Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl sprendimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo BUAB „Veeko“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovas „Swedbank“, AB (toliau - Bankas), kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, (toliau tekste INVEGA), 2015 05 20 sprendimą Nr. (5,1)-178 atsisakyti tenkinti ieškovo 2015 05 13 prašymą pratęsti terminą, per kurį ieškovas gali kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos nurodymo.Nurodė, kad 2003 08 18 ieškovas ir atsakovas pasirašė Bendradarbiavimo sutartį Nr. BS/2003/04/G (toliau tekste Bendradarbiavimo sutartis), kuria susitarė sureguliuoti Banko ir INVEGA tarpusavio santykius, atsirandančius INVEGA suteikiant Bankui garantijas, kuriomis užtikrinamas Banko įvairiems kredito gavėjams išduotų kreditų grąžinimas. „Swedbank“, AB ir trečiasis asmuo UAB „Veeko“ 2008 01 30 pasirašė Kredito sutartį Nr. 08-009884-IN (toliau tekste Kredito sutartis), kurios pagrindu UAB „Veeko“ buvo suteiktas 560 000 Eur kreditas. UAB „Veeko“ tinkamai nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ieškovui, todėl ieškovas 2013 01 30 raštu Nr. SR/13-4084 UAB „Veeko“ pranešė, kad nepašalinus Kredito sutarties vykdymo pažeidimų, Kredito sutartis bus nutraukta. INVEGA 2015 05 07 raštu Nr. (5.1)-149 nurodė, jog terminas dėl garantijos išmokos mokėjimo yra pasibaigęs, kadangi yra suėjęs 400 dienų terminas. INVEGA Bankui nurodė, jog suėjus terminui, pagal Bendradarbiavimo sutarties 10.3.1 punktą, INVEGA turi teisę atsisakyti tenkinti Banko reikalavimą dėl garantijos išmokos mokėjimo, todėl Bankas, esant poreikiui, iki pirminio termino pabaigos turi kreiptis į INVEGA dėl šio termino pratęsimo.Atsakovas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia argumentais, kurie prieštarauja tarp šalių nusistovėjusiai praktikai, materialiosios teisės normoms bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktikai, apimančiai sutarčių laisvės principo ir garanto teises bei pareigas. Anot atsakovo, ieškovo ieškinio reikalavimai, kuriais siekiama nustatyti naujas pareigas atsakovui bei papildomas teises ieškovui, yra visiškai nepagrįsti. Ieškovo teiginiai, kad dėl restruktūrizavimo ir bankroto ieškovas neturėjo galimybės realizuoti įkeisto turto, todėl neturėjo galimybės kreiptis į atsakovą per Bendradarbiavimo sutarties 7.2 punkte nurodytą terminą, taip pat yra visiškai nepagrįsti. Ieškovo teiginiai, kad dėl užsitęsusių skolininko, kredito gavėjo reorganizavimo ar bankroto procesų ir dėl kreditorių trukdymo realizuoti turtą yra nereikšmingi, prieštarauja Bendradarbiavimo sutarčiai, tarp šalių susiklosčiusiai ilgalaikei praktikai, neatitinka Bendradarbiavimo sutarties nuostatų.

Ieškovas dublike teigė, jog Bendradarbiavimo sutartį vykdė tinkamai. Bendradarbiavimo sutarties 7.2 punkte nustatytas terminas jokiais būdais atsakovo neatleidžia nuo pareigos mokėti garantijos išmoką. Nurodė, jog atsakovas netinkamai aiškina tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Bendradarbiavimo sutartį, todėl daro nepagrįstas išvadas dėl savo pareigų ieškovui galiojimo. Esant teismo patvirtintam ir galiojančiam restruktūrizavimo planui ieškovas neturėjo jokių objektyvių galimybių ir teisių vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš Kredito gavėjo ieškovui įkeisto turto. Dėl restruktūrizavimo bylos Kredito gavėjui iškėlimo, ieškovas neįgijo teisės inicijuoti priverstinio Kredito gavėjo turto realizavimo, todėl ir neįgijo Bendradarbiavimo sutarties 8.5 punkte nurodytos teisės kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos apskaičiavimo. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusioje situacijoje santykiai turi būti aiškinami vadovaujantis Bendradarbiavimo sutarties 8.5 punktu.

