- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-13
- Bylos Nr.
- e2-2209-918/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32252-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aistė Petrevičienė
- Ieškovas
- AB „NEO finance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „NEO finance“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 3 572,85 Eur negrąžinto kredito dalį, 170,47 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki 2019 m. spalio 25 d. kreipimosi į teismą dienos, 11 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 572,85 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 213,89 Eur tarpininkavimo mokestį, 1 320,00 Eur administravimo mokestį, 7,38 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. birželio 12 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2017 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 4 555,18 Eur vartojimo kreditas 60 mėnesių terminui ir kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti bei sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 387,22 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma 11 procentų), 291,18 Eur tarpininkavimo mokestį ir 1 470 Eur administravimo mokestį iki 2023 m. sausio 11 d. (sutarties 1.7., 2.1., 5.1., 5.4. punktai). Minėtos sumos turėjo būti grąžintos per 60 mėnesinių įmokų, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl liko skolinga prašomą priteisti įsiskolinimą. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose papildomai pasisakė dėl tarpininkavimo mokesčio, administravimo mokesčio, palūkanų paskaičiavimo bei jų pagrindimo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Nurodė, kad nesutinka su 5 procentų metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 170,47 Eur palūkanomis iki kreipimosi į teismą dienos, kadangi šie ieškinio reikalavimai dubliuojasi su ieškovės prašymu priteisti 11 procentų palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos iki kreipimosi į teismą dienos, taip pat su reikalavimu priteisti 7,38 Eur palūkanas nuo negrąžintos sumos iki kreipimosi į teismą dienos. Atsakovė taip pat nurodo, kad nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti 1 320 Eur administravimo mokestį, kadangi ši suma pagal vartojimo kredito sutarties 5.14 punktą taikoma kredito sutarties laikotarpiui, o sutartį nutraukus, minėtas punktas netenka galios. Nurodė, kad delspinigiai (7,38 Eur), remiantis sutarties 5.14 punktu, paskaičiuoti nuo pradelstos mokėjimo dienos 2019 m. birželio 12 d., taip pat 170,47 Eur palūkanos iki kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad ieškovė reikalauja visam laikotarpiui nuo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 11 procentų palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau, pasak atsakovės, ji vieną iš pradelstų įmokų su delspinigiais (iš viso – 130 Eur) yra sumokėjusi, tačiau ieškovė šios sumos neįskaitė ir sutartį nutraukė. Ieškovė nurodė, kad su likusiomis ieškovės prašomomis priteisti sumomis ji sutinka.
Ieškovės atstovas, atsakovė į teismo posėdį, apie kurį jiems pranešta tinkamai, neatvyko. Šalys pateikė prašymus nagrinėti bylą teismo posėdyje joms nedalyvaujant. Bylą išnagrinėta šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 1-2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės AB „NEO finance“ ir atsakovės A. K. 2017 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 4 555,18 Eur dydžio kreditas 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 1 387,22 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma 11 procentų), 291,18 Eur tarpininkavimo mokestį ir 1 470 Eur administravimo mokestį, mokant periodinėmis įmokomis iki 2023 m. sausio 11 d. Ieškovė nurodė, jog atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2019 m. spalio 16 d. pranešimu vartojimo kredito sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė. Duomenų, kad atsakovė iki kreipimosi į teismą dienos būtų atsiskaičiusi su ieškove, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė sutarties nutraukimo byloje neginčijo.
Ieškovės teigimu, atsakovė liko skolinga 6 990,78 Eur negrąžinto kredito, 440,34 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 17 d.), 448,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1320 Eur administravimo mokesčio, 16,95 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. birželio 10 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Atsakovė su jais pareikštais reikalavimais sutinka iš dalies.
Pagal CPK 268 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.
Teismas, įvertinęs tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. K012857758, sprendžia, kad savo esme minėta sutartis yra vartojimo kredito sutartis (CK 6.886 straipsnio 1 dalis)
Dėl negrąžinto kredito
Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė grąžino ieškovei kreditą, atsakovė su negrąžinto kredito dydžiu sutinka, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 572,85 Eur negrąžintą kreditą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Dėl palūkanų
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 170,47 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), 7,38 Eur kompensacines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. birželio 12 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), taip pat 11 procentų palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 572,85 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.
