- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-23
- Bylos Nr.
- e2A-86-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02181-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė (pirm.), Dainius Rinkevičius, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublika
- Ieškovas
- UAB Sauda
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, Vilniaus apsk. VPK
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.28Pasauga
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Sauda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 10 307,50 Eur skolą už transporto priemonės pasaugą, 40 Eur pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidų kompensaciją, 318,54 Eur palūkanas, 8 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2010-09-15 pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sulaikytą transporto priemonę Chrysler Town Country, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), ir ją saugojo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje automobilis buvo konfiskuotas, atsakovė įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Atsakovė automobilį atsiėmė 2017-09-06. Atsakovei už 2 375 dienas nuo nuosavybės teisės atsiradimo iki pasaugos pabaigos (nuo 2011-03-07 iki 2017-09-06) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – taip pat ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti automobilio saugojimo išlaidas. Ieškovė su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu (po reorganizavimo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2001-05-04 buvo sudariusi sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ (toliau – taip pat ir Sutartis). Sutarties sudarymo metu buvo nustatytas 15 Lt (4,34 Eur) su PVM įkainis už kiekvieną transporto priemonės saugojimo dieną.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko.
4. Atsiliepime nurodė, jog SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama, todėl valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį. 2001 m. gegužės 4 d. sutartis „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ buvo nutraukta, todėl ieškovė nuo 2015-01-01 neturėjo saugoti sulaikytos transporto priemonės pagal Sutartį bei taikyti joje nustatytus saugojimo įkainius. Ieškovė atsakovei apie automobilio konfiskavimą nepranešė. Atsakovė apie saugomą transporto priemonę sužinojo tik 2017 metų rugpjūčio pabaigoje. Atsakovė nesutinka su ieškovės taikytu 4,34 Eur tarifu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažintas 1,45 Eur dydžio atlyginimas už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. 2018-03-21 atsakovė ieškovei už ginčo automobilio saugojimą sumokėjo 3 458,25 Eur. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti 40 Eur sumą bei 8 proc. metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – taip pat ir MAPKSVPĮ). Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame MAPKSVPĮ buvo nurodyta, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Sutartis su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu buvo sudaryta 2001 m. gegužės 4 d., t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo, be to, tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta komercinė sutartis.
5. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Sauda“ iš atsakovės 7 337,86 Eur skolą, 238,91 Eur palūkanas, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 7 576,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 226,12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad:
7.1. automobilis Chrysler Town & Country, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-374-869/2011, nutarimas įsiteisėjo 2011 m. vasario 25 d. Taigi, nuo 2011 m. vasario 25 d. automobilis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto automobilio saugojimu;
7.2. ieškovė automobilį pradėjo saugoti tebegaliojant 2001 m. gegužės 4 d. ieškovės su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytai sutarčiai, pagal kurią (su vėlesniais pakeitimais), automobilio saugojimo kaina buvo 4,34 Eur su PVM už parą. Automobilis perėjo valstybės nuosavybėn dar iki minėtos sutarties nutraukimo. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei už automobilio saugojimą taikydama 1,45 Eur už parą tarifą, nurodydama, jog toks tarifas taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016;
7.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovui iš VMI prie FM priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis). 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 kasacinis teismas nurodė, jog dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI prie FM. Esant tokiai situacijai, automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs;
