismui jis taip pat nurodė, kad nuo šių smūgių mėlynių nebuvo, dėl specialistės įvardytos kraujosruvos dešinėje kojoje niekam pretenzijų neturi. Taip pat nurodė, kad fizinį skausmą jam sukėlė tik V. R. spyris į kairės kojos šlaunį, šį skausmą, skirtingai nei pajustą po V. M. smūgių, nukentėjusysis apibūdino kaip „paprastą“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad incidento metu V. R. stovėjo jam iš kairės. Iš liudytojo A. S. pateikto vaizdo įrašo matyti, kad iš kairės M. Š. stovėjo ne V. R., o T. M..V. R. stovėjo kiek atokiau už V. M.. Šie prieštaravimai ir neatitikimai kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo M. Š. parodymų patikimumo.

27. Teismas vertino ir byloje apklaustų kitų incidente dalyvavusių, jį stebėjusių ar apie jį iš kitų asmenų pasakojimų žinojusių asmenų, kurių parodymus vertino ir spręsdamas dėl V. M. kaltės, parodymus. Liudytojas B. K. nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų buvo veiksmas, buvo bandoma įspirti ir suduoti smūgius, lyg ir V. R. buvo pripuolęs, be V. M. vienas vyras spyrė koja M. Š., bet nematė kas. Liudytojas M. S. parodė, kad kitas kaltinamasis (V. R.) taip pat buvo agresyvus, bet nežino, ar jis sudavė. Liudytojas R. K. parodė, kad spardėsi 2-4 asmenys, bet nežino nei kas, nei kam, nei kiek smūgių spyrė. Kaltinamasis V. R. taip pat dalyvavo spardyme. Negali pasakyti, kas spyrė į nukentėjusiojo kairę koją. Liudytoja J. M. girdėjo trenksmo garsą, matė abu kaltinamuosius, stovinčius pakeltomis rankomis kovinėje pozicijoje, tačiau konkrečių V. R. smurtinių veiksmų nenurodė. Liudytojas S. A. U. negalėjo pasakyti, ar incidento metu matė V. R.. Nuteistasis V. M. tvirtino, kad V. R. jokių smūgių nesudavė. Liudytojas T. M. nurodė nematęs, kad V. R. suduotų kokį nors smūgį, teigė, kad jis (liudytojas) buvo V. R. kliūtis, tad šis negalėjo fiziškai smūgiuoti, nes buvo įstrižai, kokių 2 m atstumu nuo nukentėjusiojo. Liudytojas A. S. taip pat nurodė, kad V. R. nuo M. Š. stovėjo atokiausiai visų, kokių 2 m atstumu. Nukentėjusiajam iš kairės stovėjo T. M.. Smūgių, muštynių nematė. Liudytojas G. J. nurodė, kad konfliktas buvo tarp V. M. ir M. Š.. Smūgių nebuvo, gavosi „marmalienė“, nežino, ar V. R. spyrė nukentėjusiajam, to nematė. Liudytojas L. B. parodė, kad V. R. įvykio metu nematė. Iš liudytojų policijos pareigūnų O. P. ir Š. V. parodymų galima spręsti, kad iš karto po įvykio M. Š. jiems akcentavo V. M. veiksmus bei dėl jų kilusius padarinius. Iš šių asmenų parodymų teismas sprendžia, kad pagrindinis konfliktas incidento metu vyko tarp V. M. ir M. Š.. Minėti įrodymai taip pat patvirtina, kad V. R. buvo incidento vietoje, kad be V. M. spyrius koja M. Š. atžvilgiu galimai atliko ir kitas asmuo ar asmenys, buvę įvykio vietoje, kad tarp V. R. ir M. Š. taip pat galimai buvo fizinis smurtinio pobūdžio kontaktas. Visgi, minėti liudytojų parodymai dėl galimai V. R. atliktų konkrečių veiksmų nėra kategoriški ir detalūs, dalis liudytojų nestebėjo konkrečiai V. R. visų veiksmų incidento eigoje, dalis jų apskritai negalėjo įvardyti, kas konkrečiai be V. M. sudavė smūgius koja, tad jais remiantis teismas negali daryti patikimų išvadų, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

28. Apibendrindamas aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kuriais remiantis galima būtų užtikrintai nustatyti V. R. inkriminuotas faktines aplinkybes, atitinkančias BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Patikimai nėra įrodyti ne tik V. R. atlikti konkretūs kaltinime nurodyti smurtiniai veiksmai M. Š. atžvilgiu, bet ir tai, ar dėl jų kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – fizinis skausmas ar nežymus sužalojimas. Priešingai, byloje nustatyta, kad kūno sužalojimai nukentėjusiojo nurodytose vietose nebuvo padaryti. Dėl M. Š. nurodyto fizinio skausmo, jo teigimu patirto dėl V. R. spyrio koja, kurio net ir pats nukentėjusysis neįvardijo kaip intensyvaus, kurio jis neakcentavo po incidento nei policijos pareigūnams, nei kitiems asmenims, teismui kilo pagrįstų abejonių, kurių pašalinti nėra galimybės. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, tokiu atveju abejonės turi būti vertinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai. Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo tenkinti šią prokuroro apeliacinio skundo dalį, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteisti V. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti, o būtent: V. M. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirtą laisvės apribojimo bausmę šešiems mėnesiams pakeisti į laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

N. V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė