Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. įgalioto atstovo advokato Dominyko Varno ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ūkininko patarėjas“ įgalioto atstovo Lino Meškio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ūkininko patarėjas“ dėl autorinio atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ 13 480 eurų neišmokėto papildomo darbo užmokesčio ir autorinių atlyginimų, 5 procentus metinių palūkanų nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos sumos iki šio ieškinio pareiškimo 2019 m. liepos 17 d. ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 1-6). Nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. dirba UAB „Ūkininko patarėjas“ korespondente Jurbarke. Darbo sutartyje, sudarytoje 2015 m. kovo 18 d., buvo susitarta, kad bendrovė mokės ieškovei minimalų mėnesinį atlyginimą ir papildomą darbo užmokestį, vadovaujantis direktoriaus įsakymu. Sudarydami darbo sutartį su tuometiniu UAB „Ūkininko patarėjas“ direktoriumi – redaktoriumi V. N. žodžiu sutarė, kad bendras darbo užmokestis nebus mažesnis nei vidutinis šalies atlyginimas, išmokėtas į rankas (be mokesčių). Žodžiu taip pat buvo susitarta, kad ieškovė galės bendradarbiauti UAB „Ūkininko patarėjas“ leidžiamuose žurnaluose „Šeimininkė“ ir „Rasos“, už ką jai bus atlyginama per papildomą darbo užmokestį, skiriamą direktoriaus įsakymu. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad papildomas darbo užmokestis bus mokamas kiekvieno mėnesio 25 d. už praėjusį kalendorinį mėnesį. Iki 2016 m. vidurio papildomas darbo užmokestis buvo mokamas laiku, tačiau paskui pradėjo vėluoti. Už 2016 m. gruodžio mėnesį papildomą darbo užmokestį daugelis darbuotojų gavo tik 2017 m. liepos mėnesį. UAB „Ūkininko patarėjas“ direktorius – redaktorius V. N. teigė, kad papildomas darbo užmokestis vėluoja dėl atsakovo prastos finansinės padėties, tačiau yra apskaičiuojamas kaip bendrovės skola darbuotojams ir bus išmokamas situacijai pagerėjus. 2017 m. rugsėjo 12 d. UAB „Ūkininko patarėjas“ direktoriaus įsakymu Nr. 89 buvo pakeistas darbo sutarties 3 punktas: nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. ieškovei nustatytas 570 eurų atlyginimas. Kitos darbo sąlygos nepasikeitė, todėl papildomas darbo užmokestis už parengtus autorinius darbus ir toliau turėjo būti skaičiuojamas ir mokamas direktoriaus įsakymu, kaip ir numatyta darbo sutartyje su UAB „Ūkininko patarėjas“. 2017 m. spalio 11 d. pasikeitė UAB „Ūkininko patarėjas“ akcininkai ir valdyba, įmonės direktoriumi tapo J. S.. Pasikeitus bendrovės valdymo organams, ieškovė ir kiti atsakovės darbuotojai nuolat gaudavo oficialius vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos V. L. elektroninius laiškus apie padėtį bendrovėje. Juose atsakovės darbuotojai buvo užtikrinami, kad įmonės įsipareigojimai bus tęsiami ir atsakovas darbuotojams grąžins susikaupusias skolas. 2017 m. buvo atleisti žurnalo „TOP moterys“ korespondentai ir didelė dalis UAB „Ūkininko patarėjas“ darbuotojų. Visiems jiems bendrovė išmokėjo susikaupusią skolą pagal susitarimą, teismo sprendimais arba patvirtintomis taikos sutartimis, nes dalis darbuotojų kreipėsi į teismą su analogiškais šiam ieškiniais. Ieškovė liko dirbti pas atsakovę ir tikėjosi, kad bus su ja tinkamai atsiskaityta. Po atsakovės akcininkų ir bendrovės valdymo organų pasikeitimo ieškovė ne kartą kalbėjo telefonu su atsakovės vyriausiuoju redaktoriumi G. M. apie susikaupusią atsakovės skolą. Telefonu ir susitikime ieškovė buvo užtikrinta, kad dėl skolos gali būti rami, ji po kelių mėnesių visiems bus išmokėta pagal sudarytą atsiskaitymų grafiką, tačiau atsakovė pažado neištesėjo. Ieškovė kartu su kitais atsakovės darbuotojais dėl neišmokėto darbo užmokesčio 2018 m. kreipėsi į atsakovę ir raštu, tačiau atsakovė nereagavo. Ieškovė 2018 m. gruodžio 21 d. gavo atsakovės pranešimą apie pasikeitusias darbo apmokėjimo sąlygas, kuriame buvo nustatytos ir papildomos darbo sutarties sąlygos. Ieškovė 2019 m. sausio 4 d. registruotu laišku pateikė UAB „Ūkininko patarėjas“ direktoriui J. S. ir vyr. redaktoriui G. M. motyvuotą atsakymą, kad negali pasirašyti darbo sutarties priedo, kuriame iš esmės keičiasi jos darbo sąlygos, nes nustatoma, kad autorinis atlyginimas bus mokamas tik už rašinius, kurie viršys nustatytą 70 tūkstančių spaudos ženklų (be tarpų) darbo normą. Ieškovė taip pat raštu pareikalavo pateikti duomenis apie anksčiau susikaupusios skolos dydį ir jos išmokėjimo grafiką, tačiau atsakovė visus prašymus ignoravo. Ieškovės nuomone toks autorių, darbuotojų teisių bei interesų ignoravimas yra tiesiog atsakovės apsisprendimo nevykdyti savo neginčijamų įsipareigojimų. Atsakovės vyr. redaktorius G. M. 2019 m. balandžio 29 d. telefonu ieškovei nurodė, kad „nemokės V. N. skolų“. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2017 m. spalio 11 d. UAB „Ūkininko patarėjas“ valdymą perėmus naujiems akcininkams ir pradėjus dirbti naujai paskirtiems vadovams, papildomas darbo užmokestis už pateiktus autorinius kūrinius ieškovei nebemokamas ir nebeskaičiuojamas. Apie tai, kad papildomos darbo užmokesčio dalies, numatytos sudarytoje darbo sutartyje, nebus, bendrovės vadovai darbuotojų neinformavo, todėl ieškovė net negalėjo pareikšti, kad nesutinka dirbti tokiomis sąlygomis, todėl pagrįstai tikėjosi, kad bus mokama ir papildoma darbo užmokesčio dalis, juo labiau, kad buvo žadama vykdyti visus įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad autorinis atlyginimas turi būti mokamas už kiekvieną panaudotą autorinį kūrinį. Atsakovė, atsisakymą mokėti autorinį atlyginimą motyvavo tuo, kad nėra rašytinių sutarčių, nors Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovas nevykdo savo prievolių ir yra skolingas ieškovei aukščiau nurodytų aplinkybių ir šalių tarpusavio santykių pagrindu atsiradusią skolą, t. y. autorinį atlyginimą. Ieškovės naudai yra priteistinas atsakovo įsakymu paskirtas 2017 m. sausio – rugsėjo mėnesių papildomas 4 300 eurų darbo užmokestis, kuris laikytinas autoriniu atlyginimu. Kadangi atsakovė duomenų neteikia, ieškovė nurodomą atlygio dydį apskaičiavo pagal 2015 – 2016 m. mokėtą vidutinį papildomą darbo užmokestį (po 479,50 euro (atskaičius mokesčius – po 409 eurų) per mėnesį, kurį atsakovė nurodė išmokėjusi ieškovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateiktose pažymose (2015 m. – 3 022,08 eurų autorinių atlyginimų; 2016 m. – 4 078 Eur autorinių atlyginimų)). Ieškovei taip pat priteistina 3 200 eurų už 2017 metais žurnale „Šeimininkė“ išspausdintus 37 autorines publikacijas, 1 500 eurų autorinis atlyginimas už 2017 m. UAB „Ūkininko patarėjas“ leistame žurnale „TOP Moterys“ išspausdintus autorinius darbus, 2 800 Eur už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintus autorinius darbus 2018 m., 1 680 Eur už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintus autorinius darbus 2019 m. pirmą pusmetį. Ieškovei taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo neišmokėtos sumos iki ieškinio pareiškimo dienos – 2019 m. liepos 17 d.

2. Atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 168-173). Nurodė, kad jokia autorinė sutartis su ieškove sudaryta nebuvo. Atsakovė neneigia, kad praeityje, vadovaujant ankstesniam atsakovės vadovui V. N., ieškovei būdavo išmokami autoriniai atlyginimai, tačiau tai buvo daroma nepagrįstai ir netgi neteisėtai. Nauja atsakovės administracija nustatė, kad nėra ne tik sutarčių, tačiau ir jokių vidinių tvarkų, kurių pagrindu būtų galima už žurnalisto darbą pagal darbo sutartį mokėti autorinius atlyginimus. Jei ir buvo neteisėti ankstesnio vadovo įsakymai dėl autorinių atlyginimų išmokėjimo, jie nesukūrė prievolės ir toliau mokėti autorinius atlyginimus. Todėl nuo 2017 m. spalio mėnesio autoriniai atlygiai nėra mokami darbuotojams. Ieškovės darbo sutartis buvo keista kelis kartus. 2017 m. birželio 30 d. pakeitimu nauja redakcija išdėstytas darbo sutarties 3 punktas dėl darbo užmokesčio dydžio nurodant, kad darbo užmokesčio dydis yra LR Vyriausybės nustatoma minimali alga ir vienas euras per mėnesį, o 2017 m. rugsėjo 12 d. ieškovės darbo užmokestis padidintas iki 570 Eur, tačiau nuostatos apie papildomą atlygį netgi neliko. Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2019 m. rugpjūčio 12 d. Kadangi 2017 m. sausio – rugsėjo mėnesiais į apskaitos sistemą ieškovei ankstesnio atsakovės vadovo nurodymu buvo priskaičiuotas 1 901,88 Eur autorinis atlyginimas, atsakovė gera valia nutraukiant darbo santykius nusprendė šias sumas ieškovei išmokėti, tačiau svarsto galimybę reikalauti šių sumų iš ankstesnio atsakovės vadovo V. N. kaip žalos atsakovei atlyginimo. Pažymėjo, kad ieškovei reguliariai buvo mokamas darbo užmokestis, kuris paskutiniu darbo sutarties pakeitimu kaip tik buvo padidintas, o ne sumažintas, todėl ieškovė klaidina teismą teigdama, kad jos darbo užmokestis buvo neteisėtai sumažintas. Ieškovė taip pat nepateikė jokių sutarčių ar argumentų, kodėl atsakovė turėtų sumokėti autorinius atlyginimus už jos darbo funkcijų atlikimą. Lietuvos Respublikos autorių ir gretutinių teisių įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo arba asmenų grupė, o turtinės autorių teisės į tokius darbuotojų sukurtus kūrinius pereina darbdaviui penkeriems metams, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Šioje situacijoje ieškovę ir atsakovę siejo darbo santykiai, buvo sudaryta darbo sutartis už korespondentės pareigų atlikimą. Kadangi nebuvo susitarta kitaip, atsakovei perėjo darbuotojų, įskaitant ir ieškovę, kūrinių turtinės teisės 5 metams, ir nėra jokio pagrindo papildomai mokėti autorinį atlyginimą. Be to, ieškovės pateikti skaičiavimai yra nepagrįsti ir klaidinantys. Ieškovės pateiktuose atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktuose darbai nėra įvertinti konkrečiomis sumomis. Taip pat aktai nėra pasirašyti nei vieno atsakovės administracijos atstovo, o tik pačios ieškovės, todėl neturi teisinės galios. Ieškovės pateiktuose aktuose (išskyrus 2017 m. sausio 7 d., 2017 m. vasario 25 d., 2017 m. balandžio 13 d., 2017 m. balandžio 20 d. aktus) yra įtartinai pasikartojančių klaidų, kas leidžia abejoti dokumentų autentiškumu: neatitinka akte nurodytos datos, tame pačiame 2017 m. vasario 28 d. ir 2018 m gegužės 31 d. aktuose mėnesis ištaisytas ranka tos pačios spalvos tušinuku ir panašiu raštu, kaip ir ieškovės parašas, visuose aktuose (išskyrus 2017 m. sausio 7 d., 2017 m. vasario 25 d., 2017 m. balandžio 13 d., 2017 m. balandžio 20 d. aktus) prieš nurodytą įvertinimo datą matomas dvejetas ir dalis nulio, 2018 m. rugsėjo – 2019 m. birželio mėnesio aktuose nurodytos tik „Rasų“ redaktorės pareigos, bet nenurodyta konkretus vardas ir pavardė. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar aktai nebuvo sudaryti pačios ieškovės, nors nurodoma, kad tai atsakovės dokumentai. Autorinių atlyginimų apskaičiavimas pagal 2015-2016 m. mokėtą vidutinį papildomą darbo užmokestį neturi jokio pagrindo. Iš ieškovės pateiktų 2017 m. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų, kai dar buvo skiriami autoriniai atlyginimai, matyti, kad ieškovės rašiniai buvo vertinami nuo 7 iki 15 Eur, tačiau nei vienas nesiekė 100-150 Eur, kurios savo skaičiavimuose pateikia ieškovė. Taigi, ieškovė ne tik, kad nepateikė pagrįstų įrodymų dėl jos reikalaujamų autorinių atlyginimų, bet ir piktavališkai siekia be pagrindo praturtėti. Todėl ieškovės reikalavimai yra atmestini.