7.4. nagrinėjamu atveju atsakovė į bylą nėra pateikusi jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo konkrečiu atveju taikytinas būtent 1,45 Eur už parą tarifas. Atsakovė parengė lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir / ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi 2015 - 2018 metais su VPK sudarytose sutartyse. Pačios sutartys teismui nėra pateiktos. Šalys sutiko, kad atsakovės nurodytais atvejais viešojo pirkimo sąlygos buvo kitokios. Tarifas diferencijuotas priklausomai nuo to, koks subjektas turi pareigą mokėti už paslaugą ir skiriasi esmingai. Atsakovės pateiktais duomenimis už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą Vilniaus mieste ir rajone pagal 2018 m. gegužės 8 d. sutartį ji turi ieškovei mokėti 0,01 Eur už parą tarifu. Teismas sutinka, kad toks tarifas negali būti laikomas protingu ar ekonomiškai pagrįstu. Ieškovė, sudariusi sutartį su trečiuoju asmeniu ir sauganti jos pagrindu automobilį, turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog už visą automobilio saugojimo laikotarpį ji gaus sutartimi nustatytą atlygį. Teismas sutinka, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Įrodinėjant ieškinį į bylą pateiktos sutartys, individualaus pobūdžio aktai, patvirtinantys, kad ieškovės taikomas tarifas, t. y. 4,34 Eur su PVM už parą (15 Lt) Vilniuje, 2011 - 2017 metais atitiko analogiškų paslaugų kainas, todėl negalima jo laikyti nepagrįstai dideliu, neatitinkančiu rinkos kainos ar ekonomiškai nepagrįstu. Sprendžiant klausimą, koks tarifas šiuo konkrečiu atveju taikytinas, neturi reikšmės tai, kad automobilio vertė jo perdavimo dieną 2017 metais buvo 30 Eur. Ieškovė turėjo pareigą saugoti automobilį nepriklausomai nuo jo vertės. Be to, byloje nėra duomenų, kad automobilio vertė būtų sumažėjusi dėl ieškovės netinkamų veiksmų jį saugant, tokio klausimo atsakovė byloje nekėlė. Reikšmės neturi ir atsakovės argumentai, kad ieškovė saugojo automobilį ilgą laiką ir neinformavo atsakovės apie galimybę jį atsiimti. Ieškovė neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių sužinoti, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, kaip ir neturėjo teisės jo niekam perduoti, nesant leidimo, kuris išduotas tik 2017 m. rugsėjo 5 d.;
7.5. byloje nekilo ginčo, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei už ginčo automobilio saugojimą 2 375 paras, t. y. nuo 2011-03-07 (nutarimo konfiskuoti įsiteisėjimo) iki 2017-09-06 (automobilio perdavimo VMI prie FM). Ieškovė už šį laikotarpį pagrįstai priskaičiavo atsakovei 10 307,50 Eur. Dalį skolos atsakovė yra sumokėjusi. Teismas sutinka, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.54 straipsnio nuostatomis, ieškovė turėjo teisę paskirstyti gautas sumas proporcingai visiems atsakovės įsipareigojimams dengti (už visus saugotus automobilius). Iš gautų sumų pirmiau dengtinos atsakovės mokėtinos palūkanos, netesybos. Atsakovės prievolė ieškovei atsirado viešosios teisės normų pagrindu, šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju taikytinos MAPKSVPĮ nuostatos. Dalį palūkanų, taip pat 40 Eur išlaidų ieškovė užskaitė nepagrįstai, todėl šios sumos įskaitytinos į nepadengtos pagrindinės prievolės dalį. Iš atsakovės ieškovei priteistina ne jos reikalaujama 318,54 Eur suma (8 proc. metinės palūkanos už 153 pradelstas dienas), tačiau CK numatytos 6 proc. palūkanos už 153 dienas nuo 10 307,50 Eur skolos sumos, buvusios bylos iškėlimo teisme metu, t. y. 238,91 Eur, konstatuojant, kad ieškovė nepagrįstai užskaitė 79,63 Eur palūkanų. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 7 337,86 Eur likusi skola. Ieškovei iš atsakovės taip pat priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 7 576,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis);
7.6. ieškovė už byloje pareikštus reikalavimus sumokėjo 240 Eur žyminį mokestį bei patyrė 1 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Dalį skolos atsakovė ieškovei sumokėjo jau po bylos iškėlimo teisme. Nustačius, kad ieškovė nepagrįstai buvo pareiškusi reikalavimą dėl 40 Eur bei dalies palūkanų, t. y. 79,63 Eur, ieškovei turi būti atlyginta 98,88 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų – 1 226,12 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 93 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, nes spręsdamas dėl ieškovės taikomo 4,34 Eur (15 Lt) su PVM tarifo, atsižvelgė tik į ieškovės pateiktas transporto priemonių saugojimo sutartis, sudarytas su Vilniaus apskrities teritoriniais policijos komisariatais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 konstatavo, jog teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju ieškovė neatliko rinkos analizės ir pateikė tik jos pačios sudarytose sutartyse nurodytus transporto priemonių saugojimo įkainius. Be to, dalis pateiktų sutarčių buvo sudarytos 2017 metų balandžio - gegužės mėnesiais ir 2018 metų gegužės mėnesį, o ginčytinos transporto priemonės saugojimas baigėsi 2017-09-06. Teismas neturėjo pagrindo vertinti nurodytose sutartyse nustatytų transporto priemonių saugojimo įkainių, nes ginčytinos transporto priemonės saugojimo laikotarpis, taikant šias sutartis, yra arba labai mažas, arba nepatenka į saugojimo laikotarpį;