Atsakovas triplike nurodė, kad pats restruktūrizavimo procesas niekaip nekliudė ieškovui kreiptis dėl garantijos išmokos Bendradarbiavimo sutartimi nustatytais terminais, ir taip pat pabrėžė, jog ieškovas turėjo laiko dar iki restruktūrizavimo proceso pradžios beveik penkis mėnesius pateikti prašymą atsakovui dėl garantijos išmokos, bet to nepadarė. Atsakovo teigimu, jei ieškovas manė, kad dėl restruktūrizavimo proceso jis negalės vykdyti įkeisto turto realizavimo, tai jis turėjo pakankamai laiko iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo elgtis aktyviai ir pateikti atsakovui prašymą dėl garantijos išmokos, nurodant turimą informaciją, kurią jis turėjo visą laiką tokią pačią nuo Kreditavimo sutarties nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovo „Swedbank“, AB, ieškinį atsakovui UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl prašymo pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr.(5.1)-178, atmetė. Teismas konstatavo, kad Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte yra aiškiai nurodyta galimybė ieškovui kreiptis į garantą (atsakovą) per nustatytą 400 dienų laikotarpį nerealizavus prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai, jog jis negalėjo kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos dėl užsitęsusių restruktūrizavimo ar bankroto procesų, kreditorių uždraudimo realizuoti įkeistą turtą ir pan., nes Bendradarbiavimo sutarties 8.1 punktas numato, jog ieškovas įgyja teisę gauti visą garantijos išmoką tik po to, kai teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja paskolos grąžinimui užtikrintą turtą ir negauna savo reikalavimų visiško patenkinimo, yra prieštaraujantys Bendradarbiavimo sutarties nuostatoms, t.y. sutarties 8.2 punktui, kuris leidžia kreiptis į atsakovą nerealizavus prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, taip pat 8.5 punktui, kuris numato, kad „neatsižvelgiant į šios sutarties 8.1 ir 8.4 punktuose nustatytą reikalavimą, Bankas gali kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokos apskaičiavimo ir likusios dalies po pirmojo išmokėjimo ir nerealizavęs viso paskolos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, jei per 360 kalendorinių dienų nuo paskolos sutarties nutraukimo Bankui nepavyko realizuoti įkeisto turto dėl objektyvių priežasčių“, 8.4 punktui, kuriame numatyta, kad „Bankas, realizavęs paskolos grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą ir gautas sumas paskirstęs šios sutarties 8.10 punkte nustatyta tvarka, pateikia Bendrovei patikslintą Banko reikalavimą, o Bendrovė sumoka likusią garantijos išmokos dalį (įvertinusi anksčiau sumokėtą sumą)“.Teismas sprendė, kad ieškovas, matydamas, jog jis neturi galimybių realizuoti pirminių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių per 400 dienų nuo paskolos sutarties nutraukimo, ne tik, kad galėjo kreiptis į atsakovą, nepažeisdamas nustatytų terminų ir gauti pirminę (avansinę) garantijos išmoką, bet ir gauti visą likusią garantijos išmoką, remiantis Bendradarbiavimo sutarties 8.4 punktu, tačiau ieškovas per sutartyje aptartus terminus nesikreipė nei dėl pirminės garantijos išmokos pagal Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punktą, nei dėl visos likusios garantijos išmokos sumos, pagal Bendradarbiavimo sutarties 8.4 punktą. Todėl ieškovo terminas kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos yra pasibaigęs.Teismas konstatavo, kad ieškovui nesilaikius Garantijos sąlygų, atsakovui nekilo pareigos išmokėti garantijos sumą. Teismas pažymėjo, jog nuo 2013 02 14, kai buvo nutraukta Kreditavimo sutartis su UAB „Veeko“ iki ieškovo prašymo išmokėti garantijos išmoką 2015 05 13, ieškovas turėjo visas galimybes pateikti atsakovui bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte prašomą informaciją, kadangi ieškovas 2015 05 13 prašymu dėl garantijos išmokos pateikė tą pačią informaciją, kuri ieškovui buvo žinoma ir Kreditavimo sutarties su UAB „Veeko“ nutraukimo