3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi priėmė ieškovės D. B. ieškinio dalies dėl 1 901,88 Eur autorinių atlyginimų, atskaičius mokesčius, atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė (2 t., e. b. l. 46).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu tenkino ieškovės D. B. ieškinį iš dalies ir priteisė ieškovės D. B. naudai iš atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“, 4 028,51 Eur autorinį atlyginimą, neatskaičius mokesčių bei socialinio draudimo įmokų, 164,28 Eur palūkanas už vėlavimą įvykdyti prievolę, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 028,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. liepos 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 659,23 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės D. B. atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ naudai 2 230,39 Eur bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 124-131).

5. Teismas nustatė, kad atsakovė 2017 m. spalio-gruodžio mėnesiais leidinyje „TOP Moterys“ išspausdino 11 ieškovės rašytų publikacijų, 2017 m. vasario-rugsėjo mėnesiais leidinyje „Šeimininkė“ išspausdino 38 ieškovės rašytas publikacijas, leidinyje „Ūkininko patarėjas“ – 94 publikacijas, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. leidinyje „Ūkininko patarėjas“ – 167 ieškovės rašytas publikacijas. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl autorinės sutarties tarp šalių sudarymo fakto, tačiau nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra ieškinyje nurodytų publikacijų autorė ir kad šios publikacijos buvo išspausdintos atsakovės leidžiamuose leidiniuose. Atsakovė teigia, jog už straipsnių rašymą ieškovei buvo mokamas darbo užmokestis, o autorinis atlyginimas buvo mokamas nesant tam teisinio pagrindo – autorinės sutarties.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog autorinė sutartis sudaroma raštu, tačiau rašytinė forma nėra privaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 1–2 dalimis, rašytinės sandorio formos nesilaikymas sutartį negaliojančia daro tik įstatyme tiesiogiai nurodytais atvejais. ATGTĮ 42 straipsnyje tokios nuorodos nėra, todėl, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad autoriniai santykiai tarp šalių turėjo būti įforminti raštu, formos nesilaikymas nepaneigtų sandorio teisėtumo ir iš jo kylančių teisių (žr. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1292-945/2019 13 punktą).

7. Teismas konstatavo, kad šalys, 2015 m. kovo 18 d. sudarydamos darbo sutartį, sudarė ir žodinę autorinę sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei autorinį atlyginimą (honorarą) už ieškovės parašytus straipsnius, išspausdintus atsakovės leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Šią aplinkybę teismas nustatė remdamasis liudytojo V. N. 2020 m. sausio 22 d. posėdyje duotais parodymais apie tai, kad darbo sutartį bei žodinę autorinę sutartį su ieškovę atsakovės vardu sudarė jis, kaip bendrovės vadovas. Kūrybiniams darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis ir autorinis honoraras. Ieškovė buvo kūrybinė darbuotoja. Rašytinės autorinės sutartys buvo sudaromos tik su neetatiniais paslaugas teikiančiais asmenimis. Teismas taip pat rėmėsi liudytojos D. J. 2020 m. sausio 22 d. posėdyje duotais parodymais apie tai, kad su ja buvo sudaromos ir rašytinės ir žodinės autorinės sutartys, liudytojos E. K.-M. 2020 m. sausio 22 d. posėdyje duotais parodymais apie tai, kad su V. N. prieš įsidarbinimą tarėsi dėl darbo užmokesčio ir autorinio atlyginimo, sąskaitos išrašu, D. B. autorinio atlyginimo paskaičiavimu, jos rašinių sąrašu, iš kurių matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 1 901,88 Eur autorinio atlyginimo už 2017 m. vasario-rugsėjo mėnesiais išspausdintas publikacijas leidiniuose „Šeimininkė“ ir „Ūkininko patarėjas“.

8. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1292-945/2019 buvo konstatuota, jog įmonėje ilgą laiką buvo susiklosčiusi praktika, pagal kurią atsakovės leidžiamiems leidiniams buvo nustatyti autorinių honorarų fondai bei autorinis atlyginimas periodiškai buvo skaičiuojamas ir mokamas ne tik ieškovui, bet ir kitiems prie leidinių kūrimo prisidėjusiems asmenims, autorinis atlyginimas tiek ieškovui (V. N.), tiek ir kitiems kūrybines funkcijas atlikusiems asmenims, buvo mokamas ilgą laiką, t. y. įmonėje buvo nusistovėjusi autorinio atlyginimo mokėjimo praktika. Aplinkybę dėl žodinių autorinių sutarčių sudarymo patvirtina ir VMI pažymos, iš kurių matyti, jog nuo 2015 m. atsakovė reguliariai teikė VMI duomenis apie ieškovei priskaičiuotą autorinį atlyginimą. Byloje apklaustų liudytojų V. N., V. L., D. J. parodymais, korespondento pareiginiais nuostatais nustatyta, jog korespondento darbo funkcijos apėmė ir kūrybinį darbą – straipsnių rašymą. Tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime nepaneigia šalių susitarimo už tą patį kūrybinį darbą, be tam tikros dalies nustatyto darbo užmokesčio, mokėti ir autorinį atlyginimą pagal šalių sudarytą žodinę autorinę sutartį.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, jog šalių sudaryta žodinė autorinė sutartis ieškovės darbo bendrovėje laikotarpiu įstatymo nustatyta tvarka būtų buvus nutraukta (vienašališkai ar šalių susitarimu) ar būtų nustojusi galioti kitais pagrindais. Darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimas 2017 metais savaime neįrodo žodinės autorinės sutarties pasibaigimo. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti autorinio atlyginimo už ieškinyje nurodytais laikotarpiais atsakovei perduotas publikacijas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nurodė, jog jai nesumokėtas atsakovės įsakymu paskirtas 2017 m. sausio – rugsėjo mėnesių papildomas 4 300 eurų darbo užmokestis, tačiau liudytojas V. N. parodė, kad papildomas darbo užmokestis buvo skatinimo priemonė, kūrybiniams darbuotojams jis nebuvo mokamas, o ieškovė buvo kūrybinė darbuotoja. Byloje nėra duomenų apie atsakovės vadovo įsakymais darbo sutarties nustatyta tvarka ieškovei paskirtus papildomus darbo užmokesčius. Nenustatyta ir tai, kad papildomas darbo užmokestis ieškovei kada nors apskritai būtų buvęs faktiškai mokamas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad 4 300 eurų papildomas darbo užmokestis ieškovei negali būti priteisiamas. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos dalis dėl 3 200 eurų už 2017 metais žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas 37 autorines publikacijas yra nutraukta, nes ieškovė nors ir atsakė ieškinio reikalavimų dalyje dėl 1901,88 Eur, tačiau šios sumos dydis yra atskaičius mokesčius, tuo tarpu neatskaičius mokesčių ši suma sudaro 3 240 Eur.

11. Teismas, spręsdamas dėl ieškovei nesumokėto 1 500 eurų autorinio atlyginimo už 2017 m. UAB „Ūkininko patarėjas“ leistame žurnale „TOP Moterys“ išspausdintus autorinius darbus, nustatė, kad atsakovė 2017 m. spalio-gruodžio mėnesiais leidinyje „TOP Moterys“ išspausdino 11 ieškovės rašytų publikacijų. Remiantis liudytojo V. N. parodymais, konkretų autorinių honorarų dydį nustatydavo komisija aktais, kuriuos tvirtindavo direktorius. Honoraras už straipsnį svyruodavo nuo 5 Eur iki 100 Eur, už straipsnį leidinyje „TOP Moterys“ maksimalus honoraro dydis buvo 150 Eur. Liudytoja E. K.-M. parodė, jog didžiausias ieškovės honoraras už straipsnį leidinyje „TOP Moterys“ buvo 150 Eur. Iš atsakovės pateiktų suvestinių matyti, kad honorarai už straipsnius laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ buvo gerokai mažesni nei honorarai už straipsnius, išspausdintus žurnale „Šeimininkė“. Teismui nepateikti bendrovėje nusistovėjusia tvarka sudaryti ir komisijos pasirašyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, kuriais būtų nustatytas honorarų dydis už ieškovės rašytus straipsnius žurnale „TOP Moterys“. Todėl teismas laikė, jog nustatant ieškovei priteistino autorinio atlyginimo už minėtus 11 straipsnių dydį teisinga būtų vadovautis mažiausio ir didžiausio autorinio atlyginimo už straipsnį žurnale vidurkiu. Bylos duomenimis, mažiausias ieškovei mokėtas autorinis atlyginimas už straipsnį žurnale buvo 35 Eur, didžiausias – 150 Eur (liudytojų V. N. ir E. K.-M. parodymai), vidurkis – 92,50 Eur ((35 + 150) / 2). Įvertinus vieną ieškovės rašytą straipsnį 92,50 Eur suma, 11 straipsnių įvertintini 1 017,50 Eur suma. Atsakovei nepateikus įrodymų apie šios sumos sumokėjimą ieškovei, teismas sprendė, kad nurodyta suma ieškovei priteistina iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad nuo atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose nurodytų sumų atsakovė apskaičiuodavo bei už ieškovę mokėdavo gyventojų pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas, tam ieškovė neprieštaravo, teismas konstatavo, jog šalys buvo sutarę dėl bruto (prieš mokesčius) honorarų sumų. Todėl 1 017,50 Eur suma ieškovei priteistina neatskaičius mokesčių. Ieškinys dėl likusios 482,50 Eur sumos už minėtus straipsnius priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už 2018 m. – 2019 m. birželio mėnesiais UAB „Ūkininko patarėjas“ leistame laikraštyje išspausdintus ieškovės autorinius kūrinius, t.y. 2018 metais – 2 800 eurų, o 2019 m. už 6 mėnesius – 16 80 eurų, teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktuose atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose už minėtą laikotarpį nenurodyti autorinio atlyginimo dydžiai, aktai nepasirašyti komisijos narių, nepatvirtinti bendrovės vadovo. Per laikotarpį nuo 2017 m. vasario iki 2017 m. spalio laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ buvo išspausdinta 94 ieškovės straipsnių, už kuriuos jai priskaičiuota 1 695 Eur autorinių atlyginimų suma. Autorinio atlyginimo vidurkis už vieną straipsnį – 18,03 Eur (1 695 / 94). Nesant kitų įrodymų apie sutartą honorarą už konkretų straipsnį laikraštyje, teismas vadovavosi šiuo dydžiu ir nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. leidinyje „Ūkininko patarėjas“ buvo išspausdintos 167 ieškovės rašytos publikacijos, sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 3 011,01 Eur (167 x 18,03) neatskaičius mokesčių už 2018 m. – 2019 m. birželio mėnesiais UAB „Ūkininko patarėjas“ leistame laikraštyje išspausdintus ieškovės autorinius kūrinius. Likusioje dalyje ieškinio reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas tenkino ir ieškovės reikalavimą priteisti jai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos sumos iki šio ieškinio pareiškimo 2019 m. liepos 17 d. Teismas pažymėjo, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Kai atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, ji pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Taigi, ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-313/2017). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatytas konkretus šalių susitarimas dėl atsiskaitymo už autorinius kūrinius momento. Liudytoja I. G. 2020 m. sausio 28 d. posėdyje parodė, jog iki 2016-2017 m., kai sutriko pinigų srautai, buvo atsiskaitoma kas mėnesį, po to – kas ketvirtį. Todėl nagrinėjamu atveju reikšmingas yra pareikalavimo įvykdyti prievolę momentas. Bylos duomenimis, reikalavimas atsakovei iki 2018 m. spalio mėnesio pradėti mokėti autorinį atlyginimą buvo suformuluotas 2018 m. rugpjūčio 20 d. prašyme, kurį, be kitų bendrovės darbuotojų, pasirašė ir ieškovė, gavimo žyma ant prašymo patvirtina, jog atsakovė jį gavo 2018 m. rugpjūčio 20 d. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad palūkanos už vėlavimą įvykdyti prievolę skaičiuotinos nuo minėtame prašyme nurodyto atsiskaitymo termino – 2018 m. spalio mėnesio.

14. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už 2017 metais žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas autorines publikacijas bei 5 procentus kompensuojamųjų palūkanų nuo šios sumos. Skola už 2017 m. išspausdintas publikacijas laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ niekaip nėra susijusi su ieškinio dalyku ir faktiniu pagrindu. Autorinio atlyginimo skola už 2017 metais žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas autorines publikacijas sudarė 1 545 Eur, ji buvo sumokėta 2019 m. rugpjūčio 12 d., taigi po bylos iškėlimo. Pagal atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė buvo parašiusi 77 straipsnius, už kuriuos atsakovė privalėjo sumokėti 1 388,31 Eur autorinio atlyginimo (77 x 18,03). Atsakovė neįrodė, jog šią sumą ieškovei ji būtų sumokėjusi. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovės skola už ieškovės rašytus straipsnius žurnalui „TOP Moterys“ 2018 m. spalio 1 d. sudarė 1 017,50 Eur ir ši skola ieškovei iki šiol nesumokėta. Taigi, atsakovė, praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo ieškovei mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 3 950,81 Eur sumos nuo 2018 m. spalio 1 d. iki ieškinio pareiškimo dienos 2019 m. liepos 17 d., t. y. už 289 dienas. Tokiu būdu, palūkanų suma už šį laikotarpį sudarytų 156,41 Eur (3 950,81 x 0,05 / 365 x 289). Ši kompensuojamųjų palūkanų suma priteistina ieškovei iš atsakovės.

15. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė 2019 m. balandžio 19 d. paaiškinimu pakartotinai kreipėsi į atsakovę su reikalavimu sumokėti skolą, šį paaiškinimą išsiuntė 2019 m. gegužės 21 d. Pagal atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. ieškovė buvo parašiusi 65 straipsnius, už kuriuos atsakovė privalėjo sumokėti 1 171,95 Eur autorinio atlyginimo (65 x 18,03). Atsakovė neįrodė, jog šią sumą ieškovei ji būtų sumokėjusi. Paaiškinimą su reikalavimu ieškovė išsiuntė 2019 m. gegužės 21 d. – ši data yra reikalavimo pareiškimo diena. Šį reikalavimą atsakovė privalėjo įvykdyti per septynias dienas nuo 2019 m. gegužės 21 d. (CK 6.53 straipsnio 2 dalis), t. y. iki 2019 m. gegužės 28 d. Todėl, atsakovė, praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo ieškovei mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 171,95 Eur sumos nuo 2019 m. gegužės 29 d. iki ieškinio pareiškimo dienos 2019 m. liepos 17 d., t. y. už 49 dienas. Tokiu būdu, palūkanų suma už šį laikotarpį sudarytų 7,87 Eur (1 171,95 x 0,05 / 365 x 49). Teismas sprendė, kad ir ši kompensuojamųjų palūkanų suma priteistina ieškovei iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad kompensuojamosios palūkanos už vėlavimą įvykdyti prievolę gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos ir nuo jų neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nes tai nėra pajamos, nuo kurių skaičiuojamos šios įmokos (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

16. Teismas pažymėjo, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos autorinių atlyginimų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų (CK 6.37 straipsnio 4 dalis). Byloje nenustatytos įstatymų ar šalių susitarimu nustatytos išimtys, todėl procesinės palūkanos nuo priteistų kompensuojamųjų palūkanų sumos ieškovei nepriteistinos.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, konstatavęs, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Apeliaciniu skundu ieškovė D. B. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ieškovės naudai priteistos 4 028,51 Eur sumos dalyje, joje nebenurodant formuluotės „neatskaičius mokesčių“, bei papildomai priteisti likusį po mokesčių atskaitymo neišmokėtą 4 017,61 Eur (9 948 Eur – 1 901,88 Eur – 4 028,51 Eur) autorinį atlyginimą „į rankas“ (2 t., e. b. l. 147). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ginčo sumas nurodydamas, kad jos priteistos neatskaičius mokesčių ir socialinio draudimo įmokų, nes teismas padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, sprendimo skirtingose vietose skirtingai pasisakydamas dėl priteisiamų sumų ir šalių sutarties turinio. Vien tai, kad šalys neginčija fakto, jog fiziškai pati atsakovė už ieškovę apskaičiuodavo ir sumokėdavo teismo paminėtas GPM ir SDĮ, nereiškia, kad šalys buvo sutarę dėl bruto honorarų sumų. Toks teismo konstatavimas nesiremia jokia bylos medžiaga ir jai prieštarauja. CPK 177 straipsnio 1 dalies pagrindu bylos medžiagoje ne kartą yra nustatyta, kad šalių žodinis susitarimas dėl autorinių atlyginimų turėjo sąlygą, jog atlyginimus nustatys atsakovo komisija aktais, ir visi šiuose aktuose nurodyti honorarų dydžiai nebus mažinami kokių nors mokesčių suma, t.y. bus išmokami į rankas. Tokio susitarimo nedraudžia joks teisės aktas, teismas sprendime tokios teisės normos, teisės šaltinio, teisės doktrinos, papročio ar teismų praktikos nenurodė, šalių susitarimo esmės nekritikavo, nepripažino jo (dalies) niekiniu ex officio. Teismas apskritai nepasisakė dėl to, ar atmeta tokius apklaustų asmenų, asmeniškai dalyvavusių šalių susitarimo sudaryme ir vykdyme, paaiškinimus ir parodymus kaip nepatikimus, ar vertintinus kritiškai, t.y. nepasinaudojo CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta teismo teise sprendimo motyvuose atmesti kurios nors įrodymus. Konstatuotina, kad šalys žodžiu susitarė būtent dėl autorinio atlyginimo (honoraro) dydžio fiksavimo atsakovo komisijos aktuose, kuriuose nurodytos sumos nebus mažinamos mokesčių sumokėjimo pagrindu, nes atsakovas pats apskaičiuos ir sumokės šiuos mokesčius už ieškovę savo sąskaita, t.y. sutikdamas su didesnėmis išlaidomis. Darbo sutarties, sudarytos 2015 m. kovo 18 d., ir tą pat momentą sudarytos autorinės sutarties šalys akivaizdžiai buvo susitarę ne dėl bruto, o dėl neto autorinio atlyginimo apskaičiavimo ir mokėjimo bei tokį susitarimą ilgą laiką vykdė, nei viena jo neginčijo ir iki 2017 m. spalio 11 d. nepažeidė.

1.2. Byloje atsakovas apskritai neigė autorinės sutarties egzistavimą ir privalomumą. Atsižvelgiant į tai, bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiuose teismo ir šalių buvo tik aiškinamasi, ar apskritai buvo šalių susitarimas dėl autorinio atlyginimo. Ginčo dėl mokesčių mokėjimo pareigos niekas nekėlė, tačiau teismas sprendime tokį papildomą ginčą sukūrė be pagrindo, t.y. dirbtinai. Atsakovės 2 atstovai girdėjo šalių paaiškinimus, tačiau dėl jų nepasisakė, jų neneigė, paneigiančių įrodymų neteikė. Ieškinyje ieškovė taip pat nenurodė, kad teismo prašo priteisti jai kokias nors sumas „neatskaičius mokesčių“. Atsakovo buvęs vadovas liudytojas V. N. teismui taip pat kelis kartus patvirtino, kad šalių susitarimas apėmė ir garantiją ieškovei nepatirti jokios papildomos mokesčių naštos nuo komisijos aktuose nustatytų ir jai nurodytų sumų, kad ieškovė niekada su juo nesiginčydavo dėl komisijos aktuose nurodytų honoraro sumų, o atsakovo įmonė jam vadovaujant visada sumokėdavo mokesčius savo sąskaita, t.y. iš esmės patirdama didesnes išlaidas nei užfiksuota komisijos aktuose. Šias aplinkybes patvirtino ir buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojos – J. P. ir I. G.. CK 6.189 ir 6.59 straipsniai numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Taigi, atsakovei neturi būti suteiktas niekuo nepagrįstas pranašumas ir ji neturi teisės nepagrįstai sutaupyti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas šalių susitarimo sąlygas, suklydo. Susitarimo dėl komisijos aktuose nurodytino „neto“ atlyginimo dydžio bei šio susitarimo vykdymo fakto atsakovė neginčijo, dėl to teismas nepagrįstai pakeitė šį susitarimą nesant šalių valios ir priteisdamas sumas „neatskaičius mokesčių“, aiškino susitarimą ne pagal laisvai sudarytos sutarties sąlygų turinį, t.y. nepagrįstai palankiau atsakovei, suteikdamas jam nepagrįstą pranašumą.

1.3. Spręsdamas atmesti dalį ieškovės ieškinio reikalavimų nepriteisiant dalies prašomo autorinio atlyginimo, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad susitarimo dėl autorinio atlyginimo sąlygas nurodė pati atsakovė. Šalių buvo susitarta, kad ieškovės atliktų autorinių darbų įvertinimas bus nurodomas atsakovės komisijos aktuose. Atsakovė šių aktų nepateikė. Su ieškiniu ieškovė pateikė 4 jos turimus, tačiau nepasirašytus aktus už ginčo laikotarpį, nes visų aktų ieškovė neturi, tuo labiau – neturi ir teismui nėra pateikta viso ginčo laikotarpiu su ieškovės autoriniu darbu susijusių komisijos pasirašytų aktų. Taigi, būtent komisijos pasirašyti aktai, o ne kokia nors kita formulė, dokumentas ar veiksmas buvo naudojami sprendžiant dėl konkretaus ieškovei išmokėtino autorinio atlyginimo dydžio. Dėl to buvo ypatingai svarbu, kaip kruopščiai ir tiksliai atsakovė vykdė šalių susitarimą ir kokius komisijos aktus pateikė pirmosios instancijos teismui, įpareigota tai padaryti 2019 m. rugsėjo 20 d. žodine nutartimi. Atsakovė teismo įpareigojimo neįvykdė, 2019 m. spalio 9 d. pateikė tik neaiškiais pagrindais sudarytus duomenis dėl atsakovės autorinio atlygio dydžio už laikotarpį nuo 2017 m. vasario iki rugsėjo, t.y. tik už 8 mėnesius, kai ieškovei neišmokėta autorinio atlyginio už 29 mėn. Tai rodo, kad atsakovė ne tik neteisėtai nepildė, netvirtino ir ieškovei nebepateikinėjo susipažinti jokių komisijos aktų ginčo laikotarpiu, bet ir neteisėtai, 2019 m. rugpjūčio 12 d. išmokėdama dalį 1 901,88 Eur autorinio atlyginimo vietoj 2 768,68 Eur, pritaikė įvairius šalių nesutartus ir jų 2015 m. kovo 18 d. žodinio susitarimo neatitinkančius socialinio draudimo įmokų mokesčius bei gyventojų pajamų mokesčius ieškovės, o ne atsakovės sąskaita.

1.4. Pirmosios instancijos teismas toleravo tai, kad jokių aktų atsakovė nepateikė bei priimdamas sprendimą to nevertino atsakovės nenaudai, tačiau priešingai – vadovavosi atsakovės nesąžiningai 2019 m. spalio 9 d. sudarytais duomenimis, kurių teisingumo neįmanoma patikrinti ir nepagrįstai sumažino bei nustatė ieškovei priteistino autorinio atlyginimo vidutinius dydžius 18,03 Eur. Be to, įrodymų nebuvimą ir „pakaitinių“, tačiau nepatikimų įrodymų pateikimą teismas įvertino atsakovės, o ne ieškovės naudai. Atsakovė neturėtų ieškovės sąskaita praturtėti tokiais metodais, tačiau teismas nepagrįstai ir neteisėtai tai toleravo, nes atsakovė nepadėjo nustatyti byloje tiesos, ją slėpė, vengė pateikti svarbius duomenis ne tik ieškovei 2017-2019 m. laikotarpiu, bet ir teismui.

1.5. Kita vertus, apskaičiuodamas 18,03 Eur už 1 rašinį „vidurkį“, pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi tik 1 695 Eur suma, t.y. atsakovo neteisėtais ieškovės 94 straipsnių, išspausdintų „Ūkininko patarėjo“ dienraštyje, įvertinimu, tuo tarpu kai atsakovas tame pačiame neaiškaus turinio dokumente 2019 m. spalio 9 d. teismui pateikė ne tik šių 94 ieškovės straipsnių, išspausdintų atsakovo „Ūkininko patarėjo“ dienraštyje, įvertinimą 1 695 Eur suma, bet ir ieškovės kitų 48 kūrinių, tuo pačiu 8 mėnesių laikotarpiu išspausdintų atsakovo žurnale „Šeimininkė“, sąrašą ir įvertinimą 1 545 Eur suma (t.y. apie 32,19 Eur už 1 rašinį). Pats teismas sprendime pripažįsta, kad iš atsakovės pateiktų suvestinių matyti, jog honorarai už straipsnius laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ buvo gerokai mažesni nei honorarai už straipsnius, išspausdintus žurnale „Šeimininkė“. Susipažinus su teismo sprendimu pagrįstai kyla klausimai, kodėl teismas taikė vos 18,03 Eur už 1 rašinį „vidurkį“, kai pats atsakovas kitame jo žurnale ieškovės spausdintus kūrinius „įvertino“ dvigubai brangiau. Vadovaujantis tokiu pirmosios instancijos teismo pritaikytu vieno iš dviejų dienraščių laisvo pasirinkimo kriterijumi, teismas galėjo priteisti ieškovei ir po 32,19 Eur už visus ginčo 94, 48 ir 167 kūrinius, iš viso 9 946,71 Eur už 309 kūrinius. Galimi ir kiti „vidurkio“ nustatymo variantai, pvz., visų 38 ir 94 kūrinių įvertinimas bendra 3 240 Eur (1 695 Eur +1 545 Eur) suma ir jų 24,55 Eur „vidurkio“ išvedimas (tuomet priteisiant bendrai 7 884,54 Eur). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neatliko ir tokio matematinio veiksmo bei tokios sumos nepriteisė, pasirinkdamas įmanomai mažiausią 18,03 Eur vidurkį visiems 309 kūriniams apmokėti dar ir „neatskaičius mokesčių“.

1.6. Laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2018 m. sausio – 2019 m. rugpjūčio mėnesiais ieškovė dirbo visu pajėgumu. Tai rodo išspausdintų publikacijų skaičius ir jų kokybė. Laikraštis „Ūkininko patarėjas“ išspausdino 167 didžiulės apimties, sudėtingas publikacijas. Iš 167 rašinių net 61 buvo išspausdintas pirmajame laikraščio puslapyje. Tai publikacijos, kurios formavo leidinio veidą ir įtakojo perkamumą. Dauguma jų buvo komentuojamos radijo ir televizijos laidose, skirtose publikacijoms pažvelgti. Per tą laiką ieškovė parašė 12 vedamųjų, vadinamų „Minčių brastomis“, pateikė bendrovei 11 užsakomųjų straipsnių apie Europos sąjungos projektų viešinimą. Už kiekvieno tokio straipsnio parengimą jų užsakovė Žemės ūkio ministerija atsakovei mokėjo 100 eurų, tačiau žurnalistai autorinių atlyginimų negavo. Kad ieškovė rašė labai daug ir kokybiškai, nes rašinių nereikėjo niekam taisyti, pripažino ir liudytojai V. L. bei V. N., D. J. ir E. K. – M..

