- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-901-527/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė (pirm.), Jolita Cirulienė (pran.), Aušra Baubienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- I. M., AB DNB bankas
- Išvadą teikia
- Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius
- Advokatai
- Viktorija Čivilytė, Yuki Ichikava
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-426-399/2013 pagal ieškovės A. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. M. dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (tretieji asmenys: I. M., AB DNB bankas (institucija, teikianti išvadą – Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė patikslintu ieškiniu (t. 4, b. l. 3–8) prašė nustatyti, kad A. K., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas yra atsakovas, nustatyti nepilnamečio vaiko A. K. gyvenamąją vietą su motina; priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui A. K. po 1 000 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės nuo ieškinio padavimo dienos; priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui A. K. turtu, priteisiant 30,57 kv. m butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, bei įpareigojant ieškovę padengti 16 000 Lt kreditorinį įsiskolinimą DNB bankui; priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą – 36 000 Lt už 36 mėnesius iki ieškinio pareiškimo. Ieškovė prašė atsakovą pripažinti sūnaus A. tėvu, kadangi nuo 2004 metų su atsakovu bendravo, kartu leido savaitgalius, susipažino su ieškovės šeima ir draugais, kaip pora dalyvavo draugų vestuvėse, gimtadieniuose. Gimus sūnui A. atsakovas juos parvežė iš ligoninės, vėliau keletą mėnesių padėjo materialiai, toliau remti nustojo motyvuodamas sunkia materialine padėtimi, nes po skyrybų turėjo sumokėti buvusiai sutuoktinei piniginę išmoką. Kadangi ieškovė ir atsakovas vis dar buvo pora, ieškovė pinigų sūnaus išlaikymui nereikalavo, nes stengėsi dėl bendros šeimos ateities. Įforminti tėvystę atsakovas taip pat vengė, aiškindamas, kad vis dar oficialiai yra susituokęs, nesantuokinis vaikas gali sukelti papildomų sunkumų. Atsakovas vengia pripažinti tėvystę, nes nenori išlaikyti vaiko. Ieškovė iki sūnaus gimimo dirbo atsakovo įmonėje juriste–vadybininke. Atsakovo finansinės galimybės leidžia teikti jam didesnį nei minimalus išlaikymas. Nors oficialiais duomenimis atsakovo darbo užmokestis yra 912 Lt, atsakovas turi ir kitų pajamų, be to, turi nekilnojamojo turto, atsakovas yra vienintelis UAB „A. M. transportas“ akcininkas ir direktorius. Šiuo metu sūnus A. gyvena Japonijoje. Pagal ieškovės pateiktą vaiko išlaidų detalizaciją vidutiniškai per mėnesį reikia skirti 3 100 Lt per mėnesį. Vaiko interesus atitiktų ir išlaikymo priteisimas turtu, kadangi atsakovas bute negyvena, niekam nenuomoja. Išlaikymo priteisimas turtu būtų patogus ir atsakovui, nes jam nebereikėtų mokėti komunalinių mokesčių už turtą, ieškovė padengtų jo turimą 16 000 Lt kreditą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės apylinkės teismas 2013-12-16 sprendimu (t. 4, b. l. 95–98) ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad atsakovas yra A. K., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas, o A. K. yra atsakovo sūnus; nepilnamečio A. K. gyvenamąją vietą nustatė su motina A. K.; priteisė iš atsakovo nepilnamečiam sūnui A. K. išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 700 Lt, nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. nuo 2011-07-05, iki jo pilnametystės; nustatė ieškovei uzufrukto teisę į sūnui A. K. priteistą išlaikymą; priteisė iš atsakovo nepilnamečiam sūnui A. K. 25 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius iki ieškinio pareiškimo dienos; nustatė ieškovei uzufrukto teisę į sūnui A. K. priteistą išlaikymo įsiskolinimą. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti A. K. išlaikymą turtu, priteisiant jam butą, esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei priteisė iš atsakovo 1 008 Lt žyminio mokesčio ir 90,68 Lt pašto išlaidų.
Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, nustatė, kad nepilnamečio A. tėvas yra atsakovas. A. M. gimė (duomenys neskelbtini), motina A. K., duomenys apie tėvą nenurodyti. Nepilnamečio A. pavardė motinos pareiškimu pakeista taip pat į K. (t. 2, b. l. 38–39). Ekspertizės akte ES 37/12(010 2012-02-02 nurodyta, kad A. M. yra vaiko A. K. tėvas su 99,91 procento tikimybe (t. 2, b. l. 44–45). Šio ekspertizės akto neginčijo nei atsakovas, nei jo atstovas ir teismas juo vadovavosi kaip vienu rašytinių įrodymų byloje. Atsakovas pripažino savo tėvystę.
Teismas padarė išvadą, jog A. nėra įvaikintas, todėl išlaikyti A. turi jo tėvas A. M. ir motina A. K.. Teismas nustatė, kad ieškovė su vaiku faktiškai gyvena Japonijoje, abu yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ieškovė yra sudariusi santuoką su Japonijos piliečiu. Nei vienas byloje esantis rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad ieškovės sutuoktinis yra įvaikinęs A. Atsakovas ir jo atstovas savo nuomonę, kad A. yra įvaikintas ieškovės sutuoktinio, grindė išimtinai ieškovės paaiškinamuoju raštu dėl vaiko gyvenimo sąlygų Japonijoje, kuriame ji nurodžiusi, kad jos sutuoktinis „M. K. yra A. K. įtėvis, atliekantis socialinio tėvo vaidmenį“ (t. 1, b. l. 37–199). Teismas šį paaiškinamąjį raštą nelaikė pakankamu rašytiniu įrodymu išvadai, kad vaikas yra įvaikintas, padaryti. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius visus įrodymus, nenustatė, kad byloje būtų kitų rašytinių ar kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. yra įvaikintas ieškovės sutuoktinio M. K., kuris pats savo rašte taip pat tvirtino, kad neįsivaikinęs A. A. yra Lietuvos Respublikos pilietis, dėl jo įvaikinimo gali būti sprendžiama esant prašymui įvaikinti tik Vilniaus apygardos teisme. Vilniaus apygardos teismo pranešime nurodyta, kad jokių bylų dėl A. K. teisme nebuvo nagrinėjama, ieškinių negauta (t. 3, b. l. 60). Atsakovas byloje nepagrindė, kad A. gali būti įvaikintas Japonijos teismo. Užsienio teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas kaip valstybės įgaliota institucija. A. gimimo akto įrašas, atliktas Marijampolės civilinės metrikacijos skyriuje, nėra pakeistas, t. y. nėra įrašytas asmuo, kuris įvaikino. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nenustatė, kad vaikas būtų įvaikintas užsienyje (Japonijoje). Pagal Japonijos CK 817 straipsnį, esant specialiam įvaikinimui, apie įvaikinimą fiksuojama šeimos registre. Byloje pateiktame dokumente iš šeimos registro duomenų apie įvaikinimą nėra, todėl teismas padarė išvadą, kad A. nėra įvaikintas nei Lietuvoje, nei Japonijoje.