dieną.Teismas pažymėjo ir tai, kad Bendradarbiavimo sutartis sudaryta prieš 13 metų laisva šalių valia, per visą šį laikotarpį šalys laikėsi sutarties nuostatų, ieškovas iš atsakovo yra gavęs garantijos išmokas 15 kartų. Todėl ieškovas, sudarydamas Bendradarbiavimo sutartį, turėjo ir galėjo suprasti, kokių terminų jam reikės laikytis siekiant realizuoti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas „Swedbank“ AB prašo priimti papildomą įrodymą – INVEGA valdybos posėdžio protokolą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti negaliojančiu UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2015-05-20 sprendimą Nr.(5,1)-178, kuriuo atsisakyta tenkinti „Swedbank“, AB 2015 05 13 prašymą pratęsti terminą, per kurį „Swedbank“, AB gali kreiptis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantijos išmokos mokėjimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismas netinkamai išaiškino bendradarbiavimo sutarties turinį ir pažeidė kasacinio teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką sutarčių aiškinimo klausimais. Nagrinėjamu atveju bankas ir INVEGA bendradarbiavimo sutartyje bei pagal šią sutartį išduotoje Garantijoje susitarė dėl paprastosios (sąlyginės) garantijos suteikimo (Bendradarbiavimo sutarties 7.2, 8.1 punktas). Kredito gavėjui negrąžinus paskolos ir jam iškėlus restruktūrizavimo bylą, o vėliau ją nutraukus ir iškėlus bankroto bylą, atsirado INVEGA (kaip garanto) pareiga išmokėti garantijos išmoką bankui. Tai, kad dėl restruktūrizavimo ir bankroto procesų bankas iki šiol neturėjo jokių objektyvių galimybių realizuoti kredito gavėjo bankui įkeisto turto ir dėl to įvertinti potencialios išmokos pagal garantiją dydžio, šios INVEGA pareigos nepanaikino, tačiau sudarė pagrindą termino dėl kreipimosi išmokėti garantinę išmoką pateikimo pratęsimui. INVEGA atsisakydamas šį terminą pratęsti ir teigdamas, kad INVEGA įsipareigojimai pagal garantiją yra pasibaigę, pažeidžia INVEGA prievolę atsakyti bankui paskolos garantijoje nustatyta suma, nes nagrinėjamu atveju nėra pagrindo bendradarbiavimo sutarties 10.3.1 punkto taikymui. Pažymėjo, jog Bendradarbiavimo sutarties 7.2 punkte nurodyto termino praleidimas jokiu būdu neatleidžia INVEGA nuo pareigos mokėti garantijos išmoką (Bendradarbiavimo sutarties 5.3, 7.1, 8.1 punktai). Pažymėjo ir tai, kad esant teismo patvirtintam ir galiojančiam restruktūrizavimo planui „Swedbank“, AB neturėjo jokių objektyvių galimybių ir teisių vykdyti priverstinį skolos išieškojimą kredito gavėjo „Swedbank“, AB įkeisto turto. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bankas dėl kredito gavėjo restruktūrizavimo bylos bei ne dėl banko kaltės užvilkinto kredito gavėjo bankroto proceso pradėjimo iki šiol neturėjo jokių objektyvių galimybių atlikti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų.Sistemiškai vertinant bendradarbiavimo sutarties nuostatas bei jų suderinamumą realių faktinių aplinkybių atžvilgiu bei įvertinus banko pirmosios instancijos teismui nurodytus faktus, turėjo būti pripažinta, kad bankas ir INVEGA susitarė dėl neterminuotos garantijos, kuri galioja iki tol, kol Kredito gavėjas grąžins bankui INVEGA garantuojamą sumą. Bendradarbiavimo sutartyje numatyto 400 dienų termino praleidimas negali būti pagrindu panaikinančiu INVEGA prievolę mokėti garantijos išmoką. Minėtas terminas vertinamas tik kaip procedūrins terminas, kuris skirtas surinkti ir pateikti dokumentus, bet ne kaip naikinamasis terminas, panaikinantis INVEGA, kaip garanto prievolę. Priešingu atveju toks termino nustatymas prieštarautų INVEGA teikiamų garantijų esmei, pagal kurią bankas gali kreiptis dėl garantijos išmokėjimo ir INVEGA ją išmoka tik tada, kai yra realizuotos visos užtikrinimo priemonės. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog bankui reikėjo kreiptis dėl dalies garantinės išmokos išmokėjimo ir ji būtų išmokėta yra siurprizinė, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti ją paneigiančius įrodymus.

