Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Lagrita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-610-931/2021 pagal ieškovės „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinės draudimo bendrovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lagrita“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. C..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.1. Susipažinus su teismo argumentais taip ir liko neaišku, kokį konkrečiai atsakovės elgesį teismas vertino kaip neatsargų ir nerūpestingą. Vien deklaratyvus teismo teiginys, kad „atsakovė, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, prarado šio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės“, negali būti pakankamu sprendžiant klausimą dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu.

13.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, visiškai nevertino ir neanalizavo į bylą surinktų įrodymų visumos, t. y. aplinkybės, kad atsakovė, perduodama darbuotojui transporto priemonę darbo reikmėms, vadovaudamasis tuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcija, sudarė su darbuotoju materialinės atsakomybės sutartį, transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktą, kuriuose buvo aptarta, jog darbuotojas privalo saugoti ir tausoti jam perduotas materialines vertybes, laiku pranešti apie aplinkybes, trukdančias jomis naudotis, neperduoti jų tretiesiems asmenims ir pan. Taigi, atsakovė vadovavosi galiojančiais teisės aktais, užtikrino tinkamą turto perdavimą naudotis darbuotojui darbo reikmėms, o ta aplinkybė, kad neblaivus pašalinis asmuo, darbuotojui miegant, įėjo į jo kambarį ir paėmė nuo spintelės raktus, negali būti laikoma ir vertinama kaip atsakovės nerūpestingas elgesys, nes tokių aplinkybių numatymas iš anksto yra neįmanomas.

13.3. Nors ieškovė proceso metu teigė, kad atsakovė nesiėmė pakankamų priemonių turtui apsaugoti ir, kaip matyti, teismas sprendimu tokiai jos pozicijai pritarė, taip ir lieka neaišku, kokių konkrečių priemonių atsakovė turėjo imtis, kad apsaugotų turtą. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė turėjo automobilį saugoti mokamoje ir (arba) aptvertoje aikštelėje, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti ir nelogiški, kadangi saugoti transporto priemonę mokamoje aikštelėje yra brangu, eilė automobilių yra saugoma kieme, automobilyje buvo įrengta signalizacija, todėl automobilio saugojimas mokamoje aikštelėje būtų perteklinė priemonė, reikalaujanti neadekvačių išlaidų.

13.4. Ta aplinkybė, kad atsakovės darbuotojas automobilio raktus laikė savo kambaryje ant spintelės, taip pat negali būti laikoma atsakovės ir (ar) jos darbuotojo neatsargumu ir (ar) nerūpestingumu, kadangi pastate, kuriame buvo nuomojamas kambarys atsakovės darbuotojui, gyvena tik tarpusavyje pažįstami asmenys, pastatas laikomas užrakintas, todėl atsakovės darbuotojas net negalėjo numatyti, kad kažkas gali įeiti į jo kambarį ir pavogti automobilio raktelius.

13.5. Teismas sprendime dėsto vienas kitam prieštaringus teiginius, t. y. teigia, kad trečiasis asmuo vairavo atsakovei priklausančią transporto priemonę be atsakovės leidimo, tuo tarpu kitoje pastraipoje dėsto, kad dėl nepakankamos UAB „Lagrita“ kontrolės trečiasis asmuo naudojosi atsakovės transporto priemone ir būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, kurio metu padaryta žala. Teismas privalėjo pasisakyti, koks konkrečiai atsakovės elgesys turėjo atitikti rūpestingumo standartus, nes šiuo atveju teismas savo sprendimą grindė išimtinai deklaratyviais teiginiais.

13.6. Skundžiamame sprendime netgi teismui nustačius aplinkybę, kad trečiasis asmuo automobilio raktelius pasisavino be atsakovės darbuotojo žinios ir leidimo, naktį, pastarajam miegant, slapta patekus į jo kambarį, teismas atsakovei taikė visiškos atsakomybės už padarytą žalą principą, kas akivaizdžiai neatitinka aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos faktinėms aplinkybėmis panašiose bylose.

13.7. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju atsakovė nepažeidė šių pareigų: automobilis buvo užvaldytas neteisėtai, automobilio rakteliai saugomi atsakovės darbuotojo kambaryje, todėl atsakovė niekaip negali būti kalta ar atsakinga už tai, kad neblaivus asmuo, darbuotojui miegant, naktį slapta pateko į atsakovės darbuotojo kambarį, pavogė automobilio raktelius ir neteisėtai užvaldė automobilį.

13.8. Teismas nepasisakė nei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nei dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl teismas nepagrįstai taikė civilinės atsakomybės institutą.

15. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą atsakovės (apeliantės) UAB „Lagrita“ apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB ieškinį atsakovei UAB „Lagrita“ tenkino visiškai. Taigi, apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, tinkamai taikė materialines teisės normas bei vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės skolą ir palūkanas. Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo V. C., vairuodamas transporto priemonę VOLVO V40, atsitrenkė į tvorą, pašiūrę ir eismo įvykio vietoje stovėjusį automobilį. Eismo įvykio kaltininku pripažintas V. C., kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Šalys buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta automobilio VOLVO V40 valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovei kilo pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Draudikas išmokėjo iš viso 11 543,13 Eur draudimo išmoką eismo įvykiu padarytai žalai atlyginti. Ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, todėl, kadangi atsakovė neužtikrino tinkamos automobilio apsaugos, ieškovė žalos atlyginimo reikalauja iš atsakovės kaip bendraskolės. Dublike ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovės kaltė pasireiškė dideliu neatsargumu.

21. Atsakovė, atsiliepdama į ieškovės ieškinį, teismo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindė tuo, kad 2018 m. birželio 14 d. eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini) atsakovei priklausanti transporto priemonė buvo apgadinta be atsakovės žinios ir kaltės. Trečiasis asmuo V. C. patvirtino, kad 2018 m. birželio 14 d. be atsakovės žinios iš atsakovės teritorijos savavališkai pasiėmė automobilį VOLVO V40 ir jį vairuodamas (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovės teigimu, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė reikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės ir kokiu pagrindu atsakovė turėtų prisiimti atsakomybę dėl žalos atlyginimo už pašalinį asmenį, neteisėtai užvaldžiusį atsakovei priklausančią transporto priemonę, kuri nebuvo jam nei patikėta, nei perduota valdyti kitu teisiniu pagrindu. Triplike atsakovė papildomai pažymėjo, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir kilusios žalos, be to, trečiasis asmuo atlygino atsakovei automobilio remonto išlaidas, todėl atsakovei nebuvo būtinybės inicijuoti proceso dėl žalos atlyginimo.

22. Trečiasis asmuo, sukėlęs eismo įvykį, savo kaltę pripažino visiškai, sutiko atlyginti padarytą žalą ieškovei, žalos mokėjimą išdėstant dviem metams. Pažymėjo, kad automobilį, kuris priklausė atsakovei, trečiasis asmuo paėmė savavališkai, neklausęs leidimo. 2018 m. birželio 14 d., kai visi miegojo, trečiasis asmuo, būdamas neblaivus, pateko į teritoriją ir iš kambario, kuriame miegojo žmonės, paėmė automobilio raktus.

23. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nustatė, kad aplinkybė, kad trečiasis asmuo netrukdomas pasiėmė atsakovei priklausančios transporto priemonės raktus, kuriuos atsakovės darbuotojai buvo palikę taip, kad juos galėtų pasiimti pašaliniai asmenys, taip pat kad trečiasis asmuo be jokių kliūčių išvažiavo su atsakovei priklausančia transporto priemone iš teritorijos, leidžia abejoti, ar atsakovė tinkamai kontroliavo automobilio naudojimo tvarką ir ar pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Atsakovė nesiėmė jokių priemonių, kad įmonei priklausantis didesnio pavojaus šaltinis nepakliūtų į trečiųjų asmenų valdymą, nepakankamai kontroliavo, kaip jos darbuotojai ne darbo metu naudoja ir saugo transporto priemonę. Dėl nepakankamos UAB „Lagrita“ kontrolės trečiasis asmuo naudojosi atsakovės transporto priemone ir, būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu padaryta žala.

