- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-206-553/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00015-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- K. T.
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. T. ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 197 798, 43 Eur skolą už suteiktas paslaugas ir atliktus žemės ūkio darbus, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2015 m. balandį su Nacionaline mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ paramos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įgyvendinti projektą „ V. P. mišraus ūkio įkūrimas“ (toliau – Projektas). Projektą numatyta vykdyti (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovas teigė, kad konsultavo atsakovę įvairiais Projekto vykdymo klausimais, padėjo nuosavybėn įsigyti žemę, jo šeima panaudos pagrindais Projekto įgyvendinimui atsakovei suteikė žemės sklypus. Ieškovas nurodė, kad paraiškos pateikimo ir Projekto įgyvendinimo metu atsakovė daug laiko praleido Danijoje, kur mokėsi ir dirbo, todėl žodinės atlygintinių paslaugų sutarties pagrindu šalys susitarė, kad jis prižiūrės atsakovei priklausantį ūkį ir vykdys visus reikiamus darbus, susijusius su tinkamu Projekto įgyvendinimu, o atsakovė sumokės ieškovui rinkos kainą už viso laikotarpio (nuo 2015 m. iki 2022 m.) darbų atlikimą, kai grįš nuolat gyventi į Lietuvą, bet ne vėliau kaip 2022 m. kovo 4 d.
4. Ieškovas teigė, kad nuo 2014 m. iki 2021 m. vidurio šalių bendravimas vyko sklandžiai, ūkis generavo pajamas, o ieškovas vykdė darbus. 2022 m. vasario 18 d. ieškovas atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus: už 2015 m. – 20 138,15 Eur; už 2016 m. – 30 921,60 Eur; už 2017 m. – 38 123, 71 Eur; už 2018 m. – 33 074,86 Eur; už 2019 m. – 33 884,65 Eur; už 2020 m. – 22 597,96 Eur; už 2021 metus – 19 057,50 Eur; iš viso – 197 798,43 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 2 914,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 477,65 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad ginčo šalys 2010-2015 m. kartu gyveno Danijoje, vedė bendrą ūkį, iki 2013 m. atsakovė rėmė ieškovą finansiškai. Šalims gyvenant Danijoje ieškovas įkalbėjo atsakovę vykdyti Projektą, kurio pagrindu atsakovės vardu įkurtas ūkis ir kurį Projekto vykdymo metu valdyti ir prižiūrėti atsakovei padėjo ieškovas. Projekto vykdymo metu – 2015 m. pabaigoje (ieškovo teigimu), 2016-2017 m. (atsakovės teigimu), šalių santykiai pasibaigė, tačiau šalys susitarė, kad atsakovas ir toliau padės atsakovei rūpintis ūkiu, nes reikėjo vykdyti prisiimtus pagal Projektą įsipareigojimus.
7. Iš atsakovės į bylą pateikto banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią buvo gaunamos NMA išmokos už įgyvendinimą Projektą, produkcijos pardavimo pajamos bei iš kurios buvo atliekami visi su ūkio veikla susiję atsiskaitymai, išrašo teismas nustatė, kad nurodytomis lėšomis iš esmės naudojosi ieškovas, nes lėšos buvo išgryninamos pastarojo gyvenamuose miestuose – Rokiškyje ir Vilniuje. Atsakovė ginčo laikotarpiu gyveno Danijoje ir į Lietuvą grįždavo tik epizodiškai.
8. Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo teiginius, kad šalys buvo susitarusios dėl darbų atlikimo atsakovės ūkyje ir atsiskaitymo už juos rinkos kainomis po penkerių metų. Pažymėjo, kad ieškovas teismo posėdyje pakeitė nurodytą poziciją ir teigė, jog šalys kiekvienais metais sudarydavo žodines sutartis dėl žemės ūkio darbų atsakovės ūkyje atlikimo ir atsiskaitymo už juos pagal rinkos kainas tais pačiais metais. Teismas nusprendė, kad šalių faktinis elgesys, jų veiksmai nepatvirtino ieškovo nurodytų kasmetinių susitarimų sudarymo ir vykdymo, nes už ieškovo įrodinėjamas suteiktas paslaugas atsakovė nurodyta tvarka ginčo laikotarpiu neatsiskaitydavo. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginį, jog jis kiekvienais metais reikalavo atsakovės atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Teismas nusprendė, kad ieškovas nebūtų rizikavęs ir šešis metus iš eilės be jokių rašytinių sutarčių ar raštu užfiksuotų atsakovės įsipareigojimų dėl apmokėjimo dirbęs atsakovės ūkyje neapmokamus darbus, negaudamas iš to naudos kitu būdu. Nurodė, kad byloje nepaneigtos atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovui už jo suteiktas paslaugas buvo atlyginta, leidžiant naudotis banko sąskaita, kurioje buvo generuojamos iš ūkio gautos pajamos, be to, suteikta galimybė naudotis atsakovei priklausančiu traktoriumi, automobiliu.
9. Teismas nurodė, kad ieškovas tarp šalių sudarytą susitarimą dėl paslaugų teikimo ir darbų atlikimo įrodinėjo paties išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių pagal kasacinio teismo praktiką nepakanka siekiant nustatyti šalių sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016). Teismas pažymėjo, kad ieškovas PVM sąskaitas faktūras už ginčo laikotarpiu suteiktas paslaugas ir atliktus darbus išrašė tuo pačiu metu, o ne po darbų atlikimo arba kiekvienų metų pabaigoje. Teismas nusprendė, kad ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina tarp šalių egzistavus kitokius atsilyginimo už atliktus darbus būdus, jog labiau tikėtina, kad tokį veiksmą – vienašališką PVM sąskaitų faktūrų išrašymą galėjo nulemti kitos priežastys – tarp šalių 2022 metais kilęs konfliktas, atsakovei iniciavus ikiteisminį tyrimą dėl jos parašo suklastojimo, išnuomojant jai priklausantį žemės sklypą ieškovo šeimos nariui.
10. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas konstatavo, kad ieškovas reikalavimo dėl skolos priteisimo neįrodė. Pripažino, kad bylos duomenimis labiau tikėtina atsakovės pozicija, jog šalys yra atsiskaičiusios.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas K. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių – nenustatė, iš kokių lėšų atsakovė galėjo vykdyti Projektą, pirkti žemės sklypus, mokėti traktoriaus lizingo įmokas, nors po Projekto užbaigimo jai atiteko nurodytas turtas, kurį atsakovė 2022 m. pardavė. Teismas taip pat neįvertino esminės aplinkybės, kad atsakovė į Projekto įgyvendinimą neįdėjo nei darbo, nei nuosavų lėšų. Tiek Projekto pradiniu finansavimu, tiek su Projektu susijusiais organizacinio pobūdžio, finansiniais ir kitais klausimais bei darbais rūpinosi tik ieškovas. Nepaisant to, po Projekto užbaigimo atsakovei atiteko ir žemės sklypai, ir traktorius. Teismas nevisapusiškai ištyrė bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.
11.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad visos iš žemės ūkio produkcijos pardavimo gautos pajamos atitekdavo ieškovui. Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovui buvo suteikta teisė naudotis atsakovės banko sąskaita ir kortele, visiškai neišanalizavęs pačios atsakovės 2023 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje duotų paaiškinimų, kurie patvirtina, jog nurodyta banko sąskaita ir kortele disponavo atsakovė. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos sąskaita ir banko kortele naudojosi ieškovas. Teismo išvados, kad ieškovas neva neįrodė, kas galėjo naudotis atsakovės banko sąskaita ir kortele, pažeidžia įrodinėjimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas. Įrodinėjimo pareiga dėl naudojimosi banko sąskaita teko atsakovei ir pirmiau nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos jos nenaudai. Paneigus aplinkybę dėl ieškovo galimybės naudotis atsakovės banko sąskaita ir kortele, kartu paneigiama ir aplinkybė dėl atsiskaitymo už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas Projekto įgyvendinimo metu.
