- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-16
- Bylos Nr.
- A-1858-1188/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-16-3-00149-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius, Egidijus Šileikis (pran.)
- Advokatai
- Rūta Menčikovskytė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Ramintai Zakarauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. H. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. H. sulaikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir URC) su teikimu kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. H., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Užsienietis) sulaikymą VSAT iki 2025 m. birželio 18 d., bet ne ilgiau, kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas Užsieniečio prieglobsčio byloje.
2. URC nurodė šias faktines aplinkybes:
2.1. Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. rugsėjo 26 d. per Medininkų pasienio kontrolės punktą iš Baltarusijos Respublikos, turėdamas galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. 2020 m. rugsėjo 26 d. Užsienietis pateikė prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. 2021 m. kovo 26 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. 12PR-47 nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nenustačius individualizuotos persekiojimo grėsmės dėl konvencinių priežasčių (toliau – ir Sprendimas Nr. 1).
2.2. 2021 m. balandžio 14 d. Užsieniečiui buvo išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kuri galiojo iki 2021 m. spalio 14 d.
2.3. 2021 m. lapkričio 11 d. Užsienietis Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi darbo pagrindais. Migracijos departamentas Užsieniečiui išdavė leidimą laikinai gyventi, kuris 2023 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 23S60587 panaikintas, patvirtinus, jog darbo sutartis nutraukta.
2.4. 2023 m. gegužės 31 d. Užsieniečiui pakartotinai išduota nacionalinė „D“ tipo viza, kuri galiojo iki 2023 m. lapkričio 12 d.
2.5. 2023 m. lapkričio 13 d. Užsienietis Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jam tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. 2023 m. gruodžio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S220892 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), bei uždrausti atvykti 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, tuo pagrindu įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Užsienietis su minėtu sprendimu nesutiko ir apskundė jį Regionų administraciniam teismui. 2024 m. kovo 5 d. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai sprendimu tenkino užsieniečio skundą ir panaikino Sprendimą Nr. 2 bei įpareigojo Migracijos departamentą Užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas apskundė minėtą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
2.6. 2024 m. vasario 19 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai sulaikė Užsienietį, vykdydami migracijos kontrolę Vilniaus mieste. Tą pačią dieną Užsienietis buvo perduotas URC, kur buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val., kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, jis neturėjo galiojančių Šengeno vizų ar leidimo gyventi.
2.7. 2024 m. vasario 20 d. Užsienietis Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmams pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo Nr. 2 vykdymą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. vasario 20 d. nutartimi netenkino Užsieniečio prašymo. Užsienietis šią nutartį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2024 m. kovo 27 d. nutartimi atmetė Užsieniečio skundą ir paliko minėtą teismo nutartį nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
2.8. 2024 m. vasario 21 d. Vilniaus regionų apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimu Užsieniečiui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 val. iki 17 val. pranešti URC apie savo buvimo vietą iki 2024 m. gegužės 19 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.
2.9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu Užsieniečiui pratęsta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną antradienį nuo 8 val. iki 17 val. pranešti URC apie savo buvimo vietą iki 2024 m. rugpjūčio 19 d., bet ne ilgiau, kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.
2.10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Užsieniečiui paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti VSAT apie savo buvimo vietą iki 2025 m. vasario 19 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas galutinis sprendimas dėl Užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
2.11. 2024 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S213995 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo nusprendė nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio bei išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti atvykti 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, tuo pagrindu įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikino minėtą sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2.12. Nuo 2024 m. rugsėjo 17 d. su Užsieniečiu buvo prarastas ryšys. 2025 m. sausio 13 d. Migracijos departamentas gavo raštą iš Lenkijos Respublikos Užsieniečių centro Prieglobsčio procedūrų departamento, kad Užsienietis yra apskundęs sprendimą dėl asmens perdavimo Lietuvos Respublikai. Nustatyta, kad Užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą Lenkijos Respublikoje 2024 m. rugsėjo 27 d. 2025 m. sausio 13 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. 25S10308 nutraukė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, atsižvelgus į tai, kad Užsienietis, būdamas prieglobsčio prašytoju, nesikreipė ir negavo leidimo iš Migracijos departamento išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu.