24. Iš apeliacinio skundo argumentų visumos matyti, kad atsakovė nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, pažymėdama, kad neaišku, kokį konkrečiai atsakovės elgesį teismas vertino kaip neatsargų ir nerūpestingą. Atsakovė, perduodama darbuotojui transporto priemonę darbo reikmėms, sudarė su darbuotoju materialinės atsakomybės sutartį, transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktą, kuriuose buvo aptarta, jog darbuotojas privalo saugoti ir tausoti jam perduotas materialines vertybes, laiku pranešti apie aplinkybes, trukdančias jomis naudotis, neperduoti jų tretiesiems asmenims ir pan. Atsakovė vadovavosi galiojančiais teisės aktais, užtikrino tinkamą turto perdavimą naudotis darbuotojui darbo reikmėms, o ta aplinkybė, kad neblaivus pašalinis asmuo, darbuotojui miegant, įėjo į jo kambarį ir paėmė nuo spintelės raktus, negali būti laikoma ir vertinama kaip atsakovės nerūpestingas elgesys, nes tokių aplinkybių numatymas iš anksto yra neįmanomas. Be to, neaišku, kokių konkrečių priemonių atsakovė turėjo imtis, kad apsaugotų turtą. Ta aplinkybė, kad atsakovės darbuotojas automobilio raktus laikė savo kambaryje ant spintelės, taip pat negali būti laikoma atsakovės ir (ar) jos darbuotojo neatsargumu ir (ar) nerūpestingumu.

25. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog atsakovė, būdama darbdaviu ir suteikdama galimybę realiai valdyti didesnio pavojaus šaltinį savo darbuotojui, privalo įsitikinti, jog darbuotojas yra ir bus kiek įmanoma atidus ir atsargus ir stengsis išvengti žalos. Aplinkybė, kad buvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis ir pasirašytas transporto priemonės perdavimo – priėmimo aktas neleidžia daryti išvados, kad atsakovė, būdama didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, ėmėsi pakankamų priemonių užtikrinti transporto priemonės apsaugą ir nesudaryti prielaidų žalai atsirasti. Atsakovė yra juridinis asmuo ir vien dėl šios aplinkybės jai keliami didesnio rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Transporto priemonės rakteliai buvo laikomi visiškai nesaugomi, neužrakintose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo girtaujama. Atsakovė privalėjo užtikrinti, kad transporto priemonės rakteliai darbuotojo poilsio metu būtų saugomi įmonės teritorijoje arba laikomi nepastebimoje vietoje, užrakintoje, pašaliniams asmenims neprieinamoje patalpoje.

Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalis numato, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (2 dalis). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (3 dalis).

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas nukentėjusiam asmeniui didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, įvertinti, ar yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė dėl to šaltinio valdymo netekimo, ir nuspręsti, ar yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti civilinę atsakomybę, kartu ir CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytą solidarią atsakomybę. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Pagal CK 6.6 straipsnio 5 dalį, jei solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, kreditorius turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalyse pažymėtina, kad asmuo, kuriam žala buvo padaryta didesnio pavojaus šaltiniu, turi teisę reikalauti, kad padarytą žalą atlygintų didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, jeigu dėl to šaltinio valdymo netekimo yra ir jo kaltės, bendrai arba bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės“).

28. Nagrinėjamu atveju, vertinant ar valdytojas ir didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) neteisėtai užvaldęs trečiasis asmuo už padarytą žalą atsako solidariai, svarbu nustatyti, ar dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra kaltas ir valdytojas (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad trečiąjį asmenį pažįstamas asmuo pasikvietė į namą, kuriame gyveno ir UAB „Lagrita“ vairuotojas. V. C., būdamas neblaivus, įėjo į kitą kambarį, kuris nebuvo užrakintas, pamatė ant stalo gulinčius automobilio raktelius, juos pasiėmė, išėjo į kiemą, susirado transporto priemonę, išvažiavo iš teritorijos, kurioje stovėjo transporto priemonė, ir sukėlė eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad atsakovė nesiėmė jokių priemonių, kad įmonei priklausantis didesnio pavojaus šaltinis nepakliūtų į trečiųjų asmenų valdymą, nepakankamai kontroliavo, kaip jos darbuotojai ne darbo metu naudoja ir saugo transporto priemonę. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad sudarė su darbuotoju materialinės atsakomybės sutartį, transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktą, kuriuose buvo aptarta, jog darbuotojas privalo saugoti ir tausoti jam perduotas materialines vertybes, laiku pranešti apie aplinkybes, trukdančias jomis naudotis, neperduoti jų tretiesiems asmenims ir pan. Atsakovė vadovavosi galiojančiais teisės aktais, užtikrino tinkamą turto perdavimą naudotis darbuotojui darbo reikmėms, o ta aplinkybė, kad neblaivus pašalinis asmuo, darbuotojui miegant, įėjo į jo kambarį ir paėmė nuo spintelės raktus, negali būti laikoma ir vertinama kaip atsakovės nerūpestingas elgesys.

