Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinės draudimo bendrovės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lagrita“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, V. C.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Atsakovas nesutinka atlyginti žalą, teigdamas, kad jis prarado galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kai trečiasis asmuo V. C. savavališkai pasiėmė transporto priemonę, todėl žalą ieškovui turi atlyginti neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

Pažymėtina, kad draudžiamasis įvykis turi pasižymėti tikėtinumo, atsitiktinumo požymiais, jis negali būti sukeltas tyčia ar veiksmais, kurie neišvengiamai lemia žalą kitiems asmenims arba sudaro tokios žalos kilimo tikimybę, tačiau TPVCAPDĮ šių kriterijų neišskiria kaip pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodyti atvejai iš esmės atitinka situacijas, kai draudžiamieji įvykiai nepasižymi tikėtinumo, atsitiktinumo kriterijais. Ši draudiko atgręžtinio reikalavimo teisė į kaltininką užtikrina draudikų veiklos stabilumą, leidžia išvengti nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų bei prevenciškai riboja neatsakingą ir visuomenei žalingą transporto priemonių valdytojų elgesį. Taigi, nepaisant to, kad draudiko mokėjimo pareiga kilo dėl draudžiamojo įvykio pagal TPVCAPDĮ, tačiau įstatyme nustatytais atvejais draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltininką.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo nėra, kad atsakovui priklausančią transporto priemonę, eismo įvykio metu vairavo būdamas neblaivus trečiasis asmuo V. C. Todėl remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-925-798/2020, nurodė, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (nukentėjusiojo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Įgyvendinant nukentėjusio asmens reikalavimo teisę į žalos atlyginimą gali būti taikomos tiek bendrosios žalos atlyginimo, tiek draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, priklausomai nuo to, kuriam iš subjektų – žalą padariusiam asmeniui ar jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui – reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą.

Ieškovas nagrinėjamu atveju reikalavimą pareiškė atsakovui, kaip transporto priemonės valdytojui, bendrosios žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Ginčo byloje, kad UAB „Lagrita“ buvo minėtos transporto priemonės valdytoja, nėra. Nors pagal byloje esančius duomenis atsakovas (duomenys neskelbtini) su darbuotoju sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju P. T., kurios pagrindu ir (duomenys neskelbtini) perdavimo-priėmimo aktu transporto priemonė buvo perduota darbuotojui naudoti darbo reikmėms, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ Kauno miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. įmonė v. J. S. , bylos Nr. 3K-3-210/2007).

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės.

Byloje atsakovas teigė, tą patvirtino teismo posėdžio metu ir trečiasis asmuo V. C., kad atsakovo ir trečiojo asmens iki eismo įvykio (duomenys neskelbtini) nesiejo jokie teisiniai santykiai.

Atsakovas nurodė, kad trečiasis asmuo vairavo įmonei priklausančią transporto priemonę neturėdamas jokio teisinio pagrindo minėta transporto priemone naudotis.

Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad jį pažįstamas pasikvietė į namą, kuriame gyveno ir UAB „Lagrita“ vairuotojas. V. C., būdamas neblaivus, įėjo be leidimo į kitą kambarį, pamatė ant stalo gulinčius automobilio raktelius, juos pasiėmė, išėjo į kiemą, susirado transporto priemonę ir išvažiavo iš teritorijos, kurioje stovėjo transporto priemonė.

Ieškovas nesutinka, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl neteistų trečiojo asmens veiksmų. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad įtarimai dėl vagystės jam nebuvo pareikšti. Paaiškino, kad jis susitarė su atsakovu, atlygino atsakovui visą transporto priemonei padarytą žalą ir atsakovas dėl transporto priemonės neteisėto užvaldymo į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Atsakovas taip pat į bylą pateikė 2021 m. kovo 5 d. pažymą, kad V. C. pilnai atlygino bendrovei (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu bendrovės transporto priemonei (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą turtinę žalą – 4200 EUR. Bendrovė pretenzijų šiam asmeniui dėl padarytos turtinės žalos neturi.

Tačiau tai nepaneigia fakto, kad V. C., neturėdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojo teisėto leidimo, pasiėmė transporto priemonę, išvažiavo iš teritorijos ir sukėlė eismo įvykį. Teismo vertinimu, neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, kad automobilio valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo. Šios aplinkybės byloje nustatytos atsakovo atstovės, trečiojo asmens paaiškinimais. Teismas laiko byloje įrodytą aplinkybę, kad V. C. vairavo atsakovui priklausančią transporto priemonę be atsakovo leidimo.

Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsakomybė be kaltės (griežtoji) kyla neteisėtai (be savininko ar teisėto valdytojo valios) jį užvaldžiusiam faktiniam valdytojui, valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako nustačius jo kaltę.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl draudimo išmokos (sumokėjimo ar grąžinimo), kai įrodinėjama aplinkybė yra draudėjo (apdraustojo) civilinės atsakomybės atsiradimas, turi nustatyti, ar nėra aplinkybių, patvirtinančių draudėjo (apdraustojo) neteisėtus veiksmus civilinės teisės prasme, nes tai yra būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti, kuri yra savo ruožtu teisinis pagrindas mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-403/2021 45 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008 nurodė, kad tinkamas materialiosios teisės normų taikymas, sprendžiant dėl to, yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už jam priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių.

CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo V. C. paaiškino, kad automobilio raktus pasiėmė pats, įėjęs į kambarį, kuriame ant stalo buvo padėti transporto priemonės rakteliai. Trečiasis asmuo patvirtino, kad patalpos, kurioje ant stalo buvo palikti raktai, durys buvo neužrakintos. Pasakyti, ar patalpoje tuo metu buvo atsakovo darbuotojai ar tretieji asmenys, trečiasis asmuo nurodyti teismui negalėjo. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu teigė, kad į namą jis pateko teisėtai, t. y. buvo pakviestas draugo, gretimame kambaryje vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau jis nuėjo į gretimą name esantį kambarį, kurio durys nebuvo užrakintos. Užėjęs į kambarį pamatė raktelius ir juos pasiėmė.

Į bylą pateiktas ir atsakovo darbuotojo T. P. paaiškinimas, kad po darbo grįžo namo, automobilio (duomenys neskelbtini) raktelius padėjo ant spintelės, pavalgė, išėjo parūkyti. Eidamas rūkyti matė, kad gretimame vairuotojų kambaryje vyksta balius. Grįžęs nuėjo miegoti. Atsikėlęs 5 ryto nerado automobilio raktelių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008 pažymėjo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas.

Aplinkybė, kad trečiasis asmuo netrukdomas pasiėmė atsakovui priklausančios transporto priemonės raktus, kuriuos atsakovo darbuotojai buvo palikę taip, kad juos galėtų pasiimti pašaliniai asmenys, taip pat trečiasis asmuo be jokių kliūčių, išvažiavo su atsakovui priklausančia transporto priemone iš teritorijos, leidžia abejoti, ar atsakovas tinkamai kontroliavo automobilio naudojimo tvarką ir ar pakankamai rūpinosi didesnio pavojaus šaltinio apsauga.

Atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo užtikrinti, kad šis didesnio pavojaus šaltinis nepatektų į asmenų, galinčių padaryti žalos, valdymą. Tačiau kaip matyti, atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad įmonei priklausantis didesnio pavojaus šaltinis nepakliūtų į trečiųjų asmenų valdymą, nepakankamai kontroliavo, kaip jo darbuotojai naudoja ir saugo ne darbo metu transporto priemonę.

Dėl nepakankamos UAB „Lagrita“ kontrolės trečiasis asmuo V. C. naudojosi atsakovo transporto priemone ir būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, kurio metu padaryta žala.

Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip neatsargus ir nerūpestingas, užtraukiantis civilinę atsakomybę.

Teismas sprendžia, kad pagal byloje surinktus faktinius duomenis yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, prarado šio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės.

Teismas konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms, kai dėl galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kuriuo padaryta žala, praradimo yra ir šio valdytojo – atsakovo UAB „Lagrita“ kaltės, atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės, nes tokiu atveju pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį jis atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai su didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu.

Kai yra kelių asmenų solidarioji atsakomybė, kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį tiek visiems bendraskoliams, tiek vienam iš jų, be to, tiek dėl visos prievolės, tiek ir dėl jos dalies įvykdymo (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), nes solidarumas grindžiamas principu „vienas už visus, visi už vieną“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008).

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo teisę, remdamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi ir 6.270 straipsniu, pareikšti ieškinį vienam iš solidariųjų skolininkų – atsakovui UAB „Lagrita“.

Teismas pažymi, kad trečiojo asmens kaltė dėl įvykusios avarijos yra nustatyta pagal (duomenys neskelbtini) teisę ir šalyje galiojančias procedūras. Ginčo byloje dėl to nekilo. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl žalos apskaičiavimo dydžio. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė pervedė draudimo išmoką.

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų visiškai atlyginęs ieškovui 2018 m. birželio 14 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą (CPK 178, 185 straipsniai). Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 11 543,13 žalos atlyginimą (draudimo išmoką) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog teismas visiškai tenkino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, neatima iš atsakovo teisės, remiantis CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatomis, regreso tvarka reikalauti sumokėtų sumų iš didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11 543,13 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovas už ieškinio reikalavimus sumokėjo 260 EUR žyminį mokestį 2019 m. lapkričio 22 d. ir 2019 m. rugsėjo 17 d. mokėjimais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovui iš atsakovo priteisiamas 260 EUR žyminis mokestis.

Remiantis tuo, jog ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo.

Byloje patirta 3,67 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 265-267, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinės draudimo bendrovės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lagrita“ tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB, j. a. k. 304080146, iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lagrita“, j. a. k. 304522109, 11 543,13 EUR (vienuolikos tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 13 ct) žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11 543,13 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdo ir 260 EUR (dviejų šimtų šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.