2.13. 2025 m. kovo 17 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Migracijos skyrius, vykdydamas migracijos procesų stebėseną ir kontrolę Mockavos geležinkelio stotyje, patikrinimo metu sulaikė Užsienietį, kuris su savimi neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų bei buvo parvežtas į Kalvarijos pasienio užkardą, kur buvo priimtas sprendimas užsienietį sulaikyti iki 48 val., nustačius, kad jis yra Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse be kelionės dokumento, kuris suteikia teisę atvykti ir teisėtai būti Lietuvos Respublikos ir Šengeno valstybių narių teritorijoje.
Šalies argumentai
2.14. 2025 m. kovo 18 d. Užsienietis pateikė prašymą atnaujinti jo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje suteikimo nagrinėjimą.
3. URC nurodė, jog Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo statusą, ir jo atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai, tarp jų – siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (2 p.).
Žemesnės instancijos teismas
4. URC, vertindamas tai, Užsienietis buvo pateikęs paskesnį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje, taip pat atsižvelgdamas į Užsieniečio procesinį elgesį, t. y., kad jis grąžintas iš kitos Europos Sąjungos narės, teigė, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad Užsienietis siekia atidėti ar sutrukdyti jo grąžinimą į užsienio valstybę, tuo pažeisdamas prieglobsčio suteikimo procedūrą, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, nevykdydamas teismo sprendimu pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės bei teikdamas prieglobsčio prašymą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, tik įrodė, kad jis gali pasislėpti ir gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
II.
5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai Švenčionyse 2025 m. URC teikimą dėl Užsieniečio sulaikymo tenkino iš dalies – taikė Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. birželio 17 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.
6. Teismas nustatė, jog:
6.1. Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje nėra priimtas, jo asmenybė nustatyta;
6.2. Užsienietis, nesulaukęs galutinio sprendimo jo prieglobsčio byloje, turėdamas galimybę laisvai judėti, pažeisdamas jam teismo paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas, neteisėtai pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir išvyko iš Lietuvos Respublikos;
Šalies argumentai
6.3. Užsienietis Lenkijos Respublikoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, bet nelaukiant kol bus perduotas Lietuvos Respublikai, pats grįžo. Užsienietis iš Lietuvos Respublikos išvyko siekiant išvengti galimo jo išsiuntimo, jis nesutinka būti grąžintas į (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas sprendė, jog yra didelė tikimybė, kad netaikant judėjimo laisvės apribojimų, Užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus, tokiu būdu sutrukdys priimti galutinį sprendimą jo prieglobsčio byloje bei vengs galimo sprendimo dėl jo išsiuntimo vykdymo.
8. Teismas vertino, jog formaliai egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytas prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindas, tačiau įvertinęs tai, kad: 1) Užsieniečio asmenybė nustatyta; 2) nėra duomenų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; 3) nėra duomenų, kad jis nebendradarbiauja su valstybės institucijos atstovais, teismas darė išvadą, kad sulaikymas nėra proporcingas Įstatymo siekiamiems tikslams – priimti ir įvykdyti sprendimus Užsieniečio prieglobsčio byloje. Nors užsienietis nurodė, kad jis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją vietą, teismas konstatavo, jog tokių duomenų byloje nėra, be to, Užsienietis teismo posėdyje nurodė, kad neturi pragyvenimo šaltinio ir lėšų pragyvenimui, todėl Užsieniečio atstovės prašoma taikyti alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis pranešti apie savo buvimo vietą, negali būti pritaikyta.
9. Teismas konstatavo, kad Užsieniečiui taikytina alternatyvi sulaikymui priemonė, nustatant judėjimo laisvės ribojimus. Teismo vertinimu, minėta priemonė yra proporcinga siekiamiems tikslams, kadangi išliko pakankamas pagrindas manyti, kad Užsienietis, judėdamas laisvai, gali pakartotinai savavališkai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes ir pasislėpti, tuo sutrukdydamas sprendimo jo prieglobsčio byloje priėmimui ir vykdymui.
10. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. pasikeitė Įstatymo reglamentavimas. Įstatymo 115¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Užsieniečių priėmimą užtikrinančia įstaiga yra Priėmimo ir integracijos agentūra (toliau – ir Agentūra). Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. A1-614 „Dėl Priėmimo ir integracijos agentūros nuostatų patvirtinimo“, 10.11. punktu nustatyta, kad Agentūra prižiūri laikino apgyvendinimo vietoje apgyvendintų prieglobsčio prašytojų, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, ir užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, išvykimą iš laikino apgyvendinimo vietos ar jai priklausančios teritorijos, imasi kitų neteisėto išvykimo rizikos mažinimo priemonių. Taigi, apgyvendinus užsieniečius Agentūroje, jie nebus atskirti nuo kitų Agentūros gyventojų, jų judėjimo laisvė nėra ribojama, tik nustatomi įpareigojimai neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Esant tokioms aplinkybėms teigti, kad asmuo, kuriam paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, yra laikytinas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas, nėra pagrindo. Nors Užsieniečio judėjimo laisvė yra ribojama, bet šis ribojimas nėra absoliutus, ypač po minėto Įstatymo pasikeitimo.
III.
11. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse (apeliaciniame skunde nurodytas teismo pavadinimas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai – laikytinas rašymo apsirikimo klaida) 2025 m. kovo 19 sprendimą.
12. Užsienietis apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
13. Užsienietis apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo šias faktines aplinkybes:
13.1. Atvykęs į Lietuvos Respubliką jis pateikė prieglobsčio prašymą, kurį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) dalyvavo protestuose prieš režimą, po kurių buvo sulaikytas, sumuštas, patyrė kankinimus, atsidūrė (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje.
13.2. Teikdamas paskesnį prieglobsčio prašymą, jį papildė naujai atsiradusiomis aplinkybėmis, t. y., kad jis: 1) 2022 m. įstojo į (duomenys neskelbtini) opozicinę (duomenys neskelbtini) politinę partiją „(duomenys neskelbtini)“ (kurios nariai yra persekiojami); 2) yra „Telegram“ kanalo „(duomenys neskelbtini)“ (kuriame dalijamasi opozicinio turinio informacija), administratorius; 3) pradėjo savanoriauti viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ (kuri padeda (duomenys neskelbtini) politiniams išeiviams Lietuvoje; (duomenys neskelbtini) yra paskelbta ekstremistine), pateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus.
13.3. 2024 m. vasario 19 d. Užsienietis, laukdamas teismo posėdžio prieglobsčio byloje, informavo savo atstovę, kad jį sulaikė su tikslu įvykdyti išsiuntimą į (duomenys neskelbtini) ir pristatė į URC. Užsieniečio 2024 m. vasario 20 d. pateikė prašymą Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) taikyti šio teismo Reglamento 39 taisyklę ir nedelsiant sustabdyti Užsieniečio išsiuntimą, nes Užsieniečiui (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas. 2024 m. vasario 21 d. EŽTT sustabdė Užsieniečio išsiuntimo vykdymą (M. H. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 5061/24).
13.4. Užsienietis akcentuoja, jog nors jo atžvilgiu priimami palankūs teismo sprendimai, Migracijos departamentas naujais sprendimais vėl nusprendžia Užsienietį išsiųsti. Kadangi tokie sprendimai tampa vykdytini nuo jų priėmimo, Užsienietis, suprasdamas, jog nuo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) jį apsaugojo tik EŽTT priimtos laikinosios apsaugos priemonės, priėmė sprendimą išvykti į Lenkiją, kur nedelsiant prisistatė institucijoms, paaiškino, kad atvyko iš Lietuvos ir yra prieglobsčio prašytojas. Būtina atsižvelgti į tai, kad Užsienietis, pasišalindamas iš Lietuvos, turėjo tikslą ne pasislėpti, bet likti ES teritorijoje iki galutinio teismo sprendimo prieglobsčio byloje priėmimo. Būdamas Lenkijoje jis laikėsi nustatytos tvarkos ir bendradarbiavo su institucijomis, periodiškai ir nustatyta tvarka pranešdamas apie savo buvimo vietą.