1.7. Papildomai atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime dalis ieškinio dėl įsiskolinimo už 2017 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas 94 publikacijas apskritai neišspręsta (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visiškai jokio 2017 m. autorinio atlyginimo už publikacijas dienraštyje „Ūkininko patarėjas“, įvertinęs tai „papildomu darbo užmokesčiu“. Ta aplinkybė, kad ieškovė dalį negauto autorinio užmokesčio pavadino papildomu darbo užmokesčiu, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nespręsti klausimo dėl šios sumos priteisimo ieškovei, nes teismas nustatė, kad šalys sudarė žodinę autorinio darbo sutartį, dėl to galimai netinkamai ieškovės įvardintas ieškinio pagrindas, kuriuo reikalaujama priteisti 4 300 Eur dalį bendros ieškinio sumos, negali sudaryti pagrindo atmesti šią reikalavimo dalį sumą. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas išimtinę teisę kvalifikuoti šalių santykius, turėjo šį reikalavimą spręsti kaip reikalavimą priteisti autorinį atlygį, nes iš ieškinio teksto ir teismo sprendime kvalifikuotų šalių teisinių santykių akivaizdu, kad ši 4 300 Eur suma per 2017 m. pirmuosius 9 mėnesius yra reikalaujama už atsakovės dienraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2017 metais išspausdintus ir neapmokėtus kūrinius, o ne kaip „darbo užmokestis“.

1.8. Ieškovės vertinimu, jai turėjo būti priteistas autorinio atlyginimo dydis pagal atsakovės pateiktus duomenis VMI apie 2015-2017 metais išmokėtus honorarus, t.y. žurnale „Šeimininkė“ 38 vnt. publikacijų ir dienraštyje „Ūkininko patarėjas“ 94 vnt. publikacijų už 2017 m. – 4 908 Eur, taikant 409 Eur/mėn. įkainį; dienraštyje „Ūkininko patarėjas“ už 2018-2019 metais (18 mėnesių) 167 vnt. publikacijų – 5 040 Eur, taikant 280 Eur/mėn. įkainį. Taigi, ieškovei turėjo būti viso priteista 9 948 Eur atskaičius mokesčius, tačiau priteista tik 4 028,51 Eur ir dar neatskaičius mokesčių. Todėl įvertinus jau pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą dalį atskaičius mokesčius ir tą dalį, kurioje ieškovė ieškinio atsisakė (1 901,88 Eur), ieškovei papildomai turėtų būti priteista 4 017,61 Eur (9 948 Eur – 1 901,88 Eur – 4 028,51 Eur).

1.9. Taip pat neteisinga vertinti vidutiniu autoriniu atlyginimu žurnalui „TOP Moterys“ parengtas 11 didelės apimties ir aktualios tematikos, išliekamąją vertę turinčių publikacijų. Pirmosios instancijos teismas suskaičiavo jų vidutinę kainą remdamasis atsakovės ir liudytojų pateiktais duomenimis, kad už žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas publikacijas mažiausiai buvo mokama 35, o žurnale „TOP Moterys“ daugiausia – 150 eurų. Tai visiškai skirtingo lygio žurnalai – negalima lyginti savaitinio žurnalo su mėnesiniu, kuriam publikacijos atrenkamos itin kruopščiai, įvertinant daugybę reikalavimų bei sukuriant išliekamąją vertę. E. K. – M. patvirtino, kad šios publikacijos buvo įvertintos aukščiausiu 150 Eur autoriniu atlyginimu.

1.10. Pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai. Į atsakovę registruotais prašymais dėl autorinių atlyginimų mokėjimo ieškovė kreipėsi 3 kartus: 2018 m. rugpjūčio 20 d., 2019 m. sausio 4 d., ir 2019 m. balandžio 19 d. Jei atsakovė būtų geranoriškai reagavusi, jokių ginčų ar bylinėjimosi išlaidų nebūtų kilę. Ieškovė neturi būti atsakinga už tai, kad atsakovė nesilaikė sutarties, taip pat įstatymų ir nemokėjo susikaupusių skolų bei uždirbtų autorinių atlyginimų. Į teismą ieškovė kreipėsi dėl atsakovės kaltės, negaudama ne tik autorinio atlyginimo, bet ir jokios informacijos ir jokių paaiškinimų dėl susidariusios skolos dydžio. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šias aplinkybes dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio.

1.11. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės ir neatitinka Rekomendacijų 2 bei 4 punktuose nurodytų taisyklių bei kriterijų. Atsakovę atstovavo du advokatai, nes jie pasikeitė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Antrajam advokatui atsakovė iš naujo sumokėjo 250 Eur plius PVM už susipažinimą su byla ir 200 Eur plius PVM už pasiruošimą 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžiui. Šios išlaidos yra aiškiai per didelės ir apskritai nebuvo būtinos. Posėdis netruko 3 valandų, tačiau nepagrįstai paprašyta priteisti 300 Eur sumą, dar ir su Rekomendacijose nenumatytu PVM už 3 valandas po 100 Eur/val. Už pasiruošimą 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžiui atsakovė nepagrįstai prašė priteisti ir teismas sutiko nemažinti 500 Eur plius nenumatytas Rekomendacijose 105 Eur PVM. Neaišku, kodėl už 3:43 val. trukusį teismo posėdį buvo prašoma priteisti ir teismas sutiko nemažinti Rekomendacijose nenumatytos 605 Eur išlaidų sumos. Pirmasis atsakovės atstovas 2019 m. lapkričio 18 d. prašyme nurodė, kad be atsiliepimo į ieškinį rengimo, neva 6 valandas truko taikos sutarties rengimas, pasirengimas teismo posėdžiui, atstovavimas teisme, prašymo priimti rašytinius įrodymus rengimas. Teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. posėdis truko 1:24 val., t.y. pasirengimas jam ir atstovavimas negalėjo niekaip sudaryti 6 valandų. Iš prašymo visiškai neaišku, kokią sumą bendroje sąskaitoje sudarė paties atsiliepimo į ieškinį parengimas ir koks yra paslaugų valandinis įkainis be PVM. Įvertinus visas šias aplinkybes, atsakovės atstovo darbo vietą Vilniuje, manytina, kad šios išlaidos yra neaiškios, dėl to mažintinos, o taip pat nepriteistinos atsižvelgiant į atsakovės procesinį elgesį byloje bei ieškinio dalies tenkinimą, t.y. visų pirma pripažinimą, kad šalys visgi buvo sudarę galiojančią ir atsakovei privalomą autorinę sutartį, bei kad atsakovė neteisėtai geruoju neišmokėjo ieškovei reikšmingos autorinių atlyginimų sumos.

19. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ prašo ieškovės D. B. apeliacinį skundą atmesti, tenkinti atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 151-156). Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atsakovė, pasisakydama dėl ieškovės nurodomų autorinės sutarties sąlygų egzistavimo, pažymi, kad atsakovė apskritai nesutinka su autorinio atlyginimo priteisimu, nepriklausomai, ar tai būtų atskaičius ar neatskaičius mokesčių bei socialinio draudimo įmokų. Atsakovė dėl šios teismo sprendimo dalies yra pateikusi apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir ieškovės reikalavimą dėl 4 028,51 Eur autorinio atlyginimo, neatskaičius mokesčių bei socialinio draudimo įmokų, atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė palaiko visus šiuo klausimu išdėstytus apeliacinio skundo argumentus.

2.2. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisinių įstatymo 42 straipsnis nenumato, kad įstatymų numatytos formos nesilaikymas nedaro autorinės sutarties negaliojančios, tačiau CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad rašytinės formos nesilaikymas, atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas UAB „Ūkininko patarėjas“ ir D. B. sudarytą žodinę autorinę sutartį, rėmėsi išimtinai liudytojų V. N., D. J., E. K.-M. parodymais, nors nevertino liudytojų V. L. ir J. P. parodymų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1292-945/2019, kadangi tos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Civilinėje byloje Nr. e2A-1292-945/2019 buvo nagrinėjamas ginčas su buvusiu UAB “Ūkininko patarėjas” vadovu, tuo tarpu šioje byloje kilo ginčas su darbuotoja D. B., kas reiškia skirtingų teisinių santykių egzistavimą. Be to, tam, kad sutartis būtų laikoma sudaryta, būtina įrodyti visą sutarties turinį (ginčo atveju – autorinės sutarties turinį). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė autorinės sutarties turinio net tik neįrodė, tačiau net nesiekė tą įrodyti. Galiausiai pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovės D. B. darbo santykiai buvo susiję su autorinių objektų kūrimu. Tai reiškia, kad už teismo sprendime nurodytus atliktus darbus su D. B. buvo atsiskaityta darbo užmokesčiu, kadangi kitų funkcijų ieškovė neatliko.

2.3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantės prašymas Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti juo priteistos ieškovės naudai 4 028,51 Eur sumos dalyje, joje nebenurodant formuluotės „neatskaičius mokesčių“ turėtų būti atmestas, o atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo patenkintas ir ieškovės D. B. naudai priteista iš atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” 4 028,51 Eur autorinis atlyginimas, tenkinamas.

2.4. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai nepriteisė visiškai jokio 2017 m. autorinio atlyginimo už publikacijas dienraštyje „Ūkininko patarėjas“, įvertinęs tai „papildomu darbo užmokesčiu“, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2020 m. vasario 17 d. sprendime pagrįstai konstatavo, jog sprendžiant iš ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko, ieškovė reiškė reikalavimą būtent dėl 4 300 Eur papildomo darbo užmokesčio priteisimo, įvertino su šia ieškovės nurodyta faktine aplinkybe susijusius įrodymus. Atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” įsitikinimu, ieškovė D. B. apeliaciniame skunde aukščiau nurodytų aplinkybių nepaneigė, todėl apeliacinis skundas šiuo aspektu atmestinas, o teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 4 300 Eur papildomo darbo užmokesčio priteisimo, laikytina teisėta, pagrįsta ir paliktina nepakeista.

2.5. Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su bylinėjimosi išlaidomis, pažymėtina, kad CPK 93 straipsnyje numatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Apeliantė nenurodė, pagrindų, kodėl teismas turėjo nukrypti nuo CPK nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nenurodė, kad atsakovė būtų elgusi netinkamai ar nesąžiningai, todėl darytina išvada, kad bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisingai. Kita vertus, atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ laikosi savo apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas apskritai turėjo atmesti visus ieškinio reikalavimus, todėl iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai neturėjo pagrindo.

20. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d sprendimą dalyje, kuria ieškinys buvo patenkintas ir ieškovės D. B. naudai priteista iš atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” 4 028,51 Eur autorinis atlyginimas, 164,28 Eur palūkanos už vėlavimą įvykdyti prievolę, 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą 4 028,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. liepos 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 659,23 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės D. B. ieškinį atmesti, kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 13144). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas” nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys buvo patenkintas. Atsakovė nuosekliai laikosi savo pozicijos, jog už straipsnių rašymą ieškovei buvo mokamas darbo užmokestis, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo už darbinių funkcijų vykdymą papildomai priteisti ir autorinį atlyginimą, kurio jokia forma atsakovė nebuvo įsipareigojusi mokėti.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ex officio apskaičiuotą autorinį atlyginimą, sprendime nepasisakė, už kokių funkcijų vykdymą tokiu atveju ieškovei D. B. buvo mokėtas darbo užmokestis. Ieškovė byloje pripažino, kad atsakovas UAB „Ūkininko patarėjas” visą darbo užmokestį yra sumokėjęs (išskyrus papildomą darbo užmokestį, kurio teismas nepriteisė). Todėl teismui neargumentavus, už kokias darbines funkcijas ieškovė gaudavo darbo užmokestį, iš esmės susidarė teisiškai nepateisinama situacija, jog ieškovei už tą patį darbą (straipsnių rašymą) turi būti sumokėta du kartus – pirmą kartą atsakovas sumokėjo darbo užmokestį, o priimto teismo sprendimo pagrindu turi sumokėti papildomai dar ir autorinį atlyginimą. Atsakovo įsitikinimu aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.

3.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje apklaustų liudytojų V. N., V. L., D. J. parodymais, korespondento pareiginiais nuostatais nustatyta, jog korespondento darbo funkcijos apėmė ir kūrybinį darbą – straipsnių rašymą. Tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė savaime nepaneigia šalių susitarimo už tą patį kūrybinį darbą, be tam tikros dalies nustatyto darbo užmokesčio, mokėti ir autorinį atlyginimą pagal šalių sudarytą žodinę autorinę sutartį. Atsakovės įsitikinimu tokia teismo išvada yra prieštaringa ir nepagrįsta. Ieškovė su atsakove buvo sudariusi darbo sutartį, pagal kurią turėjo atlikti darbo funkcijas (rašyti straipsnius), o atsakovas už jas mokėti darbo užmokestį. Teismas pagrįstai konstatavo faktą, kad korespondento darbo funkcijos apėmė ir kūrybinį darbą – straipsnių rašymą, tačiau nenurodė, kodėl už darbinių funkcijų vykdymą turėtų būti papildomai mokamas ir autorinis atlyginimas.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, kad šalys, 2015 m. kovo 18 d. sudarydamos darbo sutartį, sudarė ir žodinę autorinę sutartį, rėmėsi liudytojo V. N. duotais parodymais. Šio liudytojo parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti itin kritiškai, kadangi tarp V. N. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas” iki šios dienos nėra galutinai išspręstas ginčas civilinėje byloje, ir šis liudytojas buvo akivaizdžiai šališkas. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi liudytojos D. J. parodymais, jog su ja (D. J.) buvo sudaromos ir rašytinės ir žodinės autorinės sutartys, taip pat liudytojos E. K.-M. parodymais, jog ji (E. K.-M.) su V. N. prieš įsidarbinimą tarėsi dėl darbo užmokesčio ir autorinio atlyginimo. Atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” įsitikinimu, aukščiau nurodyti liudytojų parodymai, jog šios liudytojos tarėsi dėl autorinių atlyginimų su buvusiu atsakovo direktoriumi, negali patvirtinti fakto, kad autorinė sutartis žodine forma buvo sudaryta su ieškove D. B..