Teismas, atsižvelgęs į vaikų poreikius, tėvų turtinę padėtį, sąžiningumo bei protingumo kriterijus, sprendė, kad atsakovas sūnui A. turi teikti išlaikymą po 700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas nustatė, kad ieškovė nedirba, ją išlaiko sutuoktinis, ieškovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, pagal amžių ir sveikatos būklę darbinga, turi vieną išlaikytinį, tai yra sūnų A. Atsakovas turi dar vieną nepilnametį vaiką ir vieną pilnametį sūnų. Atsakovas turi nekilnojamojo turto, yra UAB „A. M. transportas“ vienintelis akcininkas, jo darbo užmokestis yra didesnis nei minimali mėnesio alga – 1 500 Lt. Atsakovas turi išlaidų mokesčiams už komunalines paslaugas, tačiau įrodymų neteikė. Teismo sprendimu iš atsakovo nepilnamečiams vaikams iš pirmos santuokos priteista po 350 Lt išlaikymo, mokamo kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo I. M. nesikreipia į teismą dėl išlaikymo padidinimo savo nepilnamečiui sūnui, teismo nuomone, nėra pagrindas mažinti išlaikymo dydį A., kadangi atsakovo turtinė padėtis leidžia jam teikti didesnį išlaikymą negu numatytas orientacinis išlaikymas teismų praktikoje. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris negali būti priteistas daugiau kaip už 3 metus iki ieškinio padavimo dienos, ir iš atsakovo priteisė 25 200 Lt (700 Lt x 36 mėnesių). Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti išlaikymą A. iš atsakovo turtu, butu esančiu Marijampolė, (duomenys neskelbtini), kadangi butas apsunkintas įkeitimu (hipoteka), ir su tuo nesutinka kreditorius. Be to, teismo nuomone, toks išlaikymo priteisimas neatitiktų vaiko interesų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu (t. 5, b. l. 1–6) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, įvaikinimo klausimų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių argumentų:
Žemesnės instancijos teismas
Priteistas išlaikymo dydis po 700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus A. pilnametystės yra aiškiai per didelis, atsakovas tokio dydžio išlaikymo teikti nepajėgus, išlaikymo dydis nėra pagrįstas, pažeidžia CK 3.198 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad išlaikymo dydis visiems vaikams turi būti vienodas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo mėnesinis atlyginimas yra 1 500 Lt, iš šio atlyginimo atsakovas moka 350 Lt kas mėnesį priteistą išlaikymą savo kitam nepilnamečiam vaikui, taip pat prisideda prie dar vieno pilnamečio vaiko išlaikymo, moka įvairius komunalinius mokesčius. Nors įrodymų apie komunalinių mokesčių mokėjimą atsakovas nepateikė, teismas šį faktą, kad tokios išlaidos yra, privalėjo preziumuoti ir į tai atsižvelgti nustatant išlaikymo dydį. Be to, nors atsakovo pilnamečiam sūnui nėra išlaikymas priteistas teismine tvarka, tai nepaneigia fakto, kad atsakovas prisideda prie jo išlaikymo, o tai taip pat reguliariai sudaro tam tikras išlaidas. Atskaičiavus visas išlaidas, susijusias su atsakovo vaikų išlaikymu, taip pat komunaliniais mokesčiais, atsakovui kiekvieną mėnesį pragyvenimui lieka apie 700 Lt, suma svyruoja kiekvieną mėnesį, tačiau vidutiniškai sudaro apie 700 Lt. Už šiuos pinigus atsakovui reikia pirkti maisto produktus, padengti automobilio eksploatacines išlaidas, pirkti higienos prekes ir padengti kitas būtinas pragyvenimo išlaidas. Priteisus 700 Lt mėnesinį išlaikymą, atsakovas lieka visiškai be jokių mėnesinių pajamų, kadangi visas uždarbis netolygiai būna paskirstomas atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui. Atsakovo finansinė padėtis šiuo metu nėra gera. Atsakovo įmonę stipriai paveikė ekonominis sunkmetis, įmonė susidūrė su įvairiomis finansinėmis problemos, darbuotojams kartais vėluoja atlyginimai, įmonei suteiktos paskolos. Tai patvirtinantys dokumentai yra byloje. Tuo atveju, kai vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis yra sunki ir ji pagrįsta byloje surinktais įrodymais, teismas gali nustatyti ir mažesnį nei minimali mėnesinė alga išlaikymą, tačiau išlaikymo dydis, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, neturėtų būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygį. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojamas tik orientacinis kriterijus nustatant išlaikymo dydį, tačiau teismui priteisiant išlaikymą nėra privalomas. Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003; 2008-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008). Teismas aiškiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos išlaikymo dydžio apskaičiavimo praktikos, neatsižvelgė į atsakovo sunkią finansinę padėtį, neatrado vaiko ir tėvų interesų pusiausvyros, neįvertino atsakovo turtinės padėties proporcingumo priteisiamam išlaikymo dydžiui. Priteisus iš atsakovo 700 Lt mėnesinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui, atsakovas lieka visiškai be jokių pajamų, o tam tikrais mėnesiais, priklausomai nuo komunalinių mokesčių dydžio, atsakovas net negalės sumokėti ir priteistų 700 Lt sūnaus A. K. išlaikymui. Atsakovas pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-03-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1206-91 teikia išlaikymą po 350 Lt kas mėnesį kitiems savo vaikams – O. M. ir E. M.. Tuo atveju, kai išlaikymas mokamas pagal kelis teismo sprendimus, būtina užtikrinti visų vaikų, kuriems priteistas išlaikymas, interesų pusiausvyrą. CK 3.198 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo. Šioje normoje įtvirtintas vaikų lygiateisiškumo principas, kuris reiškia, jog visi tėvo, iš kurio priteisiamas (priteistas) išlaikymas, vaikai yra lygiateisiai, nesvarbu, gimę jie iš tos pačios ar skirtingų santuokų, ar yra nesantuokiniai, pagal aptariamą normą jiems priteisiamo išlaikymo dydis paprastai turi būti nustatomas vienodas. Kartu šioje normoje kaip išimtis įtvirtinta galimybė nukrypti nuo nurodyto vaikų lygybės principo ir vienam ar keliems vaikams priteisti didesnį nei kitiems išlaikymą. Tokį nukrypimą turi pateisinti labai svarbios aplinkybės, kurių baigtinio sąrašo įstatyme nepateikta. Dėl to kiekvienu atveju šis klausimas spręstinas teismo pagal konkrečios bylos aplinkybes. Apelianto nuomone, vien pats faktas, kad vienas iš vaikų gyvena ekonomiškai labiau išsivysčiusioje valstybėje, negali būti pagrindu nukrypti nuo vaikų lygiateisiškumo principo. Vertinant tai kaip pagrindą nukrypti nuo vaikų lygiateisiškumo principo yra iš esmės pažeidžiami atsakovo nepilnamečio sūnaus O. M. teisėti lūkesčiai ir teisėti interesai.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-07-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-52-571/2012 nustatyta, kad A. K. lanko privatų darželį-mokyklėlę, vaikas vežamas į baseinus, lanko futbolo treniruotes, japonų kalbos kursus, yra samdoma auklė. Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės finansinė padėtis yra tikrai gera ir aiškiai daug geresnė, nei atsakovo. Ieškovės turtinę padėtį neabejotinai įtakoja ir tai, kad jos dabartinis sutuoktinis yra amerikiečių bendrovės prezidentas, todėl jo pajamos turėtų būti gana didelės, o dar atsižvelgiant į tai, kaip jis pats pateikė atsakymą pirmosios instancijos teismui, jog yra socialinio tėvo vaidmenį atliekantis asmuo, tai neabejotinai įrodo faktą, kad prie A. K. išlaikymo prisideda ir jis pats. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės finansinė padėtis yra keliskart geresnė už atsakovo, todėl ji turėtų daugiau prisidėti prie vaiko išlaikymo. Dėl vaiko gyvenimo Japonijoje nusprendė pati ieškovė, kuomet dar nebuvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, tai reiškia, kad ieškovė įvertino savo galimybes ir nusprendė, jog vaikui sugebės sudaryti galimybes gyventi kokybišką gyvenimą Japonijoje, o tai dar sykį įrodo labai gerą ieškovės finansinę padėtį. Būtent dėl ieškovės sprendimo su vaiku išsikelti į Japoniją gyventi ir padidėjo vaiko išlaikymui reikalinga pinigų suma, todėl ieškovė ir turėtų didžiąja dalimi prisidėti prie išlaikymo sumos. Priteisiant tokį išlaikymo dydį buvo pažeisti ir buvusios atsakovo sutuoktinės I. M. interesai. Atsakovas sutiktų, kad būtų priteista iš jo materialinis išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 350 Lt, sūnui A. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio padavimo dienos iki jo pilnametystės, suteikiant A. K. uzufrukto teises į šias lėšas.