13.5. Užsienietis buvo informuotas, jog 2025 m. sausio 13 d. yra kviečiamas į apklausą. Iš kvietimo ir el. laiško Užsienietis sužinojo, kad už jo prieglobsčio bylą atsakingas tas pats Migracijos departamento specialistas, kurio sprendimus Užsieniečiui nesuteikti prieglobsčio teismai naikino. Atsižvelgiant į tai, Užsieniečio atstovė pateikė prašymą Migracijos departamentui nušalinti minėtą specialistą. Tuomet, Migracijos departamentui paprašius Užsieniečio atstovės patikslinti Užsieniečio buvimo vietą, o jai nurodžius, kad jis yra Lenkijoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą nutraukti Užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Lenkijos migracijos tarnybos priėmė sprendimą, kad už Užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga Lietuva, kuriai jis turi būti perduotas. Užsienietis nusprendė bendradarbiauti ir vadovautis priimtu sprendimu bei sugrįžti į Lietuvą savanoriškai. 2025 m. kovo 17 d. grįžtant į Lietuvą Užsienietis buvo sulaikytas, sekančią dieną pateikė Migracijos departamentui prašymą atnaujinti jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
14. Pasak Užsieniečio, jis de facto yra sulaikymo būklėje, kadangi: 1) negali išeiti be leidimo; 2) jeigu jam būtų leista išeiti už centro ir bendrabučio ribų, jis būtų lydimas (yra su apsauga lydimas į valgyklą); 3) yra apgyvendintas atskirame bendrabutyje, aplink kurio perimetrą yra metalinė apie 3 metrų tvora, užtrenkiama vartais, kuriuos atidaryti gali tik darbuotojai; 4) Užsienietis laisvai pasivaikščioti visoje apgyvendinimo teritorijoje negali; 5) užimtumo veiklos vykdomos pagal nustatytą griežtą laiką; 6) jis yra atskirtas nuo kitų apgyvendintų grupių, su kuriomis negali kontaktuoti. Teigia, jog jo apgyvendinimo sąlygos nuo prieglobsčio prašytojų, kuriems taikomas sulaikymas, skiriasi iš esmės tik tuo, kad jis gali naudotis neribojamai savo mobiliuoju telefonu ir yra apgyvendintas kitame pastate.
15. Užsienietis teigia, kad jo faktinė padėtis atitinka asmens situaciją, kuri buvo nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) byloje C-72/22. Tuo pačiu laisvę ribojančių priemonių intensyvumas ir visuma iš esmės identiškas prieglobsčio prašytojams, kuriems taikytinas sulaikymas.
16. Užsienietis nurodo, jog yra pažeidžiamas asmuo – būdamas Lenkijoje pradėjo lankyti psichologą, jam buvo nustatytas potrauminis sindromas dėl patirtų kankinimų (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog dėl pažymos, kuria patvirtinama, kad Užsienietis turi psichologinį sutrikimą ir diagnozę, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, teigia, kad jo pažeidžiamumas nebuvo motyvuotai įvertintas, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pažeidžiamų asmenų grupei priklausančių asmenų sulaikymo. Kadangi yra pažeidžiamas asmuo, jam alternatyvi sulaikymui priemonė, juolab tokia, kuri faktiškai prilygsta sulaikymui, gali būti pritaikyti tik ypatingu atveju. Panaikinus teismo paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę, dėl Užsieniečio apgyvendinimo be laisvės ribojimo, atsižvelgdama į jo pažeidžiamumą, spręstų Agentūra.
17. Užsienietis taip pat nurodo, jog atvykęs į Lietuvą buvo nedelsiant sulaikytas, negalėjo pateikti dokumentų dėl savarankiško pragyvenimo ir gyvenamosios vietos turėjimo, tačiau teismo posėdžio metu Užsienietis ir jo atstovė nurodė, kad tokius duomenis gali pateikti. Teismas formaliai nustatė, jog byloje tokių duomenų nėra, neatsižvelgė į Užsieniečio ryšius Lietuvoje ir gyvenimo sąlygas iki išvykimo į Lenkiją. Kartu su apeliaciniu skundu, Užsienietis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikia dokumentus, prideda tetos S. K. (S. K.) leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, nurodo, kad teta sutinka leisti gyventi Užsieniečiui jos bute, adresu: (duomenys neskelbtini) ir teikti jam finansinę paramą.
18. Užsienietis teigia, kad UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas liečia ES teisės aiškinimą, o teisės problematika yra nevienareikšmiška bei nenagrinėta ES, todėl tikslinga kreiptis į ESTT su prašymu pateikti atsakymą į šiuos prejudicinius klausimus:
18.1. „ar nacionalinėje teisėje numatyta alternatyvi sulaikymui priemonė, kaip antai įtvirtinta UTPĮ 115 str. 2 d. 5 p., pagal kurią prieglobsčio prašytojas apgyvendinamas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, ir kurią taikant prieglobsčio prašytojas gali laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos tik laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu trumpam laikotarpiui (iki kelių valandų), prilygsta Priėmimo sąlygų direktyvos 2 str. h p. nurodytam sulaikymui, ypač atsižvelgiant į byloje C-72/22 ESTT priimto sprendimo 39-42 punktuose pateiktą išaiškinimą?
18.2. ar remiantis Priėmimo sąlygų direktyvos 8 str. 3 d. b punktu, kuriuo leidžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją „siekiant nustatyti tuos elementus, kuriais grindžiamas jo tarptautinės apsaugos prašymas“, tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik ribotam pirminiam laikotarpiui, siekiant pirminės apklausos metu išsiaiškinti jo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo motyvus?
18.3. jei atsakymas į antrą klausimą yra neigiamas, ar remiantis Priėmimo sąlygų direktyvos 8 str. 3 d. b punktu tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik ribotam laikotarpiui, siekiant apklausos dėl tarptautinės apsaugos prašymo esmės metu nustatyti tuos elementus, kuriais grindžiamas jo tarptautinės apsaugos prašymas, su sąlyga, kad už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakinga valstybės institucija veikia rūpestingai ir apklausą atlieka kuo greičiau, nedarydama poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principui?“
Žemesnės instancijos teismas
19. Užsieniečio vertinimu, atsakymai į šiuos klausimus: 1) padėtų išspręsti, ar taikytina Užsieniečiui priemonė yra sulaikymas ir, ar vertinimas skiriasi/atitinka ESTT bylos C-72/22 išaiškinimus; 2) padėtų aiškiai nustatyti, kokiam prieglobsčio prašymo nagrinėjimo etapui gali būti ribojama judėjimo laisvė, siekiant išsiaiškinti prieglobsčio prašymo motyvus; 3) padėtų išspręsti neapibrėžtas situacijas, kuomet Migracijos departamentas nespėja atlikti prieglobsčio prašymo motyvų aiškinimą per įstatyme nustatytus terminus, ar, kai Migracijos departamento priimti sprendimai įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažįstami nepagrįstais ir neteisėtais, dėl ko prieglobsčio prašytojams ne dėl jų kaltės gali būti toliau varžoma judėjimo laisvė.
20. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2024 m. balandžio 15 d. gautas Užsieniečio atstovės prašymas prie bylos prijungti teikiamus įrodymus (Užsieniečio advokatės Lenkijoje el. pašto kopija ir Migracijos departamento 2025 m. balandžio 3 d. atsakymas). Prašymas grindžiamas tuo, jog URC atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad Užsienietis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir iš kitos Europos Sąjungos narės. Atsižvelgiant į tai, pasak Užsieniečio atstovės, yra pagrindas pateikti papildomus įrodymus, paneigiančius teiginius, kad iš Lenkijos Užsienietis išvyko neteisėtai. Teismui pateikta el. laiško, kurį Užsienietis buvo gavęs iš savo advokatės Lenkijoje, kopija. Minėtame laiške Užsieniečio advokatė nurodo, kad „žinoma, jus taip pat galite palikti Lenkiją ir išvykti į Lietuvą bet kuriuo metu savo noru“ (kalba netaisyta). Pasak Užsieniečio atstovės, teikiamas įrodymas patvirtina, kad jo grįžimas nebuvo savavališkas, o savanoriškas, vadovaujantis profesionalaus teisininko – advokato konsultacija. Prašyme taip pat nurodyta, jog teismo posėdis byloje paskirtas 2025 m. balandžio 16 d., o URC atsiliepimas Užsieniečiui (per atstovę) buvo įteiktas per EPP sistemą 2025 m. balandžio 14 d., (likus vienai d. d. iki teismo posėdžio, kas objektyviai apsunkina teikiamo įrodymo vertimo pateikimą į bylą), todėl teismo prašoma leisti teikiamo įrodymo vertimą atlikti žodžiu teismo posėdyje, kuriame numatytas vertėjo dalyvavimas. Kartu su prašymu pateikimas Migracijos departamento atsakymas, iš kurio matyti, kad Užsieniečio atstovės 2025 m. sausio 12 d. prašymas nušalinti už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingą asmenį, kad būtų užtikrintas tyrimo objektyvumas, nešališkumas ir išsamumas, buvo tenkintas (šis įrodymas patvirtina aplinkybes, kuriomis remiamasi nagrinėjamoje byloje, 2025 m. balandžio 2 d. skunde, paaiškinant Užsieniečio išvykimo į Lenkiją motyvus, ketinimo pasislėpti nebuvimą).
