Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Centrako“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2903-324/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Centrako“, tretieji asmenys DAF Trucks N. V. ir uždaroji akcinė bendrovė „Logistus Transport“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Be to, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendė neinformavęs apie tai atsakovo. Grėsmės įvykdyti skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, tik perrašė įstatymo CPK 148 straipsnio 1 dalį. Kad tokia praktika ydinga, konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. vasario 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-163/2009).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė visapusiškai teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią pakeisti ar panaikinti, remiantis skundo motyvais, nėra pagrindo.

Byloje kilo ginčas dėl pagrindų, kuriems esant teismas ieškovo prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones ir įrodinėjimo pakankamumo laipsnio, taip pat prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo tvarkos.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti sprendimo, jeigu jis būtų priimtas ieškovo naudai, įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys ar aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Šie faktiniai duomenys ar aplinkybės gali būti objektyvūs ir/arba subjektyvūs. Objektyvūs faktiniai duomenys ar aplinkybės susiję su prievolės dydžiu, rūšimi (sutartinė/deliktinė, solidari/dalinė, pagrindinė/papildoma, pirminė/regresinė, (ne)tiesioginė atsakomybė); atsakovo statusu (fizinis/juridinis asmuo), jo turtine padėtimi bei vykdoma ūkine-komercine veikla ir panašai. Subjektyvūs faktiniai duomenys ar aplinkybės susiję su konkretaus atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai nors ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, tačiau ieškovui gali būti nepalankus. Pvz., nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas galėtų be jokių apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), prisiimti naujų prievolių, jų įvykdymą užtikrinti disponuojamu turtu ir kt., kas padidintų sprendimo neįvykdymo riziką. Byloje nėra jokių faktinių duomenų (tiesioginių įrodymų), kurie neabejotinai patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, jei ieškinys būtų patenkintas. Pvz., kad atsakovas realiai nemokus, kad atsakovas perleidžia tretiesiems (susijusiems) asmenims turtą sudarydamas sąlygas tyčiniam bankrotui ir t. t.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vertinami įrodomieji faktai, kuriuos nustačius daromos išvados apie kitų faktų egzistavimą, t. y. ar yra subjektyvių, objektyvių aplinkybių, kurios didintų ar mažintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą.

Didelę reikalavimo sumą teismų praktika paprastai pripažįsta pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5/2006, 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-269/2006, 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-877/2008, 2009 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-283/2009, ect.). Prezumpcija, kad didelė ieškinio suma per se gali padidinti sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2008; 2008 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-435/2008, kt.). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes - įvertinti, ar atitinkamam juridiniam asmeniui ieškinio suma, lyginant ją su įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu ir apyvarta, turimais bendrovės įsipareigojimais, yra didelė.

Atsakovo pagrindinė veikla susijusi su transporto priemonių pardavimu, technine priežiūra, remontu, atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų prekyba ir kt.(b. l. 16). Šiuo konkrečiu momentu atsakovo veikla priskirtina prie rizikingesnių, nes transporto priemonė – brangi ilgalaikė investicija, todėl dažniausiai įsigyjamos lizingo būdu, o pasaulį apėmus finansų krizei kreditavimo ir kitų jo formų (pvz., lizingavimo) sąlygos sugriežtėjo.

