Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Alonos Romanovienės, teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Raimondos Andrulienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės AB DNB banko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-20 sprendimo civilinėje pagal ieškovės AB DNB banko ieškinį atsakovams P. G., J. G., V. M., J. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei priverstinės hipotekos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės CK 6.66 str. pagrindu ginčyti atsakovės 2009-03-03 sudarytą dovanojimo sutartį. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas, civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Šioje byloje kilęs ginčas tik dėl kai kurių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, dėl kurių teisėjų kolegija ir pasisako.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, neįvertino reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, dėl ko padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013-09-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovė V. M. actio Pauliana pagrindu ginčijamą dovanojimo sutartį, pagal kurią neatlygintinai perleido nuosavybės teisę į butą Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. M., sudarė 2009-03-03. Atsakovė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre sudarytą dovanojimo sutartį 2009-03-17 įregistravo ir taip išviešino nuosavybės teisių perleido faktą. Ieškovo darbuotojas 2009-12-02 Nekilnojamojo turto registre patikrino duomenis apie nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teise priklausantį V. M., ir po kelių minučių patikrino duomenis apie nekilnojamąjį turtą, t. y. patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybes teise priklauso atsakovui J. M.. Ieškovas, nutraukęs su atsakove sudarytą kreditavimo sutartį, 2009-12-29 kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto turto. 2010-07-01 įkeistas turtas buvo parduotas už 580 000 Lt, atsakovės skola bankui liko 356 961 Lt. Ieškovas į teismą dėl ginčijamojo sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi 2011-12-08. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas apie ginčijamo sandorio sudarymo faktą objektyviai galėjo sužinoti nuo duomenų išviešinimo, t. y. 2009-03-17, o faktiškai sužinojo 2009-12-02, kai jo darbuotojas Nekilnojamojo turto registre patikrino viešus duomenis apie nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo darbuotojas pasidomėjo apie atsakovės turtą ne savo iniciatyva, bet ieškovo įpareigotas, todėl akivaizdu, kad gautus duomenis perdavė ieškovo darbuotojui, kuris buvo juos užsakęs patikrinti ir kuris buvo atsakingas už atsakovei išduoto kredito valdymą ir kontrolę, todėl akivaizdu, kad ieškovas apie ginčo sandorį subjektyviai sužinojo 2009-12-02. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad apie tai, kad ginčijamas sandoris gali pažeisti banko teises, ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti 2010-07-01, kai realizavus bankui įkeistą turtą buvo nustatyta, kad jo nepakanka atsakovės skoliniams įsipareigojimams padengti. Tuo metu banko darbuotojas, kuris buvo atsakingas už atsakovės probleminio kredito išieškojimą, turėjo aktyviai veikti ir surinkti visus duomenis apie atsakovės turtinę būklę ir įvertinti skolos likučio išieškojimo galimybes. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad apie tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, bankas sužinojo tik 2011-08-11, kai banko darbuotojas patikrino duomenis apie atsakovės turimą nekilnojamąją turtą, siekdamas įvertinti skolos likučio išieškojimą, nes visi byloje esantys duomenys akivaizdžiai tai paneigia ir patvirtina, kad ieškovė apie ginčijamą sandorį galėjo objektyviai sužinojo nuo jo išviešinimo momento 2009-03-17, o subjektyviai sužinoti – kai jo darbuotojas patikrino duomenis apie atsakovės turtą ir juos perdavė banko darbuotojui, kuris atsakingas už probleminių paskolų valdymą, t. y. 2009-12-02, o apie tai, kad šis sandoris galimai pažeidžia jo teises, – 2010-07-01, kai buvo realizuotas bankui įkeistas turtas ir bankas turėjo tuo metu pareigą įvertinti skolos likučio išieškojimo galimybes, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo 2010-07-01 ir bankas turėjo būti aktyvus bei laiku ginti savo galimai pažeistas teises ginčydamas atsakovės sudarytą sandorį, jei manė, kad jis pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, o to neatlikęs per tam tikrą laiką prisiėmė visą riziką dėl likusios skolos išieškojimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas ieškinį padavė praleidęs CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

Apeliantas teigia, kad teismas, konstatavęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas, turėjo jį atnaujinti, nes terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. bankas nežinojo apie sudarytą ginčo sandorį, nes atsakovė apie sandorį banko neinformavo, duomenų apie šį sandorį bankas neturėjo, faktas apie ginčo sandorį paaiškėjo tik 2011-11-18, dėl to nedelsiant 2013 m. gruodžio mėn. buvo pareikštas ieškinys tesime.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties instituto tikslas – tiek sudaryti realią galimybę asmeniui per tam tikrą laiką apginti savo pažeistą teisę, tiek ir skatinti asmenis kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, taip užtikrinant civilinių santykių stabilumą. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes, praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1, 2 d.). Svarbių priežasčių, kurias nustačius terminas turėtų būti atnaujinamas, įstatymai nenustato. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, įvertinta termino praleidimo trukmę ir ieškovo nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti ieškinį, išnykimo ir kitus ieškovo elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 -08-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, konstatuoja, kad jos neatitinka svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių kriterijų ir nagrinėjamu atveju negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Nors atsakovė apie ginčo sandorį ieškovės neinformavo, tačiau sandorio sudarymo faktą gan greitai išviešino, todėl tuo metu, kai ieškovas Nekilnojamojo turto registre 2009-12-02 tikrino atsakovės duomenis apie nekilnojamąjį turtą, matė apie juridinio fakto įregistravimą, t. y. kad atsakovė turtą 2009-03-03 sutartimi yra perleidusi, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas apie atsakovės sudarytą sandorį sužinojo 2009-12-02, o ne 2011-11-18, kai ieškovės darbuotojas vėl patikrino Nekilnojamojo turto registre duomenis apie atsakovės vardu turimą nekilnojamąjį turtą. 2010-07-01 ieškovui buvo žinoma tiksli atsakovės įsiskolinimo suma, 2010 m. birželio mėnesį atsakovės kredito byla buvo pripažinta problemine ir ieškovo darbuotojas, būdamas atsakingas už atsakovei išduotos paskolos kontroliavimą, turėjo operatyviai spręsti skolos išieškojimo galimybes bei tikrinti, ar atsakovės sandoris nepažeidžia kreditoriaus turtinių interesų, tačiau ieškovas savo teisių negynė, todėl darytina išvada, kad jis tuo metu nemanė, kad atsakovės sudarytas sandoris pažeidžia jo teises. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokie ieškovo veiksmai, t. y. sandorio ginčijimas praėjus beveik trejiems metams, vertintini kaip neapdairūs, pavėluoti ir nesąžiningi. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad, nenustačius pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti ir atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turėjo teisę ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.131 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