8.2. atsakovė teismui pateikė informaciją apie priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų teikimo sutartis, kurias su atitinkamais apskričių policijos komisariatais sudarė įmonės, teikiančios transporto priemonių saugojimo paslaugas, nurodydama transporto priemonių vienos paros saugojimo įkainius, kurie pagal saugojimo sutartis atskirai taikomi administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims ir apskričių policijos komisariatams. Atsakovė papildomai paaiškino, kad negali pateikti daugiau informacijos apie kitų ūkio subjektų teikiamų transporto priemonių saugojimo įkainius, nes tokiai informacijai pateikti būtų priversta pirkti duomenų analizės studiją, kas būtų susiję su papildomomis nenumatytomis išlaidomis ir užsitęstų prašomų pateikti duomenų laikotarpis. Todėl atsakovė paprašė teismą įpareigoti ūkio subjektus, nurodytus atsakovės pateiktoje informacijoje, pateikti duomenis apie jų sudarytose transporto priemonių saugojimo (pasaugos) sutartyse su kitais ūkio subjektais taikomus saugojimo paslaugų įkainius už atitinkamą saugojimo laiką bei tokių įkainių nustatymo pagrindą. Teismas vertino ieškovės pateiktas tik jai pačiai naudingas sutartis, tačiau atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nenurodydamas motyvų, atmėtė, tuo pažeisdamas CPK 8 straipsnį (kooperacijos principas). Šiuo atveju proceso šalių, t. y. ieškovės ir atsakovės, procesinės teisės nėra lygios, nes ieškovė yra ūkio subjektas, kuris verčiasi komercine veikla, susijusia su transporto priemonių saugojimu, kaip rinkos dalyvis turi daugiau galimybių pateikti informaciją ne tik apie jo sudarytas transporto priemonių saugojimo sutartis, bet ir apie tokias sutartis, kurias sudarė kiti, analogiška veikla besiverčiantys, rinkos dalyviai. Atsakovė nėra verslo subjektas ir rinkos dalyvis, todėl tokia informacija nedisponuoja. Ieškovė šiuo atveju yra stipresnioji, nei valstybė, pusė. Teismas, neįvertinęs minėtų aplinkybių, nesudarė galimybės atsakovei tinkamai vadovautis CPK 12 straipsniu (rungimosi principas), buvo pažeistas šalių procesinio lygiateisiškumo principas;
8.3. VMI prie FM nurodytas 1,45 Eur tarifas paremtas tuometine teismų praktika. Toks tarifas įvairių instancijų teismų buvo pripažintas protingu ir ekonomiškai naudingu sprendžiant bylas, kuriose ginčo dalyku buvo konfiskuotų transporto priemonių saugojimo išlaidų priteisimas iš valstybės. Kadangi tokia teismų praktika galiojo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, taikyti kitokio tarifo VMI prie FM neturėjo pagrindo;
8.4. Teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, neatsižvelgė į ieškovės neveikimą ir nepritaikė protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 ir 6.158 straipsniai). Faktas, kada automobilis perėjo valstybės žinion, ieškovei neabejotinai buvo žinomas. Priešingu atveju, ieškovė negalėtų nurodyti tikslaus konfiskuoto automobilio saugojimo laikotarpio (nuo 2011-03-07 iki 2017-09-06). Turtas buvo saugomas daugiau nei 5 metus, be to, ieškovė žinojo, kad saugo valstybei priklausantį turtą, taigi siekė gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą;
8.5. priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-576-866/2019, kuria apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-9283-1012/2018. Nurodytoje byloje pirmos instancijos teismas pripažino, kad VMI prie FM pritaikytas 1,45 Eur tarifas apmokant už transporto priemonės saugojimą yra ekonomiškai pagrįstas;
8.6. skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistas 7 337,86 Eur skolos likutis, tačiau priteistina suma nurodyta neteisingai. Atsakovė sumokėjo ieškovei pagal jos sudarytą saugotų transporto priemonių sąrašą už šiame sąraše nurodytų pirmų 15 konfiskuotų transporto priemonių saugojimą 49 939,45 Eur sumą, kuri 2018-03-21 mokėjimo dokumentu Nr. 18/0000933 buvo pervesta į ieškovės nurodytą sąskaitą. Į minėtą sumą buvo įskaityta suma ir už ginčo transporto priemonės saugojimą, t. y. 3 458,25 Eur. Apie tai ieškovei buvo pranešta 2018-03-30 raštu Nr. (28.8-08-4) RNA-9545.
