- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-23
- Bylos Nr.
- 1S-213-908/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00155-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- A. T.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. T. (A. T.) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria tenkintas Lietuvos kalėjimų tarnybos teikimas pripažinti A. T. atžvilgiu priimtą Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 13.B.180/2022/24, ir vykdyti šį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nusprendžiu Nr. 13.B.180/2022/24 (įsiteisėjusiu 2022 m. gruodžio 13 d.) A. T. pripažintas kaltu pagal Vengrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 353 straipsnio 2 dalies b) punktą („Neteisėtas žmonių gabenimas („Žmonių kontrabanda“)), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams (t. y. 1 278 dienoms); taip pat, A. T. 7 (septyneriems) metams deportuotas iš Vengrijos; į bausmės laiką įskaitytas laikas praleistas kardomajame kalinime nuo 2021 m. spalio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d.
2. Vengrijos Respublikos Segedo apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažinus, kad nuteistojo A. T. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendis paliktas galioti.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi pripažintas Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 13.B.180/2022/24, priimtas A. T. atžvilgiu. Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. T. pagal Vengrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 353 straipsnio 2 dalies b) punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalimi ir A. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Nutarta bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio A. T. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusią nutartį, dienos. Nutarta į bausmės laiką įskaityti A. T. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2021 m. spalio 13 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., vieną laikinojo sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, taip pat įskaityti jo atliktos bausmės dalį nuo 2022 m. gruodžio 14 d. iki 2023 m. kovo 24 d. (iš viso į paskirtos bausmės laiką įskaityti 526 dienas).
II. Skundo aukštesniajam teismui prašymai ir argumentai
4. Nuteistojo A. T. skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartį ir priimti kitą sprendimą; taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas.
4.1. Nuteistasis akcentuoja, kad atlikęs beveik pusę jam Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės (526 dienos), jis buvo deportuotas iš Vengrijos, tačiau jam nebuvo grąžinti pinigai, kurių Vengrijos teismas nepripažino susijusiais su nusikalstama veika, t. y. nuosprendyje nurodė, kad iš 1 110 Eur sumos turi būti išskaičiuotos teismo išlaidos, o likusi suma privalo būti grąžinta jam (nuteistajam). Nuteistasis pažymi, kad iki Lietuvos reikėjo keliauti dvi paras, neturint pinigų, todėl toks Vengrijos pareigūnų elgesys, nuteistojo vertinimu, ne tik neteisėtas, bet nusikalstamas: anot, jo, deportuodami nuteistąjį Vengrijos pareigūnai privalėjo jį perduoti Lietuvos pareigūnų jurisdikcijai, nes jis buvo padaręs nusikalstamą veiką ir iki galo neatlikęs bausmės. Toks Vengrijos pareigūnų elgesys galėjo padaryti įtaką nuteistojo nusikalstamoms veikoms, kurias jis galėjo padaryti, neturėdamas pinigų bilietams, maistui ir pan. Be to, nuteistasis, vertindamas Vengrijos pareigūnų elgesį kaip vagystę, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, netinkamai atliekamas pareigas bei sukčiavimą, prašo inicijuoti ikiteisminį tyrimą jų atžvilgiu. Šiame kontekste nuteistasis prašo išreikalauti iš Vengrijos Respublikos pareigūnų dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad jam (nuteistajam) buvo pasirašytinai grąžinta atitinkama suma, atskaičius teismo išlaidas.
4.2. Pabrėžiama, kad nuteistasis per dvi paras grįžo į Lietuvą, nepadaręs jokios nusikalstamos veikos; grįžęs dirba, turi gyvenamąją vietą, turi sugyventinę, nėra baustas administracine tvarka, moka mokesčius, taip pat ir skolas antstoliams. Nuteistojo įsitikinimu, po įkalinimo vėl grįžti į įkalinimo įstaigą yra destruktyvu ir žalinga, juo labiau, kad būdamas įkalinimo įstaigoje, jis elgėsi pavyzdingai, neturėjo nė vienos drausminės nuobaudos. Todėl toks nuteistojo elgesys, jo vertinimu, yra beprasmiškas ir sukeltų tik išlaidas Lietuvos Respublikos kalėjimų sistemai. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, jeigu nuteistasis nebūtų deportuotas ar iš karto būtų perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugai, jau būtų atleistas nuo tolesnės laisvės atėmimo bausmės, nes jam būtų taikomas lygtinis paleidimas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 1 dalyje.
4.3. Be kita ko, nuteistojo manymu, situacija, kai jis yra deportuojamas, o praėjus daugiau nei metams vėl yra teisiamas, prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnio nuostatoms, kurioje įtvirtina teisė nebūti du kartus baudžiamam ar teisiamam už tą pačią nusikalstamą veiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio nuostatų kontekste pažymima, kad Vengrijos institucijos nepateikė jokių naujų faktų apie nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat nebuvo nustatytos pirminės teisminės instancijos proceso klaidos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisėtvarka, nuteistojo manymu, vadovaujasi tik Europos Tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. pamatinio sprendimo Nr. 2008/909/TVR įsipareigojimu ir neatsižvelgia į Lietuvos Respublikos piliečio gerovę, tolesnę resocializaciją laisvėje, sklandesnį jo integravimą į visuomenę bei Lietuvos valstybės materialinę nauda.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai
Skundas atmestinas.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365⁵ straipsnio nuostatas Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, sprendimai konfiskuoti turtą ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir BPK VII dalies nuostatas.
7. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje Lietuvos Respublikos įstatyme dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.
8. Iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos matyti, kad A. T. yra Lietuvos Respublikos pilietis, buvo deklaravęs gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini); taip pat ankstesnė žinoma jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) (b. l. 32). Be to, iš aukštesniajam teismui pateiktų duomenų matyti, kad Vengrijos Respublikos Segedo regioninio teismo 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu A. T. nurodė, jog yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena seseriai priklausančiame bute kaip šeimos narys; sustabdžius laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jo gyvenamoji vieta būtų adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 17). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 27 d. posėdžio metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors yra nevedęs, tačiau turi sugyventinę, planuoja kartu gyventi ir kurti šeimą (b. l. 72–73). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatytos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytos Europos Sąjungos valstybės narės – Vengrijos Respublikos – sprendimo baudžiamojoje byloje pripažinimo ir vykdymo sąlygos.
9. Įstatymo 8 straipsnyje 1 dalyje numatytas sąrašas aplinkybių, kurias nustatęs teismas atsisako pripažinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Nagrinėjamu gi atveju, tokių aplinkybių nenustatyta: nėra pagrindo spręsti, kad sprendimo vykdymas pažeistų nuteistojo pagrindines teises ir / ar laisves; nusikalstama veika, dėl kurios padarymo nuteistas A. T. laikoma nusikalstama ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnis); nėra suėję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnyje numatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai; nuteistasis yra gimęs (duomenys neskelbtini), todėl nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tokio amžiaus, nuo kurio galima atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnį; taip pat nelaikytina, kad sprendimo pripažinimas ir vykdymas pažeistų non bis in idem principą; nenustatyta liudijimo dėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmę, siekiant ją vykdyti Europos Sąjungoje, trūkumų; nenustatyta, kad A. T. naudotųsi imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos; likusi neatliktos bausmės dalis yra ilgesnė nei šeši mėnesiai, t. y. paskirta 1 278 laisvės atėmimo dienos, atlikta – 526 dienos; nuteistasis asmeniškai nedalyvavo šį klausimą nagrinėjant Vengrijos Respublikos teisme (taip pat pasinaudojo apeliacijos teise); tai pat nenustatyta kitų Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų trukdžių pripažinti ir Lietuvos Respublikoje vykdyti Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį, kuriuo A. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė.
10. Įvertinęs aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi teisėtai, pagrįstai ir motyvuotai nutarta pripažinti Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Šios išvados pagrįstumą paneigiančių argumentų nepateikiama ir nuteistojo skunde aukštesniajam teismui, kadangi, nors juo skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartis, tačiau jokių argumentų dėl nutarties neteisėtumo nenurodoma. Priešingai, jame iš esmės akcentuojami, nuteistojo vertinimu, neteisėti Vengrijos Respublikos pareigūnų veiksmai, negrąžinus jam pinigų, kuriuos Vengrijos Respublikos teismas pripažino kaip nesusijusius su nusikalstama veika, todėl grąžintinus nuteistajam.
11. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, nusprendęs pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Pabrėžtina, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
12. Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu pagal Vengrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 353 straipsnio 2 dalies b) punktą ir 13 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis, 2021 m. spalio 13 d., apie 13.30 val., žinodamas, jog 32 migrantai (Sirijos piliečiai), kuriuos jis vežė sunkvežimio krovinių skyriuje, neturi teisės teisėtai atvykti į Vengrijos teritoriją, suteikė šiems asmenims pagalbą, iš anksto susitaręs su ikiteisminio proceso metu nenustatytu bendrininku, kuris pervedė migrantus per Serbijos-Vengrijos sieną, įlaipino juos į sunkvežimio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), krovinių skyrių ir kartu su jais nuvyko į Vengrijos teritoriją, t. y. į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Vengrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 353 straipsnio 2 dalies b) punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą imigrantų kontrabandą, kai į sienos kirtimą įtraukiama keletas asmenų; tuo tarpu Vengrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 13 straipsnyje įtvirtinta „Kaltininko“ sąvoka, o 3 dalyje įtvirtinta sąvoka asmens, kuris sąmoningai ir savo noru kartu su kitais asmenimis dalyvauja nusikalstamoje veikoje, žinodamas vienas kito veiklą. Už nusikalstamą veiką A. T. Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams; taip pat nuspręsta septyneriems metams deportuoti A. T. iš Vengrijos bei grąžinti jam kratos metu paimtą pinigų sumą – 1 110 Eur, iš jos įpareigojant nuteistąjį padengti bylinėjimosi išlaidų dalį, sudarančią 139 640 HUF (Vengrijos forintų).
13. Pagal Vengrijos Respublikos nuosprendyje aprašytas A. T. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes matyti, kad ši nusikalstama veika, kaip pagrįstai sprendė žemesnysis teismas, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kaip matyti iš skundo medžiagoje esančių duomenų, Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismas nepripažino, kad nusikalstamą veiką A. T. padarė dėl savanaudiškų paskatų, juo labiau, kad kratos metu rastus pinigus nusprendė grąžinti nuteistajam; taip pat nėra duomenų, jog nusikalstamais veiksmais buvo sukeltas pavojus asmens gyvybei ar kad A. T. organizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nusikalstama veika, dėl kurios A. T. pripažintas kaltu Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo nuosprendžiu, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas.
14. Kaip jau minėta Vengrijos Respublikos Segedo apskrities teismo 2022 m. gegužės 30 d. nusprendžiu A. T. skirta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalies sankcijoje už atitinkamą nusikalstamą veiką numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas, laisvės atėmimas iki šešerių metų. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone. Vadovaudamasis aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, žemesnysis teismas pagrįstai sprendė, kad A. T. skirta suderinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams. Įvertinus A. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat ir paties nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. T. praeityje ne kartą teistas Lietuvos Respublikoje, taip pat teistas ir užsienio valstybėse (b. l. 100–104), o iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, jog A. T. ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 105–116). Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo sumažinti suderintos bausmės trukmę. Juo labiau, kad Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu gi atveju, laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems metams neviršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribos.
15. Įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas privalo įskaityti į bausmę ar į kitą priemonę visą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje atliktos bausmės ar kitos priemonės laiką ir visą kardomojo kalinimo laiką, kurį nuteistasis buvo sulaikytas ir suimtas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Lietuvos Respublikoje tol, kol buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perėmimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo 66 straipsnio pagrindu į paskirtą bausmę turi būti įskaitytas kardomojo kaltinimo laikas. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, skundžiamą nutartį priėmęs Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai išsprendė A. T. laikiname sulaikyme bei suėmime išbūto laiko ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalies (526 dienos) įskaitymo į paskirtos bausmės laiką klausimą.
16. Kaip matyti iš nuteistojo skundo, juo prašoma taikyti Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas. Skundžiamoje nutartyje žemesnysis teismas akcentavo teismų praktiką, pagal kurią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatos taikytinos tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau ne bausmės vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-386-746/2015, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-261-579/2023, 1A-43-851/2024, 1A-192-851/2024). Dėl to, žemesnysis teismas konstatavo, kad aptariamos nuostatos netaikytinos ir sprendžiant klausimą dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimto sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo bei vykdymo. Juo labiau, kad ir Vengrijos Respublikos teismo nuosprendžiu nuteistajam buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą, tiek pagal Vengrijos Respublikos teisės aktus (past. – 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendyje nurodyta, kad lygtinai nuteistasis iš laisvės atėmimo vietos gali būti paleistas ne anksčiau nei atlikęs du trečdalius paskirtos bausmės) galimas lygtinis nuteistojo paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos.