3.5. Pirmosios instancijos teismas autorinės sutarties sudarymo aplinkybę taip pat grindė sąskaitos išrašu, D. B. autorinio atlyginimo paskaičiavimu, jos rašinių sąrašu, iš kurių matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 1 901,88 Eur autorinio atlyginimo už 2017 m. vasario-rugsėjo mėnesiais išspausdintas publikacijas leidiniuose „Šeimininkė“ ir „Ūkininko patarėjas“. Atsakovė byloje ne kartą akcentavo, kad šią 1 901,88 Eur sumą ieškovei sumokėjo tik dėl siekio nekonfliktiškai užbaigti darbo teisinius santykius, tačiau jokiu būdu nepripažino fakto apie pareigos mokėti autorinį atlyginimą egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas žodinės autorinės sutarties buvimą, taip pat nepagrįstai rėmėsi sprendime nurodytais teismų sprendimais, kadangi jie neturi ir negali turėti prejudicinės galios, nes dalyvavo ne tos pačios šalys, ir kuriuose ieškovės D. B. autorinės sutarties sudarymo klausimai iš viso nebuvo vertinti.

3.6. Atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ 2019 m. gruodžio 2 d. pateikė teismui tarp UAB „Ūkininko patarėjas“ ir žurnalistų laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2019 m. sausio 29 d. sudarytas autorinių darbų sutartis. Pateiktos 22 autorinės sutartys su UAB “Ūkininko patarėjas” žurnalistais paneigia ieškovės D. B. nurodytas ir teismo konstatuotas aplinkybes, kad autorinės sutartys buvo žodinės. Teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Kaip matyti iš pateiktų autorinių sutarčių, jeigu su žurnalistais būdavo susitariama dėl autorinių darbų, atitinkamai buvo sudaromos rašytinės autorinių darbų sutartys. Pažymėtina, kad rašytinės formos autorinė darbo sutartis 2006 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta ir su pačia ieškove D. B., kuri galiojo iki 2015 m. kovo 2 d., kas reiškia, kad ieškovė turėjo teisę reikalauti autorinio atlyginimo už straipsnius, parašytus tik iki šio termino pabaigos (autorinės sutarties galiojimo pabaigos).

3.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog šalių sudaryta žodinė autorinė sutartis ieškovės darbo bendrovėje laikotarpiu įstatymo nustatyta tvarka būtų buvus nutraukta (vienašališkai ar šalių susitarimu) ar būtų nustojusi galioti kitais pagrindais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teismo posėdyje atsakovės UAB „Ūkinininko patarėjas“ direktorius ir vyr. redaktorius G. M. paaiškino teismui, kad 2017 m. spalio mėnesį pasikeitus UAB „Ūkinininko patarėjas“ akcininkams ir vadovams, įmonės darbuotojų susirinkime buvo aiškiai nurodyta ir visi įmonės darbuotojai buvo informuoti, kad anksčiau (iki įmonės akcininkų pasikeitimo, t.y. iki 2017 m. spalio mėnesio) susidarę įsiskolinimai darbuotojams bus padengti, tačiau nuo šiol (nuo 2017 m. spalio mėn.) ydinga praktika dėl žodinių autorinių sutarčių nebegalios. Įmonės darbuotojams buvo paaiškinta, kad visiems įmonės darbuotojams bus pateiktos naujos darbo sutartys, pagal kurias darbuotojams už darbą bus mokamas tik darbo užmokestis. Didžioji dalis darbuotojų (korespondentų) naujas darbo sutartis pasirašė, tačiau ieškovė D. B. tą padaryti atsisakė, nors ji buvo informuota, kad autoriniai honorarai pagal naujiesiems įmonės vadovams nežinomus / neapibrėžtus / neaiškius žodinius susitarimus su buvusiu įmonės vadovu nebebus skaičiuojami ir mokami. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti autorinio atlyginimo už ieškinyje nurodytais laikotarpiais atsakovui perduotas publikacijas, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovės autorinį atlyginimą.

3.8. Net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad ieškovė turėjo teisę reikalauti autorinio atlyginimo, su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka, teismas nepagrįstai nustatė priteistino autorinio atlyginimo dydį. Atsakovė UAB “Ūkininko patarėjas” negali sutikti su teismo atliktu vieno ieškovės parašyto straipsnio verte žurnale “TOP Moterys”, kuri teismo skaičiavimu yra 92,50 Eur, kadangi teismas nepagrįstai laikė, jog už straipsnį leidinyje „TOP Moterys“ maksimalus honoraro dydis buvo 150 Eur. Pačios ieškovės su ieškiniu pateikti 2017 m. atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktai patvirtina, kad UAB “Ūkininko patarėjas” žurnalistams už straipsnius buvo apskaičiuojami honorarai nuo 1 Eur iki 30 Eur, išskyrus direktorių ir vyr. redaktorių V. N., kuris pasiskirdavo ženkliai didesnius honorarus. Aptariamame atliktų darbų perdavimo – priėmimo akte nurodyta, kad ieškovės D. B. straipsniai įvertinti po 7 Eur ir 15 Eur, tačiau ne po 90 Eur, 100 Eur, ar net 150 Eur.

3.9. Atsakovė UAB “Ūkininko patarėjas” 2019 m. spalio 9 d. pateikė teismui ieškovės rašinių sąrašą pagal buhalterijos turimus aktų projektus (nepasirašytus) nuo 2017 m. vasario iki rugsėjo mėn. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir žurnale „Šeimininkė“. Šiame akte ieškovės D. B. straipsniai vertinti dažniausiai 30 Eur – 40 Eur, nors yra straipsnių, įvertintų ir 5 Eur – 7 Eur. Tačiau šiame akte nėra nė vieno straipsnio, kuris būtų įvertintas 100 Eur, ar net 150 Eur suma. Kitaip tariant, vienos publikacijos kainą (100 Eur – 150 Eur) ieškovė nustatė pati, savo nuožiūra, kaip norimą, pageidautiną atlyginimą. Teismas, apskaičiavęs, kad vienos publikacijos kaina turėtų būti 92,50 Eur, šiam ieškovės pageidavimui iš esmės pritarė, nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad teismui nebuvo pateikti bendrovėje nusistovėjusia tvarka sudaryti ir komisijos pasirašyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, kuriais būtų nustatytas honorarų dydis už ieškovės rašytus straipsnius žurnale „TOP Moterys“, turėjo vadovautis objektyviais rašytiniais įrodymais, pvz. pačios ieškovės pateiktu 2017 m. atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktu arba bent atsakovo 2019 m. spalio 9 d. pateiktu teismui ieškovės rašinių sąrašu su įkainiais. Aukščiau nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus autorinio atlyginimo paskaičiavimus leidžia traktuoti kaip nepagrįstus ir neteisingus.

3.10. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai tenkinęs pagrindinį reikalavimą, atitinkamai nepagrįstai priteisė iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės reikalavimai priteisti jai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos sumos iki ieškinio pareiškimo dienos, priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas yra išvestiniai reikalavimai, todėl konstatavus, jog teismas nepagrįstai tenkino pagrindinį reikalavimą dėl autorinio atlyginimo priteisimo, darytina išvada, kad ir išvestiniai reikalavimai taip pat buvo tenkinti nepagrįstai.

21. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliacinį skundą ieškovė D. B. prašo atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliacinį skundą atmesti, tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, taip pat perskaičiuoti priteistinas papildomas sumas pagal išvestinius ieškovės reikalavimus dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje (2 t., e. b. l. 157-164). Atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad buvo sudaryta žodinė autorinė sutartis tarp ieškovės ir atsakovės nustatė remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, t. y. liudytojų V. N., D. J., E. K.-M. parodymais, sąskaitos išrašu, D. B. autorinio atlyginimo paskaičiavimu, jos rašinių sąrašu, Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymomis. Pastarasis VMI suformuotų duomenų, t.y. įrodymų paketas yra oficialus rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią, jame užfiksuotų aplinkybių papildomai nereikia įrodinėti (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Visi aukščiau minimi įrodymai nuosekliai papildo vienas kitą ir įrodo, kad atsakovė ne tik sudarė autorinę sutartį su ieškove, bet ir nuosekliai ją vykdė, įvairiais savo veiksmais patvirtindama sutarties sudarymą ir dėl to netekdama teisės nei jos neigti, nei ją ginčyti (CK 1.79 str. 1-2 dalys). Autorinio atlyginimo mokėjimas yra viena esminių ir pagrindinių autorinės sutarties sąlygų. Be šios sąlygos nebūtų įmanoma konstatuoti ir pačios autorinės sutarties sudarymo fakto. Taigi, atsakovė patvirtino autorinės sutarties sudarymą, nuolat nuo 2015 metų mokėdama autorinį atlyginimą, teikdama deklaracijas VMI, už ieškovę apmokėdama nuo autorinio atlyginimo susidarančius gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius. Atsakovė po ieškinio šioje byloje gavimo, t.y. su juo susipažinusi bei tariamai „nesutikdama“ su faktu, jog šalis sieja sudarytos autorinės sutarties teisiniai santykiai, pati 2019 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1150, t.y. patvirtindama autorinės sutarties sudarymo faktą, pervedė į ieškovės banko sąskaitą 1 901,88 Eur autorinį atlyginimą.

4.2. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nežinia už ką ieškovei buvo mokamas darbo užmokestis, jei jau ji turėjo teisę gauti autorinį atlyginimą už straipsnių rašymą. Teismas aiškiai nurodė, kvalifikavo ir sutiko su ieškovės bei liudytojų parodytomis aplinkybėmis, kad minimalusis darbo užmokestis ieškovei ir kitiems korespondentams buvo mokamas už organizacinį darbą, įskaitant keliones pas straipsnių herojus ir interviu atlikimo tikslais. Be to, šalių sudarytų 2 sutarčių (tiek darbo, tiek ir autorinės) vykdymas, taip pat liudytojo V. N. paaiškinimais buvo atskleistos šalių derybos dėl autorinės sutarties sudarymo. Šie ir kiti byloje surinkti duomenys apie šalių tarpusavio santykių praktiką bei šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) ir atsakovės žodinio įsipareigojimo sudaryti darbų įvertinimo aktus vykdymas rodo, kad darbo užmokestį atsakovė mokėjo ieškovei ne už jos straipsnių rašymą, o už kitą, t.y. organizacinį korespondento darbą. Tai, kad kitose bylose teismai sprendė ne ieškovės, bet V. N., E. K. – M., G. B. ginčus dėl autorinio atlyginimo, nereiškia, kad teismas šioje byloje neturėjo teisės šių bylų duomenimis remtis ir ginčijamame teismo sprendime spręsti, jog šiam ginčui aktualios kitų atsakovės darbuotojų ir atsakovės vestų civilinių bylų teismų sprendimuose nustatytos bendro pobūdžio aplinkybės apie atsakovės įmonėje nusistovėjusią vidinę darbo tvarką ir autorinių sutarčių formą bei jų sąlygų nuoseklų vykdymą turi reikšmės ir šioje byloje.

4.3. Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad autorinės sutartys buvo sudaromos tik raštu, yra paneigtas byloje esančiais įrodymais, nes atsakovės buvęs vadovas nurodė, jog tokios sutartys buvo sudaromos tik su darbo santykių su atsakovu neturinčiais asmenimis. Todėl, ta aplinkybė, kad su ieškove, kol ji nebuvo atsakovės darbuotoja, buvo sudaryta rašytinė autorinė sutartis, tik patvirtina minėtus liudytojo parodymus ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti.

4.4. Apeliantė skunde taip pat nepagrįstai nurodo byloje jos net neįrodinėtą aplinkybę, kad neva autorinė sutartis buvo nutraukta. Ieškovė kategoriškai neigia tokio „nurodymo“ ir „informavimo“ faktą. Tokiam faktui įrodyti atsakovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų. Abejotina, kad minėtas redaktorius G. M. teismo posėdyje apskritai taip pasisakė dėl autorinių sutarčių nutraukimo, kaip apeliantė cituoja savo apeliaciniame skunde. Tokių jo, kaip atsakovės antrojo atstovo paaiškinimų nepatvirtino joks kitas byloje dalyvavęs ar apklaustas asmuo, joks šalių pateiktas įrodymas, t.y. nebuvo nustatyta įrodymų visuma, kurioje minėtas redaktoriaus paaiškinimas sudarytų tokios įrodymų visumos sudedamąją dalį (CKP 176 straipsnis, 185 straipsnis). Tokio fakto nebuvo. Be to, nesuprantama, kaip autorinė sutartis (be to, didelis kiekis analogiškų autorinių sutarčių su kitais korespondentais) galėtų būti nutraukta be kitos šalies valios, įspėjimo terminų, asmenų nereagavimo į įspėjimą ar kitokius atsakovės pranešimus. Jokiame užbaigtame teismo procese tarp kitų 3 atsakovės darbuotojų ir atsakovės tokios aplinkybės taip pat nebuvo nei įrodinėtos, nei nustatytos (CPK 182 straipsnio 2, 4 ir 5 punktai). Atsakovas neįrodinėjo CK 6.217 straipsnyje numatytų sutarties vienašalio nutraukimo aplinkybių ir ieškovės įspėjimo apie tokį nutraukimą prieš CK 6.218 straipsnyje imperatyviai nustatytą 30 dienų terminą, neįrodinėjo kitų CK 6.219-6.228 straipsnyje nurodytų galimų sutarties nutraukimo ar modifikavimo pagrindų ir teisėto pasinaudojimo jais fakto ar bent jau bandymo tokiais pagrindais pasinaudoti. Priešingai, tai ieškovė dar savo ieškinio tekste ir pridėdama byloje atsakovo nenuginčytus įrodymus atskleidė, kad net praėjus kuriam laiko tarpui, ieškovė ir kiti atsakovo darbuotojai siuntė laiškus ir rašytines pretenzijas atsakovui, reikalaudami apmokėti už autorinius darbus, kas rodo, kad jokių pranešimų apie autorinių sutarčių nutraukimą jie nebuvo gavę.

