Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusį asmenį nustatyti.

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

A. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu išteisintas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2022 m. kovo 6 d., apie 19 val., tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, būdamas (duomenys neskelbtini), tyčia, be jokios priežasties suduodamas rankos delnu vieną smūgį mažametei E. T., gim. (duomenys neskelbtini), į kairę ausį bei vieną smūgį į kairįjį žandikaulį, tokiu būdu padarė kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą ir kraujosruvą kairiame skruoste ties apatiniu žandikauliu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti A. A. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir jį pripažinus kaltu nuteisti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nežymiai sutrikdžius E. T. sveikatą. Prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. A. nekaltumo yra nepagrįstos, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi, prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant byloje surinktus įrodymus ir teismo padaryta išvada dėl A. A. nekaltumo.

5.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalis (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remianti darytinos. Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.2. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-1446-895/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad neįrodyta, jog A. A. padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

7. A. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis tyčia, rankos delnu sudavė vieną smūgį mažametei E. T. į kairę ausį bei vieną smūgį į kairįjį žandikaulį, tokiu būdu padarė kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą ir kraujosruvą kairiame skruoste ties apatiniu žandikauliu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

7.1. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji E. T. parodė, kad „A. ją skriaudė, kairę ausį skriaudė (parodė, kad ranka); ji įsidūrė į ausytę su lankeliu, dėl to skaudėjo, dar A. skriaudė su ranka; skriaudė, verkė; A. sakė dar skriaus dar vieną kartą; skriaudė dėl to, kad susipykome, nežino dėl ko; A. skriaudė ausį, verkė, nuėjo pas mamą; buvo mėlynė dar ir brolis paskui skriaudė, brolis mušė, mėlynė buvo“ (t. 1, b. l. 19–20). Vertinant E. T. parodymus, būtina pažymėti, kad apklausos metu nukentėjusi buvo vos penkerių metų ir kaip iš jos apklausos vaizdo įrašo matyti, jai buvo sudėtinga nuosekliai papasakoti įvykio aplinkybes. Be to, nukentėjusiosios E. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra aiškūs, nuoseklūs, nes nukentėjusi nurodė, kad ją skriaudė ne tik A. A., bet ir brolis L. G., taip pat ji nurodė, kad ji metaliniu lankeliu įsidūrė į ausytę. Todėl neaišku, kas jai sukėlė skausmą, įsidūrimas lankeliu ar A. A. ar brolio veiksmai, dėl ko ji verkė, taip pat nukentėjusi negalėjo nurodyti, dėl kokios priežasties A. A. jai sudavė ranka per ausį, dėl ko jie susipyko. Sprendžiant klausimą, ar galima tikėti tokiais mažametės nukentėjusiosios E. T. parodymais, byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė. Šios ekspertizės akto Nr. 103MS-234/2022 išvadose nurodyta, kad nukentėjusiosios E. T. pažintinė veikla netolygi, turimos žinios, savivoka ir socialinė nuovoka neatitinka amžiaus, mąstymas konkretus ir nekritiškas; dominuoja trumpalaikė atmintis: E. T. geba adekvačiai įsiminti kartojamus žodžius, tačiau jos epizodinė autobiografinė atmintis silpna; būdingas polinkis klaidingo atpažinimo bei šaltinio supainiojimo klaidoms (supainiojant informaciją iš skirtingų situacijų ar kitų žmonių pasakojimą pateikiant kaip savo pačios patyrimą). Akto išvadose taip pat nurodyta, kad nors pagal E. T. būdingus pažintinės veiklos ypatumus ji galėjo suvokti įvykių nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2022 m. kovo 6 d. faktines aplinkybes ir prieš ją galimai atliekamų fizinių smurtinio veiksmų pobūdį, tačiau ji negalėjo suvokti šių veiksmų reikšmės ir negalėjo/negali duoti parodymų apie įvykio aplinkybes. Taip pat akto išvadose nurodyta, kad nukentėjusiosios E. T. vaizduotė skurdi, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti; tačiau dėl visapusiškos priklausomybės nuo artimųjų, noro jiems įtikti, nekritiškumo