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria priteistas 25 200 Lt išlaikymo įsiskolinimas už 36 mėnesius iki ieškinio pareiškimo dienos. Būtina sąlyga priteisiant išlaikymo įsiskolinimą yra tokio išlaikymo įsiskolinimo egzistavimas ir teisingas paskaičiavimas. Įrodinėdamas nesutikimą su ieškiniu, atsakovas nurodė, kad auginant sūnų atsakovas ieškovę buvo įdarbinęs savo įmonėje, be to, atsakovas jai mokėdavo atlyginimą, kuris buvo apie 3 000 Lt per mėnesį, o tai yra tris kartus daugiau, nei vidutinis darbuotojo atlyginimas atsakovo įmonėje, taip pat tris kartus daugiau, nei vidutinis ir rinkos atlyginimas už jos atliekamą darbą. Tokio dydžio atlyginimą mokėjo geranoriškai susitaręs su ieškove, kad didžioji dalis atlyginimo bus skiriama vaiko poreikiams ir interesams tenkinti ir tokiu būdu atsakovas finansiškai parems sūnų. Būtent dėl šios finansinės paramos iš atsakovo pusės ieškovė ir įsigijo butą (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovas visiškai neprisidėjo prie šio turto įsigijimo ir išlaikymo, yra visiškai neatitinkantys tiesos. Šios aplinkybės teismo posėdyje nepaneigė ir ieškovės atstovė. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie šiuos įrodymus paneigiančias aplinkybes, galima būtų preziumuoti, jog teismas palaikė ieškovės atstovės nuomonę, neva sutartas atlyginimas yra darbo teisinių santykių objektas ir tai nėra niekaip susiję su šeimos teisiniais santykiais. Toks formalus situacijos vertinimas akivaizdžiai pažeidžia atsakovo teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Tris kartus už rinkos didesnis ieškovei mokėtas darbo užmokestis pagal savo prigimtį ir buvo skirtas tenkinti nepilnamečio sūnaus interesams, o taip pat atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus išlaikymo turinio kriterijus, t. y. buvo mokamas periodiškai kas mėnesį, buvo pakankamas ir garantuodavo vaiko išlaikymą kas mėnesį. Teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turėtų būti panaikintas, tačiau jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog toks formalus situacijos vertinimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas, tuomet, jeigu būtų pakeistas materialinio išlaikymo dydis nuo 700 Lt kas mėnesį iki 350 Lt kas mėnesį, atitinkamai turėtų būti pakeistas išlaikymo įsiskolinimo dydis nuo 25 200 Lt iki 12 600 Lt. Be to, ir pati ieškovė dar gyvendama Lietuvoje nesiėmė jokių priemonių tėvystei nustatyti ir prisiteisti vaikui išlaikymą. Todėl pagal nusistovėjusią teismų praktiką įsiskolinimas vaiko išlaikymui turėtų būti priteistas po 1 MGL už kiekvieną mėnesį, kas viso sudarytų 4 860 Lt (36 mėn. x 135 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iškilo klausimas, ar A. K. nėra įvaikintas ieškovės sutuoktinio Japonijos piliečio. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, siekiant išsiaiškinti atsakymą į šį klausimą, taip pat spręsdamas šį klausimą padarė esminių procedūrinių pažeidimų, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė, o neatskleidus bylos esmės nėra įmanoma priimti labiausiai įmanomą teisingą sprendimą. Savo argumentus apeliantas grindė Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje ryloje Nr. 2SA-148-567/2009. Teismas nesivadovavo šia nutartimi, motyvuodamas tuo, kad nenustatė sąlygų įvardintų CPK 4 str., tačiau Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA-148-567/2009 yra įsiteisėjusi, o CPK 279 str. 4 d. nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (Ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-148-567/2009 buvo nustatytos procedūros, kuriomis remiantis yra nustatoma Lietuvos Respublikos piliečio įvaikinimo ypatumai Japonijos monarchijoje. Minėtame sprendime buvo nustatyta, kad pagal Japonijos teisę įvaikinimas būna dviejų būdų: paprastasis ir specialusis bei kad specialaus įvaikinimo atveju įvaikinimo faktas fiksuojamas Japonijos teismo sprendimu, kurio data ir laikoma įvaikinimo data, o apie įvaikinimo faktą teismas praneša miesto merui, o po to šis faktas fiksuojamas šeimos registre. Nustatydamas, kad vaikas nėra įvaikintas, teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo, kuris pirmąja instancija nagrinėja bylas dėl tarptautinio įvaikinimo (CPK 783 str. 2 d.; CK 3.217 str. 4 d.), pranešimu, kad jokių bylų, susijusių su A. K. įvaikinimu, nebuvo nagrinėjama. Teismas, siekdamas atskleisti bylos esmę, privalėjo atsižvelgti į byloje esančią LR Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus 2013-07-08 pažymą Nr. (25.4.2)-22-3723, kurioje pažymėta, kad dėl informacijos ar A. K. įvaikinimo procedūra Japonijoje Lietuvos teismas turi kreiptis į Japonijos teismą Japonijos civilinio proceso nustatyta tvarka bei į ieškovės sutuoktinio M. K. registruotos nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybę dėl tikslaus šio klausimo atsakymo. Neatlikus minėtų veiksmų, nebuvo visiškai atskleista bylos esmė, todėl buvo pažeista atsakovo teisė į teisingą procesą.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo (t. 5, b. l. 10–12) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-12-16 sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo A. M. išlaikymą sūnui A. K. po 1 000 Lt per mėnesį iki vaiko pilnametystės ir išlaikymą turtu, priteisinat 30,57 kv. m butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, bei įpareigojant ieškovę padengti 16 000 Lt kreditorinį įsiskolinimą DNB bankui. Ieškovė nurodė, kad atsakovo turtinė padėtis yra labai gera. Tik pagal nominalią vertę jis valdo turto daugiau nei už pusantro milijono litų. Įvertinus turtą rinkos kaina, jo vertė būtų ženkliai didesnė, tačiau atsakovas proceso metu sąmoningai vengė tai daryti, kad priteistas išlaikymas vaikui būtų kuo mažesnis. Atsakovas nurodo, kad jo gaunamos pajamos (darbo užmokestis) yra 1 500 Lt. Tačiau paskaičiavus atsakovo turimas išlaidas turimų pajamų joms padengti nepakanka, nekalbant apie kasdienines atsakovo išlaidas pragyvenimui. Todėl akivaizdu, kad atsakovas pajamas slepia. Jis yra vienintelis įmonės akcininkas, taip pat įmonės direktorius, todėl sau mokamą atlyginimą nusistato tik jis pats. Įmonė veikia pelningai, net ekonominio nuosmukio Lietuvoje bendrovė pasirašė lizingo sutartis su banku, o bankas įvertino bendrovės finansinę padėti kaip itin gerą. Todėl nėra priežasčių, galinčių apriboti atsakovo galimybę paskirti sau, kaip įmonės direktoriui, atlyginimą, atitinkantį tokio pobūdžio bei dydžio įmonių vadovų atlyginimus. Atsakovo turimas turtas rodo, kad jis pajėgus teikti išlaikymą didesnį nei minimalų. Be pagrindinių savo poreikių (būstui, maistui, drabužiams, mokyklos lankymui) A. K. taip pat turi ir specialių poreikių kalbų mokymuisi bei papildomam fiziniam bei psichiniam lavinimuisi. Kadangi vaikas yra gabus kalboms, jam yra suteiktos visos sąlygos jų mokytis. A. K. šiuo metu yra 6 metų amžiaus ir laisvai kalba dvejomis kalbomis (lietuvių ir japonų) bei gerai supranta angliškai (trečiosios kalbos mokymuisi šiuo metu skiriama daug dėmesio), lanko papildomus sporto, meno bei lavinimo būrelius, turi privatų kalbų mokytoją. Tam be finansinių išlaidų reikalinga ir vieno iš tėvų nuolatinė vaiko priežiūra, kadangi A. dėl savo amžiaus savarankiškai važinėti į mokyklą bei užklasinius užsiėmimus dar negali. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimuose pabrėžiama, kad „..abiejų tėvų ar vieno iš jų turtinei padėčiai esant geresnei negu statistinis Lietuvos vidurkis, pagrįsta vaikams teikti didesnį išlaikymą, kad būtų patenkinti ne tik minimalūs ar vidutiniški vaikų poreikiai, bet kad jie gautų geresnį, kokybiškesnį išlaikymą, galėtų būti patenkinti daugiau ir įvairesnių jų poreikių“. Pagal turimą turtą atsakovo finansinė padėtis kur kas geresnė nei statistinio Lietuvos gyventojo. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad šalių vaikui išlaikyti skiriama daugiau nei 9 tūkst. litų per mėnesį, tačiau ieškovė prašo tik mažos išlaidų dalies, atsižvelgdama į tai, kad Japonijoje išlaidos būstui yra gerokai didesnės. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo galimybės dalį išlaikymo priteisti turtu. Atsakovas visais įmanomais būdais siekia nuslėpti savo gerą finansinę padėtį ir išvengti pareigos išlaikyti savo sūnų, todėl tikėtina, kad jis tai darys ir ateityje, todėl dalį išlaikymo priteisiant turtu labiau būtų apsaugoti vaiko interesai. Trečiasis asmuo AB DNB bankas į teismo posėdį neatvyko, pateikė atsiliepimą, kad nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui turtu. Tačiau AB DNB bankas savo atsiliepimą pateikė neįsigilinęs į bylos esmę. Ieškovė sutinka AB DNB bankui išmokėti visą likusį įsiskolinimą už įkeistą turtą iš karto (skolos likutis 12 332 Lt). AB DNB banko teisės jokiu būdu nebūtų pažeistos ir bankas neturi visiškai jokios rizikos, skolos likutis iš karto gali būti pervestas į depozitinę sąskaitą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Butas, kurį ieškovė prašo kaip išlaikymą priteisti sūnui, yra pačiame miesto centre, tinkamas biurų nuomai, komunaliniai mokesčiai nedideli, todėl butą būtų galimą lengvai išnuomoti ir suteikti iš to reikalingą išlaikymą A. K..
