Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės Dianos Vileikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką nutarta įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. 15.15 val. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. 14.15 val. ir nuo 2021 m. spalio 14 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, A. M. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Tuo pačiu nuosprendžiu patenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš A. M. privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiojo E. M. gydymą priteista 129,05 Eur.

Iš A. M. valstybei priteista 216,46 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Iš A. M. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 2087,49 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokurorės apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Prokurorė apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir teismo išvadų dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau nesutinka su įrodymų vertinimu dalyje dėl A. M. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai prašo jį pripažinti kaltu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

9. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

10. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

11. Pagal šioje byloje kaltinamajame akte išdėstytas bei apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes A. M. buvo kaltinamas tuo, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, vieną kartą kumščiu sudavė į veidą E. M., po to nenustatytą skaičių kartų nenustatytu daiktu sudavė jam į galvą, dėl ko E. M. nugriuvo ant grindų, sugriebęs rankomis spaudė kaklą, sakydamas: „užmušiu“, tuo nukentėjusiajam E. M. sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

12. Tiek apklausiamas teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. M. kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad gindamas motiną jos sugyventiniui vieną kartą kumščiu sudavė į veidą. Po to šiek tiek susikibo vienas su kitu. E. M. eidamas grasino, kad atvažiuos jo sūnėnai ir nupjaus galvą. E. M. nebėjo į namą, gal bijojo su juo konfliktuoti. Muštynių metu iš jo pusės nebuvo tokių žodžių, kad jį nužudys, negrasino (2 t. b. l. 56-57, 3 t. b. l. 166-175).

13. Nukentėjusysis E. M. apklausiamas teisme parodė, kad nieko neprisiekia ir nieko nesakys. A. M. jam vieną kartą davė, kitą kartą. Iš karto po įvykio nuėjo pas seserį, tačiau ar jai pasakojo apie įvykį, neprisimena (3 t. b. l. 166-175). Ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. spalio 26 d.) nukentėjusysis E. M. parodė, kad besipykstant su V. M. prie jo priėjo A. M. ir pradėjo mušti. Vieną kartą kumščiu sudavė į veidą. Po to, su kažkokiu daiktu, panašiu į pagalį, sudavė į pakaušį 2-3 kartus, kiek tiksliai kartų sudavė, nebeprisimena. Nuo suduotų smūgių pargriuvo ant žemės. Tada A. M. gulinčiam suėmė rankomis už kaklo ir spaudė, sakydamas, kad pakars. Kadangi A. M. buvo girtas, tai negali pasakyti, neturi nuomonės, ar realus jo grasinimas ar tik girto pasakymas. Po įvykio su V. M. nebegyvena, gyvena pas savo sesę Z. B.. Yra ir ankščiau A. M. jį mušęs, bet į policiją nesikreipdavo ir dėl praeities įvykių jam pretenzijų neturi. O ankščiau grasinęs žodžiais taip pat yra, tačiau į policiją nesikreipdavo, nes jis tai pasakydavo būdamas girtas ir dėl to jam pretenzijų neturi (1 t. b. l. 128-129). Papildomos 2018 m. kovo 26 d. apklausos metu, E. M. parodė, kad po to, kai nuo smūgių į pakaušį nugriuvo, atsistojęs nuo žemės išėjo namo (1 t. b. l. 134-135). 2021 m. lapkričio 19 d. apklausos metu parodė, kad dėl susilpnėjusios atminties prašo vadovautis anksčiau duotais parodymais. Niekam pretenzijų neturi, ant A. M. nepyksta, kad A. M. smurtavo prieš jį, jam atleidžia, su juo nebendrauja (1 t. b. l. 138-139).

14. Kaip nustatyta, A. M. neigia grasinęs E. M., kitų asmenų, kurie galėtų paliudyti esant tokiam grasinimui, byloje nėra. Nei liudytoja Z. B., nei V. B., nei I. B. apklausiamos pirmosios instancijos teisme negalėjo patvirtinti aplinkybės, kad E. M. buvo grasinama, nes tiesiogiai įvykyje nedalyvavo (3 t. b. l. 166-175). Taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. nepatvirtino, kad A. M. grasino E. M., nurodydama, kad tai E. M. grasino jos sūnui.

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544-2005, 2K-251/2008, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Šioje byloje nėra A. M. kaltę dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą neginčijamai patvirtinančių įrodymų.

16. Pažymėtina tai, kad smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, turi būti vertinamas grasinimų pavojingumas ir realumas. Tai leidžia išvengti nepagrįsto tarp asmenų kilusių konfliktų kriminalizavimo.

17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatant grasinimų realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad susidariusioje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininko elgesys iš tiesų buvo teisingai suprastas kaip pavojingas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-300/2013, 2K-217/2014, 2K-347/2014, 2K-423-303/2016, 2K-172-788/2017). Šie išaiškinimai, be kita ko, gali būti kildinami iš konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jei smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose nebūtų analizuojamas pakankamas padarytų veikų pavojingumas, grasinimų realumas, taip pat nevertinamas kitų teisės šakų normų veiksmingumas atkuriant pažeistas teises, tokia praktika neatitiktų baudžiamojo įstatymo paskirties (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-423-303/2016).

18. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-90-689/2018).

19. Analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita. Apie tai, kad grasinimas nukentėjusiojo atžvilgiu galėjo būti realus, nukentėjusysis E. M. nurodė tik pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, kur nurodė, kad mano, kad A. M. grasinimas užmušti buvo realus (1 t. b. l. 69-71). Tuo tarpu, apklausiant teisme svarbių aplinkybių nenurodė, 2017 m. spalio 26 d. apklausos metu parodė, kad kadangi A. M. buvo girtas, tai negali pasakyti, neturi nuomonės, ar realus jo grasinimas ar tik girto pasakymas. Ankščiau A. M. taip pat yra grasinęs žodžiais, tačiau į policiją nesikreipdavo, nes jis tai pasakydavo būdamas girtas ir dėl to jam pretenzijų neturi (1 t. b. l. 128-129). Be to, kaip ir nurodė liudytoja Z. B., kad visi konfliktai ir muštynės V. M. namuose kildavo per girtavimus (1 t. b. l. 172-173).

20. Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato faktinio ir teisinio pagrindo pritarti prokurorės argumentams, jog teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nepagrįstai išteisino A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į teismų praktiką, į tarp asmenų susiklosčiusius santykius, t. y., kad tai buvo ne pirmas kartas, kai A. M. smurtavo prieš E. M. ir jis toliau gyveno kartu, į tai, kad A. M. išsakyti žodžiai galėjo būti būtent tarpusavio fizinio kontakto metu, galimai reiškiant emocijas, o be to ir į paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad tik pradiniame ikiteisminio tyrimo proceso veiksme nurodė manantis, kad grasinimai buvo realūs, kaltinamajam neigiant savo kaltę, bei nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių A. M. inkriminuojamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį padarymą, A. M. pagrįstai išteisintas, nesant pakankamų įrodymų, padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors A. M. elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, tačiau nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas su šia veika susijusias aplinkybes, įvertino nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, taip pat kitus byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl A. M. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės Dianos Vileikienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.