Atsakovas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apelianto reikalavimas prijungti prie bylos papildomus įrodymus yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis CPK 314 straipsniui, sąžiningo šalių rungimosi principui ir susiklosčiusiai teismų praktikai. Jeigu teismas nuspręstų prie bylos prijungti apelianto pridedamą dokumentą, tuomet atsakovas, siekdamas apginti savo, kaip civilinio proceso šalies teisėtus interesus, taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus: tai 2009-11-25 atsakovo valdybos posėdžio protokolą; 2010-05-06 atsakovo valdybos protokolą; ir 2012-08-31 Atsakovo valdybos posėdžio protokolą. Šiais dokumentais yra paneigiami apelianto dėstomi argumentai apie tai, jog tarp šalių yra susiklosčiusi praktika, jog atsakovas nesilaiko Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte nustatyto susitarimo dėl galimybės gauti 50 proc. pirminę (avansinę) garantijos išmoką iki paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių realizavimo.Atsakovo nuomone šioje byloje aktuali kasacinio teismo 2016-06-17 nutartis, kurioje itin detaliai išnagrinėtas beveik identišką ginčas. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, apelianto argumentai dėl momento, nuo kurio turėjo būti skaičiuojamas 400 dienų terminas kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos, yra absoliučiai paneigtini ir aiškiai nurodyta, jog Bendradarbiavimo sutartimi nustatytas 400 dienų terminas kreiptis dėl garantijos išmokos į atsakovą nuo momento, kai kredito gavėjas negrąžina kredito ir bankas nutraukia kredito sutartį, yra viena iš garantijos sąlygų, kuri turėjo būti įvykdyta, siekiant gauti garantijos išmoką. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog apeliantas yra bankas, jo teiginys apie tai, jog nebuvo planuojama realizuoti įkeistą turtą yra objektyviai neteisingas ir nelogiškas, neatitinkantis apelianto, kaip banko, vykdomos veiklos praktikos ir logikos. Apeliantas, kreipdamasis į atsakovą dėl Garantijos išmokos 2015-05-13 prašyme nurodė informaciją apie planus realizuoti įkeistą turtą bei jo realizavimo vertę, kurią tiesiog „nurašė“ nuo turto įkeitimo lakšto. Turto įkeitimo lakštas išduotas 2008-12-04. Vadinasi, apeliantas, 2015 m. prašyme pateikdamas informaciją apie turto realizavimo vertę, ją žinojo ir ja disponavo dar nuo 2008 metų, dėl to turėjo galimybę šią informaciją pateikti ir per nustatytą 400 dienų laikotarpį nuo Kreditavimo sutarties nutraukimo 2013-02-15, tačiau to nepadarė.Apeliantas lygiai taip pat 2015-05-13 prašyme pats nurodė planuojamą paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių realizavimo eigą, kurią turėjo galimybę numatyti ir nesibaigus terminui.Tarp šalių susiklosčiusią praktiką pagrindžiantys dokumentai, parodo, jog šalys vadovavosi ir tinkamai vykdė Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkto nuostatas, išmokant garantijos išmokų dalį dar iki paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių realizavimo. Dėl to apelianto teiginiai apie tai, jog garantijos išmokų avansinė dalis pagal Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punktą, nerealizavus prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, apeliantui neišmokama, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliantas prie apeliacinio skundo yra pateikęs papildomą raštinį įrodymą – INVEGA 2016 02 05 valdybos posėdžio protokolą, kurį prašo prijungti prie bylos, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė, jokių priežasčių, kodėl šio įrodymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme ar kad pirmosios instancijos teismas atsisakė šį įrodymą priimti taip pat nepateikė ir argumentų rodančių, kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo vėliau, teismui priėmus sprendimą. Todėl kolegija atsisako priimti į bylą naujai priimtą rašytinį įrodymą. Byloje yra kilęs ginčas dėl praleisto Bendradarbiavimo sutartyje, numatyto termino pareiškimui dėl garantijos išmokėjimo pareikšti pasekmių ir sutarties turinio aiškinimo.Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priešingai nei teigia apeliantas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškindamas šalių sudarytos Bendradarbiavimo sutarties nuostatas bei išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, laikydamasis CPK ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatęs, kad 2008 01 30 tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Veeko“ pasirašyta kredito sutartis 560 000 Eur sumai, kurios gražinimas buvo užtikrintas atsakovo 2008 02 11 išduota garantija, nutraukta 2013 02 15, o ieškovas su prašymu pratęsti garantijos išmokos terminą kreipėsi tik 2015 05 13, priėjo pagrįstos išvados, jog atsakovas 2015 05 20 raštu pagrįstai atsisakė pratęsti minėtą terminą, nurodydamas, jog yra praleistas 400 dienų terminas nuo Kredito sutarties nutraukimo iki prašymo dėl kreipimosi mokėti garantijos išmoką termino pratęsimo gavimo.Tokios išvados pirmosios instancijos teismas priėjo sistemiškai aiškindamas Bendradarbiavimo sutarties nuostatas ir su šiuo aiškinimu kolegija sutinka. Bendradarbiavimo sutarties 7.2 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjui negrąžinus paskolos (Bendrovės garantuotos paskolos dalies) ir Bankui nutraukus paskolos sutartį, Bankas turi teisę ne vėliau kaip per 400 kalendorinių dienų, jei šalys nesusitars kitaip, kreiptis į Bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo, 10.3.1 punkte numatyta garanto (atsakovo) teisė atsisakyti tenkinti šį reikalavimą, jei jis pareikštas pasibaigus sutarties 7.2 punkte numatytam terminui. Byloje nenustatyta, jog šalys būtų pasinaudoję 7.2 punkte numatyta išlyga susitarti dėl kitokio garantijos išmokėjimo termino. Taip pat nėra duomenų, jog ieškovas būtų informavęs atsakovą apie trečiajam asmeniui iškeltą restruktūrizavimo bylą ir kliūtis realizuoti kitas prievolių užtikrinimo priemones ar ieškovas būtų pasinaudojęs Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte numatyta, galimybe, informavus atsakovą apie turimas paskolos grąžinimą užtikrinančias priemones, planuojamą įkeisto turto realizavimo vertę (įkeisto priverstinio pardavimo (likvidacinę) vertę ar antstolio nustatytą iš varžytinių realizuojamo turto vertę) bei numatomą paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių realizavimo eigą, kreiptis į atsakovą dėl 50 procentų garantijos išmokos dalies sumokėjimo. Pagal minėtą Bendradarbiavimo sutarties punktą nustatyta, jog atsakovas, įvertinęs banko pateiktus dokumentus ir informaciją apie įkeisto turto realizavimo galimybes bei tikėtinas gautinas sumas iš realizuojamo įkeisto turto, gali su Banku susitarti dėl visos garantijos išmokos sumokėjimo.Todėl pirmosios instancijos išvada, jog Bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte yra aiškiai nurodyta galimybė ieškovui kreiptis į garantą (atsakovą) per nustatytą 400 dienų laikotarpį ir nerealizavus prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių yra teisinga. Apelianto teiginiai dėl negalėjimo kreiptis laiku dėl garantijos išmokos todėl, kad užsitęsė restruktūrizavimo bei bankroto procesai neatitinka tikrovės ir Bendradarbiavimo sutarties nuostatų aiškinant 8.1; 8.2; 8.4; 8.5 punktų nuostatas sistemiškai. Nors 8.1. punktas ir numato, jog bankas įgyja teisę gauti visą