Kaip matyti iš atsakovo 2009 m. rugsėjo 30 d. balanso (b. l. 22-24), atsakovo turtinė padėtis yra vidutinė. Iš 1,6 mln. Lt atsakovo ilgalaikio turto ¾ (1,28 mln. Lt) sudaro transporto priemonės bei kita įranga, prietaisai, įrankiai, įrenginiai. Būtent transporto priemones ir serviso įrenginius de facto areštavo antstolis, vykdydamas skundžiamą teismo nutartį (b.l. 46-48, 50). Atsakovo pelno (nuostolių) ataskaita (b. l. 21) įrodo, kad atsakovas prieš 2 m. (2008 m.) uždirbo 8 mln. Lt grynojo pelno. Antra vertus, atsakovo nuosavas kapitalas nesiekia 24,7 mln. Lt, nes bendrovė iš ankstesnių metų turi 2 mln. Lt nepaskirstytų nuostolių, todėl nuosavas kapitalas sudaro 22,9 mln. Lt. Atsakovas balanse deklaruoja turįs 4 mln. Lt, tačiau, 2009 m. lapkričio 3 d. duomenimis (b. l. 25-26), pinigų ir jų ekvivalentų sąskaitoje liko 1,29 mln. Lt [58 094,70 Lt + (156 378,24 EUR x 3,4528 EUR/Lt) + 185 710,01 Lt + (0,15 USD x 2,3696 USD/Lt )+ 8 054,14 Lt + 63 Lt]. Tad gana solidžiai atrodantys praėjusio laikotarpio pajamų ir išlaidų rodikliai ateityje gali pasikeisti neigiama linkme. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu dėl to, kad pinigai yra pagrindinė atsiskaitymo tarp įmonių priemonė, be kurios normali komercinė-ūkinė veikla sunkiai įmanoma. Teisminis procesas neretai tęsiasi ilgą laiką. Todėl įmonė, kurios pinigai areštuoti, visą arešto laiką negali vykdyti normalios komercinės-ūkinės veiklos ir jos turto masė dėl to paprastai mažėja, o įsiskolinimai didėja, t. y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovo turtą turi būti siekiama atsakovui palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti gamybinę-ūkinę veiklą, kuria nebūtų mažinama galimybė įvykdyti sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223/2008). Atsižvelgiant į de facto areštuoto turto pobūdį, siekiant apsidrausti nuo finansinių sunkumų, kuriuos gali lemti nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, ir bent iš dalies išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo, turto areštas su minimaliais suvaržymais paliekamas galioti. Jeigu atsakovas disponuoja pakankama laisvų apyvartinių lėšų suma, tai, įmokėjęs depozitą, pateikęs laidavimą ar įkeitęs turtą, gali prašyti teismo pakeisti arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 146 str. 2-3 d.).

Apelianto argumentas, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas be pateisinamų priežasčių jo apie tai neinformavus, teisingas, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti nutartį. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, išskyrus atvejus, kai kyla reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo nuomone, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti neinformavus atsakovo, neapsiribodamas nuorodomis į tam tikras normas ar pažodiniu teisės normų perkėlimu į procesinio dokumento turinį. Pažymėtina, jog teismas areštuoja turtą teisiškai, antstolis – faktiškai (CPK 675 str. 3 d.). Per laiko tarpą nuo pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba ir po to, kol antstolis įvykdys nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (susisieks su atsakovu, apžiūrės jo turtą, nustatys turto vertę, t. t.), atsakovas gali imtis veiksmų, kurie nutartį padarytų neįgyvendinamą. Pvz., riziką, jog laikinosios apsaugos priemonės gali likti de facto nepritaikytos, gali įrodyti atsakovo sudaryta preliminari sutartis, skelbimo dėl ginčo turto perleidimo įdėjimas, kt. Svarstant klausimą, ar privalu informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia įvertinti, iš kokių santykių kilo ginčas, koks yra ginčo objektas (pvz., savo savybėmis unikalus ar apibrėžtas rūšiniais požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo, kt. Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas padarė formalų procesinį pažeidimą, bet šis pažeidimas neįtakojo atsakovo teisių, nes apeliacinės instancijos teisme jam buvo sudarytos visos sąlygos būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-400/2009), t. y. taikyta išimtis iš CPK 314 straipsnio ir priimti atsakovo pateikti įrodymai, kurių iki posėdžio dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėjo ir nevertino (CPK 334 str. 2 d. 1 p.) pirmosios instancijos teismas.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl pagrindų, kuriems esant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, buvimo ir teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, eiliškumą, išimtis, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.