Ieškovė visą savo laiką skiria vaikui, dėl ko praktiškai neturi galimybės dirbti. Atsakovas visą savo laiką gali skirti darbui ir verslui. Atsakovas kategoriškai atsisakė ateityje bendrauti su vaiku, ir tai konstatuota teismo sprendime. Tai rodo, kad atsakovas nevykdys savo, kaip tėvo pareigos bendrauti ir auklėti vaiką. Visa atsakomybė ir rūpestis tinkamai išauginti vaiką tenka ieškovei ir jos šeimai. Vaiko auklėjimui ji privalės skirti daugiau laiko. Atsakovui nepageidaujant bendrauti su sūnumi, nors vaikas kelis kartus per metus atvyksta į Lietuvą, jis privalo bent jau finansiškai labiau prisidėti prie vaiko išlaikymo. Jis turėtų padengti 2/3 vaiko išlaikymo išlaidų, o ne mažesnę dalį. Ieškovės prašoma suma ir reikalavimas nesudaro net pusės vaiko išlaikymui skiriamos sumos. Patenkinus reikalavimus, bendra prašomo išlaikymo suma sudarytų 1 500 Lt per mėnesį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo I. M. prašo įgalioti ieškovę neginčijamai įrodyti A. K. įvaikinimo ar neįvaikinimo faktą, ir jeigu bus įrodyta, kad A. K. yra neįvaikintas, priteisti A. K. išlaikymui sumą, adekvačią sumai, atsakovo skirtą ir teismo patvirtintą atsakovo sūnų E. M. ir O. M. išlaikymui, vadovaujantis visų vieno tėvo vaikų lygybės principu (t. 5, b. l. 26–27). Ieškovė nėra pateikusi jokių realių dokumentų, kurie įrodytų, kad jos sūnus A. K. yra įvaikintas arba neįvaikintas. Atsakovo sūnūs O. ir E. po skyrybų su atsakovu išlaikymui iš savo tėvo A. M. kas mėnesį gavo po 350 Lt, todėl šiuo atveju neteisinga yra diferencijuoti vaikus ir vienam vaikui priteisti gerokai didesnę sumą, negu likusiems dviem. Vienas iš atsakovo vaikų O. yra 14 metų moksleivis, kuris lanko mokyklą, sportuoja akademinį irklavimą, yra gabus mokinys. Kitas sūnus E. yra 21 metų Vilniaus universiteto studentas, studijuojantis medicinos fakultete dieniniame skyriuje. Apeliantė nedirba, nes turi pakankamai lėšų pragyvenimui, kurias matomai jai suteikia jos sutuoktinis. Apeliantė leidžia sau ir savo sūnui gerokai daugiau, negu gali statistinis LR pilietis. Ji savo noru išvyko iš Lietuvos į Japoniją nuolatiniam gyvenimui ir yra pati atsakinga už papildomas išlaidas, kurios susidarė jos ir jos sūnaus gyvenimo Japonijoje pasėkoje. Jeigu sūnus yra gabus kalboms, sportui, menui, tai jis yra visiškai normalus berniukas, kuriam nereikalingas papildomas psichinis lavinimas ar kitokia būtinoji priežiūra, kuri galėtų būti pateisinama apeliantės nedarbingumo priežastis, todėl darytina išvada, kad apeliantė nedirba dėl itin gerų gyvenimo sąlygų. Apeliantės noras gauti ženkliai didesnę sumą iš atsakovo sūnaus A. išlaikymui, negu iki šiol gavo O. ir E., yra neteisėtas ir neteisingas ir iš esmės pažeidžia trečiojo asmens sūnų interesus ir lygybės principą. Atsakovas negali skirti ieškovės sūnui didesnio išlaikymo, negu jis skiria savo sūnums, gimusiems santuokoje, kadangi jiems taip pat reikia lėšų išlaikymui ir jie turi tam visas teises. Atsižvelgtina ir į atsakovo verslo situaciją, turimas verslo paskolas, bankinius įsipareigojimus, būtinąsias išlaidas pragyvenimui, faktą, kad ieškovės reikalaujamas butas yra naudojamas verslo tikslais, jame yra įkurtas įmonės biuras, todėl jis iš esmės negalėtų būti šio ieškinio objektu.
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti (t. 5, b. l. 29–30). Teismas neišsiaiškino, ar A. K. yra įvaikintas Japonijoje. Tik nustačius šią aplinkybę, turėtų būti sprendžiamas išlaikymo teikimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad atsakovo finansinė padėtis yra geresnė nei statistinio Lietuvos gyventojo. Byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovas teikia išlaikymą vienam nepilnamečiam sūnui po 350 Lt ir prisideda prie kito nepilnamečio sūnaus studijų universitete. Todėl priteisus ieškovės prašomą išlaikymą A. po 1 000 Lt, kitų atsakovo vaikų materialinė padėtis taptų ženkliai blogesnė, o tai prieštarautų teisingumo principams. Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti išlaikymą turtu. Butas yra apsunkintas hipoteka, ir su išlaikymo priteisimu turtu nesutinka kreditorius. Apeliantės teiginys, kad ji gali sumokėti likusį įsiskolinimą už įkeistą turtą iš karto, rodo gerą apeliantės finansinę padėtį. Be to, butas yra atsakovo įmonės biuro patalpos, todėl įmonei netekus biuro patalpų iš esmės tektų koreguoti įmonės veiklą.