Atsakovė su šiais ieškovės reikalavimais nesutinka, nurodydama, kad ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų metines palūkanas, 170,47 Eur palūkanas, 11 procentų metines palūkanas ir 7,38 Eur palūkanas tarpusavyje dubliuojasi, todėl negali būti tenkinami. Taip pat nurodo, kad ieškovė prašo priteisti 11 procentų palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos, nors atsakovė vieną iš pradelstų įmokų su delspinigiais (iš viso – 130 Eur) yra sumokėjusi, tačiau ieškovė šios sumos neįskaitė ir sutartį nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas atsakovės nesutikimo motyvus, visų pirma, pažymi, kad būtina skirti palūkanų rūšį, t. y. palūkanas, kurios mokamos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (pelno palūkanos) ir palūkanas, kurios mokamos pažeidus prievolės įvykdymo terminą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje palūkanos yra apibūdinamos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Pagal šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktą, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžintas bendrovei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pagal Sutarties specialiąsias sąlygas atsakovės mokėtinų palūkanų išraiška pinigais yra 1 387,22 Eur (metinė palūkanų norma – 11 procentų), šią palūkanų sumą atsakovė įsipareigojo sumokėti kaip atlyginimą už naudojimąsi 4 555,18 Eur kreditu/jo dalimis 60 mėnesių laikotarpiu (vartojimo kredito sutarties termino pabaigos), pagal šalių sutartą kredito grąžinimo grafiką. Sutarties bendrųjų sąlygų 8.6. punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimas nestabdo palūkanų skaičiavimo.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku negrąžino ieškovei kredito bei nemokėjo sutartimi sulygtų palūkanų, ieškovės reikalavimai priteisti jos naudai iš atsakovės 170,47 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), taip pat 11 procentų metines palūkanas už negrąžintą kreditą (3 572,85 Eur), skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki visiško kredito grąžinimo ieškovei dienos, yra pagrįsti ir tenkintini (Sutarties specialiosios sąlygos, bendrųjų sąlygų 5.2., 6.1 punktai, CK 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018).
CK 6.210 straipsnyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011 ir 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).
Ieškovė, taikydama 11 procentų metinę palūkanų normą, paskaičiavo atsakovei 7,38 Eur minimalių nuostolių atlyginimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi vėluojama sumokėti suma nuo 2019 m. birželio 12 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.). Nagrinėjamu atveju Sutarties šalys sulygo dėl 11 procentų dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, kad neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, jos skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punktas). Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-392/2012), nes tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio ribojama įstatymu – Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų dydis (0,03 proc. į dieną (11 proc. / 365 d.)) ir jų skaičiavimo laikotarpis neviršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto netesybų dydžio ir skaičiavimo laikotarpio, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 7,38 Eur kompensuojamąsias palūkanas yra pagrįstas (CK 6.261 straipsnis, 6.874 straipsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės argumentai, kad 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (dėl jų teismas pasisakys vėliau), 170,47 Eur palūkanos, paskaičiuotos iki 2019 m. spalio 25 d., 11 procentų palūkanos už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir 7,38 Eur palūkanos, skaičiuojamos nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. birželio 12 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, tarpusavyje dubliuojasi atmestini kaip nepagrįsti, kadangi 170,47 Eur palūkanos ir 11 procentų palūkanos savo esme yra mokėjimo (pelno palūkanos) ir pirmosios (170,47 Eur) paskaičiuotos absoliučia skaičių suma iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), o 11 procentų metinės palūkanos už negrąžintą kreditą skaičiuotinos nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki visiško kredito grąžinimo. Tuo tarpu 5 procentų metinės procesinės palūkanos ir 7,38 Eur palūkanos savo esme yra kompensuojamosios palūkanos ir pirmosios jų (7,38 Eur) yra paskaičiuotos absoliučia skaičių suma iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), o 5 procentų metinės palūkanos yra skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. ieškinio priėmimo dienos (2019 m. lapkričio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Atmestini kaip neaiškūs ir neįrodyti ir ieškovės teiginiai, susiję su 130 Eur įmokos įmokėjimu, jos neįskaitymu, sutarties nutraukimu, kadangi ieškovė nenurodė, kokią įmoką ji turi omenyje (kada ji atlikta), taip pat nepagrindė skaičiavimais, kad minėta įmoka ieškovės nebuvo įskaityta. Iš ieškovės pateiktos įmokų mokėjimo lentelės matyti, kad atsakovė mokėjo įmokas nuo 2018 m. vasario 11 d. ir paskutinė įmoka buvo sumokėta 2019 m. gegužės 11 d, o atsakovei toliau nevykdant savo įsipareigojimų mokėti įmokas, ieškovė 2019 m. spalio 16 d. pranešimu Sutartį su atsakove vienašališkai nuo 2019 m. spalio 22 d. nutraukė.