9. Ieškovė UAB „Sauda“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. nepagrįstas teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-576-866/2019. Nurodytoje byloje teismas rėmėsi kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuojančiu CK 6.229 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 436/2009, todėl darytina išvada, kad rėmėsi ir kitomis CK XIX ir XIV skyrių normomis, įskaitant CK 6.233 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad jeigu šalys nesusitaria, atlyginimo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Aptariamoje byloje ieškovui neįrodinėjant ginčo automobilio saugojimo po 8,69 Eur už parą kainos pagrįstumo, teismas savo nuožiūra sprendė, kad būtinosios ir ekonomiškai pagrįstos išlaidos už ginčo transporto priemonės saugojimą yra 1,45 Eur už parą. Naujausia kasacinio teismo praktika patvirtina, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos pasaugos teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-403/2017);
9.2. priverstinio saugojimo sutarties nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis. Sutartimi jos šalys aiškiai nurodė, kad už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą apmokės transporto priemonių savininkai (Priverstinio saugojimo sutarties 4.4 ir 4.5 punktai). Ši taisyklė nekonkuruoja su Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies (buvusi 6 dalis) norma. Ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ir saugoma Vilniuje už Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendimu Nr. 621V „Dėl Priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“, priimtu įgyvendinant savivaldybės kompetenciją, nustatytą visiems Vilniuje vienodai taikytiną įkainį. Vietos savivaldybės sprendimas yra teisės aktas ir automobilio savininkams, įskaitant valstybę, privalomas, nepriklausomai nuo jo kvalifikavimo bendro ar individualaus pobūdžio aktu. Valstybė ieškovės paslaugomis naudojosi ir Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendimo Nr. 621V nustatyta tvarka neginčijo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnio 1 dalis). Taigi ši byla esmingai skiriasi nuo kitų bylų ir tuo, kad įkainis buvo nustatytas savivaldybės viešai paslaugai, t. y. ne šalių derybose, ne vienašališkai akcininko sprendimu, ne varžantis dėl viešojo pirkimo sutarties;
9.3. apeliantė nepasisako nei dėl Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendimu Nr. 621V „Dėl Priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“ nustatyto 15 Lt (4,34 Eur) įkainio, nei dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. 1-1005 „Dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų automobilių nuvežimo ir saugojimo paslaugų įkainių nustatymo“ nustatyto 18,15 Lt (5,26 Eur) įkainio. Apeliantė neįrodinėja, kad 4,34 Eur įkainis yra nepagrįstai didelis, neatitinka rinkos kainos ar yra ekonomiškai nepagrįstas. Ieškovė į bylą yra pateikusi įrodymus, kurie patvirtina duomenis apie analogiškus priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius Vilniuje 2001 - 2017 metais analogiškomis sąlygomis. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas vertino tik ieškovei palankias sutartis. Atsakovė kitų analogiškų sutarčių ar kitų analogiškų įkainių neįrodinėjo. Nuo 2001 metų Vilniuje buvo vienas 15 Lt (4,34 Eur) įkainis. Nuo 2015-11-04, kai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su UAB „Tomadas“ sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286, atsirado kitas - 10,51 Eur įkainis. Šios sutartys patvirtina rinkos įkainį Vilniuje. Ši byla yra dispozityvi, todėl nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškovė galėjo pateikti daugiau analogiškų sutarčių pavyzdžių negu atsakovė. Atsakovę atstovauja VMI prie FM, kuri privalo žinoti visas sutartis, kurių pagrindu visoje Lietuvoje buvo saugomos priverstinai nuvežtos konfiskuotos transporto priemonės, nes būtent VMI prie FM sprendžia dėl konfiskuoto turto likimo;