Nepagrįstas apelianto argumentas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas dovanojimo sandoris nepažeidė banko teisių ir nesumažino atsakovės mokumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad pirmiau nutarime nurodytos actio Pauliana sąlygos egzistavo šiuo ieškiniu kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo įrodymus apie atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertės pokyčius, kurie galėjo turėjo įtakos atsakovės mokumui ginčijamojo sandorio sudarymo metu, atsižvelgė į riziką dėl turto nuvertėjimo ir padarė teisingą bei įrodymais pagrįstą išvadą, kad atsakovė po ginčijamos 2009-03-03 dovanojimo sutarties sudarymo netapo nemoki ir turėjo realią galimybę patenkinti ieškovo reikalavimus iš turimo nekilnojamojo turto, kurio vertė buvo žymiai didesnė nei skolininkės turimi įsipareigojimai ieškovui, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė vienos iš actio Paulina taikymo sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimo.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino atsakovę sąžininga, nes turėjo būti taikyta abiejų atsakovų nesąžiningumo prezumpcija, kadangi atsakovė ginčo turtą padovanojo sūnui – artimam giminaičiui (CK 6.67 str. 1 p.). Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų skolininko nesąžiningumas preziumuojamas ir jam, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Bylos duomenimis, ginčo sandorio sudarymo metu, t. y. 2009-03-03, ieškovas kreditavimo sutarties su atsakove V. M. nebuvo nutraukęs, sutartis nutraukta 2009 m. gruodžio mėn., išieškojimas iš įkeisto turto pradėtas 2009-12-29. Kaip jau buvo minėta, atsakovės turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo bloga, atsakovė turėjo turto, kurio vertė viršijo vieną milijoną litų. Atsakovė sandorio sudarymo metu negalėjo numatyti, kad bankui įkeisto turto vertė, kuri banko vertinimu, irgi buvo pakankama paskolos grąžinimui užtikrinti, gali taip nukristi ir bankui pardavus turtą jo vertės neužteks paskolai padengti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė negali prisiimti atsakomybės už tai, kad nekilnojamojo turto kainos skolos išieškojimo metu buvo kritusios. Bankas išduodamas atsakovei kreditą įvertino atsakovės įkeičiamo turto vertę ir nusprendė, kad jo pakaks kreditui užtikrinti, todėl turi prisiimti riziką, kad jam nepavyko turto parduoti už tokią kainą, kad būtų grąžinta bankui paskola. Pirmiau jau buvo konstatuota, kad ginčijamas sandoris ieškovo teisių nepažeidė, atsakovė duomenis apie sudarytą sandorį išviešino, ieškovui apie atsakovės sudarytą sandorį buvo žinoma, aplinkybės, kad prasidės nekilnojamojo turto kainų kritimas, atsakovė negalėjo numatyti, todėl darytina išvada, kad atsakovė paneigė įstatyme įtvirtiną nesąžiningumo prezumpciją ir teismas pagrįstai pripažino ją sąžininga.

Nepagrįstas apelianto argumentas apie tai, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą nustatyti ginčo turtui priverstinę hipoteką vien dėl to, kad netenkino actio Pauliana reikalavimo. Kasacinis teismas, aiškindamas priverstinio hipotekos nustatymo pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti procedūras (CK 4.175 str. 2 d. 3 p.), yra nurodęs, kad tokio tipo hipotekos registravimui reikalingos šios sąlygos: 1) teismo sprendimu turi būti patenkinti kreditoriaus reikalavimai išieškoti pinigus; 2) nustatyti priverstinę hipoteką turi prašyti kreditorius, kurio naudai priimtas teismo sprendimas; 3) kreditorius, prašantis skolininko turtui nustatyti priverstinę hipoteką, turi teismui nurodyti konkretų skolininko turtą, galintį būti hipotekos objektu. Tik esant šių sąlygų visetui, gali būti priimamas teismo sprendimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo šiuo sprendimu patenkintiems reikalavimams užtikrinti (CK 4.178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2012). Bylos duomenimis, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-01-25 teismo įsakymu priteisė išieškoti iš atsakovės ieškovui 339 601,23 Lt skolą, ieškovas, būdamas atsakovės kreditorius, pareiškė prašymą nustatyti priverstinę hipoteką, tačiau pažymėtina tai, kad turtas, kuriam prašoma nustatyti priverstinę hipoteką, nuosavybės teise priklauso ne atsakovei, kuri yra ieškovo skolininkė, o trečiajam asmeniui, kuris nėra ieškovo skolininkas, todėl šis turtas negali būti priverstinės hipotekos objektu. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo priverstinės hipotekos registravimui reikalingų sąlygų visumos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atmetęs reikalavimą dėl 2009-03-03 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atsakovas pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-20 sprendimą palikti nepakeistą.