ir neatsparumo įtaigai, E. T. kiti asmenys gali įkalbėti tam tikrą informaciją; E. T. galėjimą duoti parodymus apie bylai reikšmingo įvykio aplinkybes trikdo jai būdingų individualių psichologinių ypatumų, susiklosčiusios sudėtingos gyvenimiškos situacijos, apsunkintos gyvenimo patirties bei artimųjų daromo netiesioginio ir tiesioginio poveikio derinys, dėl ko mažametės autentiškus prisiminimus apie įvykį lengvai gali iškraipyti jai girdint pakartotinai išsakomi tendencingi šeimos narių komentarai (t. 2, b. l. 76-88). Šias teismo psichiatrijos, psichologijos akto išvadas pirmosios instancijos teisme patvirtino tyrimą atlikusios ekspertės B. K. ir I. K.-K.. Ekspertė B. K. paaiškino, kad E. T. konstatuotas kalbos išraiškos sutrikimas, nes mergaitė kalba neaiškiai, maišo žodžių galūnes, jos pasakojimuose trūksta nuoseklumo, o tai, kad E. T. negali suvokti prieš ją galimai atliktų veiksmų reikšmės ir negali duoti parodymų apie įvykio aplinkybes, daugiau lemia mergaitės psichologinė raida, o ne psichikos sutrikimas. Ekspertė I. K.-K. paaiškino, kad nors E. T. ir turi gebėjimą įsiminti ir atsiminti kai kuriuos dalykus, tačiau papasakoti jai labai sunkiai sekasi, į paprastus klausimus labai sunkiai atsakinėjo, kad E. T. pasiduoda kitų asmenų įtaigai užduodant menamus klausimus, be to, E. T. sunku atsakinėti į klausimus, susijusius su šeima, nes ji gyvena tarp dviejų namų, tarp išsiskyrusių tėvų yra nesantaika, kad mergaitė mamai turi susiformavusią negatyvią nuostatą ir tai vis stiprėja (iš pradžių nurodė, kad mama jos nemušė, o per laikotarpį, kai mergaitė su mama nebendravo, vėlesnio tyrimo metu nurodė, kad mama ją mušė). Ekspertė I. K.-K. taip pat paaiškino, kad pagal kalbos išsivystymą E. T. tokios sudėtingos frazės kaip „man trenkė per kairę ausį“, pati negalėjo pasakyti, ji galėjo tik parodyti ar kažką pasakyti, tačiau jeigu E. T. tai buvo sakoma, tai mergaitė girdėjo, tai buvo kartojama ir mergaitė galėjo tai pakartoti, ekspertizės metu E. T. parodė, bet neįvardijo ar tai kairė ausis, be to, E. T. grįžusi į savo namus iš mamos, kad įtiktų savo giminaičiams, turi poreikį pasakyti neigiamą informaciją, kad maži vaikai paprastai atsakinėja į klausimus ir gali būti, jeigu jos paklausė „ar tau trenkė, kas taip darė, ar tas trenkė“, į menamus klausimus vaikas atsako teigiamai, todėl sunku buvo vertinti kiek spontaniškas ir autentiškas buvo vaiko pasisakymas, kaip tėvas ir močiutė vaiką apklausė. Ekspertė I. K.-K. nurodė, kad E. T. fantazavimas nebuvo nustatytas, sukurti siužetą E. T. nėra būdinga, be pašalinių asmenų sukurti tokio siužeto negalėjo, jai sudėtinga laikui praėjus chronologiškai papasakoti apie viską. Ekspertė taip pat nurodė, kad įtaka vaikui buvo daroma iš visų trijų asmenų – mamos, tėvo ir močiutės, tačiau labiau pasidavė tėvo įtakai, kad ekspertizės metu artimieji buvo nerimastingi. Tokius ekspertės I. K.-K. paaiškinimus patvirtina kaip liudytoja teisme apklaustos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės R. B. parodymai. Ši liudytoja parodė, kad ji ne kartą yra bendravusi su mažamete E. T. apie įvykius, kad dėl byloje tiriamo įvykio ji buvo nuvykusi ir kalbėjosi individualiai su mergaite, neprisimena ar su mergaite bendravo „akis į akį“, nes dažniausiai jų pokalbiuose dalyvaudavo tėvas arba močiutė, kuri dažnai kišdavosi į pokalbius, kad mergaitė buvo pakankamai kalbi ir viską papasakojo, bet ne taip, kad „išpiltų“ tekstą, reikėjo jos klausinėti kas ir kaip (t. 2, b. l. 131–134). Taip pat ekspertės paaiškinimus teisme patvirtina ir liudytojos T. L. ikiteisminio tyrimo metu pateiktų garso įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Iš 2022-05-24 garso įrašo, trunkančio 0:42 s. trukmės, vykusio tarp moters ir mergaitės, matyti, kad į kelis kartus užduodamą klausimą, ar A. A. mušė?, mergaitė atsako neigiamai (t. 1, b. l. 105–112). Iš protokole pateiktų kitų dviejų mergaitės pokalbių su mama bei tėvu matyti, kad mažametė nukentėjusioji E. T. iš po viešnagės pas mamą nenori važiuoti pas tėtį arba atvirkščiai, nenori susitikti su mama. Šie mažametės nukentėjusiosios E. T. pokalbių įrašai patvirtina ekspertės I. K.-K. paaiškinimus bei ekspertizės akto išvadas, kad E. T. pasiduoda kitų artimųjų įtaigai, o norėdama įtikti savo artimiesiems, išreiškia negatyvias nuostatas kitų asmenų atžvilgiu.

