Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens N. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo N. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei SEB bankui, S. R., J. R., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstoliui J. P., antstolei B. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m kovo 7 d. nutartimi N. R. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Atenergo“. Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino N. R. kreditorius ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio N. R. mokumo atkūrimo planas. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikino, prašymą dėl mokumo atkūrimo plano paliko nenagrinėtą. Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtintas N. R. mokumo atkūrimo planas.

2. Bankroto administratorės UAB „Atenergo“ įgaliotas asmuo A. M. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas nutraukti fizinio asmens N. R. bankroto bylą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 10 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ir nurodė, jog 2018 m. spalio 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo metu balsų dauguma buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos N. R. nutraukimo. Taip pat nurodė, jog N. R. nesilaikė teismo patvirtintų ir mokumo atkūrimo plane numatytų lėšų naudojimo tvarkos, nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi organizuojant bankroto procedūras, tuo pažeisdamas Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 6 punktą, 8 punktą, 10 punktą. Nurodė, kad administratorius vykdydamas FABĮ 12 straipsnyje numatytas pareigas nustatė, jog fizinio asmens pajamos 2017 m. liepos–2018 m. sausio mėnesiais 4 190,70 Eur lėšų suma viršijo jo būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytą sumą, tačiau N. R. į depozitinę sąskaitą po plano patvirtinimo administravimo išlaidoms apmokėti iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo pervedęs tik 690,12 Eur sumą, nors 2018 m. liepos 6 d. turėjo būti pervesta 1 000,02 Eur. Kreditorių reikalavimams dengti iki 2018 m. liepos 1 d. pagal preliminarų kreditorių reikalavimų dengimo grafiką turėjo būti pervesta 2 580,24 Eur. Iki kreditorių susirinkimo sušaukimo, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d., kreditorių reikalavimams dengti lėšų nebuvo pervesta, nors pagal N. R. gaunamas pajamas lėšų tam visiškai užteko. Taip pat nurodė, kad 2017 m. gruodžio 11 d. N. R. sudarė vartojimo kredito sutartį su UAB „General Financing“, bankroto administratoriaus apie tai neinformavo, jokių paaiškinimų, kokiu tikslu imamas kreditas, administratoriui nepateikė, nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi ir teikė jam tik dalį informacijos. Iš to išeina, kad N. R. nesilaikė pareigos tinkamai įgyvendinti plane numatytas priemones ir (ar) vykdyti jame numatytą veiklą. Visa tai rodo, jog bankrutuojantis asmuo yra nesąžiningas, todėl prašo fizinio asmens bankroto bylą nutraukti.

3. Suinteresuotas asmuo N. R. pateikė atsiliepimą, kuriame su bankroto administratoriaus prašymu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad bankroto proceso metu jis buvo sąžiningas, pagal galimybes stengėsi įgyti kuo daugiau lėšų ir jas perduoti administratoriui, kad būtų sumokama kreditoriams. Nurodė, kad bankroto administratorius nepagrįstai prie pareiškėjo gaunamų pajamų priskaičiavo ir gaunamus dienpinigius, kurie pagal paskirtį buvo panaudoti kompensuoti išlaidoms, susijusioms su darbo pareigų atlikimu. Pareiškėjas taip pat nesutiko su bankroto administratoriaus teiginiais, kad sudarydamas kredito sutartį su UAB „General Financing“ N. R. elgėsi nesąžiningai. Pažymėjo, kad UAB „General Financing“ turėjo galimybes patikrinti N. R. mokumo galimybes ir nesuteikti kredito, taip pat nurodė, kad apie kredito sutarties sudarymą bankroto administratorius žinojo, šios kredito sutarties sudarymas visiškai nedidina skolininko nemokumo ir jokių kreditorių interesų nepažeidžia, bankrutuojantis asmuo neprašo skirti papildomų lėšų šiam kreditui dengti, teigia, kad gautą kreditą panaudojo būtiniesiems kasdieniams poreikiams tenkinti.

4. Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į prašymą prašė bankroto administratoriaus prašymą tenkinti ir nutraukti pareiškėjo N. R. bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, nevykdo mokumo atkūrimo plane prisiimtų įsipareigojimų, slepia gaunamas pajamas, nesiekia teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, nesiekia kuo didesne dalimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi bankroto administratoriaus A. M. prašymą tenkino ir fizinio asmens N. R. bankroto bylą nutraukė. Teismo motyvai:

5.1. Nurodė, kad informacija apie pareiškėjo N. R. gaunamus dienpinigius ir jų dydį į pareiškėjo mokumo atkūrimo planą nebuvo įtraukta, kadangi, pagal pateiktus teismui duomenis, dienpinigiai buvo pradėti mokėti 2017 m. liepos mėnesį, t. y. po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, tačiau pareiškėjas, mokumo plano pakeitimų – kad į planą būtų įtraukta gaunamų dienpinigių suma – neinicijavo, pareiškėjas gaudamas naujas pajamas – dienpinigius apie tai bankroto administratoriaus neinformavo, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių bent dalies dienpinigių negali skirti kreditiniams reikalavimams dengti, taip pat nepateikė įrodymų, jog dienpinigiai buvo naudojami būtinosioms reikmėms.

5.2. Nurodė, kad nepateikta duomenų, jog pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) SANDORIS Nr. 3 su UAB „General Financing“ gautos lėšos buvo panaudotos administravimo išlaidoms padengti, taip pat teismui nepateikta duomenų, kad bankroto administratorius buvo informuotas apie šios kredito sutarties sudarymą, nors pareiškėjas nurodo, jog kredito sutarties pagrindu gautus pinigus panaudojo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Klausimas dėl bankrutuojančio asmens ketinimų prisiimti naujus finansinius įsipareigojimus turi būti sprendžiamas asmeniui bendradarbiaujant su administratoriumi ir pritariant kreditoriams, kadangi nauji finansiniai įsipareigojimai turi įtakos plano vykdymui ir fizinio asmens galimybėms atkurti mokumą.

5.3. Nurodė, kad toks N. R. elgesys yra nesuderinamas su bankroto įstatyme keliamu bankrutuojančio asmens sąžiningumo reikalavimu. Taip pat tai nesuderinama su vienu bankroto tikslų ir bankrutuojančio asmens pareigų – dėti maksimalias pastangas kuo didesne apimtimi patenkinti kreditinius reikalavimus. Lėšų, apie kurias nėra informuoti kreditoriai, gavimas ir jų panaudojimas bankrutuojančių asmenų poreikiams tenkinti be kreditorių sutikimo yra aiškūs bankrutuojančio asmens nesąžiningumo požymiai.

5.4. Nurodė, kad bankrutuojantis asmuo N. R. nevykdo FABĮ reikalavimų, dėl kurių plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos, gali būti pažeisti kreditorių interesai. Dėl to bankroto administratoriaus prašymas dėl bankroto bylos nutraukimo tenkintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6. Suinteresuotas asmuo N. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti arba bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Skundo motyvai:

6.1. Nurodo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad dienpinigiai yra pajamos. Teismas nurodo, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Tačiau dienpinigiai neneša naudos, tai yra piniginė išmoka, skiriama darbuotojui arba tarnautojui, skirta padengti išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje. Nurodė, kad gaunami dienpinigiai buvo panaudoti būsto, kelionės, ryšių ir degalų išlaidoms kompensuoti, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą prielaidą, jog iš jų galėjo būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais.

6.2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo N. R. išlaidos komandiruotėse. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi Dienpinigių dydžių sąrašą užsienio valstybėse. Šie dydžiai yra paskelbti viešai, todėl jie yra visiems žinomi faktai, kurių nereikia įrodinėti, o dienpinigių suma – apie 598,67 Eur per mėnesį, savaime įrodo, kad pareiškėjo gaunami dienpinigiai neviršijo maksimalių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių ir buvo būtini pragyvenimui.