Atsiliepimas
11.3. Atsakovė suvokė savo prievolę atsiskaityti su ieškovu (nurodė, kad pervedė jam gautas išmokas, sudarančias apie 40 000 Eur), tačiau tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė ir, negana to, savo poziciją 2023 m. lapkričio 23 d. vykusiame teismo posėdyje pakeitė. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai spręsti, kad atsakovė 2023 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdžio metu pripažino savo prievolę sumokėti ieškovui apie 40 000 Eur ir net teigė, jog tokią sumą ieškovui yra pervedusi. Nepateikus šios sumos apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti dėl šios sumos priteisimo ieškovo naudai.
11.4. Atsakovė įrodymais nepaneigė aplinkybės, kad ieškovo PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus reikėjo atlikti Projekto įgyvendinimo metu, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos darbų ir paslaugų kainos atitiko rinkos kainas (šią aplinkybę patvirtino liudytojais byloje apklausti asmenys). Teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad su ieškovu turėjo atsiskaityti, tačiau teikė prieštaringus paaiškinimus ir nenurodė jokio objektyvaus ir jos poziciją pagrindžiančio kriterijaus ieškovo atlygiui apskaičiuoti. Byloje įrodžius atliktus Projekto įgyvendinimui būtinus darbus bei šių darbų kainų atitikimą rinkos kainoms, ieškinys turėjo būti patenkintas visa apimtimi.
11.5. Atsakovė teismui nepateikė detalaus savo banko sąskaitos išrašo, o tik selektyvius duomenis. Objektyvi išvada dėl atsakovės pozicijos, grindžiamos šiais duomenimis, galėjo būti padaryta tik įvertinus viso laikotarpio atsakovės banko sąskaitos išrašą.
11.6. Susumavus iš atsakovės banko sąskaitos atliktus mokėjimus, kurie nesusiję su Projektu įgyvendinimu, už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2021 m. susidarė 12 278,46 Eur. Be to, atsakovė savo banko kortele naudojosi atsiskaitymams Danijoje, pavyzdžiui 2016 m. vasario 15 d., o tai leidžia daryti išvadą, kad banko kortele naudojosi ji pati. Aptariamos banko sąskaitos išrašo analizė patvirtina, kad iš ūkio gautos pajamos buvo naudojamos su atsakovės ūkio valdymu susijusioms išlaidoms dengti. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad nemažą dalį išlaidų dėl Projekto įgyvendinimo ir ūkio tvarkymo apmokėjo ir grynais pinigais. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, net jei jam ir būtų buvę leista naudotis atsakovės banko kortele, būtų turėjęs apčiuopiamą naudą sau.
11.7. Nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovas naudojosi atsakovei priklausančiu traktoriumi. Tokios aplinkybės nepatvirtino byloje liudytoju apklaustas atsakovės tėvas. Nors pastarasis nurodė, kad ieškovas vieną kartą buvo išsivežęs traktorių, tačiau negalėjo paaiškinti tokio veiksmo tikslo, nurodyti, kaip, kur ir kada traktoriumi buvo naudojamasi. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas naudojosi atsakovei priklausančiu traktoriumi. Tuo labiau kad nurodyto liudytojo paaiškinimai turėjo būti įvertinti kritiškai.
12. Atsakovė V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad tarp šalių kiekvienais metais buvo sudaromi žodiniai susitarimai dėl darbų atlikimo ir buvo derinamos konkrečios darbų atlikimo kainos, kurias atsakovė neva patvirtino.
12.2. Ieškovas turėjo įrodyti ne tai, kad jo atliktų darbų kainos atitiko rinkos kainas, o tai, jog atsakovė su jomis buvo supažindinta ir jas patvirtino.