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas (toliau – bankas) prašo ieškovės apeliacinį skundą dalyje dėl išlaikymo priteisimo bankui įkeistu turtu bei prievolės už skolininką įvykdymo atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2013-12-16 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą (t. 5, b. l. 35–38). Tarp Banko iš vienos pusės ir kredito gavėjo atsakovo iš kitos pusės sudaryta 2005-02-10 Kreditavimo sutartis Nr. 69 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kuri abiems šalims turi įstatymo galią ir gali būti modifikuojama abiejų šalių sutikimu. Šis dvišalis sandoris numato teises ir pareigas abiems sandorio šalims. Prievolės pagal 2005-02-10 Kreditavimo sutartį Nr. 69 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais įvykdymas už kredito gavėją A. M. nepažeistų Banko interesų, tačiau skolininko, kredito gavėjo A. M. prašymo Bankas nėra gavęs. Šiuo atveju, nesant jokių šią išimtį patvirtinančių aplinkybių, taip pat, atsakovui nuosekliai vykdant savo įsipareigojimus Bankui, toks ieškovės reikalavimas dėl prievolės už skolininką įvykdymas nėra pagrįstas ir neatitinka įstatymo numatytų pagrindų. Ieškovė sieja reikalavimą priteisti vaikui išlaikymą Bankui įkeistu turtu su reikalavimu įvykdyti prievolę už skolininką. Bankas yra hipotekos kreditorius ir be jo raštiško leidimo įkeisto turto savininkas neturi teisės įkeisto turto parduoti, išnuomoti, įkeisti, pakeisti įkeisto turto paskirtį, perleisti ar kitaip apriboti savo teises įkeisto turto atžvilgiu. Įkeisto turto savininkas privalo užtikrinti įkeisto turto saugumą. Bet kokie hipotekos kreditoriaus naudai įkeisto turto apsunkinimai galimi tik Banko raštišku sutikimu. 2005-02-10 Kreditavimo sutartis Nr. 69 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais šiuo metu nėra pakeista ir nesant numatytų pagrindų dėl prievolės už skolininką įvykdymo išlaikymo vaikui priteisimas turtu pažeistų ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir sąžiningo įkaito davėjo interesus. 2005-02-10 Kreditavimo sutarties Nr. 69 su jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais sąlygos nėra pakeistos, todėl skolininkui A. M. neįvykdžius prievolės, hipotekos kreditorius turi įstatymų įtvirtintą hipotekos kreditoriaus teisę ne ginčo tvarka patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto, jei skolininkas nevykdo savo prievolių. Taip pat viso ar dalies Bankui įkeisto turto perleidimas nepilnamečiam vaikui apribotų Banko galimybes patenkinti skolinį reikalavimą iš Bankui įkeisto turto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013) ir yra būtina įvertinti nepilnamečio vaiko poreikius. Nustačius vaikui išlaikymą Bankui įkeistu turtu, būtų nepagrįstai pabloginama paties nepilnamečio vaiko padėtis, sukuriama papildoma rizika, nes netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal minėtą sutartį gali būti nukreiptas išieškojimas ir į įkeistą turtą, o tai nėra priimtina pagal CK 3.186 straipsnyje įtvirtintą vaiko turto tvarkymą išimtinai vaiko interesais. Be to, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013). Skiriant išlaikymą, vertinama abiejų tėvų turtinė padėtis ir galimybės. Tiek atsakovas, tiek ieškovė yra darbingo amžiaus žmonės, galintys suteikti išlaikymą vaikui periodinėmis išmokomis. Apeliantės nurodyta vaiko išlaikymui skiriama suma tik dar labiau patvirtina, kad ieškovės pajamos yra visiškai pakankamos, o atsakovas, taip pat yra darbingo amžiaus asmuo, galintis teikti vaikui išlaikymą. Be to, ieškovė nurodo, kad sūnus turįs specialiųjų poreikių, kuriems reikalingas didesnis išlaikymas, tačiau jokių įrodymų dėl tokių specialiųjų poreikių buvimo ir jiems panaudotų išlaidų nepateikia. Apeliantės argumentas, kad atsakovas siekia išvengti pareigos išlaikyti savo sūnų ir tikėtina, kad taip darys ateityje, todėl siekiant apsaugoti vaiko interesus būtinas išlaikymo priteisimas turtu, taip yra nepagrįstas. Net ir tokiu atveju, jei atsakovas nevykdytų teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaiką teismo nustatyta atitinkama periodinių išmokų suma, ieškovė vadovaudamasi tokiu teismo sprendimu turėtų teisę tokių nesumokėtų išmokų išreikalauti iš atsakovo. Taip pat iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas turi ir daugiau jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, turi įmonės akcijų, yra sudaręs nuomos sutartis žemės sklypų, kurie galėtų būti panaudoti papildomoms pajamoms gauti. Be to, Bankui įkeistas turtas atsakovo yra naudojamas verslo tikslais, tad tokio turto perleidimas tik labiau pablogintų atsakovo finansinę padėtį bei mokumą, siekiant padengti kreditorinį įsipareigojimą Bankui, kas reikštų grėsmę, jog tokių įsipareigojimų nevykdymo atveju hipotekos kreditorius turėtų teisę ne ginčo tvarka patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto, taip pažeidžiant nepilnamečio vaiko interesus. Apeliantės argumentas dėl didesnės vaiko interesų apsaugos, papildomai priteisiant išlaikymą Bankui įkeistu turtu, nėra pagrįstas, kadangi iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad bendrai ieškovės ir atsakovo pajamų turėtų visiškai pakakti, siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko pilnavertį vystymąsi.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovės atstovė advokatė Viktorija Čivilytė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti (t. 5, b. l. 45–47). Byloje surinkti duomenys (atsakovo ir jo atstovo paaiškinimai, duomenys apie turtą ir skolinius įsipareigojimus) leidžia daryti išvadą, kad atsakovas gauna kitų arba nelegalių pajamų. Atsakovas nurodo, kad pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-03-12 sprendimą (t. 1, b. l. 19–22) jis teikia išlaikymą E. ir O. M. po 350 Lt per mėnesį. Pagal įstatymą yra numatyta privaloma teismo priteistų sumų indeksacija. Ir šiuo metu atsakovas pagal teismo sprendimą teikia nebe po 350 Lt, o po 424 Lt kiekvienam. Bendra suma pagal teismo sprendimą yra 848 Lt. Sprendime nustatyta, jos A. M. išlaikymą teiks vaikams ne tik pinigais, bet ir be 350 Lt papildomai įsipareigojo nupirkti reikiamų drabužių, avalynės, mokymosi reikmenų, apmokėti vaikų atostogas vasaros stovyklose, duoti kišenpinigių. Tai, kad I. M. penkerius metus nesikreipia į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, rodo, kad A. M. vykdo visus teismo sprendime numatytus įsipareigojimus. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad papildomai A. M. savo sūnums skiria po 100 Lt kas mėnesį kiekvienam. A. M. šiuo metu išlaiko jau pilnametį sūnų. Atsakovas turi didelės vertės turto. Vien atsakovo motyvai, kad jis, būdamas įmonės vadovu, ieškovei dirbant atsakovo įmonėje jai nustatė kelis kartus didesnį atlyginimą, rodo, kad atsakovas gali ne tik darbuotojams, bet ir sau nusistatyti kelis kartus didesnį atlyginimą. Kelia įtarimų tai, jog įmonės, kuriai priklauso apie 60 krovininių vilkikų, savininkas ir direktorius gauna kone minimalų atlyginimą, tačiau išgali kelerius metus įvairiais būdais vilkinti procesą, samdytis kelis advokatus, išlaikyti nepilnametį ir pilnametį vaikus, važinėtis prabangia transporto priemone, keliauti į užsienio keliones. Atsakovas nurodo, kad ,,Ieškovės turtinę padėtį neabejotinai įtakoja ir tai, kad jos dabartinis sutuoktinis yra amerikiečių bendrovės prezidentas, todėl jo pajamos turėtų būti gana didelės, o dar atsižvelgiant į tai, kaip jis pats pateikė atsakymą pirmosios instancijos teismui, jog yra socialinio tėvo vaidmenį atliekantis asmuo, tai neabejotinai įrodo faktą, kad prie A. K. išlaikymo prisideda ir jis pats. Manau visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės finansinė padėtis yra keliskart geresnė už mano, todėl ji turėtų daugiau prisidėti prie vaiko išlaikymo“. Ieškovė dėl kalbos barjero, skiriamo laiko vaikui iš viso niekur nedirba ir negauna jokių pajamų. Ją ir vaiką išlaiko ieškovės sutuoktinis. Jis neturi jokios pareigos išlaikyti A. M. sūnaus ir daro tai tik iš pagarbos savo sutuoktinei. Todėl A. M. finansinė padėtis yra keliasdešimt kartų geresnė, nei ieškovės.
Atsakovas nurodo, kad išlaikymo įsiskolinimas neturi būti priteistas, nes ieškovei auginant sūnų buvo ją įdarbinęs savo įmonėje, be to, atsakovas ieškovei mokėdavo atlyginimą, kuris buvo apie 3 000 Lt per mėnesį, o tai yra tris kartus daugiau, nei vidutinis darbuotojo atlyginimas atsakovo įmonėje, taip pat tris kartus daugiau nei vidutinis ir rinkos atlyginimas už jos atliekamą darbą. Ieškovė atsakovo įmonėje iš tiesų dirbo, tačiau dirbo iki išėjimo į vaiko auginimo atostogas. Kadangi ieškovė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ji dirbo teisininke, taip pat atliko ir vadybininkės pareigas. Už tokio išsilavinimo ir apimties darbą jai buvo mokamas jį atitinkantis darbo užmokestis. Prieš gimstant vaikui ieškovė išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų, taip pat vaiko auginimo atostogų, ir atsakovas, gimus vaikui, nebemokėjo jokios algos, nes išmokas ieškovė gavo iš SoDros. Todėl atsakovo teiginiai, kad jis prisidėjo prie vaiko išlaikymo, mokėdamas darbo užmokestį, niekuo nepagrįsti. Atsakovas nepateikė jokio įrodymo, kad jis nors kiek prisidėjo finansiškai išlaikydamas vaiką.