7.2. Įvertinus mažametės nukentėjusiosios E. T. nekonkrečius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ekspertizės akto išvadas, eksperčių paaiškinimus teisme bei atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, kad nukentėjusios E. T. tėvai - liudytoja T. L. ir nukentėjusios atstovas pagal įstatymą E. T. yra išsiskyrę ir tarp jų tebevyksta ginčai dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimo, daroma išvada, kad nors mažametė nukentėjusi E. T. nėra linkusi fantazuoti, tačiau jos parodymus, jog A. A. ją skriaudė, trenkė į kairę ausį, įtakojo kiti asmenys, todėl E. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nevertinami kaip nuoseklūs ir patikimi, įrodantys A. A. kaltę smurtavus jos atžvilgiu.

7.3. Nors skunde prokuroras A. A. kaltę grindžia 2022-03-07 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad „2022-03-07 individualaus pokalbio metu E. T. papasakojo, jog būnant pas mamą, ji norėjo paimti pagalvę, o mamos draugas supyko ir trenkė jai su ranka per ausį“ (t. 1, b. l. 86), ir 2022-03-07 gydytojo A. T. įrašu, kad E. T. į kabinetą atvyko kartu su močiute ir tėvu, skųsdamiesi, kad iš kairės ausies kraujuoja, kad „mergaitė sakė, kad dėdė sudavė į ausį“ (t. 1, b. l. 84), tačiau įvertinus aptartas aplinkybes dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo ir jai kitų asmenų daromos įtaigos, liudytojos R. B. parodymus, jog į jos individualius pokalbius su mergaite dažnai kišdavosi mergaitės močiutė, į ekspertės I. K.-K. paaiškinimus, kad net ekspertizės metu artimieji buvo nerimastingi, daroma išvada, kad prokuroro skunde nurodomuose dokumentuose – ikiteisminio tyrimo įstaigai adresuotuose 2022-03-07 Vaiko teisių apsaugos tarnybos rašte ir gyd. A. T. 2022-03-10 pranešime nurodyti duomenys neįrodo išteisintojo A. A. kaltės smurtavus E. T. atžvilgiu.

7.4. Taip pat prokuroras A. A. kaltę smurtavus nukentėjusiosios E. T. atžvilgiu, grindžia nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą E. T. ir liudytojos I. T. parodymais.