12.3. Ieškovas byloje neįrodinėjo atsakovės nemokumo ir (ar) finansinių galimybių vykdyti Projektą ar įsigyti žemės sklypus. Tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
12.4. Atsakovė į bylą yra pateikusi jos vardu atidarytos banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti visos su jos ūkiu susijusios operacijos per visą Projekto įgyvendinimo laikotarpį 2015-2020 m. Šie įrodymai patvirtina, kad ūkis generavo pajamas, kurios buvo naudojamos ūkio veiklos sąnaudoms. Likusios lėšos, kuriomis nebuvo dengiamos ūkio sąnaudos, atitekdavo ieškovui.
12.5. Byloje nėra nė vieno dokumento ar kito įrodymo, kuris galėtų patvirtinti ieškovo teiginius, kad tarp šalių egzistavo susitarimas dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Byloje nėra ir netiesioginių įrodymų, galinčių tai patvirtinti.
12.6. Ieškovas išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindų reikalauja tariamos skolos priteisimo tik po 7 metų nuo paslaugų teikimo pradžios. Ieškovo teiginiai, kad kiekvienais metais reikalavo iš atsakovės atsiskaitymo už atliktus darbus, byloje nebuvo įrodyti.
12.7. Atsakovė nebūtų sutikusi mokėti ieškovui PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas. Jos ūkis buvo nedidelis, per metus sugeneruodavo apie 17 000 Eur pelno. Atsakovei būtų naudingiau neįgyvendinti Projekto, nei sutikti mokėti ieškovo nurodytas paslaugų kainas.
12.8. Nei iš bylos medžiagos, nei iš skundo argumentų nėra aišku, kokiais paaiškinimais ir kaip ieškovas paneigė byloje pateikto banko sąskaitos išrašo duomenis bei juose užfiksuotų operacijų teisingumą.
12.9. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad iš pradžių prieigą prie savo banko sąskaitos turėjo ir tam tikri pavedimai galėjo būti atlikti jos pačios, tačiau vėliau sąskaita naudojosi tik ieškovas. Šie paaiškinimai nepaneigia byloje įrodytos aplinkybės, kad lėšos iš atsakovės banko sąskaitos atsidūrė ieškovo dispozicijoje.
12.10. Į bylą buvo pateiktas banko sąskaitos išrašas už visą Projekto įgyvendinimo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. iki 2022 m. Viso laikotarpio banko sąskaitos pateikimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai, būtų perteklinis ir neprotingas.
12.11. Ieškovas turėjo prieigą prie atsakovės banko sąskaitos ir jai priskirtos kortelės, kurioje esančias lėšas naudojo atsiskaitymams už ūkio darbus bei savo reikmėms. Atsakovė ieškovu pasitikėjo, suprato, kad negaudamas jokios naudos ieškovas jai nepadės, tokia darbų atlikimo ir atsiskaitymo už juos forma buvo priimtina abiem.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų
14. Ieškovas byloje pareikštu ieškiniu reikalavo iš atsakovės skolos už suteiktas paslaugas ir atliktus žemės ūkio darbus atsakovės vardu Rokiškio rajone įkurtame ūkyje priteisimo. Nurodė, kad atsakovės ūkis įkurtas, įgyvendinant 2015 m. balandžio mėnesio Projekto sutartį, kuria pastaroji įsipareigojo per penkis metus įgyvendinti Projektą, o NMA įsipareigojo kompensuoti iki 39 513 Eur visų Projekto išlaidų. Ieškovas teigė, kad jis iš esmės įgyvendino Projektą – prižiūrėjo ir valdė atsakovės ūkį, nes pastaroji viso Projekto įgyvendinimo metu gyveno Danijoje. Ieškovas nurodė, kad tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo ne vėliau kaip iki 2022 m. kovo 4 d. už jo suteiktas paslaugas, todėl 2022 m. vasario 18 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras už 197 798,43 Eur.
15. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, kad labiau tikėtina atsakovės pozicija, jog ji už atsakovo suteiktas paslaugas yra atsiskaičiusi, nei tai, jog atsakovė yra skolinga ieškovui jo prašomą priteisti sumą.
