- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-306-467/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00138-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stamiksas“
- Ieškovas
- valstybės įmonės Turto banko
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stamiksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stamiksas“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – viešoji įstaiga Inovacijų agentūra.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Stamiksas“ 184 009,09 Eur skolą, 13 897,77 Eur palūkanas, 10 905,54 Eur delspinigius ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovei 2010 m. gruodžio 30 d. sutartimi iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų lėšų buvo suteikta parama (lėšos) projektui „Ekologiškų medžio cementinių blokelių gamyba“. Viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – ir LVPA; dabar – viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Inovacijų agentūra) 2020 m. sausio 28 d. nustatė teisės aktų pažeidimus. Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. įsakymu netinkamai panaudotomis ir grąžintinomis lėšomis pripažinta 184 000,09 Eur suma. Atsakovė naudojosi teise skųsti minėtą įsakymą, tačiau Lietuvos administracinių ginčų komisija 2020 m. liepos 27 d. sprendimu skundą atmetė. 2007 m. spalio 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir 2020 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisės į skolą perdavimo–priėmimo aktu Ekonomikos ir inovacijų ministerija perdavė VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Ieškovė papildomai priskaičiavo 568,12 Eur palūkanų, 9 070,38 Eur delspinigių (taikant 6 mėnesių senaties terminą); bendra prašoma priteisti suma sudaro 208 803,40 Eur. Atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė. Vykusios derybos su pradiniu kreditoriumi (jei tokios buvo) neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės grąžinti netinkamai panaudotas lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Stamiksas“ ieškovės VĮ Turto banko naudai 184 009,09 Eur skolą, 13 897,77 Eur palūkanas, 10 905,54 Eur delspinigius ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (208 812,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. vasario 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 2 541 Eur žyminio mokesčio.
4. Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 30 d. sutartimi atsakovei iš ES struktūrinių fondų lėšų buvo suteikta parama projektui „Ekologiškų medžio cementinių blokelių gamyba“. Atlikusi patikrinimą, LVPA 2020 m. sausio 28 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą ir priėmė sprendimą pripažinti 306 666,82 Eur projekto išlaidų netinkamomis finansuoti, pateikė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai siūlymą susigrąžinti išmokėtų lėšų dalį – 184 000,09 Eur. Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. Nr. 4-111 įsakymu atsakovės netinkamai panaudotomis ir grąžintinomis lėšomis pripažinta 184 000,09 Eur suma. Atsakovė įpareigota iki 2020 m. balandžio 20 d. grąžinti šią sumą. Įsakyme aptartas palūkanų ir delspinigių skaičiavimas. Lietuvos administracinių ginčų komisija 2020 m. liepos 27 d. sprendimu atsakovės skundą dėl Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. Nr. 4-111 įsakymo panaikinimo atmetė.
5. Teismas nurodė, kad 2007 m. spalio 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. (7.22-52-07)-T5-52 ir 2020 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisės į skolą perdavimo–priėmimo aktu Nr.154/E1-20 Ekonomikos ir inovacijų ministerija perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę (184 000,09 Eur grąžintiną finansavimo lėšų sumą, iki 2020 m. rugsėjo 4 d. priskaičiuotas palūkanas – 13 329,65 Eur ir 8 110,25 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d.). Ieškovė kreipėsi su pretenzija į atsakovę dėl nurodytų sumų sumokėjimo, tačiau reikalavimas patenkintas nebuvo. Kreipdamasi į teismą, ieškovė papildomai priskaičiavo 568,12 Eur palūkanų ir 9 070,38 Eur delspinigių.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovė neginčija ieškovės priskaičiuotos skolos, palūkanų ir delspinigių dydžio, iš esmės neginčija ir savo pareigos šias sumas sumokėti, o nesutikimą su ieškiniu grindžia išimtinai tuo, jog vykdė derybas dėl Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. Nr. 4-111 įsakyme nurodytos sumos mokėjimo atidėjimo, kurios, atsakovės teigimu, buvo rezultatyvios.
7. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir jai yra kilusi prievolė grąžinti pagal sutartį suteiktą 184 000,09 Eur finansavimo lėšų sumą bei sumokėti nustatyto dydžio palūkanas. Atsakovė šios savo prievolės nepaneigė. Atsakovės prievolės nepaneigia ir aplinkybė, kad ji derėjosi dėl lėšų grąžinimo atidėjimo su pradiniu kreditoriumi, nes dėl to nėra galutinio patvirtinto susitarimo. Vertinant reikalavimo priteisti šią sumą iš atsakovės pagrįstumą, reikšmės neturi ir tai, kiek tokios derybos buvo pažengusios.
8. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 6.256 straipsnio 2 dalimi, CK 6.71 straipsniu teismas pagrįstu pripažino reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Taip pat tenkino prašymą priteisti procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė UAB „Stamiksas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Apeliantė neginčijo 184 000,09 Eur skolos pagrįstumo, palūkanų ir delspinigių dydžio, tačiau faktiškai įrodinėjo pradinio kreditoriaus Ekonomikos ir inovacijų ministerijos neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus galimai neteisėtai perleidžiant ieškovei reikalavimo teisę į skolą, kurios grąžinimo terminą pradinis kreditorius pagal susitarimą su atsakove atidėjo. Teismas nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su apeliantės ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos derybomis dėl grąžintinos finansavimo lėšų sumos mokėjimo atidėjimo, dėl to byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai.
9.2. Į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kadangi priimtas teismo sprendimas turi įtakos jos teisėms ir pareigoms. Atsakovė faktiškai kvestionavo pradinio kreditoriaus Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiksmus dėl galimai neteisėtai perleistos reikalavimo teisės ieškovei. Byloje liko neaiški pradinio kreditoriaus pozicija dėl susitarimo buvimo, derybų dėl tokio susitarimo sudarymo eigos, rezultatų, pozicija dėl 2020 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 4-111 pakeitimo. Nustačius, jog pradinis kreditorius atidėjo atsakovei lėšų mokėjimą, kiltų ieškovės ir pradinio kreditoriaus sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo bei teisėtumo klausimas, taip pat klausimas, ar ieškovė ieškinio pateikimo metu turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę.
9.3. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši teisė galiojo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 47 punktas). Teismas netyrė ir nesiaiškino faktinių aplinkybių dėl buvusių atsakovės ir pradinio kreditoriaus derybų dėl grąžintinų finansavimo lėšų mokėjimo atidėjimo, dėl ko nebuvo išsiaiškinta, ar ieškovė turėjo galiojančią reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu.
9.4. Pripažindamas, kad tarp apeliantės ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyko derybos, analizuodamas jos ketinimus sudaryti su atsakove susitarimą dėl grąžintinų finansavimo lėšų grąžinimo termino atidėjimo ir kartu Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. įsakymo pakeitimo, teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos materialiųjų teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsiliepimas
10. Ieškovė VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
10.1. Apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių buvus kokį nors rašytinį susitarimą dėl skolos atidėjimo. Tokio susitarimo nėra ir pradinis kreditorius (Ekonomikos ir inovacijų ministerija) jokio susitarimo nėra perdavęs naujajam kreditoriui (VĮ Turto bankui). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo kreipusis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją su prašymu atidėti skolos mokėjimą. Apeliantės argumentai dėl susitarimo paremti prielaidomis.
10.2. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškinio faktinį ir (ar) teisinį pagrindą. Jeigu ir būtų vykusios derybos su pradiniu kreditoriumi dėl skolos atidėjimo, tai neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės grąžinti netinkamai panaudotas lėšas ir neįpareigoja naujojo kreditoriaus derybas tęsti ar jas atnaujinti. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovės prievolės nepaneigia aplinkybė, jog ji derėjosi dėl lėšų grąžinimo atidėjimo, nesant dėl to galutinio patvirtinto susitarimo.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismas vertino ir tyrė apeliantės nurodomus argumentus, susijusius su derybomis dėl grąžintinos finansavimo lėšų sumos mokėjimo atidėjimo, todėl apeliantės teiginiai, kad teismas nesiaiškino minėtų aplinkybių – atmestini. Net ir atidėjus skolos sumokėjimą, kritiškai vertintinos atsakovės galimybės grąžinti 208 803,40 Eur skolą.
10.4. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Po reikalavimo teisės perėmimo VĮ Turto bankui perėjo visos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos teisės ir pareigos, susijusios su atsakovės skola, todėl minėtos institucijos dalyvavimas byloje nebuvo būtinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis).
12. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl atsakovės prievolės, nustatytos viešojo administravimo subjekto sprendimu, grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį ir su ja susijusias kitas sumas (palūkanas, delspinigius). Apeliantė nekvestionuoja skolos fakto, jos dydžio, tačiau su skundžiamu sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas neįvertino jos derybose su pradiniu kreditoriumi pasiekto susitarimo atidėti skolos mokėjimą, įtakojančio ir reikalavimo perleidimo galimybę. Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą sprendimą, apeliacinio skundo argumentus ir kitus bylos duomenis, tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
13. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, t. y. skolininko teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui, dėl to skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
14. CK 6.107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, pavyzdžiui, ginčyti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017, 21 punktas).