Byloje yra surinkti visi įrodymai, kad vaikas yra neįvaikintas. Įsivaikinti Lietuvos Respublikos pilietį be Lietuvos institucijų žinios neįmanoma. Atsakovo nurodomoje civilinėje byloje yra visiškai kita situacija. Vien tai, kad teismo nutartyje yra kalbama apie Japoniją, nesudaro pagrindo traktuoti, kad A. buvo įvaikintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl nepilnamečiam A. priteisto išlaikymo dydžio po 700 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei dėl 25 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo už 36 mėnesių laikotarpį iki ieškinio padavimo. Ieškovė prašo priteisti išlaikymą po 1 000 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei priteisti išlaikymą turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, ieškovę įpareigojant padengti atsakovo 16 000 Lt įsiskolinimą DNB bankui. Atsakovas prašo sumažinti priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis iki 350 Lt ir panaikinti sprendimo dalį dėl 25 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo priteisimo (nes atsakovas teigia išlaikymą teikęs mokėdamas ieškovei didesnį nei priklauso atlyginimą ir kt.) arba įsiskolinimą sumažinti iki 12 600 Lt, skaičiuojant po 350 Lt 36 mėn., arba sumažinti iki 4 860 Lt, skaičiuojant 36 mėn. po 135 Lt (1 MGL). Atsakovo nuomone, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų konstatuoti faktui, jog nepilnametis A. nėra įvaikintas Japonijoje ieškovės sutuoktinio. Nustačius, jog nepilnametis yra įvaikintas, atsakovui naikintinos bet kokios turtinės prievolės sūnaus A. atžvilgiu.
Dėl nepilnamečio įvaikinimo
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog A. nėra įvaikintas, todėl išlaikyti A. turi jo tėvas A. M. ir motina A. K.. Teismas nustatė, kad ieškovė su vaiku faktiškai gyvena Japonijoje, abu yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ieškovė sudariusi santuoką su Japonijos piliečiu. Nei vienas byloje esantis rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad ieškovės sutuoktinis yra įvaikinęs A. Atsakovas ir jo atstovas savo nuomonę, kad A. yra įvaikintas ieškovės sutuoktinio, grindė išimtinai ieškovės paaiškinamuoju raštu dėl vaiko gyvenimo sąlygų Japonijoje, kuriame ieškovė nurodžiusi, kad jos sutuoktinis „M. K. yra A. K. įtėvis atliekantis socialinio tėvo vaidmenį“ (t. 1, b. l. 37–199). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šis įrodymas iš tiesų nėra pakankamas konstatuoti aplinkybę, jog A. yra įvaikintas ieškovės sutuoktinio. A. yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo įvaikinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik Vilniaus apygardos teisme. Vilniaus apygardos teismo pranešime nurodyta, kad jokių bylų dėl A. K. teisme nebuvo nagrinėjama, ieškinių negauta (t. 3, b. l. 60). Iš civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo ištaisymo įrašo Nr. 172, 2010-04-27 ir gimimo įrašo 2007-07-03 Nr. 305 matyti, kad A. M. gimė (duomenys neskelbtini), motina A. K., duomenys apie tėvą nenurodyti, vaiko pavardė motinos pareiškimu dėl pavardės keitimo pakeista taip pat į K.(t. 2, b. l. 38–39). Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad A. nėra įvaikintas Japonijoje ieškovės sutuoktinio. Japonijos vyriausybės užsieniečio registravimo pažymėjime nurodyta, kad A. K. yra M. K. sutuoktinės vaikas (t. 2, b. l. 70–71). Setagaya rajono seniūno pasirašytame „Registracijos byloje įrašytos informacijos liudijimas“ nurodyta, kad A. yra žmonos vaikas (t. 2, b. l. 87–88). Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Japonijoje pateiktame 2012-05-24 rašte (t. 2, b. l. 105) pasiūlyta ieškovei ir jos sutuoktiniui nuvykti į savivaldybę pagal savo gyvenamąją vietą Japonijoje ir kreiptis dėl vadinamojo šeimos registro (koseki) išrašo asmeniškai. Teismui buvo pateiktas Šeimos registro išrašas, kuriame nėra duomenų apie A. (t. 3, b. l. 21–22). Aplinkybę, kad tarp M. ir A. nėra šeimos ryšių, įskaitant ir įvaikinimą, patvirtino Japonijos piliečio advokato Yuki Ichikava rašytiniai parodymai, kad M. K. šeimos registre duomenų apie A. nebuvimas (neįrašymas) kaip tik ir reiškia, kad tarp M. ir A. nėra šeimos ryšių, įskaitant ir įvaikinimą (t. 4, b. l. 41–45). Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teismui pateiktame rašte nurodė, kad iki 2013-05-13 (rašto ruošimo dienos) nėra gavusi jokių asmenų ar institucijų prašymų ir užklausimų dėl A. K. įvaikinimo jo motinos sutuoktiniui. Rašte taip pat nurodyta, kad Japonija neprisijungusi prie 1993 metų Hagos konvencijos „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“, taip pat Japonija neturi centrinės įvaikinimo institucijos (t. 3, b. l. 77). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos konsulinis departamentas pateikė raštą su gautais atsakymais iš Japonijos užsienio reikalų ministerijos, kuriuose nenurodyta, kad A. būtų įvaikinęs ieškovės sutuoktinis (t. 3, b. l. 89–91, 103–107). Marijampolės savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius teismo prašymu pateikė dokumentus dėl A. pavardės keitimo ir prašyme nurodyta, kad vaiko pavardė keičiama tikslu turėti vienodą su motina pavardę (t. 3, b. l. 132–141). Aukščiau nurodyti duomenys, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad A. nėra įvaikintas nei Lietuvoje, nei Japonijoje.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-148-567/2009, kurioje buvo nustatytos procedūros, kuriomis remiantis yra nustatomi Lietuvos Respublikos piliečio įvaikinimo ypatumai Japonijos monarchijoje. Minėtame sprendime buvo nustatyta, kad pagal Japonijos teisę įvaikinimas būna dviejų būdų: paprastasis ir specialusis. Taip pat, kad specialaus įvaikinimo atveju įvaikinimo faktas fiksuojamas Japonijos teismo sprendimu, kurio data ir laikoma įvaikinimo data, o apie įvaikinimo faktą teismas praneša miesto merui, o po to šis faktas fiksuojamas šeimos registre.
Pažymėtina, kad byloje buvo pateiktas Šeimos registro išrašas, kuriame nėra duomenų apie A. ir M. šeimos ryšius, įskaitant ir įvaikinimą (t. 3, b. l. 21–22), todėl kaip visiškai nepagrįsti vertintini apelianto argumentai, kad nebuvo vadovautasi apelianto nurodytoje nutartyje nustatytomis procedūromis. Pažymėtina ir tai, jog buvo surinkti duomenys ir iš Lietuvos institucijų, siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo pradėta A. įvaikinimo procedūra Lietuvos Respublikoje.
Dėl priteisto išlaikymo dydžio ir išlaikymo priteisimo turtu
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet nelemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes. Tėvų turtinė padėtis vertintina ne tik atsižvelgiant į jų gaunamas pajamas, bet ir į turimą turtą.
Atsakovas nesutinka su priteistu išlaikymo dydžiu po 700 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus A. pilnametystės, teigdamas, kad toks išlaikymas yra aiškiai per didelis, atsakovas tokio dydžio išlaikymo teikti nepajėgus, išlaikymo dydis nėra pagrįstas, pažeidžia CK 3.198 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad išlaikymo dydis visiems vaikams turi būti vienodas. Ieškovė prašo priteisti po 1 000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus A. pilnametystės bei natūra priteisti 40 000 Lt vertės 30,57 kv. m butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, įpareigojant ieškovę padengti 16 000 Lt kreditorinį įsiskolinimą DNB bankui.