4.5. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė ne tik pripažino jau anksčiau susikaupusią autorinių atlyginimų skolą ir jos neginčijo, bet ir žadėjo autorinių atlyginimų „geroką padidėjimą“. Ta matyti iš 2017 m. spalio 30 d. 15:47 val. ieškovei ir dar 9 korespondentams atsiųsto atsakovės administracijos atstovės, t.y. vyr. redaktoriaus pavaduotojos V. L. elektroninio laiško apie padėtį atsakovės įmonėje pasikeitus vadovybei, taip pat kito tos pačios pavaduotojos el. laiško apie tai, kad „bus optimizavimas ir kad tiek darbuotojų, kiek dabar yra, nereikia“; kad „... juos paakinom, kad jeigu perėmė valdymą, tai perėmė ir įsipareigojimus“. Akivaizdu, kad atsakovas ne „nutraukė“ autorinius teisinius santykius su ieškove ar kitais korespondentais, o ketino juos gerinti, mokėdamas dar didesnius autorinius atlyginimus. Faktinė aplinkybė, kad vėliau joks kitas ar čia aprašytas kaip atsakovės administracijos pažadėtas šalių susitarimas nebuvo sudarytas, nereiškia, kad dėl šios ar kokių nors kitų priežasčių atsakovei negalioja ir ji galėtų nebevykdyti dar 2015 m. kovo 18 d. sudarytos žodinės autorinės sutarties su ieškove. Tokia priežastimi taip pat negalėtų būti laikoma ir faktinė aplinkybė, kad atsakovė 2018-2019 metais tiesiog ignoruodavo ieškovės ir kitų darbuotojų prašymus, pretenzijas ir reikalavimus, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo stipresniosios šalies teisėmis, neteikė ieškovei duomenų, o net ir paraginta teismo, neteikė ir teismui jokių aiškių dokumentų apie susidariusią atsakovės skolą ieškovei.

4.6. Dėl atsakovės ginčijamo pirmosios instancijos teismo nustatyto 92,50 Eur vidurkio, pažymėtina, kad atsakovė tyčia klaidina teismą, siūlydamas teismui remtis jos pačios sukurtu ieškovės rašinių „sąrašu“, kuriame atsispindi tik mažos apimties publikacijų visiškai kituose atsakovės leidiniuose įvertinimai, tačiau ir jie nepasirašyti atsakovės komisijos narių parašais, taigi, net ir toks sąrašas nėra tinkama ir patikima įrodinėjimo priemonė šioje byloje. Be to, net ir tokiame atsakovės nežinia kada sukurtame „sąraše“ ieškovės darbai yra įvertinti ne po 7-15 eurų (t.y. 11 eur vidurkis), o nuo 5 iki 40 Eur laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir nuo 35 Eur iki 80 Eur įvertintus ieškovės rašinius savaitiniame žurnale „Šeimininkė“ (atitinkamai, vidurkiai būtų 22,50 Eur ir 57,50 Eur, o bendras vidurkis 42,50 Eur). Atsakovė, nesudarydama ir nepateikdama jokių jos komisijos pasirašytų aktų nei teismui, nei ieškovei, piktnaudžiauja teise ir naudojasi padėtimi, kad pagal nuo seno galiojantį šalių susitarimą, tik atsakovės vienašališkai sudaryta komisija gali sudaryti ir pasirašyti ieškovės turtinėms teisėms atsirasti ir jos teisėtų interesų įgyvendinimui bei gynybai svarbius bei esminius dokumentus – jos darbų įvertinimo aktus. Tokių aktų turinys turėtų atitikti tikrovę ir sąžiningai įvertinti visus ieškovės autorinius darbus rinkos kainomis (CK 1.5 straipsnis).

4.7. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma ir konstatuojami teismo nustatyti faktai, kad liudytoja E. K.-M. parodė, jog didžiausias ieškovės honoraras už straipsnį leidinyje „TOP Moterys“ buvo 150 Eur ir nepateikti bendrovėje nusistovėjusia tvarka sudaryti ir komisijos pasirašyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai, kuriais būtų nustatytas honorarų dydis už ieškovės rašytus straipsnius žurnale „TOP Moterys“. Iš to, kad byloje nustatyta neginčijama 11 rašinių minėtame žurnale išspausdinimo faktinė aplinkybė, bei kad yra žinomas bent vieno straipsnio įvertinimas 150 Eur suma, atsakovei nepateikus komisijos pasirašytų aktų, teismas turėjo pagrindą vadovautis protingumo, sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti teise pamatiniais teisės principais ir nustatyti 92,50 Eur vidurkį už publikacijas leidinyje „TOP moteris“.

4.8. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės apeliaciniame skunde įsivėlusi skaičiavimo klaida. Į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytą prašomą priteisti 9 948 Eur sumą neįskaičiuota 1 500 Eur suma už ieškovės rašytus straipsnius žurnale „TOP Moterys“, nors apeliaciniame skunde yra pateikti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sumažintos priteistinos sumos už ieškovės rašytus straipsnius žurnale „TOP Moterys“. Ieškovė neatsisakė nei visos, nei dalies šios 1 500 Eur sumos, tačiau per klaidą nepridėjo jos prie kaip galutine nurodytos 9 948 Eur sumos apskaičiuojant bendrą ginčijamą sumą. Prašo laikyti tai ieškovės apeliaciniame skunde pakankamai aiškiai išreikšta valia reikalauti priteisti visą apeliaciniu skundu papildomai prašomą 5 517,61 Eur sumą (9 948 Eur + 1 500 Eur – 1 901,88 Eur – 4 028,51 Eur). Ieškovė primokėjo papildomą 34 Eur žyminį mokestį dėl šios klaidos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

23. Apeliaciniu skundu ieškovė D. B. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą keliais skirtingais pagrindais: 1) dėl atlikto įrodymų vertinimo nustatant priteistinos sumos dydį už darbus pagal autorinę sutartį ir su priteistu autoriniu atlyginimu susijusias mokestines prievoles; 2) dėl neišspręsto reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už 2017 m. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 94 išspausdintas publikacijas; 3) dėl atsakovės naudai iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl autorinės sutarties sudarymo su ieškove fakto, taip pat nurodo, kad net ir pripažįstant autorinės sutarties sudarymo faktą, ši sutartis buvo nutraukta pasikeitus atsakovės valdymo organams. Papildomai atsakovė taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl atlikto įrodymų vertinimo nustatant priteistinos sumos dydį už ieškovės straipsnius pagal autorinę sutartį. Teisėjų kolegija, apibendrinusi ieškovės D. B. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ pagrindinius apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad nagrinėjant ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus bus pasisakoma šia tvarka: 1) dėl autorinės sutarties sudarymo ir jos galiojimo; 2) dėl ieškovės D. B. ieškinio reikalavimų apimties ir jų išsprendimo; 3) dėl mokestinių prievolių taikymo priteistinam autorinio atlygio dydžiui; 4) dėl ieškovės autoriniams darbams taikytino įkainio; 5) dėl pirmosios instancijos teisme atsakovės naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Dėl autorinės sutarties sudarymo ir galiojimo

24. Teisėjų kolegija nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes dėl autorinės sutarties sudarymo ir galiojimo tarp ieškovės D. B. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“:

7.1. Trečiųjų asmenų VMI pateiktų duomenų pažymoje už 2015 metus nurodoma, kad ieškovės D. B. iš atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” gautas bendras autorinio atlyginimo dydis yra 3 022,08 Eur (838 Eur + 482 Eur + 550 Eur + 331 Eur + 80 Eur + 406 Eur + 170 Eur + 130,33 Eur + 34,75 Eur) (1 t., e. b. l. 117-122).

7.2. Trečiųjų asmenų VMI pateiktų duomenų pažymoje už 2016 metus nurodoma, kad ieškovės D. B. iš atsakovės iš UAB “Ūkininko patarėjas” gautas bendras autorinio atlyginimo dydis yra 4 078 Eur (104 Eur + 372 Eur + 421 Eur + 513 Eur + 271 Eur + 575 Eur + 478 Eur + 797 Eur + 547 Eur) (1 t., e. b. l. 126-129).

7.3. Trečiųjų asmenų VMI pateiktų duomenų pažymoje už 2017 metus nurodoma, kad ieškovės D. B. iš atsakovės iš UAB “Ūkininko patarėjas” gautas autorinio atlyginimo dydis yra 2 993 Eur (1 t., e. b. l. 123-124).

7.4. Ieškovės D. B. suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2017 m. nurodyta, kad ieškovei D. B. mokėtina autorinių atlyginimų etatiniams darbuotojams suma už 2017 m. sausio – rugsėjo mėn. yra 3 643 Eur ir autorinių atlyginimų iš specialaus fondo suma – 260 Eur, pervesta ieškovei D. B. – 2 768,68 Eur ir tarpiniai per banką – 197,60 Eur (1 t., e. b. l. 178).

7.5. Liudytojas V. N. 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje parodė, kad nuo 1989 m. iki 2017 m. spalio 11 d. buvo atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ direktorius ir valdybos pirmininkas, atsakovės leidinių vyriausias redaktorius. Ieškovė D. B. buvo atsakovės kūrybinė darbuotoja, kuriai buvo mokamas minimalus darbo užmokestis pagal raštu sudarytą darbo sutartį ir autorinis atlyginimas pagal žodžiu sudarytą autorinę sutartį. Sudarant darbo sutartį buvo aptariamos ir žodinės autorinės sutarties sąlygos, t. y. pagrindinis leidinys, kuriam rašys korespondentas, pageidautinas straipsnių skaičius per savaitę, sritis, kurioje dirbs žurnalistas, tikėtinas atlygio dydis, jei bus išpildomi kiekybės ir kokybės reikalavimai straipsniams. Ieškovė D. B. buvo laikraščio „Ūkininko patarėjas“ korespondentė, bet galėjo rašyti ir rašė ir kitiems atsakovės leidiniams. Su visais kūrybiniais darbuotojais autorinės sutartys buvo sudarytos žodžiu, atsižvelgiant į žurnalistinio darbo specifiką, reikalaujančią operatyvaus kūrybinio darbo, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu. Darbo užmokestis buvo mokamas už organizacinę veiklą, t.y. sekti įvykius ir aktualijas, kaupti archyvą, ieškoti temų ir straipsnių herojų. Autorinis atlyginimas buvo mokamas už konkretų autorinį kūrinį, darbo užmokestis už konkrečius autorinius kūrinius nebuvo mokamas. Dėl autorinių atlyginimų dydžio spręsdavo atsakovės honorarų atlyginimo komisija, kurią sudarė visų atsakovės leidinių redaktoriai. Kriterijai, pagal kuriuos buvo nustatomas autorinio atlygio dydis, buvo autorinio darbo parengimo operatyvumas, objektyvumas, stilius. Aktą tvirtindavo direktorius. Akte nurodytas atlygio dydis buvo pervedamas kūrybiniam darbuotojui. Mokestines prievoles už autorinį atlygį mokėdavo atsakovė, iki Rusijos krizės metų autoriniai atlyginimai apskritai nebuvo apmokestinami. Maksimalus honoraro dydis už vieną straipsnį buvo iki 100 Eur, minimalus – 5 Eur, žurnaluose – didesni, nes buvo keliami didesni kokybės reikalavimai (2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo 6 min. 28 s. – 1 val. 36 min. 5 s.).

7.6. Atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ korespondento pareiginiuose nuostatuose nurodyta, kad korespondento pagrindinės pareigos: 2.1 rinkti įvairią informaciją apie įvykius, ieškoti medžiagos straipsniams aktualiomis temomis; suteikti skaitytojams informaciją telefonu, atsakyti į laiškus; įvertinti ir reaguoti į skaitytojų poreikius; palaikyti ryšius su autoriais, pateikti buhalterijai jų rekvizitus reikalingus honorarų apmokėjimui; 2.2 laiku ir kokybiškai pateikti spaudai informaciją, straipsnius, nuotraukas; 2.3 tobulinti darbo kokybę, dirbti operatyviai, pateikti tik tikslią ir objektyvią informaciją; 2.4 patikrinti surinktus straipsnius arba sumaketuotus puslapius pagal korespondento medžiagą; 2.5 sisteminti rankraščių ir nuotraukų archyvą; 2.6 mokėti naudotis orgtechnikos priemonėmis; 2.6 neatskleisti tarnybinių paslapčių ir konfidencialios informacijos; 2.8 tausoti bendrovės nuosavybę (2 t., e. b. l. 56-59).

25. Teisėjų kolegija nustatė, kad faktą, jog tarp ieškovės D. B. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ buvo sudaryta žodinė autorinė sutartis visų pirma patvirtina pačios atsakovės pateiktos pažymos VMI apie ieškovei D. B. išmokėto autorinio atlygio dydį. Ieškovės D. B. nurodomą aplinkybę dėl autorinės sutarties sudarymo su atsakove patvirtino ir liudytojas V. N., kuris šią sutartį su ieškove sudarė būdamas atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ valdymo organu, t. y. atsakovės direktoriumi (CK 2.81 straipsnio 1 dalis).

26. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu. Rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, kad autorinė sutartis tarp ieškovės D. B. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ galėjo būti sudaryta žodžiu, nes ieškovė ir atsakovė būtent susitarė dėl autorinių kūrinių rašymo atsakovės periodiniams leidiniams. Atsižvelgiant į tai, šis faktas galėjo būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir buvo įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais, t.y. atsakovės VMI teiktomis pažymomis. Teisėjų kolegija, nustačiusi autorinės sutarties sudarymo tarp ieškovės ir atsakovės faktą, toliau vertina jos galiojimo trukmę. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad autorinė žodinė sutartis su ieškove, jei tokia ir buvo, nutraukta naujam atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ direktoriui ir vyr. redaktoriui G. M. įmonės darbuotojų susirinkime informavus darbuotojus, jog pasikeitus atsakovės akcininkams ydinga praktika dėl žodinių autorinių sutarčių nebegalios.

27. CK 6.217 straipsnyje nustatyti atvejai, kuomet vienašališkai galima nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nesirėmė aplinkybe, jog sutartį su ieškove nutraukė dėl esminio jos pažeidimo ar joje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pasikeitus atsakovės valdymo organams ieškovė D. B. toliau vykdė sutartį, teikdavo atsakovei UAB “Ūkininko patarėjas” autorinius kūrinius, atsakovė publikavo ieškovės darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių veiksmai toliau vykdant tarpusavio įsipareigojimus patvirtina ilgus metus vykdytos žodinės autorinės sutarties vykdymo tęstinumą, duomenų, kad ieškovė sutarties tinkamai ir sąžiningai nevykdė byloje nepateikta, duomenų, kad autorinės sutarties vykdymas buvo sustabdytas atsakovė neįrodinėjo ((CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.207 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė su ieškove sudarytą žodinę autorinę sutartį nesant esminio jos pažeidimo vienašališkai turėjo teisę nutraukti pagal CK 6.217 straipsnio 4 dalį, t. y. teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žodinė autorinė sutartis su ieškove nebuvo nutraukta ir vienašališkai negalėjo būti nutraukta pranešus apie tai atsakovės darbuotojų susirinkime, kadangi CK 6.217 straipsnio 4 dalyje nustatyta speciali tvarka dėl vienašališko sutarties nutraukimo nesant jos esminio pažeidimo. Aplinkybė, kad atsakovė būtų kreipusis į teismą dėl autorinės žodinės sutarties su ieškove nutraukimo iki ieškovei kreipiantis į teismą dėl neišmokėto autorinio atlyginimo taip pat nenustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ pareiginiuose nuostatuose nurodytos pareigos neapima kūrybinio darbo, kuris atliekamas rašant konkretų straipsnį, nes nurodytus pareigos yra sietinos su pasirengimu kūrybiniam darbui ir parengto straipsnio formos reikalavimų laikymusi (žr. nutarties 24.6 papunktį). Taigi, atsakovės apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad į ieškovės darbo funkcijas įėjo jos atliekamas kūrybinis darbas parengiant konkrečią publikaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės D. B. ir atsakovės UAB “Ūkininko patarėjas” sudaryta žodinė autorinė sutartis galioja iki jos nutraukimo šalių sutarimu arba vienašališkai CK 6.217 straipsnyje nustatyta tvarka. Nenustačius šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei turi būti priteistas neišmokėtas autorinis atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės reikalavimų apimties ir jų pagrįstumo

30. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo už 2017 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas 94 publikacijas. Teisėjų kolegija nustatė, kad siekiant tinkamai įvertinti šį apeliacinio skundo argumentą, būtina tiksliai nustatyti ieškovės ieškinio reikalavimus ir, už kurį laikotarpį ir kokius autorinius kūrinius atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ 2019 m. rugpjūčio 12 d. pervedė ieškovei 1 901,88 Eur (1 t., e. b. l. 177) ir tuo pagrindu ieškovė šioje dalyje atsisakė ieškinio reikalavimų.

31. Teisėjų kolegija nagrinėjamu klausimu nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes:

14.1. Ieškovės D. B. suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2017 m., nurodyta, kad ieškovei D. B. mokėtina autorinių atlyginimų etatiniams darbuotojams suma už 2017 m. sausio – rugsėjo mėn. yra 3 643 Eur ir autorinių atlyginimų iš specialaus fondo suma – 260 Eur, pervesta ieškovei D. B. - 2 768,68 Eur ir tarpiniai per banką - 197,60 Eur (ranka užrašyta, kad rašė projektui – „Renkuosi gyventi blaiviai“) (1 t., e. b. l. 178). Šiame dokumente esančios ieškovės D. B. autorinio atlyginimo etatiniams darbuotojams sumos iš esmės sutampa su atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ 2019 m. spalio 9 d. pateiktoje D. B. autorinio atlyginimo paskaičiavimo lentelėje esančiomis sumomis (1 t., e. b. l. 188).

14.2. Ieškovei D. B. 2017 m. vasario 24 d. atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ pervedė 306,28 Eur autorinio atlyginimo (1 t., e. b. l. 174) ir šis pavedimas atliktas už 2017 m. sausio mėn. Viso už 2017 m. sausio mėn. buvo priskaičiuota 433 Eur autorinio atlyginimo (403 Eur autorinis atlyginimas etatiniams darbuotojams ir 30 Eur autorinis atlyginimas iš specialaus fondo). Nuo nurodytos 433 Eur sumos, apskaičiuotas 64,95 Eur pajamų mokestis ir 38,97 Eur darbuotojo socialinio draudimo mokestis, 22,80 Eur suma nurodyta kaip tarpiniai per banką (1 t., e. b. l. 178).

14.3. Atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ sudarytoje suvestinėje pagal nepasirašytus atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktus nurodoma, kad ieškovė D. B. 2017 m. vasario – rugsėjo mėn. (1 t., e. b. l. 189-191):

31.3.1. laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ publikavo 94 straipsnius, už kuriuos mokėtinas autorinis atlyginimas 1 695 Eur.

31.3.2. leidinyje „Šeimininkė“ publikavo 38 straipsnius, už kuriuos mokėtinas autorinis atlyginimas 1 545 Eur;

31.3.3. bendra 2017 m. vasario – rugsėjo mėnesiais mokėtina autorinių atlyginimų suma už leidinyje „Šeimininkė ir laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ yra 3 240 Eur.

14.4. Atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ sudarytoje suvestinėje yra įtraukti straipsniai, kurių perdavimo – priėmimo aktus pateikė pati ieškovė (1 t., e. b. l. 9)

14.5. Ieškovei D. B. 2019 m. rugpjūčio 12 d. atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ pervedė 1 901,88 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant autorinis atlyginimas (1 t., e. b. l. 177). Autorinis atlyginimas pervestas atskaičius mokėtinus mokesčius.

32. Teisėjų kolegija, ištyrusi aukščiau aprašytus įrodymus, nustatė, kad ieškovė D. B. buvo išmokėtas autorinis atlyginimas už 2017 m. sausio mėnesį 2017 m. vasario 24 d. (žr. nutarties 31.2 papunktį), o už 2017 m. vasario – rugsėjo mėn. autorinis atlyginimas išmokėtas 2019 m. rugpjūčio 12 d. tiek už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, tiek už leidinyje „Šeimininkė“ išspausdintus straipsnius, nes nustatant išmokėtiną sumą buvo įvertintas visas ieškovės ieškinyje nurodytų publikacijų skaičius tiek laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ (94 vnt.), tiek leidinyje „Šeimininkė“ (38 vnt.) (žr. nutarties 31.3 papunktį).

33. Teisėjų kolegija pažymi kad ieškovė apeliaciniame skunde patvirtino, jog visas jos ieškinio reikalavimo dydis grindžiamas faktine aplinkybe, kad ieškovei neišmokėta 13 480 Eur pagal žodinę autorinę sutartį už laikotarpiu 2017 m. – 2019 m. pirmą pusmetį parengtus ir išspausdintus straipsnius, t.y. už 2017 m. sausio – rugsėjo mėn. papildomas 4 300 eurų darbo užmokestis, kuris laikytinas autoriniu atlyginimu, 3 200 Eur už 2017 metais žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas 37 autorines publikacijas, 1 500 Eur autorinis atlyginimas už 2017 m. leistame žurnale „TOP moterys“ išspausdintus autorinius darbus, 2 800 Eur už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintus autorinius darbus 2018 m., 1 680 Eur už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintus autorinius darbus 2019 m. pirmą pusmetį. Taigi, pati ieškovė ieškinyje nenurodė, kokia yra neišmokėta autorinio atlygio dalis už 2017 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas publikacijas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šie ieškinio turinį sudarantys elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas. Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-429-701/2017, 31 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 44 punktas).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo pasisakyta dėl visų ieškovės ieškinio reikalavimų, taip kaip jie buvo suformuluoti ieškinyje (žr. nutarties 33 punktą). Ieškovė ieškinyje nenurodė, už kokius straipsnius reikalauja 4 300 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, kad kiti ieškinio reikalavimai buvo sukonkretinti nurodant leidinį ir straipsnių skaičių, darytina išvada, kad 4 300 Eur ieškinio reikalavimas buvo būtent už 94 laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2017 m. išspausdintas publikacijas, dėl kurio buvo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Nagrinėjamu atveju, nepakankamai tiksliai suformulavus ieškinio pagrindą, t.y. pačiai ieškovei ieškinyje nenurodžius, už kokius konkrečius straipsnius yra reikalaujama 4 300 Eur suma, nėra pagrindo konstatuoti, kad liko neišspręstas šis ieškinio reikalavimas, todėl ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė pateikė duomenis, jog ieškovei 2017 m. vasario – rugsėjo mėnesiais buvo priskaičiuotas 3 240 Eur autorinis atlygis tiek už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ , tiek už leidinyje „Šeimininkė“ publikuotus ieškovės parengtus straipsnius. Ši suma nurodoma tiek ieškovės D. B. apeliaciniame skunde neginčijamame suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2017 m. (žr. nutarties 31.1 papunktį), tiek atsakovės apeliaciniame skunde ginčijamoje atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ sudarytoje suvestinėje (žr. nutarties 31.3 papunktį). Taigi, ieškovė nepagrįstai abejoja atsakovės 2019 m. spalio 9 d. pateiktų įrodymų patikimumu, juo labiau, kad atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ sudarytoje suvestinėje yra įtraukti straipsniai, kurių perdavimo – priėmimo aktus pateikė pati ieškovė (žr. nutarties 31.4 papunktį). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovės pateiktoje suvestinėje iš esmės sutampa ir leidinyje „Šeimininkė“ ieškovės publikuotų straipsnių skaičius (38 vnt.) su ieškovės nurodomu jos publikacijų šiame leidinyje skaičiumi (37 vnt). Taigi, atsakovė tinkamai apskaičiavo ir nustatė ieškovei už 2017 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir leidinyje „Šeimininkė“ išspausdintas publikacijas neišmokėto autorinio atlyginimo dydį, kurį išmokėjo 2019 m. rugpjūčio 12 d. atskaičiusi mokėtinus mokesčius nuo autorinio atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi byla buvo nutraukta ne tik dėl už 2017 metais leidinyje „Šeimininkė“ išspausdintas 37 autorines publikacijas, bet ir už 2017 metais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas 94 autorines publikacijas. Tai dar karta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog su ieškove pagal žodinę autorinę sutartį neatsiskaityta už publikacijas 2017 m. leidinyje „TOP moterys“ ir 2018 m. – 2019 m. pirmo pusmečio laikotarpio publikacijas, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja papildomai 4 300 Eur autorinio atlygio, kuris ieškovės teigimu turėjo būti sumokėtas 2017 metais.

Dėl mokestinių prievolių taikymo priteistinam autorinio atlygio dydžiui

37. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl neišspręsto ieškinio reikalavimo, nustatė, kad byloje yra duomenys apie tai, kaip ieškovei buvo mokamas autorinis atlygis, kuomet atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ vadovu buvo liudytojas V. N. (žr. nutarties 31.2 papunktį). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovei D. B. už 2017 m. sausio mėnesį buvo priskaičiuotas 433 Eur autorinis atlyginimas, tačiau pervesta 329,08 Eur (306,28 Eur + 22,80 Eur), t.y. pervesta autorinio atlyginimo suma atskaičius mokesčius nuo nustatyto autorinio atlygio dydžio.

38. Teisėjų kolegija įvertina, kad liudytoja J. P. 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje parodė, kad nuo 2002 m. dirba atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ buhaltere, apskaičiuodavo darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio ir autorinio atlygio dydį. Autoriniai atlyginimai buvo mokami direktoriaus įsakymo pagrindu, kurių dydį nustatydavo komisija. Su ieškove D. B. nesusisiekdavo dėl direktoriaus įsakyme nurodyto autorinio atlyginimo dydžio. Žodinių autorinių sutarčių turinys jai nėra žinomas. Mokesčiai buvo sumokami nuo nurodyto autorinio atlyginimo dydžio. Gyventojų pajamų mokesčio tarifas šiuo metu D. B. atveju yra 20 proc., nes su ja yra sudaryta darbo sutartis. Autorinis atlyginimas nebūtinai mokamas kas mėnesį, tačiau gyventojų pajamų mokesčiai ir kitos įmokos sumokami pagal tarifą, galiojusį atlygio išmokėjimo dieną. Šis tarifas lyginant su 2017 metais padidėjo. Virš nustatyto autorinio atlyginio buvo mokama tik darbdavio mokėtina socialinio draudimo įmokų dalis. Patvirtino, kad nuo 2017 m. vasario mėn. atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir negalėjo išmokėti darbuotojams susikaupusių autorinių atlyginimų, nes tiesiog nebuvo atsakovės sąskaitose einamųjų lėšų. Situacija pagerėjo pasikeitus valdymo organams ir atleidus dalį darbuotojų. Nurodė, kad atsakovės buhalterinės apskaitos programoje nebuvo srities, skirtos autorinių atlyginimo skaičiavimui už žurnale „TOP moterys“ spausdinamas publikacijas ir galimai autorinis atlyginimas už publikacijas šiame žurnale nebuvo išmokėtas, bet tiksliai neatsimena šių aplinkybių (2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 37 min. 35 s. – 2 val. 12 min. 55 s.).