15. Dėl šių teisės normų bylai aktualiu reikalavimo perleidimo įtakos prievolės šalių teisėms klausimu kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal cesijos sutartį pradiniam kreditoriui perdavus savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009; kt.). Taigi įstatymo, kuriuo kreditoriui suteikiama teisė be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą, nuostatomis užtikrinama skolininko teisių apsauga ir nustatoma tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
16. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, kilus ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši teisė galiojo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 47 punktas; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, 29 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad apeliantei 2010 m. gruodžio 30 d. sutartimi iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų buvo suteikta parama projektui „Ekologiškų medžio cementinių blokelių gamyba“; nustačius pažeidimus Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. Nr. 4-111 įsakymu netinkamai panaudotomis ir grąžintinomis lėšomis pripažinta 184 000,09 Eur suma; apeliantė įpareigota iki 2020 m. balandžio 20 d. grąžinti šią sumą. Taip pat, kad 2007 m. spalio 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. (7.22-52-07)-T5-52 ir 2020 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo teisės į skolą perdavimo–priėmimo aktu Nr. 154/E1-20 Ekonomikos ir inovacijų ministerija perdavė ieškovei reikalavimo teisę į apeliantę.
18. Bylos duomenys leidžia teigti, kad apeliantė pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės ir jos perleidimo teisėtumo iš esmės neginčija, tačiau apeliantė nepagrįstai teigia, jog susitarimas su pradiniu kreditoriumi dėl skolos mokėjimo atidėjimo lemia reikalavimo perleidimo negalimumą. Tačiau pagal CK 6.101 straipsnio 3 dalies nuostatas galima perleisti ir būsimą reikalavimą. Be to, kaip minėta, naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, todėl galimo susitarimo dėl skolos mokėjimo atidėjimo buvimas ir jo sąlygos galiotų ir naujajam kreditoriui. Taip pat reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą.
19. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).
20. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose tik deklaratyviai nurodė apie buvusias derybas dėl grąžintinų lėšų mokėjimo atidėjimo, tokiems teiginiams pagrįsti nepateikdama absoliučiai jokių įrodymų, be kita ko ir neprašiusi tokių įrodymų išreikalauti, taip pat nepateikė ir jokių įrodymų apie tokiose derybose pasiektą rezultatą – kaip pati teigia, mokėjimo atidėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė savo mokėjimo prievolės nepaneigė.
21. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y., apeliantei neįrodžius vykusių derybų ir pasiekto jų rezultato, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir apeliantės teiginius, kad teismas nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su apeliantės ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos derybomis dėl grąžintinos finansavimo lėšų sumos mokėjimo atidėjimo ir dėl to byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė ištyręs šalių į bylą pateiktus įrodymus, o atsakovės atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų nepateikimas lėmė apeliantei nepalankaus sprendimo priėmimą, tačiau tai nereiškia, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai.
22. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos materialiųjų teisių ir pareigų, nes analizavo minėto asmens ketinimus sudaryti su apeliante susitarimą dėl lėšų grąžinimo termino atidėjimo ir kartu Ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. vasario 20 d. įsakymo pakeitimo; teigia, kad liko neaiški pradinio kreditoriaus pozicija dėl susitarimo buvimo, derybų dėl tokio susitarimo sudarymo eigos, rezultatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia apeliantės pozicija sutikti nėra pagrindo.
23. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (CPK 47 straipsnio 3 dalis).
24. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).
25. Su trečiųjų asmenų (ne)įtraukimu į bylą yra susijęs CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą sudaro situacija, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau kasacinio teismo praktikoje dėl šios nuostatos taikymo yra išaiškinta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. jo materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2022).
26. Atsižvelgiant į aptartą cesijos instituto taikymo esmę, jo sąlygas, apeliantei nenuginčijus reikalavimo perleidimo teisėtumo, aplinkybė, kad teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į ją pradinio kreditoriaus – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės iškelta abejone, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Pažymėtina ir tai, kad, nors atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir buvo nurodžiusi aplinkybes, jog vyko derybos su pradiniu kreditoriumi (kaip nustatyta, derybų faktas neįrodytas), tačiau ji neprašė pirmosios instancijos teismo įtraukti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją į bylos nagrinėjimą, be to, nepateikė tokias derybas patvirtinančio rezultato (CPK 178 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės pažeidimų ir tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Apeliacinį skundą atmetus apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai), o ieškovė neteikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šis klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.