Nagrinėjamuoju atveju nustatytos šios reikšmingos bylai aplinkybės. Atsakovas nuo 2008-09-03 dirba UAB „A. M. transportas“, jis yra įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas, akcijų skaičius 922 vnt., vienos akcijos vertė – 1 000 Lt, bendra suma 922 000 Lt (t. 3, b. l. 63). Įmonė dirba pelningai (t. 3, b. l. 64). Atsakovo darbo užmokestis 2010–2011 metais buvo 1 200 Lt, atskaičiuos mokesčius – 912 Lt (t. 1, b. l. 13–14, 18; t. 3, 48). 2013 metais atsakovo darbo užmokestis buvo 1 500 Lt (t. 4, b. l. 40). Atsakovui nuosavybės teise priklauso 1 kambario butas, esantis Marijampolėje, (duomenys neskelbtini); pastatas, stalių dirbtuvės Marijampolėje, Vingio 2E, pastatas-medžio dirbtuvės, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), 199 000 Lt vertės pastatas-gyvenamasis namas su priklausiniais ir 33 400 Lt vertės žemės sklypas Marijampolėje, (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 1–17). 2013-11-12 teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, kad po skyrybų su trečiuoju asmeniu I. M. iki šiol teikia išlaikymą sūnums E. (gim. (duomenys neskelbtini), kuris studijuoja Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dieniniame skyriuje) ir O. (gim. (duomenys neskelbtini)), kas mėnesį perveda po 700 Lt ir daugiau, ką patvirtina ir atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas (t. 4, b. l. 74–78). Trečiasis asmuo I. M. 2013-11-12 teismo posėdyje taip pat pripažino, kad atsakovas išlaikymą sūnums teikia, dažniausiai pinigus pervesdamas per banką, kartais perduodamas ir į rankas; ir nors vienas sūnus yra pilnametis, studentas, negaunantis stipendijos, atsakovas sūnų remia toliau. Kaip matyti iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008-03-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1206-9 (1 t., b. l. 19–22), Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovas įsipareigojo O. ir E. teikti išlaikymą ne tik po 350 Lt per mėnesį, bet ir papildomai įsipareigojo nupirkti reikiamų drabužių, avalynės, mokymosi reikmenų, apmokėti vaikų atostogas vasaros stovyklose, duoti kišenpinigių smulkioms išlaidoms. Tai, kad I. M. penkerius metus nesikreipia į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, rodo, kad A. M. vykdo visus teismo sprendime numatytus įsipareigojimus. Nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia apelianto argumentus, kad jis O. ir E. teikia tik po 350 Lt išlaikymą kiekvienam ir patvirtina ieškovės teiginius apie faktiškai teikiamą didesnės sumos išlaikymą. Tai, kad atsakovas iki šiol remia pilnamečiu tapusį sūnų E., nors teismo sprendimu priteista tik iki sūnaus pilnametystės, kolegijos nuomone, tik patvirtina gerą atsakovo turtinę padėtį ir tai, kad jis turi realias galimybes teikti išlaikymą visiems savo vaikams, nors jo deklaruotas darbo užmokestis sudaro tik 1 500 Lt (t. 4, b. l. 40). Vien atsakovo motyvai, kad jis, būdamas įmonės vadovu, ieškovei dirbant atsakovo įmonėje jai buvo nustatęs kelis kartus didesnį atlyginimą, rodo, kad atsakovas gali ne tik darbuotojams, bet ir sau nusistatyti kelis kartus didesnį atlyginimą.
Vertinant ieškovės turtinę padėtį, pažymėtina, jog ieškovė nedirba, ją išlaiko sutuoktinis. Ieškovė su sūnumi gyvena Japonijoje. Apelianto A. M. teigimu, ieškovės turtinė padėtis yra keliskart geresnė nei atsakovo, kadangi A. lanko privatų darželį-mokyklėlę, vaikas vežamas į baseinus, lanko futbolo treniruotes, japonų kalbos kursus, vaikui yra samdoma auklė, ieškovės dabartinis sutuoktinis, prisidedantis prie A. išlaikymo, yra amerikiečių bendrovės prezidentas, todėl jo pajamos turėtų būti gana didelės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad ieškovės finansinė padėtis yra keliskart geresnė už atsakovo ir kad ji turėtų dar didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo nei pirmosios instancijos teismo nustatytos išlaikymo proporcijos. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nurodė ir argumentavo, kad A. išlaikymui Japonijoje per mėnesį reikalinga 3 010 Lt suma (t. 4, b. l. 5) (kurios, beje, atsakovas nenuginčijo), tačiau ieškovė iš atsakovo ieškiniu prašytą priteisti 1 500 Lt per mėnesį sumą sumažino ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti tik po 1 000 Lt per mėnesį ir po 146,34 Lt per mėnesį nekilnojamuoju turtu ((40 000 – 16 000) / 164 mėn.), kas reiškia, kad pati ieškovė prie vaiko išlaikymo prisideda didesne dalimi, nors pati niekur nedirba, yra išlaikoma sutuoktinio. Aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis gera valia prisideda prie ieškovės ir atsakovo sūnaus išlaikymo, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo dar labiau mažinti iš atsakovo sūnui A. priteistą išlaikymą po 700 Lt per mėnesį.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl kitų atsakovo vaikų teisėtų lūkesčių ir interesų pažeidimo, kadangi, kaip nustatyta, atsakovas, esant gerai jo turtinei padėčiai, prie vaikų iš pirmosios santuokos išlaikymo prisideda didesne suma nei po 350 Lt per mėnesį, o ypač įvertinus aplinkybę, kad nei įstatymas, nei teismo sprendimas jo neįpareigoja materialiai išlaikyti pilnamečio sūnaus E., jeigu atsakovas neturi tam galimybių arba jeigu pilnametis sūnus pats turi galimybę gauti pajamų (CK 3.192¹ str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, nepilnamečiam A. visiškai pagrįstai priteistas išlaikymas po 700 Lt (o ne po 1 146,34 Lt, kaip prašė ieškovė, ir ne po 350 Lt, kaip sutiko mokėti atsakovas), atsižvelgus į tėvų turtinę padėtį, į vaiko poreikius, į sąžiningumo ir protingumo principus, todėl keisti teismo sprendimą šioje dalyje nėra pagrindo.
Kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ir ieškovės reikalavimo priteisti išlaikymą butu, esančiu Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), bei įpareigojant ieškovę padengti 16 000 Lt kreditorinį įsiskolinimą DNB bankui.
Vaikų išlaikymas yra turtinės asmeninės tėvų prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdyti. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi. Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis arba vienkartine pinigų suma, arba tam tikru turtu, taip pat atsižvelgti į tai, kad vaiko išlaikymui užtikrinti turi būti parinktas vaikui naudingiausias išlaikymo būdas. Esminis aspektas, kurį teismas turi įvertinti, minėta, yra tai, jog parinkta išlaikymo forma turi labiausiai atitikti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-15 nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-513/2011).
Teismų praktikoje išlaikymas nepilnamečiams vaikams dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nes jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Išlaikymo forma periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, tačiau jis turi turto, išlaikymas priteistinas kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas, priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą, galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2011-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Be to, priteisiant vaikui tam tikrą turtą (kaip išlaikymo formą) turi būti įvertinta tai, kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Turtas gali būti perduodamas tik įvertinus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų (prievolių, susijusių su turtu, pvz., mokesčių, turto išlaikymo išlaidų ir kt.). Kita vertus, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96/2003; 2010-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera, atsakovas yra įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas, gauna pastovias pajamas, todėl esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad atsakovas turi finansines galimybes mokėti priteisto dydžio išlaikymą A. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu išlaikymą nepilnamečiui priteisti kita forma, t. y. nekilnojamuoju turtu. Be to, kolegijos nuomone, ieškovė nepagrindė, jog išlaikymo sūnui A., kuris faktiškai gyvena užsienyje, priteisimas nekilnojamuoju turtu, esančiu Lietuvoje, geriau atitiktų jo interesus, nei išlaikymas periodinėmis išmokomis iš dirbančio ir gaunančio pajamas tėvo, atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, jog, priteisus išlaikymą nurodytu nekilnojamuoju turtu, vaikui tektų savininko prievolė prižiūrėti šį turtą, atlikti jo kapitalinį remontą, mokėti mokesčius bei rūpintis nuomininkų paieška, kas, ieškovei su sūnumi gyvenant Japonijoje, kolegijos nuomone, būtų gerokai apsunkinta ir neatitiktų nepilnamečio sūnaus interesų.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
Įrodinėdamas nesutikimą su ieškiniu, atsakovas nurodė, kad iki sūnaus gimimo ir jį auginant atsakovas ieškovę buvo įdarbinęs savo įmonėje, be to, atsakovas jai mokėdavo atlyginimą, kuris buvo apie 3 000 Lt per mėnesį, o tai yra tris kartus daugiau, nei vidutinis darbuotojo atlyginimas atsakovo įmonėje, taip pat tris kartus daugiau, nei vidutinis ir rinkos atlyginimas už jos atliekamą darbą. Tokio dydžio atlyginimą atsakovas teigia mokėjęs geranoriškai susitaręs su ieškove, kad didžioji dalis atlyginimo bus skiriama vaiko poreikiams ir interesams tenkinti ir kad tokiu būdu atsakovas finansiškai parems sūnų. Būtent dėl šios finansinės paramos iš atsakovo pusės ieškovė ir įsigijo butą (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovas visiškai neprisidėjo prie šio turto įsigijimo ir išlaikymo, yra visiškai neatitinkantys tiesos.