39. Teisėjų kolegija, ištyrusi aukščiau aprašytus įrodymus, pažymi, kad nutarties 38-39 punktuose nurodyta įrodymų visuma nepatvirtina liudytojo V. N. nurodytos aplinkybės, jog kūrybiniam darbuotojui buvo išmokamas visas komisijos nustatytas autorinio atlygio dydis, neatskaičius nuo jo mokesčių, o kūrybinio darbuotojo mokėtini mokesčiai nuo autorinio atlygio buvo sumokami išimtinai atsakovės lėšomis. Teisėjų kolegija šią liudytojo V. N. nurodytą aplinkybę kritiškai vertina ir dėl to, kad darbo užmokestį ir autorinius atlyginimus mokėjo ne tuo metu atsakovės direktoriumi buvęs liudytojas V. N., o atsakovės buhalterė J. P., todėl jai neabejotinai geriau buvo žinoma, kokia tvarka apskaičiuojami ir sumokami kūrybinių darbuotojų mokėtini mokesčiai už gautus autorinius atlyginimus. Tuo tarpu pats liudytojas V. N. nurodė, kad į komisijos, nustatančios autorinių atlyginimų dydį, darbą nesikišo, autorinių atlyginimo mokėjimų nevykdė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės D. B. apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės naudai priteistos 4 028,51 Eur sumos dalyje, joje nebenurodant formuluotės „neatskaičius mokesčių“ atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės autoriniams darbams taikytino įkainio

40. Ieškovė D. B. apeliaciniame skunde nesutinka su jai priteisto autorinio atlyginimo dydžiu dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su jos autorinio atlyginimo dydžiais laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir žurnale „TOP moterys“. Atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliaciniame skunde nesutinka su ieškovei priteisto autorinio atlyginimo dydžiu už žurnale „TOP moterys“ išspausdintas ieškovės publikacijas.

41. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus apeliacinio skundo argumentus, papildomai nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes:

24.1. Ieškovė D. B. 2017 m. vasario – rugsėjo mėn. (1 t., e. b. l. 189-191):

40.1.1. Laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ publikavo 94 straipsnius, už kuriuos mokėtinas autorinis atlyginimas 1 695 Eur, mažiausias straipsnio įkainis 5 Eur (4 kartus), didžiausias 40 Eur (3 kartus).

40.1.2. Leidinyje „Šeimininkė“ publikavo 38 straipsnius, už kuriuos mokėtinas autorinis atlyginimas 1 545 Eur, mažiausias straipsnio įkainis 30 Eur (3 kartus), didžiausias 80 Eur (1 kartą).

42. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2015 m. ieškovei D. B. priskaičiuota autorinių atlyginimų suma buvo 3 022,08 Eur (žr. nutarties 24.1 papunktį), 2016 metais – 4 078 Eur (žr. nutarties 24.2 papunktį), 2017 metais – 3 643 Eur, iš kurių neišmokėta dalis sudarė 3 240 Eur už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir leidinyje „Šeimininkė“ publikuotus ieškovės straipsnius (žr. nutarties 31.1 - 31.3 papunkčius). Pasikeitus atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ valdymo organams, nebuvo laikomasi autorinių atlyginimų dydžio nustatymo tvarkos pagal sudarytas žodines autorinių atlyginimų sutartis ir autoriniai atlyginimai nebuvo skaičiuojami. Taigi, ieškovei D. B. nebuvo sumokėtas autorinis atlyginimas už publikacijas 2017 m. leidinyje „TOP moterys“ ir 2018 m. – 2019 m. pirmo pusmečio laikotarpio publikacijas laikraštyje „Ūkininko patarėjas“.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikti duomenys apie ieškovės parengtų ir išspausdintų publikacijų skaičių 2015 – 2016 metais, kad įvertinti, už kokį publikacijų skaičių sumokėti nurodyti autoriniai atlyginimai. Ieškovė tokių duomenų nepateikė ir iš atsakovės išreikalauti neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas taikytiną autorinio atlygio už ieškovės parengtas publikacijas dydį, pagrįstai vadovavosi byloje esančiais ir atsakovės pateiktais įrodymais apie ieškovei mokėtinų autorinių atlyginimų dydį 2017 metais už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir žurnale „Šeimininkė“ išspausdintas ieškovės publikacijas. Dėl šių įrodymų vertinimo ir patikimumo teisėjų kolegija pasisakė nutarties 36 punkte.

44. Teisėjų kolegija nustatė, kad įkainį už žurnale „TOP moterys“ spausdintas publikacijas, pirmosios instancijos teismas apskaičiavo remdamasis liudytojų V. N. ir E. K.-M. parodymais dėl didžiausio ir mažiausio įkainio atsakovės publikuotose žurnaluose. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė skirtingus įkainius už žurnale „TOP moterys“ ir laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas ieškovės publikacijas. Skirtingi įkainiai nustatyti atsižvelgiant į skirtingą šių leidinių pobūdį, t.y. mėnesinis žurnalas ir dienraštis. Todėl nėra pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kuris atliktas remiantis liudytojų parodymais dėl autorinių kūrinių apimties žurnalui ir dienraščiams.

45. Dėl žurnale „TOP moterys“ nustatyto ieškovės publikacijos įkainio nesutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad didžioji dalis ieškovės D. B. publikacijų buvo įvertintos maksimaliu 150 Eur autorinio atlygio dydžiu. Šių duomenų nepatvirtina liudytojos E. K. – M., dirbusios leidinio „Šeimininkė“ korespondente ir paskutiniojo žurnalo „TOP moterys“ redaktore, parodymai. Liudytoja E. K.-M. 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje paaiškino, kad autorinio atlygio dydis už žurnale „TOP moterys“ spausdinamas publikacijas buvo 100 Eur – 150 Eur priklausomai nuo to, ar rengiamas straipsnis žurnalo pagrindine tema, straipsnio apimties, už trumpas, neviršijančias vieno puslapio publikacijas buvo mokamas ir 20 Eur autorinis atlyginimas. Žurnale „TOP moterys“, buvo ieškovės D. B. publikacijų, kurios įvertintos maksimaliu 150 Eur atlygiu (2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžio po pertraukos garso įrašo 33 min 5 s. – 35 min. 55 s.). Nesant byloje įrodymų dėl konkretaus įkainio už kiekvieną žurnale „TOP moterys“ publikuotą ieškovės parengtą straipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais dėl kituose atsakovės žurnaluose, tame tarpe ir žurnale „TOP moterys“, publikuotų straipsnių įkainio ir nustatė taikytiną įkainio vidurkį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ieškovės D. B., tiek atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ apeliaciniai skundai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei D. B. priteistino autorinio atlyginimo dydį už 2018 m. – 2019 m. pirmą pusmetį laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ spausdintas publikacijas pagrįstai rėmėsi byloje esančiais įrodymais dėl ieškovei mokėto autorinio atlyginimo dydžio būtent už laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ spausdintas publikacijas 2017 metais, nes tik minėtame laikraštyje buvo spausdinamos ieškovės parengtos publikacijos 2018 m. – 2019 m. pirmą pusmetį. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad vidurkis turėtų būti skaičiuojamas naudojant atsakovės VMI pateiktus duomenis už 2015 – 2017 metus ir šias sumas padalinant iš mėnesių skaičiaus. Toks skaičiavimas neatitiktų nei tarp ieškovės D. B. ir atsakovės UAB „Ūkininko patarėjas“ sudarytos žodinės autorinės sutarties sąlygų, kai autorinio atlyginimo dydis buvo nustatomas specialios komisijos už kiekvieną kūrinį, o ne kiekvienam mėnesiui. Be to, kaip minėta byloje nėra duomenų apie atsakovės 2015 – 2016 metais laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ ir leidiniui „Šeimininkė“ parengtų publikacijų skaičių, kuris leistų nustatyti, už kokį kiekį publikacijų ir kuriuose leidiniuose buvo sumokėtos 3 022,08 Eur ir 4 078 Eur sumos 2015 m. ir 2016 m. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai nustatyto įkainio dydžio už 2018 m. – 2019 m. pirmą pusmetį laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ išspausdintas publikacijas atmestini kaip nepagrįsti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovei iš ieškovės pirmosios instancijos teisme priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

47. Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovei iš ieškovės priteistinu išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiu, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino šių išlaidų vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir 98 straipsnio 2 dalimi.

48. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 3 639,08 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Šias išlaidas sudaro 2 005,58 Eur išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir pateikimą teismui bei 6 val. teisinių paslaugų taikos sutarties rengimui, pasirengimui teismo posėdžiui, atstovavimui teisme ir prašymo priimti rašytinius įrodymus rengimui. Taip pat šias išlaidas sudaro 250 Eur už susipažinimą su civilinės bylos medžiaga, 200 Eur už pasiruošimą 2019 m. lapkričio 18 d. posėdžiui, 300 Eur už atstovavimą 2019 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje, 100 Eur už prašymo dėl papildomų įrodymų parengimą, 500 Eur už pasiruošimą 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdžiui ir atstovavimą jame, už atstovavimą 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdyje ir 283,50 Eur (178,50 Eur + 105 Eur) PVM (2 t., e. b. l. 14-17, 88-90, 112-114).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu visos šios išlaidos yra pagrįstos ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nes patirtos už Rekomendacijose nurodytas teisines paslaugas ir neviršija maksimalių įkainių. Pati ieškovė apeliaciniame skunde ginčydama atsakovės patirtų išlaidų advokato pagalbai dydžius nenurodo konkrečių duomenų, dėl tokių išlaidų nepagrįstumo ar netinkamo apskaičiavimo, tačiau apsiribojama teiginiais, kad neaišku, kodėl teismas priteisė vienas ar kitas bylinėjimosi išlaidas sudarančias sumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 6 val. įvairių teisinių paslaugų, tokių kaip taikos sutarties regimas, pasirengimas teismo posėdžiui, dalyvavimas 1,5 val. trukmės parengiamajame teismo posėdyje ir kitų teisinių paslaugų suteikimas yra pagrįstas dydis, todėl nėra pagrindo jo mažinti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vien 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdis vyko 4 val., kurio metu buvo apklausti 6 liudytojai. Todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad 605 Eur išlaidos, kurios buvo skirtos ne tik dalyvavimui 2020 m. sausio 22 d. teismo posėdyje, bet ir pasirengimui jam bei dalyvavimui 2020 m. sausio 28 d. 2 val. ir 10 min trukmės teismo posėdyje, turėjo būti dar labiau mažinamos, kai šiuo laikotarpiu pagal Rekomendacijų 7, 8.19 punktus maksimalus vienos valandos teisinių paslaugų teikimo įkainis buvo 131,76 Eur/val. (1 317,6 Eur (2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1)). Ta aplinkybė, kad Rekomendacijose nėra aptartos su advokato vykdoma veikla susijusių mokestinių prievolių atlyginimo išlaidos nesudaro pagrindo teigti, jog tokios išlaidos negali būti priteisiamos iš priešingos šalies, jei bylos šalis patyrė tokias išlaidas.

50. Teisėjų kolegija toliau vertina apeliacinio skundo argumentus, susijusius su būtinumu nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims taisyklės. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą yra nurodęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant nagrinėjamu atveju aktualią CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies tinkamo procesinio elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su ieškovės D. B. apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“ nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pažeidė pareigą siekti, jog byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė, nepateikdama ieškovei jos turimų duomenų apie jai priskaičiuoto autorinio atlygio dydį, sutrukdė ieškovei tinkamai įvertinti savo ieškinio reikalavimų sumas ir dėl to daugiau kaip pusė ieškinio buvo atmesta kaip nepagrįsta. Šios aplinkybės nulėmė ilgesnę teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme trukmę, kurių metu buvo aiškinamasi apie taikytus autorinio atlygio dydžius ieškovei. Ilgesnę posėdžių trukmę nulėmė ir ta aplinkybė, kad atsakovė neigė jai žinomą autorinių atlyginimų mokėjimo tvarką atsakovės įmonėje iki pasikeičiant valdymo organams, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti papildomus liudytojus, ne tik ankstesnį atsakovės vadovą V. N.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės naudai iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti nustatoma ne proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (61,29 proc.), bet kiekvienai iš bylos šalių turėtų būti priteisiama pusė priešingos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK93 straipsnio 4 dalis).

52. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė D. B. pirmosios instancijos teisme patyrė 1 703 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 t., e. b. l. 88; 2 t., e. b. l. 111, 116, 118), o atsakovė 3 639,08 Eur bylinėjimosi išlaidų (žr. nutarties 48 punktą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 51 punkte padarytas teisines išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ieškovės D. B. naudai iš atsakovės priteistina 851,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei UAB „Ūkininko patarėjas“ iš ieškovės 1 819,54 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė tiek ieškovė D. B., tiek atsakovė UAB „Ūkininko patarėjas“, tačiau abiejų apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės buvo atmesti. Ieškovės D. B. apeliacinis skundas buvo tenkintas tik nežymioje dalyje pakeičiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijas, dėl kurių ieškovei sumažinta atsakovės naudai priteista bylinėjimosi išlaidų dalis 410,85 Eur (3 639,08 Eur - 1 819,54 Eur) ir padidinta ieškovės naudai iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis 192,27 Eur (851,50 Eur - 659,23 Eur). Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, nei vienos iš šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovės D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ūkininko patarėjas“, juridinio asmens kodas 133122411, 851,50 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt vieno euro 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ūkininko patarėjas“, juridinio asmens kodas 133122411, naudai 1 819,54 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų devyniolikos eurų 54 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.