9.4. automobilis (duomenys neskelbtini) yra tik vienas iš kelių dešimčių per valstybės aplaidumą ilgai neatsiimtų transporto priemonių, nors apie daugelį iš jų VMI prie FM žinojo arba negalėjo nežinoti, jei būtų veikusi rūpestingai. Ieškovė turėjo pareigą saugoti automobilį nepriklausomai nuo jo vertės. SEAKĮ ir šio įstatymo vykdymui priimtuose teisės aktuose nenumatyta galimybė saugotojui neatsiimtą daiktą, kuris gali būti konfiskuotas, parduoti, nenumatyta, kad saugotojas (UAB „Sauda“) gali spręsti dėl priverstinio saugojimo racionalumo (CK 6.840 straipsnio 4, 6 dalys, 6.843 straipsnio 2 dalis, 6.850 straipsnis). UAB „Sauda“, parduodama ar sunaikindama transporto priemones, būtų pažeidusi savo kaip saugotojos pareigas (CK 6.832 straipsnis). Dėl turto vertingumo turi spręsti savininkas ir atitinkamai veikti. VMI prie FM turi prisiimti savo neveikimo (neatsiimant automobilio iš pasaugos, nesprendžiant dėl jo utilizavimo) pasekmes. Naudojimasis atlygintina paslauga, kuria nebuvo būtina naudotis, sukelia žalą, už kurią atsako pats pasaugos gavėjas (CK 6.64 straipsnis, 6.206 straipsnis, 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018 32 punktas);
9.5. UAB „Sauda“ suteikė kompleksinę automobilio (duomenys neskelbtini) transportavimo ir saugojimo paslaugą, todėl paslaugos kaina turi būti vertinama bendrai, neskaidant jos į atskirus elementus. Šioje byloje spręstina dėl analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainių toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Sandorio analogiškumo aiškinimo (bet ne sandorio vertės kriterijaus) aspektu galima remtis teismų išaiškinimais, kad nustatant viešųjų pirkimų santykių kainas lygintinos viešųjų pirkimų sutartys pagal analogiškus (dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto, atsižvelgiant į transporto priemonių kiekį, saugojimo trukmę ir pan.) ir panašiu metu teisėtai paskelbtus bei vykdytus viešuosius pirkimus sudarytų viešojo pirkimo sutarčių nuostatas dėl kainos (įkainių). Apeliantė įrodinėjo įkainius dėl panašių paslaugų kitose vietovėse, buvusius 2016 - 2018 metais, tačiau nenurodė, kodėl tie įkainiai reikšmingi šioje byloje ginče dėl įkainio dydžio Vilniuje 2010 - 2017 metais. Be to, apeliantė neginčija, kad už analogišką pasaugos paslaugą, suteiktą pagal tą pačią Priverstinio saugojimo sutartį dėl tapačių paslaugų dėl priverstinai nuvežtų, po to konfiskuotų ir analogišku laikotarpiu saugotų 20 transporto priemonių pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-795-553/2017 patvirtintą taikos sutartį sumokėjo po 3,31 Eur už parą;
9.6. ieškovė neturi tokios apskaitos, kuri leistų be specialaus tyrimo ar ekspertizės atskiri išlaidas, turėtas dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių ar apskaičiuoti išlaidas, turėtas tik dėl konfiskuotų transporto priemonių (išskirti tik dėl automobilio (duomenys neskelbtini)) per pasaugos laiką patirtas išlaidas. Panašios apskaitos nevedė ir pati apeliantė, nes, kaip matyti, po ieškinio pateikimo už 29 konfiskuotų transporto priemonių saugojimą įvairiais laikotarpiais pagal 29 ieškovės 2017-10-12 sąskaitas mokėjo dviem mokėjimais (2018-03-21 – 49 939,45 Eur ir 2018-04-20 27 – 811 Eur, kuriuos ieškovė nustatyta tvarka (CK 6.54, 6.55 straipsniai) paskirstė. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad skundžiamu sprendimu priteista suma nurodyta neteisingai, nes atsakovė sumokėjo pagal savo apskaičiavimą ir 3458,25 Eur skyrė už automobilio (duomenys neskelbtini) pasaugą. Ieškovė byloje detaliai argumentavo, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pasaugos laikas yra 2 375 dienos, kad mokėjimo už pasaugą terminas nustatytas įstatymu (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis, CK 6.843 straipsnio 1 dalis, 6.840 straipsnio 1, 4, 6 dalys), kad atlyginimas už automobilio (duomenys neskelbtini) pasaugą yra 4,34 Eur su PVM už dieną, todėl visa suma yra 10 307,50 Eur. Ieškovė nurodė, kad iš atsakovės gautas sumas (49 939,45 Eur ir 27 811,00 Eur) paskirstė, remdamasi CK 6.54, 6.55 straipsniais, taigi atsakovė sumokėjo 2 890,01 Eur (1 565,02 + 1 325,00). Atsakovė nepagrįstai neatsižvelgia, kad CK 6.54 straipsnyje nurodyta įmokų paskirstymo tvarka be kreditoriaus sutikimo negali būti vienašališkai keičiama. Prašymo sumas perskirstyti kitaip atsakovė nereiškė, dėl sąskaitų apmokėjo nesiderėjo. UAB „Sauda“ dalines įmokas priėmė, paskirstė CK 6.54 straipsnio 1 - 4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka ir apie tai 2018-03-23 raštu Nr. 06/2018 informavo VMI prie FM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-378/2019 34 punktas; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3- 351-687/2018 42, 43 punktai; 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 33 - 36 punktai).
10. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
13. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2001 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir ieškovė UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo (toliau – taip pat ir Sutarties). 2010 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apskrities VPK KPV KPR surašyto transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu į ieškovės aikštelę saugoti buvo priverstinai nuvežtas automobilis Chrysler Town & Country, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-374-869/2011 automobilis Chrysler Town & Country, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo konfiskuotas. 2017 m. rugsėjo 6 d. turto perdavimo-priėmimo akto pagrindu ieškovas saugotą automobilį Chrysler Town & Country, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Už automobilio Chrysler Town & Country, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą 2 395 paras ieškovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 12 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 10 403,64 Eur sumai (su PVM), t. y. po 4,34 Eur už parą (su PVM). Vienos paros automobilio saugojimo mokesčio dydį ieškovė grindė Sutarties nuostatomis ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 621V „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“ nustatytu mokesčiu už vieną transporto priemonės saugojimo parą – 15 Lt/4,34 Eur (su PVM). Ieškiniu ieškovė prašė priteisti 10 307,50 Eur skolą už 2 375 paras, skaičiuojamas nuo automobilio konfiskavimo.
14. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei dalį ieškiniu reikalaujamos sumos už automobilio Chrysler Town & Country, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą, t. y. po 1,45 Eur už vieną automobilio saugojimo parą. Atsakovė teigia, kad 1,45 Eur už vieną parą mokestis yra teisingas ir protingas.
15. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gegužės 20 d.) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento; valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu, 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka VMI; valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 ir kt.).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 konstatavo, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 atkreipė dėmesį, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 sprendė dėl priverstinai nuvežto ir už administracinius teisės pažeidimus konfiskuoto automobilio saugojimo paslaugų atlyginimo išimtinai už jo sumokėjimą atsakingo subjekto, bet ne atlyginimo dydžio aspektu. Konstatavęs, kad konfiskuoto automobilio saugojimo paslaugų atlyginimą už laikotarpį nuo teismo nutarimo įsiteisėjimo iki konfiskuoto turto perėmimo savo žinion turi sumokėti VMI, remdamasi saugojimo sutartimis, kurias sudaro valstybės institucijos ir asmenys, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys prieš atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, patenkintas iš dalies. Paliktoje galioti sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas vertino, kad skola už ginčo automobilio saugojimą, nustatyta pagal maksimalų įkainį už kiekvieną automobilio priverstinio saugojimo dieną (15 Lt (4,34 Eur), iš viso 5790 Lt (1676,89 Eur), būtų neteisinga, todėl ją sumažino iki 1930 Lt (558,95 Eur). Vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio. Ypač įvertinus tai, kad nurodytoje byloje pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Be to, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovui iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis). Dėl to pripažintina, kad, įvertinus kiekvienos bylos aplinkybes ir nustačius tam pagrindą, gali būti sprendžiama dėl skirtingų saugojimo įkainių.