7.5. Nukentėjusios E. T. atstovas pagal įstatymą E. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam atvažiavus pasiimti dukters iš T. L., pirmi mergaitės žodžiai įsėdus į automobilį buvo, kad „dėdė A. mušasi, skriaudžia, parodė ausį“, kad grįžęs namo pastabėjo dukters smakre mėlynę, taip pat mėlynę ant rankos bei dukra nurodė, kad jai trenkė A. A.. Taip pat E. T. parodė, kad dukra jam sakė, jog A. A. vieną kartą delnu trenkė per kairę ausį ir vieną kartą į kairės pusės žandikaulį, kad kitą dieną jo mama I. T. valė ausį E. T. ir pastebėjo kraujo krešulių, kad dukrą nuvežė pas LOR gydytoją, kuris diagnozavo kairės ausies būgnelio plyšimą. Pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus E. T. nurodė, kad atvažiavus pasiimti dukters, dukra atbėgo verkdama ir šaukdama, kad A. A. muša, parvažiavęs namo pamatė ant dukters mėlynes, o kitą dieną nuvežė dukrą pas LOR gydytoją ir sužinojo, kad ausies būgnelis plyšęs dėl smurto (t. 2, b. l. 98–103). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta I. T. parodė, kad jai pasiėmus E. T. iš T. L. namų, mergaitė pradėjo verkti, sakė, kad „A. trenkė į ausytę“ ir ranka parodė į kairės pusės ausį, kad grįžus namo pastebėjo ant smakro nubrozdinimą ir mėlynę, kad tą vakarą nieko mergaitės nebeklausinėjo, o kitos dienos ryte E. T. pasakė, kad jai skauda ausytę ir valydama ausį pamatė kraujo dėmes, todėl nuvežė pas gydytoją bei nurodė, kad E. T. po to nereiškė noro vykti pas mamą, yra baukšti, uždara (t. 1, b. l. 62–63). Pirmosios instancijos teisme liudytoja I. T. parodė, kad pasiėmus E. T. pasakė, jog „nenoriu, A. trenkė į ausytę“ ir parodė kairę ausį, kad einant link automobilio, E. T. nieko jai daugiau nepasakojo, kad grįžus namo pamatė mėlynes, o E. T. pasakė, kad „L. uždaužė į žandą, A. į ausytę“, kad ryte E. T. skundėsi, kad skauda ausį, kur trenkė A. A., ten buvo kraujo krešuliukų, todėl nuvyko pas gydytoją, kad po savaitės klausė E. T. kaip viskas buvo, mergaitė sakė, kad ji norėjo pagalvę pasiimti, A. A. jai nedavė ir su ranka trenkė į ausytę (t. 2, b. l. 98–103). Vertinant E. T. ir liudytojos I. T. parodymus, matyti, kad tarp jų parodymų yra prieštaravimų, nes pagal E. T. parodymus E. T. pirmi žodžiai įsėdus į automobilį buvo, kad A. A. ją skriaudė, nors I. T. parodė, kad einant link automobilio, E. T. nieko jai daugiau nepasakojo ir jie tą vakarą mergaitės daugiau nieko neklausinėjo, nors iš parodymų matyti, kad dar tą patį vakarą jie mergaitės klausinėjo, matė ant jos kūno mėlynes. Be to, neaišku kuo remdamasis E. T. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad A. A. mažametei nukentėjusiajai sudavė vieną kartą delnu į kairę ausį ir vieną kartą į smakrą, dėl to liko mėlynė, kai iš mažametės nukentėjusiosios E. T. parodymų matyti, jog ji nenurodė, kad A. A. būtų jai sudavęs smūgį į smakrą, o liudytoja I. T. parodė, kad E. T. jai sakė, jog „L. uždavė į žandą“.

7.6. Įvertinus tai, kad tarp nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą E. T. ir liudytojos I. T. parodymų yra prieštaravimų, kad įtakos E. T. turi ir kiti asmenys, daroma išvada, kad E. T. ir I. T. parodymai, kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, nepatvirtina A. A. kaltės smurtavus mažametės E. T. atžvilgiu. Nors prokuroras skunde nurodo, kad E. T. parodymais abejoti nėra pagrindo, nes jis ieškinio nereiškė, ieškinį byloje pateikė mažametės nukentėjusiosios atstovė adv. L. M., tačiau iš bylos matyti, kad nors nukentėjusiąją E. T. atstovauti buvo paskirta adv. L. M., tačiau civilinį ieškinį pasirašė mažametės E. T. atstovas pagal įstatymą E. T., kuris nurodė, kad civilinį ieškinį palaiko. Taigi, E. T. yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl parodymai vertinami drauge su kitais byloje surinktais įrodymais, nesuteikiant jiems išskirtinės reikšmės.