Dėl tarpininkavimo mokesčio
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 213,89 Eur tarpininkavimo mokestį, nurodydama, kad Sutartyje buvo numatytas 291,89 tarpininkavimo mokestis, tačiau atsakovė 77,99 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį yra sumokėjusi.
Sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei (ieškovui) ir kuris apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Sutarties 5.3 punkte numatyta, jog tarpininkavimo (komisinis) mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Sutarties specialiosiose sąlygose numatytas 4,90 procentų dydžio tarpininkavimo mokestis nuo kiekvienos vartojimo kredito gavėjo grąžintinos įmokos sumos. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose pagrindė tarpininkavimo mokesčio skaičiavimo pagal įmokas tvarką. Pažymėtina, kad tarpininkavimo mokestis buvo apskaičiuotas sudarant sutartis. Šis mokestis pagal sutarčių sąlygas, mokamas nepriklausomai nuo to, ar sutartinės prievolės yra vykdomos tinkamai ar ne. Pažymėtina ir tai, kad tarpininkavimo mokestis buvo įskaičiuotas ir į bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą (6 233,58 Eur – (4555,18+1387,22) = 291,18 Eur). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ieškinyje, dėstydama faktines aplinkybes, nurodė, kadį bendrą vartojimo kredito kainą įskaičiuotas tarpininkavimo mokestis buvo 291,18 Eur, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose ir formuluodama reikalavimą, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė sumokėjo 77,99 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį, prašo priteisti iš atsakovės likusį nesumokėtą tarpininkavimo mokestį, lygų 213,89 Eur sumai, nors pagal teismo atliktus aritmetinius skaičiavimus, nesumokėta tarpininkavimo mokesčio dalis sudaro 213,19 Eur sumą (291,18 Eur – 77,99 Eur).
Pagal Sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį, yra mažesnė už vartojimo kredito sumą. Taigi, bendra vartojimo kredito kaina, o tuo pačiu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas), todėl įvertinus anksčiau nurodytą šalių susitarimą dėl tarpininkavimo mokesčio, ieškovės reikalavimas dėl 213,89 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisiant 213,19 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį.
Dėl administravimo mokesčio
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 1 320,00 Eur sutarties administravimo mokestį. Nurodo, kad atsakovei buvo paskaičiuotas 1 470 Eur administravimo mokestis, tačiau atsakovė 150 Eur administravimo mokesčio sumokėjo, todėl likusi nesumokėta administravimo mokesčio suma sudaro 1 320 Eur.
Bylos duomenimis nustatyta, kad administravimo mokesčio dydis Sutarties specialiosiose sąlygose nėra numatytas, o Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktu šalys susitarė, jog sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas taip: 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 (trisdešimt) eurų. Šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14. punktu (Sutarties 5.4 punktas). Sutarties 5.14 punkte numatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Kaip matyti iš minėtų Sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, Sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia).
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma, o tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Taigi šiuo konkrečiu atveju savo esme administravimo mokestis laikytinas netesybomis (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019; 2020 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-223-852/2020; ir kt.).
Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui.
Pažymėtina, kad pagal Sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą, administravimo mokestis pradedamas taikyti tik netinkamo Sutarties vykdymo atveju, be to, jo dydis pagal šį punktą priklauso nuo komisinio mokesčio dydžio, kurio sąvoka Sutartyje nėra apibrėžta, todėl dėl šių aplinkybių nėra galimybės Sutarties sudarymo metu apskaičiuoti administravimo mokesčio dydžio. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 ir 5.4 punktų nuostatas Sutarties sudarymo metu nesant galimybės apskaičiuoti administravimo mokesčio dydžio, šio mokesčio suma negalėjo būti ir nebuvo žinoma ieškovei (kredito davėjui) Sutarties sudarymo metu.
Vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalimi, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei įvertinus ir tai, jog ieškovės prašomo priteisti administravimo mokesčio dydis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Sutarties sąlygas (bendrąsias ir specialiąsias) dėl administravimo mokesčio atsakovei taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis ab initio, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl restitucijos ir įmokų paskirstymo
Pažymėtina, kad ieškovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovė sumokėjo 150 Eur administravimo mokestį, todėl iš jos prašo priteisti ne paskaičiuotą 1 470 Eur administravimo mokestį, o 1 320 Eur. Ieškovės pateikta sumų detalizacija taip pat patvirtina, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 150 Eur administravimo mokestį (5 mokėjimai po 30 Eur).
Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Teismui pripažinus Sutarties sąlygas (bendrąsias ir specialiąsias) dėl administravimo mokesčio atsakovei taikymo nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis ab initio, yra pagrindas spręsti klausimą dėl atsakovės sumokėtos 150 Eur sumos paskirstymo, kuri buvo užskaityta dengiant administravimo mokestį.
CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo. Tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas CK 6.54 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys Sutartyje susitarė dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.10 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjo ar trečiosios šalies bendrovei sumokėti mokėjimai pagal šią sutartį bus paskirstomi tokia tvarka: pirma eile – išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimui padengti; antra eile – skiriamos palūkanoms už vėlavimą mokėti; trečia eile – skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; ketvirta eile – skiriamos vartojimo kreditui (pirmiausia tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinta anksčiau) padengti, penkta eile – skiriamos tarpininkavimo mokesčiui ir sutarties administravimo mokesčiui padengti.
Atsižvelgiant į ieškovės reiškiamus reikalavimus, šalių sutartą įmokų paskirstymo tvarką, atsakovės sumokėta 150 Eur suma, kuri buvo užskaityta dengti administravimo mokestį, paskirstoma taip: 7,38 Eur suma padengiamos 7,38 Eur kompensacinės palūkanos ir jos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės nebepriteistinos, o likusi 142,62 Eur suma skirtina daliai 170,47 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų padengti, todėl teismo sprendimu iš atsakovės ieškovei priteistina nebe 170,47 Eur pelno palūkanų, o 27,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.).
Dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų
Pažymėtina, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Kasacinis teismas, aiškindamas teisę dėl palūkanų, yra nurodęs, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3 813,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 72,17 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovės ieškovei priteistina 263,43 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ((119 Eur žyminio mokesčio + 246,01 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 72,17 / 100 proc.).
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), tenkančios vienai šaliai, – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
patenkinti ieškinį iš dalies.
Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2017 m. gruodžio 30 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios ir specialiosios dalies sąlygas, susijusias su ieškovės teise skaičiuoti ir reikalauti administravimo mokesčio.
Priteisti iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, 3 572,85 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt dviejų eurų ir 85 ct) negrąžintą kreditą, 27,85 Eur (dvidešimt septynių eurų ir 85 ct) mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 25 d.), 11 (vienuolikos) procentų mokėjimo (pelno) palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 572,85 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. spalio 25 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, 213,19 Eur (dviejų šimtų trylikos eurų ir 19 ct) tarpininkavimo mokestį, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (3 813,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 263,43 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir 43 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.