19. Ieškovė pateikė 2015 m. lapkričio 4 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-286 šalių patvirtintą išrašą, pagal kurį Vilniaus mieste ir rajone už priverstinį transporto priemonės vienos paros saugojimą, kai už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas, yra taikomas 10,51 Eur (su PVM) mokestis; 2015 m. lapkričio 4 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-288 šalių patvirtintą išrašą, pagal kurį Ukmergės rajone už priverstinį transporto priemonės vienos paros saugojimą, kai už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas, yra taikomas 18,15 Eur (su PVM) mokestis, Švenčionių rajone – 9,68 Eur (su PVM) mokestis, Trakų rajone – 15 Eur (su PVM) įkainis; 2017 m. balandžio 26 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-26 sutarties šalių patvirtintą išrašą, pagal kurį Ukmergės rajone už priverstinį transporto priemonės vienos paros saugojimą, kai už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas, yra taikomas 3 Eur (su PVM) mokestis, Šalčininkų rajone – 12 Eur (su PVM) įkainis, Švenčionių rajone – 15 Eur (su PVM) įkainis, Širvintų rajone – 19 Eur (su PVM) įkainis, Trakų rajone – 18,15 Eur (su PVM) įkainis; 2017 m. gegužės 10 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-74 sutarties šalių patvirtintą išrašą, pagal kurį už priverstinį transporto priemonės vienos paros saugojimą, kai už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas, yra taikomas 15 Eur (su PVM) mokestis; 2018 m. gegužės 8 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 10-ST2-89 sutarties šalių patvirtintą išrašą, pagal kurį Vilniaus mieste ir Vilniaus rajono teritorijoje už priverstinį transporto priemonės vienos paros saugojimą, kai už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas, yra taikomas 14 Eur (su PVM) mokestis; 2001 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 621V „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“, kuriuo nustatyta, kad už priverstinį transporto priemonės saugojimą imamas 15 Lt (su PVM) mokestis už parą; 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą „Dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų automobilių nuvežimo ir saugojimo paslaugų kainų nustatymo“, kuriuo nustatyta 15 Lt vienos paros automobilio priverstinio saugojimo kaina automobilių savininkams (valdytojams).
20. Taigi, pagal ieškovės pateiktas sutartis, Vilniaus miesto valdybos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus Vilniaus mieste, Vilniaus rajone ir kituose greta esančiuose rajonuose vienos paros transporto priemonės priverstinio saugojimo kaina 2015-2018 metais buvo kelis kartus didesnė, nei 4,34 Eur, kurią Sutarties pagrindu taikė ieškovė, ir kelis kartus didesnė, nei 1,45 Eur, kurią kaip atitinkančią protingumo kriterijus nurodė atsakovė.
21. Atsakovė pateikė savo pačios sudarytą lentelę, kurioje nurodė, kokie buvo taikomi transporto priemonės priverstinio saugojimo vienos paros įkainiai 2015-2018 metais sudarytose priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutartyse, išskirdama vienos paros saugojimo įkainį, kai už saugojimą privalo atlyginti administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, ir vienos paros saugojimo įkainį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (moka VPK, taip pat tais atvejais, kai transporto priemonė yra konfiskuojama).
22. Atsakovė nepateikė lentelėje nurodytų sutarčių/jų išrašų, todėl lentelės duomenys nėra pakankami spręsti apie joje nurodytų duomenų teisingumą. Kadangi atsakovė lentelėje nurodė konkrečius sutarčių duomenis (numerį, datą, galiojimo terminą, paslaugų teikimo teritoriją, paslaugų įkainius), akivaizdu, kad atsakovė turėjo turėti ir pačias sutartis.