7.7. Be to, prokuroras A. A. kaltę grindžia teismo medicinos specialisto išvada ir eksperto J. Sakalo parodymais.

7.8. Byloje nėra ginčo, kad mažametei E. T. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl kairės ausies būgnelio trauminio plyšimo ir kraujosruvos kairiame skruoste ties apatiniu žandikauliu. Šią aplinkybę patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 409/2022(04), kurioje nurodyta, kad E. T. padaryti kūno sužalojimai: kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas ir kraujosruva kairiame skruoste ties apatiniu žandikauliu, kad šie sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais ir E. T. LOR gydytojo nurodyti kairės ausies būgnelio nedidelė perforacija ir šviežio kraujo pėdsakai galėjo kilti tik tiesioginio smūgio pasekoje, panaudojus fizinę jėgą, o kraujosruva kairiame skruoste apatinio žandikaulio srityje nėra būdinga griuviminei trauma atsitrenkiant į kietą buką paviršių, ši kraujosruva galėjo atsirasti nuo tiesioginio smūgio buku kietu daiktu į kairio skruosto apatinę dalį. Taip pat šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad rasti kūno sužalojimai padaryti keleto valandų bėgyje iki 2022-03-07 E. T. kreipiantis pas gydytoją. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Sakalas patvirtino šią duotą išvadą bei paaiškino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti iki pusės paros iki kreipiantis pas gydytoją bei, kad išvadą, jog sužalojimai buvo padaryti keleto valandų bėgyje iki E. T. kreipiantis pas gydytoją, buvo duota, nes LOR gydytojas apžiūros metu kairės ausies landoje rado šviežio kraujo, kad specialisto išvadoje nurodytos pasekmės kilo kažkuo suduodant į ausies sritį, savaiminiam kraujavimo pasikartojimui nėra prielaidų. Nors teismo medicinos specialisto išvada bei ją patvirtinantys eksperto J. Sakalo parodymai patvirtina, kad mažametei nukentėjusiajai E. T. specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti tiesioginio smūgio pasekoje, tačiau vien šios išvados ir eksperto paaiškinimų nepakanka, kad A. A. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nes specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patys savaime tik patvirtina, kad mažametė nukentėjusioji buvo sužalota, tačiau tai nereiškia, kad mažametę E. T. sužalojo būtent A. A.. Be to, specialisto išvada buvo duota remiantis tik gyd. A. T. mažametei nukentėjusiajai E. T. atliktos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, pats teismo medicinos ekspertas mažametės nukentėjusiosios neapžiūrėjo.

7.9. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, asmenų, kurie būtų matę, kad A. A. sudavė smūgį nukentėjusiai E. T. į kairę ausį, byloje nenustatyta.

7.10. Pats A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajai E. T., teigė, kad jis su E. T. gerai sutarė, tą savaitgalį jie nekonfliktavo, jis pas T. L. ir jos vaikus į svečius buvo atėjęs trumpam šeštadienį, atsiimti T. L. paskolinto automobilio ir kartu pašėrę antis prie (duomenys neskelbtini) ežero, išvažiavo į (duomenys neskelbtini) pas brolį. Iškeltą baudžiamąją bylą A. A. nurodė vertinantis kaip nukentėjusiosios tėvo E. T. kerštą už tai, kad dėl jo iširo E. T. ir T. L. santuoka, be to, jis padėdavo T. L. parsivežti dukrą pabendravimui, paskolindavo jai automobilį, kas galbūt pykdė E. T..