16. Apeliaciniame skunde ieškovas nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu argumentuoja įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, todėl prašo priimti naują sprendimą ir patenkinti jo reikalavimus arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl skundo argumentų
17. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad su juo už atsakovės ūkyje atliktus darbus ir suteiktas paslaugas buvo atsiskaityta tokiu būdu, jog jis turėjo galimybę naudotis atsakovei priklausančia banko kortele, automobiliu ir traktoriumi. Teigia, kad nurodyta išvada yra nelogiška, prieštarauja šalių paaiškinimams ir į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Nurodytą teiginį apeliantas pirmiausiai motyvuoja tuo, kad teismas nevertino tam tikrų bylai reikšmingų aplinkybių – iš kokių lėšų atsakovė galėjo vykdyti Projektą, pirkti žemės sklypus, mokėti traktoriaus lizingo įmokas, nors po Projekto įgyvendinimo būtent jai atiteko nurodytas turtas.
18. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės finansinis pajėgumas pasirengti įgyvendinti Projektą ir (ar) jį įgyvendinti nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. apeliantas reikalavimo dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo negrindė skunde nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su tuo, kiek atsakovė skyrė nuosavų lėšų Projekto įgyvendinimui, t. y. iš kieno konkrečiai lėšų buvo įsigyti žemės sklypai, kuriuose buvo vykdyta ūkininkavimo veikla, traktorius, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti šių aplinkybių.
19. Aptariamo skundo argumento kontekste aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškina, kad teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).
20. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei apelianto nurodytos aplinkybės būtų sudariusios ieškinio faktinį pagrindą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skunde nėra paaiškinama, kokią reikšmę atsakovės finansinis pajėgumas inicijuoti ir vykdyti Projektą galėjo turėti, sprendžiant klausimą dėl pastarosios pareigos atsiskaityti su apeliantu už jo suteiktas paslaugas įgyvendinant Projektą, t. y. kaip nurodytos aplinkybės yra susijusios su apelianto pareikšto ieškinio dalyku. Tuo labiau kad byloje nustatyta aplinkybė, jog Projekto įgyvendinimas didžiąją dalimi buvo finansuojamas Projektui skirtos paramos lėšomis, kurias į šiam tikslui atidarytą atsakovės banko sąskaitą pervesdavo NMA.
21. Apeliantas skunde taip pat kvestionuoja teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad jis disponavo atsakovės Akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“ banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią NMA pervesdavo paramos Projekto vykdymui skirtas lėšas ir į kurią buvo gaunamos ūkyje vykdytos veiklos pajamos, bei šiai banko sąskaitai priskirta kortele. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino atsakovės 2023 m. rugsėjo 4 d. posėdyje duotų paaiškinimų, jog ji pati pervesdavo pinigus apeliantui. Šie paaiškinimai, anot apelianto, patvirtina, kad nurodytą banko sąskaitą Projekto įgyvendinimo metu valdė pati atsakovė – ji pati naudojosi banko sąskaita bei kortele ir, tikėtina, teisę naudotis šia kortele buvo suteikusi savo tėvui ar kitam asmeniui.
22. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija. Nurodyti atsakovės paaiškinimai nepaneigia teismo nustatytos faktinės aplinkybės, visų pirma, todėl, kad banko sąskaitą, žinant atitinkamus banko suteiktus prisijungimo prie jos duomenis, gali valdyti ne vienas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atidaryta atsakovės vardu, tikėtina, jog būtent ji buvo pagrindinė jos valdytoja. Antra, nepaisant to, kas buvo nurodytos banko sąskaitos valdytojas, į bylą pateiktas jos išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 2 d., taip pat byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė Projekto įgyvendinimo metu gyveno Danijoje, jog nurodytai banko sąskaitai priskirta kortele buvo naudojamasi beveik kiekvieną dieną Rokiškio arba Vilniaus miestuose, kuriuose rezidavo apeliantas, sudarė pagrindą teismui nuspręsti, kad būtent pastarasis buvo banko kortelės naudotojas. Minėtas banko sąskaitos išrašas patvirtino, kad banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) lėšomis buvo disponuojama ne elektroniniu būdu, t. y. ne valdant banko sąskaitą, o išgryninant joje esančias lėšas iš bankomatų Rokiškyje ir Vilniuje arba atsiskaitant už prekes ir paslaugas nurodytuose miestuose, t. y. disponuojant banko kortele. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų skundo argumentą, kad banko kortele galbūt naudojosi atsakovės tėvas arba kitas asmuo, todėl ši prielaida atmestina kaip nepagrįsta (CPK 12, 178 straipsniai).