Atsiliepimas
21. Atsakovas URC atsiliepime į Užsieniečio apeliacinį skundą, prašo Užsieniečio apeliacinio skundo netenkinti.
22. URC, atsiliepime į apeliacinį skundą pateikęs chronologinę įvykių seką, teigia, jog Užsieniečiui taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė yra tikslinga ir proporcinga priemonė.
23. URC nurodo, jog Užsienietis buvo pateikęs paskesnį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, tačiau nesulaukęs galutinio sprendimo prieglobsčio byloje, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir iš kitos Europos Sąjungos narės, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Tai, kad Užsienietis, neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir nevykdydamas teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės bei teikdamas prieglobsčio prašymą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, įrodo, kad jo tikslas nebuvo prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
24. URC daro išvadą, kad Užsieniečio veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jis piktnaudžiaudamas prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvos Respublikoje, visais įmanomais būdais bando išvengti galimo išsiuntimo į kilmės šalį. Vertina, jog siekiant išsiaiškinti Užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvus, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė yra proporcinga ir būtina, skirta užtikrinti veiksmingą asmens prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, o švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų nepakankamas, kadangi yra rizika, jog jis, turėdamas judėjimo laisvę, bandys pasislėpti ar išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes.
25. URC pažymi, kad alternatyvios sulaikymui priemonės gali būti taikomos, jeigu užsienietis nepažeidinėja įstatymų, bendradarbiauja su kompetentingais valstybės institucijomis, jo asmens tapatybė ir pilietybė yra nustatyta. Šiuo atveju Užsienietis nesilaikė teismo jam paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės, prašymą atnaujinti prieglobsčio nagrinėjimą pateikė tik po sulaikymo, siekdamas išvengti išsiuntimo procedūros, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, o vėliau iš Lenkijos Respublikos. URC šiuos Užsieniečio veiksmus vertina kaip nebendradarbiavimą su kompetentingomis institucijomis.
Šalies argumentai
26. URC akcentuoja, jog Užsieniečio asmens byloje nėra duomenų, kad jis būtų įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą, kaip teigiama apeliaciniame skunde. URC nurodo, jog Užsienietis šiuo metu apgyvendintas Priėmimo ir integracijos agentūroje, kur jam teikiamos socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, atsižvelgiant į jo asmeninius poreikius. Nėra duomenų, kad Užsienietis teikė prašymą laikinos apgyvendinimo vietos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui išvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos ir jam nebuvo leista to padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad Užsienietis šiuo metu yra apgyvendintas socialinėje įstaigoje, kurioje nedirba valstybės tarnautojai ar pareigūnai, daroma išvada, kad Užsieniečio apgyvendinimo negalima prilyginti de facto sulaikymui.
27. URC vertinimu, nėra pagrindo pagal Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punktą taikyti Užsieniečiui švelnesnę kontrolės priemonę, kadangi jo elgesys nepaneigia rizikos, jog, skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip užkardyti galimybę kompetentingoms institucijoms priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju būtų tikslinga apriboti Užsieniečiui judėjimo laisvę, atsižvelgiant į tai, kad yra pagrindas manyti, jog jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šios aplinkybės patvirtina, kad taikant judėjimo laisvės apribojimus Užsieniečiui, vertinamos individualios aplinkybės, išvengiant pasislėpimo pavojaus.
28. URC nurodo, jog dar nėra priimtas galutinis sprendimas Užsieniečio prieglobsčio byloje, tinkamam sprendimo priėmimui ir įvykdymui yra būtina užtikrinti užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vertintina, jog Apeliantas yra linkęs pažeidinėti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reguliuojančius migracijos procedūras, todėl Užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas yra būtinas ir dėl nelegalios migracijos Šengeno erdvėje rizikos užkardymo.
29. URC akcentuoja, jog Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir nurodo, jog vertinant šio straipsnio 5 dalies 6, 10 ir 11 punktus ir nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad Užsienietis gali sutrukdyti kompetentingoms institucijoms priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Užsieniečiui taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. birželio 17 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, kurio asmenybė nustatyta, taip pat, kad jis, nesulaukęs galutinio sprendimo jo prieglobsčio byloje, turėdamas galimybę laisvai judėti, pažeisdamas jam teismo paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas, neteisėtai pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir išvyko iš Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, bet nelaukiant kol bus perduotas Lietuvos Respublikai, pats grįžo, konstatavo, jog egzistuoja pagrindas Užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatant judėjimo laisvės ribojimus.
32. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
33. Prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje, tarp jų – siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (2 p.).
34. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus bei jų rūšis nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad alternatyvios sulaikymui priemonė, be kita ko, yra: apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (5 p.).
35. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis, teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo: ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022; 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1415-1047/2025).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir atliktą jų vertinimą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Užsieniečiui pagrįstai taikė alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatant judėjimo laisvės ribojimus, t. y. apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. birželio 17 d., bet ne ilgiau iki kol bus priimtas galutinis sprendimas Užsieniečio prieglobsčio byloje. Teisėjų kolegija, be kita ko atsižvelgdama į tai, kad Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, kurio asmenybė nustatyta; Užsienietis nesulaukęs galutinio sprendimo jo prieglobsčio byloje, turėdamas galimybę laisvai judėti, pažeisdamas jam teismo paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas, pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir išvyko iš Lietuvos Respublikos; Lenkijos Respublikoje pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, bet nelaukiant kol bus perduotas Lietuvos Respublikai, pats grįžo), siekdama užtikrinti gintinų teisinių vertybių pusiausvyrą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikoma priemonė yra proporcinga siekiamiems Įstatymo tikslams (priimti ir įvykdyti sprendimus jo prieglobsčio byloje), kadangi išlieka pakankamas pagrindas manyti, kad judėdamas laisvai užsienietis gali pakartotinai savavališkai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes ir pasislėpti, tuo sutrukdydamas sprendimo jo prieglobsčio byloje priėmimui ir vykdymui.
37. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Užsienietis teigė, jog jis yra pažeidžiamas asmuo, pateikė pažymą, kuria, pasak jo, patvirtinama, kad jis turi psichologinį sutrikimą ir diagnozę tačiau byloje duomenų apie tai, kad Užsienietis būtų įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą nėra. Tą teismo posėdžio metu patvirtino ir Užsieniečio atstovė. Atsižvelgiant į tai, Užsieniečio apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo jo pažeidžiamumo įvertinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
38. Užsienietis apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).
39. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
40. Pažymėtina, jog kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).
41. Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023).
42. Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.
43. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2739-575/2024 pasisakydamas dėl Užsieniečio apeliacinio skundo argumentų, jog jam faktiškai yra taikomas sulaikymas, bei dėl ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendimo (byloje C-72/22), kuriame buvo vertinamas Įstatyme įvirtintas teisinis reguliavimas, leidžiantis taikyti užsieniečiams alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo įstaigai priklausančioje teritorijoje, padarytą išvadą, kad trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas sulaikymo centre tiek nagrinėjant jo tarptautinės apsaugos prašymą, tiek siekiant jį išsiųsti yra su laisvės suvaržymu susijusi priemonė, pažymėjo, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo yra pasikeitęs ir nėra tapatus minimoje ESTT byloje aptartam reglamentavimui: šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad užsienietis, apgyvendintas apibrėžtoje teritorijoje, gali iš jos išvykti, gavęs URC vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2401-968/2024).