7.11. Tokius A. A. parodymus patvirtina liudytojais apklaustų T. L. ir L. G. parodymai, jog A. A. buvo trumpam atėjęs į svečius, kad su E. T. A. A. nekonfliktavo, kad visi kartu buvo nuėję pašerti ančių prie ežero ir po to A. A. išvažiavo. Tai, kad byloje nustatyta, kad A. A. svečiuose pas liudytoją T. L. ir jos vaikus buvo ne šeštadienį, o sekmadienį (liudytojo L. G. parodymai, liudytojos T. L. pateikta 2022-03-06 daryta fotonuotrauka (t. 1, b. l. 112)), nepaneigia išteisintojo A. A., liudytojos T. L. ar mažamečio liudytojo L. G. parodymų, kad būdamas svečiuose A. A. su mažamete nukentėjusiąja E. T. nebuvo susipykę, jos nemušė. Be to, liudytoja T. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad jau penktadienį jai pasiėmus mažametę nukentėjusiąją E. T., mergaitė jai skundėsi, kad jai skauda ausytę, todėl jai sulašino vaistų ir einant prie ežero į ausytę įdėjo vatos. Taip pat liudytoja T. L. teisme parodė, kad šeštadienį dukra žaidė su metaliniu lankeliu ir tikriausiai įsibrėžė juo ausį, nes šeštadienį pastebėjo kraujo E. T. ausyje, bet nepagalvojo, kad taip rimtai galėjo susižeisti, E. T. jai sakė, kad lankeliu įsidūrė, kad jai skaudėjo (t. 2, b. l. 98–103, 131–134). Tai, kad liudytoja T. L. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė nieko apie lankelį, o teisme nurodė, kad dukra lankeliu galėjo įsidurti į ausį bei pateikė ir metalinį lankelį, nepatvirtina prokuroro skunde keliamos versijos, kad tokius parodymus T. L. apie E. T. susižalojimą metaliniu lankeliu davė siekdama padėti A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes apie tai, kad E. T. metaliniu lankeliu įsidūrė į ausį jau ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas mažametis L. G., kuris parodė, kad A. A. pas juos į svečius atvažiavo po to, kai E. T. jau bėgo kraujas iš ausies ir mama ausies krapštuku ausį buvo išvaliusi, kad tą dieną E. T. ant galvos buvo užsidėjusi metalinį lankelį, su juo vaikščiojo, vaidino „princesę“ (t. 1, b. l. 44–45). Be to, pati mažametė nukentėjusioji E. T., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad ji metaliniu lankeliu buvo įsidūrusi į ausį, kad jai skaudėjo, ji verkė (t. 1, b. l. 19–20). Pastebėtina, kad jau ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisminio nagrinėjimo metu, buvo duomenų, kad sužalojimą ausyje E. T. pasidarė pati įsidurdama metaliniu lankeliu. Paminėti duomenys tarpusavyje atitinka vieni kitus, bei vieni kitus patvirtina, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo. Be to, teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Sakalas, apžiūrėjęs į bylą pateiktą metalinį lankelį, parodė, kad negalima atmesti tokios galimybės, kad įsikišant lankelį buvo padaryti tokie pažeidimai, jeigu būtų stiprus smūgis tuo lankeliu į ausies landą, mano, kad būtų didesnė perforacija ir žymiai stipresnis skausmas sukeltas. Ekspertas J. Sakalas taip pat nurodė, kad su ausų krapštuku stipriau prispaudus ir įkišus į ausį suskauda kartais, gali ir ausies būgnelį prasidurti (t. 2, b. l. 131–134). Iš liudytojų T. L. ir I. T. parodymų matyti, kad jos abi ausų krapštukais tomis dienomis (liudytoja 2022-03-05, o liudytoja I. T. 2022-03-07) valė mažametei nukentėjusiajai E. T. ausį ir rado ausyje kraujo krešulių. Taigi, įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad teismo medicinos ekspertas neatmetė galimybės, kad kairės ausies būgnelio plyšimas galėjo būti padarytas ir metaliniu lankeliu ar net stipriau prispaudus ir įkišus į ausį ausų krapštuką, kad A. A. svečiuose pas T. L. ir jos vaikus buvo tik sekmadienį ir trumpą laiką, daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nežymus sveikatos sutrikdymas mažametei nukentėjusiajai E. T. galėjo būti padarytas išimtinai tik A. A. tyčiniais veiksmais, nes pagal teismo medicinos eksperto paaiškinimus, toks mažametei nukentėjusiajai E. T. nustatytas sužalojimas – kairės ausies būgnelio plyšimas, galėjo būti padarytas ir metaliniu lankeliu ar net ausų krapštuku.

8. Įvertinus visumą aptartų įrodymų, daroma išvada, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. A. kaltinime nurodytu laiku sudavė smūgį nukentėjusiajai į kairę ausį ir taip padarė jai kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas, tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje esantys neaiškumai, prieštaravimai, vadovaujantis in dubio pro reo principu turi būti vertinami A. A. naudai, todėl pagrįstai A. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

9. Kadangi A. A. buvo išteisintas pagrįstai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas byloje mažametės nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą E. T. pateiktą civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas) bei nepriteisė nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą E. T. jo patirtų proceso išlaidų už adv. I. M. teisinę pagalbą ir išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai (už advokatės L. M. teisinę pagalbą) (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

10. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. A. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir tenkinus prokuroro apeliacinį skundą A. A. nuteisti už mažametės sužalojimą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendžio.