Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Idėja-A“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. L2-651-324/2008 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės UAB „Sportida“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Idėja-A“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininko vykdoma veikla yra licencijuota, todėl arešto taikymas skolininko piniginėms lėšoms neleis atsiskaityti su valstybės įmonėmis ir gali būti atimta licenzija. Kreditoriaus nurodomas skolos dydis neatitinka realios sumos, nes kreditorius nėra perdavęs visų patalpų, o nuomos kainą skaičiuoja nuo visų pagal sutartį privalomai perduotinų patalpų.Teismas ir kreditorius neteisingai nurodo, jog skolininkas vengia atsiskaityti, nes realiai vien 2008 metais skolininkas sumokėjo kreditoriui 35 000 Lt.Taikomos priemonės daro didelę žalą skolininko komercinei veiklai, skolininkas negali atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, blogėja dalykinė reputacija ir komerciniai ryšiai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Visų pirma pažymėtina, jog, pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką, net ir taikant laikinąją apsaugos priemonę - skolininko pinigų areštą, jis negali būti absoliutus, t.y. negalima uždrausti skolininkui atsiskaityti su darbuotojais, valstybės, savivaldybės ar valstybės socialinio draudimo fondo biudžetais, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis šiuo požiūriu yra ydinga.

Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Teisinėje valstybėje teisingumas suinteresuoto asmens atžvilgiu yra pasiekiamas, kai jis gauna tai dėl ko kreipėsi į teismą, t.y. įvykdžius teismo sprendimą. Taigi pagal Konstituciją taip pat turi būti siekiama užtikrinti teismų sprendimų įvykdymą.

Teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese užtikrina laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str. str.).

Iš pareiškimo matyti, jog skolininkui reiškiamas piniginis reikalavimas, t.y. būsimo galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti piniginės sumos priteisimas iš skolininko. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant skolininkui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia pareiškimo reikalavimams patenkinti (CPK 145 str. 2 d.). Priešingas veiksmas - skolininko turto masės padidėjimas ne sumažina, bet padidina tikimybę, jog galimas kreditoriui palankus teismo sprendimas bus tinkamai įvykdytas, todėl negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios didintų teismo sprendimo įvykdymo galimybę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmeninės ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Taigi pagal Konstituciją valstybės siekis yra skatinti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama derinti minėtas konstitucines vertybes bei siekti, jog jos viena kitos nepaneigtų.

Pradėtame teisminiame procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis: pirma, ieškovo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami ir teismas priims jam palankų sprendimą; antra, atsakovas vengs būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi pradėtas teisminis procesas remiasi tik prielaidomis, todėl būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, neturėtų būti maksimalus. Maksimalus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas suprantamas kaip visiškas būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas. Maksimalus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas galimas tik esant objektyviems duomenims, patvirtinantiems antrąją prielaidą, t.y. esant objektyviems duomenims, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti tesimo sprendimą.

Minėta konstitucinė vertybė, interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t.y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų. Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsikaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Todėl teismai, ypač pradiniame teisminio proceso etape ir nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė įmonės veikla. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas ieškovui nesuteikia prioriteto kitų kreditorių atžvilgiu. Atsakovui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo kreditorinis įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą pilna apimtimi, t.y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Taikant laikinąsias apsaugos priemones ir areštuojant atsakovo turtą, turi būti siekiama atsakovui palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti gamybinę-ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Tuo labiau teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones dažnai taikomas atsakovo pinigų areštas. Pinigai yra pagrindinė atsiskaitymo tarp įmonių priemonė, be kurios normali komercinė-ūkinė veikla sunkiai įmanoma. Teisminis procesas neretai tęsiasi ilgą laiką. Todėl įmonė, kurios pinigai yra areštuoti, visą arešto laiką negali vykdyti normalios komercinės-ūkinės veiklos ir jos turto masė dėl to paprastai mažėja, o įsiskolinimai didėja, t.y. pasiekiamas priešingas tikslas, nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu atveju pažeidžiamos abi minėtos konstitucinės vertybės. Todėl siekis nuo teisminio proceso pradžios viso teisminio proceso metu išlaikyti maksimalų teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimą, ypač areštuojant pinigines lėšas, negali būti absoliutus. Pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo (t.y. nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui), piniginių lėšų areštas, stabdantis ar iš esmės trikdantis įmonės komercinę-ūkinę veiklą, neturėtų būti taikomas.

Šioje byloje nėra duomenų, jog skolininkas atliktų veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, skolininkas yra veikianti bendrovė, todėl pinigų areštas šiuo atveju netikslingas ir neturi būti taikomas. Pažymėtina, jog kreditorius prašo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kaip nebetikslingas taikyti, nes skolininkas sumokėjo didžiąją dalį skolos. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą atmesti.