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas. Kasacinio teismo nustatyta, kad aplinkybė, kad trečiasis asmuo netrukdomas pasiėmė atsakovui priklausantį didesnio pavojaus šaltinį iš įmonės teritorijos, kuri saugoma sargų, o šie registruoja transporto priemonių judėjimą, leidžia abejoti, ar atsakovas tinkamai kontroliavo transporto priemonių naudojimo tvarką ir ar pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal byloje surinktus faktinius duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, prarado šio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad trečiasis asmuo V. C. į kambarį, kuriame stovėjo transporto priemonės raktai, pateko be jokių sunkumų, kambarys buvo neužrakintas, automobilio raktai stovėjo ant spintelės, kitaip tariant, buvo padėti tokioje vietoje, kurioje, akivaizdu, buvo lengvai pasiekiami tretiesiems asmenims. Taigi, spręstina, kad buvo neužtikrinta tinkama transporto priemonės raktų apsauga. To pasekoje trečiasis asmuo pasiėmė automobilio raktus, be jokių kliūčių išvažiavo su transporto priemone iš teritorijos ir padarė eismo įvykį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nors trečiasis asmuo tiek prisipažino, tiek ir buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, labiau tikėtina, kad atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir prisidėjo prie automobilio užvaldymo bei žalos atsiradimo, kadangi, kaip išdėstyta, patalpa, kurioje miegojo atsakovės darbuotojas, nebuvo užrakinta, transporto priemonės raktai buvo padėti ant spintelės, t. y. laisvai matomoje ir pasiekiamoje vietoje, trečiasis asmuo be jokių kliūčių išvažiavo iš teritorijos. Nors atsakovė su darbuotoju sudarė materialinės atsakomybės sutartį ir pasirašė transporto priemonės priėmimo – perdavimo aktą, šie dokumentai neužtikrina tinkamos ir pakankamos didesnio pavojaus šaltinio apsaugos. Abejonių kelia ir aplinkybė, jog atsakovė nesikreipė į policiją dėl transporto priemonės vagystės. Taigi, manytina, kad atsakovė, būdama automobilio valdytoja, nesielgė pakankamai rūpestingai ir atsakingai ir neužtikrino tinkamos transporto priemonės apsaugos, todėl dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos yra ne tik trečiojo asmens, bet ir valdytojo kaltės.

Dėl solidariosios atsakomybės už patirtą žalą

30. Skolininkų (pažeidėjų) daugetu deliktinėje atsakomybėje laikomi atvejai, kai už nukentėjusiojo patirtą žalą atsakyti privalo daugiau nei vienas asmuo. Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala ieškovui, praradimo yra ir šio šaltinio valdytojo – atsakovo kaltės, valdytojas – atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės, nes tokiu atveju pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį jis atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-235/2011). Taigi solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami. Padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais ir skirtingu laiku atliktais veiksmais. Tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).

31. Šiuo atveju byloje konstatuota, kad dėl žalos, kuri padaryta didesnio pavojaus šaltiniu (automobiliu), atsakinga yra ir atsakovė kaip transporto priemonės valdytoja. Nagrinėjamu atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. žala nebūtų atsiradusi atsakovei užtikrinus tinkamą transporto priemonės apsaugą bei atsakovės neteisėti veiksmai (šiuo atveju, rūpestingumo ir atsakingumo, valdant didesnio pavojaus šaltinį, pareigos nesilaikymas) nėra per daug nutolę nuo žalos kilimo momento, todėl, remiantis CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, atsakovei kyla solidarioji atsakomybė už trečiojo asmens eismo įvykiu sukeltą žalą. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Sistemiškai aiškinant tai, kas išdėstyta, ieškovė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės tuo pagrindu, kad pastaroji yra solidarioji skolininkė. Tuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog atsakovė, kaip solidarioji skolininkė, negali būti atleista nuo atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisingai vertino bylos faktines aplinkybes.

32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės ieškinį, teisingai ir tinkamai pritaikė procesinės bei materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės UAB „Lagrita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.