23. Skunde nurodyta aplinkybė, kad vieną kartą – 2016 m. vasario 15 d., aptariama banko kortele buvo atsiskaityta Danijoje, nepaneigia teismo išvados, jog pagrindinis šios kortelės naudotojas buvo apeliantas, nes būtent jo buvimo vietose kortele buvo naudojamasis beveik kiekvieną dieną laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 2 d. Be to, vertinant nurodytą skundo argumentą, atsižvelgtina ir į byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo šalis siejo asmeniniai santykiai – jie kartu gyveno Danijoje 2010-2015 m., apeliantas teigė, kad asmeniniai santykiai su atsakove, kuri Projekto vykdymo metu mokėsi ir gyveno Danijoje, nutrūko 2015 m. pabaigoje, atsakovė nurodė, jog šalių santykiai buvo palaikomi iki 2016 – 2017 m. Taigi, vienkartinis pasinaudojimas kortele Danijoje, atsižvelgiant į tai, kad nurodytai datai šalys galbūt dar nebuvo nutraukusios tarpusavio bendravimo, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodo, jog banko kortele Danijoje pasinaudojo būtent atsakovė, kaip ir to, jog pastaroji buvo pagrindinė kortelės naudotoja (CPK 185 straipsnis).
24. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
25. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti bylos duomenys, kuriems neprieštaravo apelianto nurodyti atsakovės teismo posėdyje duoti paaiškinimai, sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad banko kortelės naudotojas buvo apeliantas, o atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, jog banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) lėšomis buvo disponuojama naudojantis banko kortele, pagrįstai nuspręsti, kad tokiu būdu, t. y. atsakovei leidžiant apeliantui disponuoti nurodyta kortele ir banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, pastarajam buvo atlyginama už atsakovės ūkio priežiūrą ir ūkyje atliktus darbus.
27. Apelianto teigimu, atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė aplinkybių, kad jo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus reikėjo atlikti Projekto įgyvendinimo metu ir jog jose nurodytos darbų ir paslaugų kainos atitiko rinkos kainas.
28. Teisėjų kolegija nurodytą skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Civiliniame procese galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, būtent apeliantui, pareiškusiam reikalavimą dėl jo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas priteisimo, teko pareiga įrodyti ieškinyje ir kituose jo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, be kita ko, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai ir paslaugos buvo atlikti įgyvendinant Projektą, jog atsakovė prisiėmė pareigą PVM sąskaitas faktūras apmokėti bei sutiko su jose nurodytomis darbų ir paslaugų kainomis. Šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos, todėl teismas, nepažeisdamas įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, pagrįstai priėmė sprendimą apelianto nenaudai.
29. Dėl skundo argumentų, kad atsakovė nepateikė banko sąskaitos išrašų už ankstesnį laikotarpį nei 2015 m. sausio 1 d., jog teismas nepasiūlė atsakovei pateikti šių duomenų, pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įrodinėjimo pareigą nustato ne teismui, o šalims (CPK 12 straipsnis), o dispozityvumo principas suteikia teisę šalims savo nuožiūra disponuoti procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Taigi, jei apelianto vertinimu, jo nurodytoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti reikėjo atsakovės banko sąskaitų išrašų už ankstesnį nei byloje pateiktą laikotarpį, jis turėjo teisę ir pareigą paprašyti teismo išreikalauti nurodytus duomenis. Šios nutarties 19 punkte paminėta teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius neapima nei teismo teisės papildyti faktinį ieškinio (atsiliepimo) pagrindą, nei jį įrodyti.
30. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
13. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, todėl prašymas netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.