17. Atsakant į skundo argumentus, iš esmės nesusijusius su Europos Sąjungos valstybės narės sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, spręstina, kad nei žemesniojo teismo skundžiamojoje nutartyje, nei anksčiau aptartų aukštesniojo teismo išvadų pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia skunde nurodytos aplinkybės, kad grįžimas į įkalinimo įstaigą nuteistajam būtų žalingas, juolab, jog įkalinimo įstaigoje elgėsi pavyzdingai, o jo kalinimas sukeltų tik išlaidas Lietuvos Respublikos kalėjimų sistemai. Nuteistojo elgesys laisvės atėmimo įstaigoje gali turėti reikšmės sprendžiant dėl jo lygtinio paleidimo, tačiau ne derinant Europos Sąjungos valstybės narės sprendimu paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. Dabartinis nuteistojo elgesys po grįžimo iš Vengrijos Respublikos negali paneigti paskirtos bausmės pagrįstumo, juo labiau, kad sprendžiant klausimą dėl Europos Sąjungos valstybės narės sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nuosprendžiu paskirta bausmė ir jos dydis nėra kvestionuojamas, jeigu neviršija Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodekso konkrečios nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos bausmės ribos.
18. Svarbu akcentuoti ir tai, kad nuteistasis skunde nepagrįstai referuoja į teisės aktus, numatančius draudimą bausti / teisti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu gi atveju, proceso Lietuvos Respublikos metu jis nebuvo teisiamas, o buvo sprendžiamas jau įsigaliojimo ir vykdytino Vengrijos Respublikos sprendimo pripažinimo ir jo vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimas. Pažymėtina ir tai, kad minėto klausimo sprendimas Lietuvos Respublikoje neturi būti suprantamas kaip kitos valstybės apkaltinamojo nuosprendžio revizija, todėl nuteistojo argumentai dėl to, jog Lietuvos Respublikos teisėtvarka neatsižvelgia į jo resocializaciją, gerovę ir sklandesnį integravimą į visuomenę, nelaikytini pagrįstais. Juo labiau, kad pats nuteistasis A. T. Vengrijos Respublikos Segedo regioninio teismo 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu nurodė sutinkantis, jog laisvės atėmimo bausmė būtų vykdoma Lietuvos Respublikoje. Atkreipiant dėmesį į nuteistojo skunde itin akcentuojamas aplinkybes, kad jis pats turėjo grįžti iš Vengrijos Respublikos į Lietuvą neturėdamas pinigų, pabrėžtina, jog to paties minėto posėdžio metu, kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktų duomenų, A. T. teigė nesant kliūčių išvykti lėktuvu, galintis savanoriškai grįžti namo autobusu, galintis tai išspręsti (b. l. 17). Taigi, nors nuteistojo skunde plačiai pasisakoma dėl, jo vertinimu, neteisėtų Vengrijos Respublikos pareigūnų veiksmų, šie argumentai nelaikytini reikšmingais nagrinėjamo klausimo kontekste. Užsienio valstybės pareigūnų elgesio vertinimas, juo labiau, ikiteisminio tyrimo pradėjimas jų atžvilgiu nagrinėjamu atveju nėra aukštesniojo teismo kompetencijoje.
19. Pabrėžtina ir tai, kad nors nuteistasis A. T. prašo išreikalauti iš Vengrijos Respublikos pareigūnų dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad jam buvo pasirašytinai grąžinta atitinkama suma, atskaičius teismo išlaidas, tačiau svarbu akcentuoti, jog aukštesnysis teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarties, kuria pripažintas Europos Sąjungos valstybės narės nuosprendis baudžiamojoje byloje ir nutarta jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, išimtinai vertina tai, ar žemesnysis teismas tinkamai taikė aktualias teisės aktų nuostatas, ar pagrįstai pripažino Europos Sąjungos valstybės narės nuosprendį vykdytinu Lietuvos Respublikoje, ar iš tikrųjų tam nėra kliūčių bei ar Europos Sąjungos valstybės narės nuosprendžiu paskirta bausmė buvo tinkamai suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu.
20. Apibendrindamas, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad žemesnysis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovaudamasis nagrinėtą klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, o nuteistojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią nutartį naikinti. Tokia išvada suponuoja pagrindą nuteistojo A. T. skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 7 straipsnio 6 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. T. (A. T.) skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.