garantijos išmoką tik po to, kai teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja paskolos grąžinimui užtikrintą turtą ir negauna savo reikalavimų visiško patenkinimo, tačiau 8.2 ir 8.5 punktuose yra numatytos galimybės kreiptis į Bendrovę tiek dėl garantijos išmokos dalies, tiek dėl likusios dalies išmokėjimo ir nerealizavus viso paskolos grąžinimui užtikrinti įkeisto turto, jei per 360 kalendorinių dienų nuo paskolos sutarties nutraukimo Bankui nepavyko realizuoti įkeisto turto dėl objektyvių priežasčių (yra Banko ir Bendrovės susitarimas dėl vėlesnio turto realizavimo siekiant už jį gauti didesnę kainą, yra nepasibaigusių teisminių ginčų dėl turto realizavimo ir pan.). Bendradarbiavimo sutarties 8.4 punkte Bankui nustatyta galimybė realizavus paskolos grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą ir gautas sumas paskirsčius 8.10 punkte nustatyta tvarka, pateikti atsakovui reikalavimą dėl likusios garantijos išmokos dalies išmokėjimo.Remdamasis detaliu šių Bendradarbiavimo sutarties nuostatų aiškinimu pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog apeliantas, matydamas, kad neturi galimybių realizuoti pirminių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių per 400 dienų nuo paskolos sutarties nutraukimo, ne tik turėjo galimybę, nepažeisdamas sutartyje nustatytų terminų kreiptis ir gauti dalinę garantijos išmoką, bet, remiantis minėtu Bendradarbiavimo sutarties 8.4 punktu gauti ir visą likusią garantijos išmoką, o jam to nepadarius atsakovas, remdamasis Bendradarbiavimo sutarties 10.3.1 punktu, teisėtai pasinaudojo teise atsisakyti tenkinti Banko reikalavimą, kuris pateiktas pasibaigus 7.2 punkte nustatytam 400 dienų terminui.Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai šioje byloje taikė CK 6.92 straipsnio 4 dalies nuostatą, numatančią garanto teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas pateiktas pasibaigus garantijos terminui bei vadovavosi ginčui spręsti aktualia kasacinio teismo praktika (LAT 2012 11 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012), kurioje pabrėžiama, jog kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kylą tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos įvykdymo sąlygos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuo kreditavimo sutarties su trečiuoju asmeniu nutraukimo (2013 02 14) iki ieškovo prašymo išmokėti garantijos išmoką 2015 05 13, ieškovas turėjo visas galimybes pateikti atsakovui bendradarbiavimo sutarties 8.2 punkte prašomą informaciją, nes visa informacija, kuri buvo patekta 2015 05 13 prašymu apeliantui buvo žinoma ir Kreditavimo sutarties nutraukimo dienos. Be to, remiantis sutarties 8.4 punktu jis turėjo teisę pateikti patikslintą reikalavimą ir vėliau kas patvirtina, jog ieškovas turėjo visas galimybes kreiptis į atsakovą dėl garantijos išmokos per nustatytus laikotarpius, tačiau to nepadarė, tuo pažeisdamas Garantijos sutarties sąlygas. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos pastebėjimais, kad šalys Bendradarbiavimo sutartį vykdo 13 metų, apeliantas iš atsakovo yra gavęs garantijos išmokas 15 kartų, apeliantas laikytinas verslo subjektu, savo srities profesionalu, kuriam taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai, žinoti teisiniuose santykiuose taikomus elgesio standartus, jų nesilaikymo pasekmes ir tenkančią rizika. Todėl ieškovas, sudarydamas Bendradarbiavimo sutartį, turėjo ir galėjo suprasti, kokių terminų jam reikės prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėms realizuoti ir šių sąlygų taikymas nebuvo siurprizinis, be to jam kaip savo srities specialistui turėjo būti gerai žinoma ir kasacinio teismo šiais klausimais formuojama praktika. Pirmosios instancijos teisme ieškovo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 11 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-719-464/2015, panaikinta kasacinio teismo 2016 06 13 nutartimi Civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-469/2016. Minėtoje byloje analogiškas ginčas buvo kilęs tarp atsakovo ir kito banko dėl garantinės išmokos išmokėjimo praleidus 400 dienų terminą. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, jog teismai pagrįstai kvalifikavo Bendradarbiavimo sutarties nuostatą, pagal kurią kai paskolos gavėja negrąžina paskolos ir bankas nutraukia paskolos sutartį, bankas turi teisę ne vėliau kaip per 400 kalendorinių dienų, jei šalys nesusitars kitaip, kreiptis į bendrovę dėl garantijos išmokos sumokėjimo, kaip garantijos vykdymo sąlygą, bet ne garantijos terminą. Nurodė, kad Bendradarbiavimo sutarties atitinkamuose punktuose nustatyta, kad garantijos sąlygos – 400 dienų termino – pažeidimas yra pagrindas bendrovei atsisakyti tenkinti banko reikalavimą dėl garantijos išmokos. Bendradarbiavimo sutartyje įtvirtinta, kad garantija yra antraeilė paskolos grąžinimą užtikrinanti priemonė: bankas įgyja teisę pateikti reikalavimą dėl garantijos tik realizavęs kitas paskolos užtikrinimo priemones. Sutartyje taip pat nustatyta galimybė bankui, įvertinus kitų paskolos užtikrinimo priemonių realizavimo galimybes ir perspektyvą, kreiptis į bendrovę dėl garantijos išmokėjimo nepabaigus kitų paskolos užtikrinimo priemonių realizavimo procedūrų. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, kad garantijos sąlyga dėl 400 dienų kreipimosi į banką termino buvo aiškiai įtvirtinta šalių Bendradarbiavimo sutartyje, ieškovė turėjo sutartyje nurodytą galimybę elgtis nepažeisdama šios sąlygos, šalys Bendradarbiavimo sutartyje išreiškė suderintą valią dėl šios sąlygos pažeidimo padarinių. Dėl nurodytų aplinkybių kasacinio teismo kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bankui pažeidus šią garantijos sutarties sąlygą kasatorė turėjo teisę atsisakyti mokėti garantijos išmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad šios garantijos sąlygos pažeidimas nereikšmingas, prieštarauja esminėms teisės nuostatoms, reguliuojančioms garantijos santykius, ir jas aiškinančiai teismų praktikai. Kasacinis teismas cituojamoje nutartyje akcentavo, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijų teikimas yra reglamentuojamas įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. spalio 29 d. įsakymu patvirtintais Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatais, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad Bendrovės (atsakovės) įsipareigojimų pagal suteiktas garantijas įvykdymą garantuoja valstybė, (Garantijų teikimo nuostatų 4 punktas). Garantijų teikimo nuostatuose nurodytų imperatyvių normų laikymas yra itin reikšmingas dėl to, kad atsakovės teikiamos garantijos prilyginamos valstybės garantijai (valstybės pagalbai, kuriai taikomas 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai). Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai garantijos santykiams taikomi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. spalio 29 d. įsakymu patvirtinti Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatai, sprendžiant dėl garanto prievolės mokėti garantijos išmoką, turi būti vertinamos ne tik šalių valia nustatytos, bet ir imperatyviosiose šio teisės akto nuostatose įtvirtintos garantijos sąlygos.Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, aiškino ginčo sutartį atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.