Ieškinys teismui pateiktas 2011-07-05, todėl trijų metų laikotarpis, už kurį ieškovė reikalauja išlaikymo įsiskolinimo ir už kurį pirmosios instancijos teismas įsiskolinimą priteisė, yra nuo 2008-07-05 iki 2011-07-05.
Pažyma apie darželio lankymą (2 t., b. l. 60) patvirtina, jog šalių sūnus darželį Lietuvoje lankė nuo 2010-05-03 iki 2011-03-21. Kaip matyti iš Registracijos byloje įrašytos informacijos liudijimo (2 t., b. l. 57), šalių sūnus rezidencijos statusą Japonijoje kaip ilgalaikis gyventojas įgijo tik nuo 2011-07-06. Be to, kaip 2012-06-13 teismo posėdyje nurodė ieškovės atstovė, sūnus į Japoniją išvyko jau po ieškovės įsikūrimo, t. y. 2011-07-06 (2 t., b. l. 108). Vadinasi, bylos duomenys patvirtina, jog šalių sūnus Japonijoje gyvena tik nuo 2011-07-06, o iki tol gyveno Lietuvoje. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, yra itin svarbi, kadangi ieškovė jos patiriamų išlaidų vaikui išlaikyti dydį grindė išimtinai tik įrodymais, susietais su vaiko gyvenimu Japonijoje, ir patikslintame ieškinyje pati pripažino, kad vaiko išlaikymo kaštai Lietuvoje buvo mažesni nei gyvenant Japonijoje.
Apylinkės teismas atsakovo argumentus dėl jo teikto išlaikymo, ieškovei mokant padidintą darbo užmokestį, atmetė nustatęs, jog civilinėje byloje Nr. 2-2375-91/2011 ieškovė ir atsakovas 2011-05-26 sudarė taikos sutartį (t. 2, b. l. 63–66), kuria susitarė dėl įsiskolinimo už neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigių priteisimo, kas, teismo nuomone, patvirtina tarp šalių kilusį darbo ginčą, o ne ginčą iš šeimos santykių. Nors kolegija ir pritaria šitai apylinkės teismo išvadai, tačiau pažymi, jog, kaip matyti iš šios Taikos sutarties, atsakovas pripažino ieškovei įsiskolinęs neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir delspinigių 31 000 Lt sumoje, kurią įsipareigojo sumokėti (ir, kaip nustatyta bylos medžiaga, sumokėjo) ieškovei. Nors dalis šios sumos ieškovei buvo sumokėta jau vaikui gyvenant Japonijoje, tačiau konstatuotina, jog ieškovė būtent laikotarpyje, už kurį yra priteistas išlaikymo įsiskolinimas, turėjo teisę į papildomas darbines pajamas 31 000 Lt sumoje, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Kolegija šią aplinkybę vertina kaip patvirtinančią ieškovės kur kas geresnę turtinę padėtį ir kaip galimybę jai pačiai didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo laikotarpiu nuo 2008-07-05 iki 2011-07-05.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką ir nuosekliai jos laikosi, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, skelbta „Teismų praktikoje“ Nr. 22 Dėl CK 3.192 straipsnio 2 dalies aiškinimo, ir kt.). Minimali mėnesio alga nuo 2008-01-01 iki 2012-12-31 buvo 800 Lt. Taigi atsakovui šioje byloje teko pareiga įrodyti, kad vaikui pakanka mažesnės, nei teismų praktikoje nustatyta, išlaikymo sumos. Atsakovas apeliaciniu skundu prašydamas išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoti tik po 135 Lt (1 MGL), neteikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jo siūlomo būtent tokio dydžio išlaikymo pakankamumą, nedetalizavo šios sumos pagal vaiko būtinus poreikius maistui, rūbams, būstui, higienos ir sveikatos, ryšių, transporto poreikiams, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui vaikui gyvenant Lietuvoje 2011-07-06 (CPK 178 str.). Minimalia mėnesio alga, kaip minimalaus išlaikymo vaikui dydžiu, vadovaujasi ir apygardų teismai sutuoktiniui tenkančios išlaikymo dalies nemažindami net bedarbiams (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2011-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1139-115/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-289-370/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-323-479/2013). Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į tos pačios grandies teisminius precedentus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).
Atsižvelgdama į tai, kad patikslintame ieškinyje pati ieškovė pripažino, kad vaiko išlaikymo kaštai Lietuvoje buvo mažesni nei gyvenant Japonijoje, į tai, kad konkretaus išlaidų dydžio sūnui išlaikyti Lietuvoje ieškovė neįrodinėjo, kas duoda pagrindo vadovautis 800 Lt suma, kaip būtina sūnui per mėnesį išlaikyti Lietuvoje, taip pat atsižvelgdama į geresnę ieškovės turtinę padėtį dėl papildomai gautų su darbo santykiais susijusių 31 000 Lt pajamų bei į ieškovės didesnes galimybes prisidėti prie sūnaus išlaikymo, kolegija, tenkindama atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumažinimo iki 12 600 Lt, sprendžia, jog sąžiningas, teisingas ir protingas yra ne 25 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo už 36 mėnesius priteisimas, o priteisimas tik 12 600 Lt sumos, paskaičiuotinos po 350 Lt per mėnesį už 36 mėnesius nuo 2008-07-05 iki 2011-07-05.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, sumažindama priteistą iš atsakovo išlaikymo sūnui A. įsiskolinimą nuo 25 200 Lt iki 12 600 Lt bei atitinkamai sumažindama nuo 1 008 Lt iki 630 Lt iš atsakovo valstybei priteistą žyminį mokestį (laikant, jog už priteistą išlaikymą atsakovas privalo sumokėti 630 Lt ((700 x 12 + 12 600) x 0,03) žyminio mokesčio). Kolegija, negalėdama peržengti šalių apeliacinių skundų ribų, šalims dėl to nesiskundus, nesprendžia dėl atsakovo už pirmąją apeliaciją sumokėto 576 Lt žyminio mokesčio ir dėl ieškovės už vertimus sumokėtų išlaidų paskirstymo tarp šalių.
Be to, sumažinus priteisto išlaikymo įsiskolinimą, atitinkamai perskirstytinos šalių turėtos išlaidos advokatų pagalbai apmokėti. Ieškovė ieškiniu reiškė šiuos reikalavimus: 1) nustatyti tėvystę; 2) nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą; 3) priteisti išlaikymą; 4) priteisti išlaikymo įsiskolinimą; 5) priteisti išlaikymą turtu. Reikalavimai dėl tėvystės ir gyvenamosios vietos nustatymo teismo buvo patenkinti visiškai, t. y. po 100 proc., reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo turtu atmestas, t. y. patenkintas 0 proc., ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymą patenkintas 70 proc. (ieškovė prašė priteisti po 1 000 Lt, o priteista po 700 Lt); reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą patenkintas 35 proc. (prašė priteisti 36 000 Lt, priteista – 12 600 Lt). Įvertinus patenkintus ir atmestus reikalavimus, nustatyta, kad ieškinys patenkintas 54 proc. ((100+100+0+70+35)/5). Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Lt atstovavimo išlaidų (t. 3, b. l. 38). Įvertinus tai, kad ieškinys patenkintas tik 54 proc. (kas reiškia, jog 46 proc. ieškinio atmesta), atsakovui iš ieškovės priteistina 460 Lt (1 000 x 46)/100) išlaidų už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patyrė 6 500 Lt (1 000 + 2 000 + 1 000 + 1 700 + 800) atstovavimo išlaidų (t. 4, b. l. 84–89). Kadangi skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė tik 2 500 Lt atstovavimo išlaidų, kas sudaro mažiau nei 54 procentus, kolegija, nesant dėl to ieškovės apeliacinio skundo, šios sprendimo dalies nekeičia. Be to, nesant dėl to ieškovės apeliacinio skundo, kolegija nesprendžia ir dėl ieškovės turėtų vertimo išlaidų atlyginimo.
Be to, iš ieškovės atsakovui priteistina 378 Lt (12 600 x 0,03) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti priteistą iš atsakovo išlaikymo sūnui A. įsiskolinimą nuo 25 200 Lt iki 12 600 Lt bei priteistą iš atsakovo valstybei žyminį mokestį nuo 1 008 Lt iki 630 Lt.
Priteisti iš ieškovės A. K. atsakovui A. M. 460 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovės A. K. atsakovui A. M. 378 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.