23. Net jei teigti, kad lentelėje nurodyti tikri joje nurodytų priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo sutarčių duomenys, šie duomenys niekaip nepatvirtina atsakovės teiginio, kad 1,45 Eur (su PVM) už vieną parą kaina atitinka protingumo kriterijus, atsakovė taip pat nepaaiškino, kaip lentelės duomenys patvirtina šią atsakovės nurodytą aplinkybę. Lentelės skiltyje „1 paros saugojimo įkainis kai už saugojimą privalo atlyginti administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys (EUR)) nurodyti trylika iš penkiolikos 1 paros saugojimo įkainių yra didesni/žymiai didesni tiek už 1,45 Eur (su PVM) įkainį, tiek už Sutartyje nustatytą įkainį. Lentelės 2 skiltyje „1 paros saugojimo įkainis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (moka VPK taip pat tais atvejais kai transporto priemonės yra konfiskuojamos (EUR)) taikomas policijos komisariatams, o ne transporto priemonės savininkams ir/ar valdytojams, kuo šio ginčo atveju yra atsakovė.
24. Taip pat pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 15 d. valstybei perduoto kilnojamojo turto saugojimo atviroje aikštelėje paslaugų viešojo pirkimo sutartimi Nr. (1.10-04-2)-22-8112018 Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsipareigojo mokėti ieškovei už valstybei perduotos lengvosios transporto priemonės vienos paros saugojimą atviroje aikštelėje 3,63 Eur (su PVM) už parą. Be to, kaip nurodė ieškovė, atsakovė pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-795-553/2017 patvirtintą taikos sutartį už transporto priemonių saugojimą analogišku kaip ginčo laikotarpiu sumokėjo ieškovei po 3,31 Eur už vieną parą.
25. Tai patvirtina, kad atsakovę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra susitarusi su ieškove dėl kelis kartus didesnio transporto priemonės saugojimo vienos paros tarifo, nei to, kurį kaip teisingą ir protingą prašo taikyti šioje byloje. Tačiau tai, kad atsakovę atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra susitarusi su ieškove dėl 3,63 Eur ar 3,31 Eur už transporto priemonės saugojimo vienos paros tarifo, nepatvirtina, atsižvelgiant į sprendimo 16-22 p. nurodytas aplinkybes, kad būtent šie tarifai, o ne 4,34 Eur tarifas atitiko priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kainas Vilniaus mieste ginčo laikotarpiu, teisingumo ir proporcingumo principus ir turi būti taikomas šioje byloje.
26. Nėra pagrindo vadovautis atsakovės apeliaciniame skunde nurodytomis teismų nutartimis, kuriomis iš atsakovės už transporto priemonių priverstinį saugojimą buvo priteistas 1,45 Eur už vieną parą mokestis, kaip patvirtinančiomis, kad tokio dydžio mokestis atitinka transporto priemonių priverstinio saugojimo rinkos kainą šios bylos ginčo vietovėje ir ginčo laikotarpiu, yra teisingas ir proporcingas. Šiose bylose pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nustatytus kriterijus nebuvo vertinamos ir nustatinėjamos aplinkybės, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, teisingumo ir proporcingumo principus.
27. Atsakovė 2019 m. kovo 13 d. prašymu prašė pirmosios instancijos teismą išreikalauti duomenis iš lentelėje nurodytų ūkio subjektų apie šių ūkio subjektų sudarytas transporto priemonių saugojimo (pasaugos) sutartis, sudarytas ne su apskričių policijos komisariatais, o su kitais ūkio subjektais. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo šių sutarčių neišreikalavo.
28. Teismas išreikalauja rašytinius įrodymus, kurių šalys negali pateikti pačios (CPK 135 str. 2 d.). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į lentelėse nurodytus ūkio subjektus su prašymu pateikti prašomas išreikalauti sutartis, ir šie asmenys tokias sutartis pateikti atsisakė. Be to, pagal CPK 199 str. 1 d. 2 p., asmuo, prašantis išreikalauti rašytinį įrodymą, turi nurodyti pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi šis asmuo. Atsakovė nerodė aplinkybių, pagrindžiančių, kad lentelėje nurodyti ūkio subjektai yra sudarę transporto priemonių saugojimo (pasaugos) sutartis ne tik su apskričių policijos komisariatais, o ir su kitais ūkio subjektais.
29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
30. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiamos 1 000 Eur išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str., 98 str.).
31.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškovės UAB “Sauda” naudai 1 000 Eur išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.