Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos investiciniai projektai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-482-194/2009 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos investiciniai projektai“ dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Be to, skundžiama nutartis pažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Ieškovas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, imituoja kilusį ginčą, o pirmosios instancijos teismas net nevertino, ar ieškovas turi teisę reikšti ieškinį. Pritaikytas turto areštas itin trikdo normalią atsakovo ūkinę-komercinę veiklą ir daro jam didelę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą nutartį. Panaikinti ar pakeisti ją, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog nutartis yra be teisinių motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), o teismo išvados neparemtos konkrečiais įrodymais. CPK 144 straipsnio 1 dalis sako, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas dėl priteisimo, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamos jo pažeistų subjektinių teisių ir/ ar teisėtų interesų gynybos, jeigu sprendimas nevykdomas. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka galima išlaikyti atsakovo status quo materialinę būklę, kas leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės (CPK 144 str. 1 d.). Šie faktiniai duomenys gali būti susiję su prievolės dydžiu, pobūdžiu (sutartinė, deliktinė atsakomybė), skolininko asmeniu (jo turtine padėtimi, ūkine-komercine veikla), kt. Ieškovas pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie atsakovo nuosavybės teise valdomą turtą (b.l.24-25). Iš jo matyti, kad atsakovas turi vienintelį nekilnojamąjį turtą - 0,12 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau įrodyti nustatinėjamas aplinkybes (CPK 3 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog kvestionuodamas žemesnės instancijos nutartį apeliantas nepateikė įrodymų, jog turi daugiau (ne)kilnojamojo turto arba kitokio vertingo turto, kurį realizavus būtų galima esant reikalui patenkinti ieškovo reikalavimus. Pateiktas išrašas patvirtina, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė siekia 388 616 Lt ir net tris kartus viršija pareikšto ieškinio sumą; kita vertus, žemės sklypas yra įkeistas. Vadinasi, jei reiktų skolą išieškoti iš hipoteka apsunkinto žemės sklypo ir jį realizavus gautų lėšų neužtektų patenkinti visų kreditorių (įkaito gavėjo, ieškovo šioje byloje) reikalavimus, prioritetas būtų teikiamas patenkinti įkaito gavėjo reikalavimus, nes jie yra užtikrinti vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str. 1 d., CPK 754 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-580/ 2006, nurodė, kad hipoteka apsunkinto turto areštas laikomas priimtinu ieškinio užtikrinimo būdu, kadangi papildoma (hipoteka užtikrinta) prievolė gali būti gerokai mažesnė už pradinę prievolę. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog siekiant procesinėmis priemonėmis užtikrinti ieškovo turtinius interesus ieškinio sumos ribose reikia areštuoti atsakovo turimą turtą.

Kalbant apie ieškovo reikalavimų pagrįstumą, pažymėtina, jog ieškovas tampa bylos šalimi (procesine figūra) ir įgyja procesines teises (bendras abejoms bylos šalims ir/ ar būdingas tik bylos iniciatoriui – CPK 42 str.), tinkamai įgyvendinęs teisės kreiptis į teismą prielaidas bei sąlygas, kas šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta (b.l.1) (CPK 137 str. 1 d.). Ieškovo teisė į ieškinį procesine prasme suponuoja jo teisę reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; be to, CPK 148 straipsnio 2 dalis numato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar iki ieškinio pateikimo teismui. Taip yra todėl, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nevertina ir neturi vertinti materialinio reikalavimo pagrįstumo. Ar ieškovui materialiosios teisės prasme priklauso teisė į ieškinio patenkinimą, teismas sprendžia išnagrinėjęs bylą iš esmės. Kitaip tariant, ieškovo procesinio prašymo patenkinimas anaiptol nereiškia, kad ieškinys dėl 126 521 Lt priteisimo iš atsakovo visa apimtimi neabejotinai bus patenkintas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu teiginiu, jog pritaikytas areštas jam daro didelę žalą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neišvengiamai yra susijęs su tam tikrais atsakovo turtinės padėties suvaržymais, bet jie pagal būtinumą ir apimtį, kaip minėta, laikytini pagrįstais bei teisėtais. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė mažiausiai atsakovo veiklą ribojančias priemones. Teismas parinko tokį laikinųjų apsaugos priemonių rūšių eiliškumą, jog pirmiausia būtų areštuojami daiktai, o tik jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Antra, teismas leido atsakovui iš areštuotino likvidaus turto atsiskaityti su darbuotojais, mokėti privalomus mokesčius ir dengti veiklos sąnaudas, kad areštas nepakenktų atsakovo galimybėms vykdyti kasdieninę ūkinę-komercinę veiklą, neprivestų bendrovės prie bankroto (CPK 145 str. 6 d.).

Apelianto argumentas, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas be pateisinamų priežasčių jo apie tai neinformavus, teisingas, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti nutartį. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, išskyrus atvejus, kai kyla reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo nuomone, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti neinformavus atsakovo, neapsiribodamas nuorodomis į tam tikras normas ar pažodiniu teisės normų perkėlimu į procesinio dokumento turinį. Pažymėtina, jog teismas areštuoja turtą teisiškai, antstolis – faktiškai (CPK 675 str. 3 d.). Per laiko tarpą nuo pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba ir po to, kol antstolis įvykdys nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (susisieks su atsakovu, apžiūrės jo turtą, nustatys turto vertę, t. t.), atsakovas gali imtis veiksmų, kurie nutartį padarytų neįgyvendinamą. Pvz., riziką, jog laikinosios apsaugos priemonės gali likti de facto nepritaikytos, gali įrodyti atsakovo sudaryta preliminari sutartis, skelbimo dėl ginčo turto perleidimo įdėjimas, kt. Svarstant klausimą, ar privalu informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia įvertinti, iš kokių santykių kilo teisminis ginčas, koks yra ginčo objektas (savo savybėmis unikalus, apibrėžtas rūšiniais požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo.

Šiuo konkrečiu atveju pabrėžtina, kad atsakovas, oponuodamas žemesnės instancijos teismo išvadoms apie grėsmę įvykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, apeliacinės instancijos teismui nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių grėsmės egzistavimą, ir neprašė prijungti jų prie bylos (CPK 314 str.). Taigi nors pirmosios instancijos teismas padarė formalų procesinį pažeidimą, bet šis pažeidimas neįtakojo atsakovo teisių, nes apeliacinės instancijos teisme jam buvo sudarytos visos sąlygos būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars).

Susiklosčius minėtai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, eiliškumą bei sąlygas; adekvačiai įvertino galinčias kilti pasekmes, tinkami pritaikė proporcingumo ir ekonomiškumo principus, todėl nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.