Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės ,,NEO Finance“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,NEO Finance“ ieškinį atsakovui M. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp atsakovo ir ieškovo 2018 m. gruodžio 11 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K783591857 (toliau – vartojimo kredito sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 5000 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 3265,00 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 21,88 proc.), 652,93 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. gruodžio 11 d. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, tarpininkavimo mokestis atsakovo turėjo būti grąžintas ieškovei per 60 mėnesinių įmokų. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė, mėnesinių įmokų laiku nemokėjo, į ieškovo siųstus raginimo laiškus nereagavo, todėl ieškovė 2019 m. birželio 12 d. atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį nuo 2019 m. birželio 18 d. Atsakovas per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Ieškovė nurodė, jog atsakovas yra skolingas 4655,50 Eur vartojimo kredito.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovo 2164.32 Eur tarpininkavimo mokestį, pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 461,99 Eur tarpininkavimo mokesčio, kitą šio reikalavimo dalį atmetė.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pagal Sutarties 1.7. p., bendra vartojimo kredito kaina (Vartojimo kredito mokestis) - visos išlaidos, įskaitant palūkanas, tarpininkavimo mokestį (toliau tekste - Mokestis) ir bet kuriuos kitus su xartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu. Kaina apskaičiuojama preziumuojant. kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios Sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį. Apeliantės nuomone, padidintas tarpininkavimo mokestis atitinka specialiosios dalies sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms.

12. Teisėjų kolegija, vertindama klausimą dėl tarpininkavimo mokesčio pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) iš esmės atliko šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių atsakovo pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį, sąžiningumo kontrolę.

13. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi tai, jog CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatas, atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties sudarymo metu 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu atsakovas netinkamai vykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sisteminė šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovas tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį atsakovui neatsiranda. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog sutartyje numatyta kreditorės teisė panaikinti sutarties sudarymo metu pritaikytą nuolaidą netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju turėtų skatinti skolininką tinkamai ir laiku vykdyti iš kredito sutarties kylančias prievoles ir išvengti neigiamų finansinių pasekmių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Taigi 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio dalis užtikrina kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, minėtame punkte numatytos mokesčio dalies mokėjimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pažeidimu, todėl nuolaidos panaikinimas reiškia baudinio pobūdžio sankcijų taikymą atsakovui, o tai iš esmės atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

15. Dėl apeliantės nurodomo fakto, kad vartojimo kredito sutartyje numatytas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms, atsakovas buvo tinkamai informuota apie sutarties sąlygas, todėl visa ieškovės reikalaujama tarpininkavimo mokesčio suma turėjo būti priteista iš atsakovo, aktualu tai, jog teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir sąžiningumo aspektu vertino šalių sudarytos sutarties sąlygas. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo, kaip vartotojo, teisinio statuso, taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog šalių sudaryta kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

16. Svarbu tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

17. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimas priteisti 2164,32 Eur tarpininkavimo mokestį vertintinas kaip reikalavimas dėl netesybų priteisimo. Materialiuoju sąžiningumo kontrolės aspektu vertinant šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies atsižvelgtina į tai, kad ieškovės reikalaujama suma akivaizdžiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys susitarė dėl 21,88 procentų dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, jog neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, jos skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovo įsipareigojimų vykdymo atveju, reiškia neproporcingai didelę ir imperatyvių Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje reikalavimų neatitinkančią atsakovo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ir ši sutarties sąlyga vertintina kaip nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tą pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.

18. Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose apygardų teismų išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, tačiau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 praktika keičiasi ir naujausioje ir aktualiausioje apygardų teismų praktikoje laikomasi šioje nutartyje išdėstytos pozicijos, jog ieškovės prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis savo esme atitinka netesybas (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-625-661/2020, 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-656/2020, 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-366-866/2020, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-225-372/2020, 2020 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-368/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-924/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-181-459/2020, 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-796/2020, 2020 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-618-513/2020, kt.). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose kredito sutarties šalių individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri mokama tik netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, ir ankstesnėje teismų praktikoje buvo kvalifikuojamos kaip netesybos, kurios sutarties sudarymo metu nėra pakankamai aiškios vartotojui, todėl kredito davėjui nepriteisiamos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos.

19. Netenkinus apeliacinio skundo dalies dėl tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo, nėra teisinio pagrindo pakeisti ir ginčijamas sprendimo dalis dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, kurios priteistos proporcingai ieškovės ieškinio patenkintų reikalavimų daliai.

20. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

21. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliantės apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.