44. Papildomai teisėjų kolegija nurodo, jog 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Priėmimo sąlygų direktyva) konstatuojamosios dalies 15 punkte nustatyta, kad prašytojai gali būti sulaikomi tik šioje direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu, o 16 punkte pabrėžiama, jog kalbant apie administracines procedūras, susijusias su sulaikymo priežastimis, sąvoka „deramas kruopštumas“ apima valstybių narių pareigą bent imtis konkrečių ir reikšmingų veiksmų užtikrinant, kad sulaikymo priežastims patikrinti reikalingas laikas būtų kuo trumpesnis ir kad būtų reali galimybė, jog toks patikrinimas gali būti sėkmingai atliktas per kuo trumpesnį laiką. Sulaikymas neturi trukti ilgiau, nei to pagrįstai reikia atitinkamoms procedūroms atlikti. Priėmimo sąlygų direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai. Su 8 straipsnio 3 dalyje nustatytais sulaikymo pagrindais susijusios administracinės procedūros vykdomos deramai kruopščiai.
45. Aiškindamas šias nuostatas ESTT yra pažymėjęs, kad nors siekiant gero bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimo faktiškai reikalaujama, kad nacionalinės institucijos turėtų patikimą informaciją apie tarptautinės apsaugos prašytojo tapatybę arba pilietybę ir informaciją, kuria grindžiamas jo prašymas, šia nuostata pateisinamos tik tokios sulaikymo priemonės, dėl kurių priimtas įsakymas šioms nacionalinėms institucijoms kiekvienu konkrečiu atveju patikrinus, ar jos proporcingos siekiamiems tikslams. Atliekant tokį patikrinimą reikalaujama užtikrinti, kad būtų įvykdytos visos su valstybėms narėms suteikta teise vykdyti sulaikymą susijusios sąlygos ir, be kita ko, kad kiekvienu atveju sulaikymas būtų taikomas kaip kraštutinė priemonė. Be to, turi būti užtikrinama, kad šis sulaikymas jokiu atveju neviršytų trumpiausios galimos trukmės (2017 m. rugsėjo 14 d. ESTT sprendimas K. / Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie, C-18/16, 48 p.). Kiek tai susiję su sulaikymo priemonės tolesniu taikymu, pažymėtina, kad pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 9 straipsnio 5 dalį reikalaujama reguliariai peržiūrėti sulaikymą ar atlikti jo kontrolę. Pagal šias nuostatas tokia peržiūra ar kontrolė turi būti atliekama „pagrįstais laiko tarpais“ ir apimti klausimą, ar tebėra įvykdytos sulaikymo teisėtumo sąlygos. Jei sulaikymas numatytas Priėmimo sąlygų direktyvoje, šią reguliarią kontrolę visais atvejais turi atlikti teisminė institucija.
46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad kai prieglobsčio prašymas dar neišnagrinėtas, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad šiuo metu yra atliekami kokie nors aktyvūs veiksmai, susiję su užsieniečio prieglobsčio prašymą pagrindžiančių motyvų ir informacijos nustatymu, taip pat byloje nėra pagrindų ir įrodymų, patvirtinančių poreikį riboti asmens laisvę tam, kad būtų užtikrinta galimybė institucijoms priimti ir vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, užsieniečio judėjimo laisvės suvaržymas gali būti nepagrįstas ir neproporcingas nenustačius objektyvių priežasčių apibrėžtos trukmės jo judėjimo laisvės suvaržymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1738-502/2023; 2023 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje A-1854-822/2023; 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2436-822/2023; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1145-1047/2024).
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl Užsieniečio prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.
48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl Užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
(duomenys neskelbtini) piliečio M. H. apeliacinį skundą atmesti.
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų Švenčionyse 2025 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.