6.3. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito sutarties su UAB „General Financing“ sudarymas yra pagrindas nutraukti bankroto bylą, kadangi apie paskolos sutarties sudarymo faktą bankroto administratorius buvo informuotas, o išvada, jog tokiu būdu buvo padidintos N. R. išlaidos, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. UAB „General Financing“ nėra įtraukta į bankrutuojančio asmens kreditorių sąrašus, nereiškia jokių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui N. R., todėl nėra pagrindo teigti, kad pažeidžiami kreditorių interesai.

6.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, neatsižvelgė į bankrutuojančio asmens atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir pateiktą suvestinę, rėmėsi tik bankroto administratoriaus pateiktais skaičiavimais, kurie yra akivaizdžiai paremti klaidingais duomenimis, atlikti skubotai ir paviršutiniškai įvertinus bankrutuojančio asmens pateiktus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

9. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria nutraukta fizinio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m kovo 7 d. nutartimi pareiškėjui N. R. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Atenergo“. Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo N. R. kreditorius ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio N. R. mokumo atkūrimo planas. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikino, prašymą dėl mokumo atkūrimo plano paliko nenagrinėtą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjo mokumo atkūrimo planas.

11. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar apelianto N. R. gaunami dienpinigiai yra laikomi jo gaunamomis pajamomis, ar iš jų gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai fizinio asmens bankroto proceso metu ir ar apelianto sudaryta kredito sutartis su UAB „General Financing“ pažeidžia kreditorių interesus.

12. Apeliantas nurodo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog dienpinigiai yra pajamos. Teismas nurodo, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Tačiau dienpinigiai neneša naudos, tai yra piniginė išmoka, skiriama darbuotojui arba tarnautojui padengti išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje.

13. Apeliacinės instancijos teismas visus apelianto argumentus dėl dienpinigių nepriskyrimo prie pajamų atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog dienpinigiai yra pajamos, yra pagrįsta ir paremta aktualia kasacinio teismo praktika.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, nors dienpinigiai ir nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna, taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apelianto gaunamas darbo užmokestis buvo 525 Eur, o dienpinigiai per mėnesį vidutiniškai sudarė 598,67 Eur, taigi apelianto dienpinigiai netgi viršijo jo gaunamą atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas N. R. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo N. R. išlaidos komandiruotėse, kadangi kasacinio teismo yra išaiškinta, jog įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo. Pažymėtina, jog dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 dalis minimaliosios mėnesinės algos. Išlaidos būtiniesiems poreikiams tenkinti, kurios viršija šią sumą, turi būti pagrįstos.

17. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas N. R. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gaunami dienpinigiai, atsižvelgiant į jų dydį, yra būtinosios pareiškėjo N. R. išlaidos komandiruotėse, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi Dienpinigių dydžių sąrašą užsienio valstybėse, šie dydžiai yra paskelbti viešai, todėl jie yra visiems žinomi faktai, kurių nereikia įrodinėti, o dienpinigių suma – apie 598,67 Eur per mėnesį, savaime įrodo, kad pareiškėjo gaunami dienpinigiai neviršijo maksimalių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dydžių ir buvo būtini pragyvenimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais negali sutikti, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 yra patvirtinusi maksimalų dienpinigių dydį, kurį darbdavys gali pervesti darbuotojui, ir šių dydžių nereikalauja įrodinėti. Tačiau bankrutuojantis asmuo privalo įrodyti, jog visi jam pervesti dienpinigiai buvo panaudoti komandiruotėse būsto, kelionės, ryšių ir kuro išlaidoms, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas jokių kvitų, duomenų ir įrodymų apie šias išlaidas nepateikė.

18. Įvertinus byloje esančius rašytinius duomenis, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bankrutuojantis asmuo yra viršijęs fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti plane numatytų kas mėnesį reikalingų lėšų sumas ir netinkamai vykdo patvirtintą mokumo atkūrimo planą, laikytina pagrįsta.

19. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito sutarties su UAB „General Financing“ sudarymas yra pagrindas nutraukti bankroto bylą, kadangi apie paskolos sutarties sudarymo faktą bankroto administratorius buvo informuotas, o išvada, jog tokiu būdu buvo padidintos N. R. išlaidos, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. UAB „General Financing“ nėra įtraukta į bankrutuojančio asmens kreditorių sąrašus, nereiškia jokių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui N. R., todėl nėra pagrindo teigti, kad pažeidžiami kreditorių interesai.

20. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad pati kredito sutartis, sudaryta su UAB „General Financing“, ir iš apelianto sąskaitos išrašo matoma kiekvieną mėnesį 131,87 Eur dydžio mėnesinė įmoka, pervedama UAB „General Financing“, ir yra įrodymai, kad padidėjo apelianto išlaidos.

21. Apelianto argumentai, kad dėl sudarytos kredito sutarties nėra pažeidžiami kitų kreditorių interesai, yra laikoma visiškai nepagrįsta ir pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas elgiasi nesąžiningai skirdamas pinigines lėšas naujos kredito sutarties vykdymui, nes jis naujai prisiimtus įsipareigojimus iškelia aukščiau kitų kreditorių interesų ir jų tenkinimui nurodytų įmokų net nemoka, nors finansines galimybes tam turi. Šią sumą, kurią naudoja UAB „General Financing“ įmokoms, galėtų kas mėnesį papildomai skirti kreditorių reikalavimams tenkinti. Toks N. R. elgesys yra nesuderinamas su bankroto įstatyme keliamu bankrutuojančio asmens sąžiningumo reikalavimu. Taip pat tai nesuderinama su vienu bankroto tikslų ir bankrutuojančio asmens pareigų – dėti maksimalias pastangas kuo didesne apimtimi patenkinti kreditinius reikalavimus.

22. Įstatymas numato tik vieną galimybę bankrutuojančiam asmeniui prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų, t. y. FABĮ 17 straipsnio 9 punkte numatyta galimybė, jog fizinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę prisiimti skolinius įsipareigojimus bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, jeigu fizinis asmuo neturi lėšų ar jų nepakanka šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytai lėšų sumai sumokėti. Pats apeliantas nurodė, jog pinigus panaudojo ne, kaip įstatymo FABĮ 17 straipsnio 9 punkte numatyta, fizinio asmens bankroto proceso bankroto procedūrų atlikimui apmokėti, bet panaudojo juos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tokį sprendimą prisiimti naujus finansinius įsipareigojimus jis priėmė nepasitaręs nei su bankroto administratoriumi, nei su kreditoriais. Taigi, nagrinėjamu atveju pats vartojimo kredito sutarties sudarymo faktas jau yra pažeidimas ir sutartimi pasiskolintų lėšų paskirtis pagal FABĮ nėra galima. Lėšų, apie kurias nėra informuoti kreditoriai, gavimas ir jų panaudojimas bankrutuojančių asmenų poreikiams tenkinti be kreditorių sutikimo yra aiškūs bankrutuojančio asmens nesąžiningumo požymiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas nevykdo FABĮ reikalavimų, dėl kurių plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos ir gali būti pažeisti kreditorių interesai.

23. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, neatsižvelgė į bankrutuojančio asmens atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir pateiktą suvestinę, rėmėsi tik bankroto administratoriaus pateiktais skaičiavimais, kurie yra akivaizdžiai paremti klaidingais duomenimis, atlikti skubotai ir paviršutiniškai įvertinus bankrutuojančio asmens pateiktus dokumentus.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas atskirajame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

26. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė FABĮ ir civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.