Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Paužaitės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. I. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, netaikant intensyvios priežiūros.

Vietoj intensyvios priežiūros E. I. paskirti šie įpareigojimai: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) tęsti darbą, o jo netekus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo dienos bausmę vykdančioje institucijoje.

E. I. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o jį pradėjus vykdyti – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. I. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo svetimą fizinio asmens dokumentą, o būtent: jis 2024 m. gegužės mėn. Š. J. automobilyje, kuris buvo jo žinioje, radęs ir paėmęs Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Š. J. vardu, laikė jį su savimi iki tol, kol 2024 m. gegužės 30 d., apie 17.22 val., vairuodamas automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotas Švedijoje), Pilaitės prospektu, netoli pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimo metu, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Š. J. vardu, pateikdamas nurodytą dokumentą jį sustabdžiusiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus pareigūnams. Šie E. I. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.9. Skunde nesutinkama, jog nusižengimo, numatyto ANK 224 straipsnio 2 dalyje ir nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje atribojimo požymis yra aplinkybė ar asmuo trukdo administracinei teisenai, ar mėgina jos išvengti. Pagal teismo vertinimą, jei asmuo naudojasi kito asmens dokumentu siekdamas trukdyti administracinei teisenai, tokiu atveju jo veika būtų kvalifikuota kaip administracinis nusižengimas, o jei asmuo siekia išvengti administracinės teisenos ? tada nusikaltimas. Toks atribojimo pagrindas abejotinas, nes nuteistasis siekė ne išvengti administracinės teisenos (t. y. proceso), o siekė išvengti administracinės atsakomybės. Siekdamas šio tikslo nuteistasis trukdė teisenai, nes dėl nuteistojo veiksmų pareigūnai surašė administracinio nusižengimo protokolą ne tam asmeniui, tačiau vėliau perprato, kad bendrauja ne su tuo asmeniu, todėl tą protokolą anuliavo. Bet koks asmuo, kuris apgaulės būdu, pasinaudodamas kito asmens dokumentais siekia išvengti administracinės atsakomybės, savo veiksmais trukdo teisenai, todėl nuteistojo veika pagal savo pavojingumo pobūdį neišsiskiria iš kitų galimų situacijų, kuomet asmuo, naudodamasis kito asmens dokumentais, naudoja apgaulę trukdydamas teisenai.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas palaikė apygardos teismui pateiktą apeliacinį skundą ir prašė ji tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. I. gynėjo advokato D. Skebo apeliaciniame skunde, t. y. vertina, ar apeliantas pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu, padaręs BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką.

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad E. I. veiksmuose nustatyti visi BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Manoma, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas E. I. atžvilgiu naujas išteisinamasis nuosprendis. Nuteistojo veiksmai turėtų būti kvalifikuotini pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad E. I. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

6. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

7. BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla padarius bent vieną iš išvardytų alternatyvių veiksmų. Šiame kontekste apygardos teismas pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 302 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) švelnina kaltinamojo teisinę padėtį. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada, kadangi nagrinėjamo įvykio metu galiojusioje BK 302 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511) buvo numatytos griežtesnės bausmės.

8. Taigi, BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas gali būti vienas iš nurodytų objektų, iš jų ir fizinio asmens dokumentas. Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad, neturėdamas teisinio pagrindo, įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, ir nori taip veikti. Be kita ko, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl apie kaltės formą, rūšį, turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet ir vertinant kitus bylos įrodymus. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama, kad E. I. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymiai, visgi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.

9. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus pastebi, kad nuteistojo gynėjas advokatas teikia pasiūlymus dėl E. I. elgesio, susiklosčiusio įvykio metu, vertinimo bei savaip interpretuoja skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai (pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, pareigūnų ir iš dalies paties E. I. apklausų metu duoti parodymai) nesudaro pagrindo pripažinti šią gynėjo poziciją pagrįsta bei nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

10. Apeliaciniame skunde akcentuota, kad nuteistasis dėl suklydimo padavė ne savo, o Š. J. vairuotojo pažymėjimą, nes nepažiūrėjo kokį dokumentą paduoda, t. y. sustabdytas policijos pareigūnų E. I. ketino pateikti jiems savo negaliojantį vairuotojo pažymėjimą, tikėdamasis, jog pareigūnai nepatikrins duomenų bazėje ir neišsiaiškins, kad pažymėjimas negalioja. Apygardos teismo vertinimu, ši nuteistojo versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta kaip nepagrįsta. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantas nagrinėjamo įvykio metu elgėsi sąmoningai ir kryptingai, t. y. veikė tiesiogine tyčia, aiškiai suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą bei pavojingumą ir to norėdamas (siekdamas). Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuo to momento, kai pareigūnai į apeliantą kreipėsi Š. vardu, jis vienareikšmiškai suprato, jog policijos pareigūnams padavė ne savo vairuotojo pažymėjimą. Nepaisant to, jis apie tai pareigūnams nepranešė, pokalbio su jais metu nenurodė, kad suklydo ar netyčia padavė ne savo vairuotojo pažymėjimą, o priešingai – dar pakankamai ilgą laiką bandė atsakinėti į pareigūnų klausimus, pareigūnams kilus įtarimui dėl vairuotojo pažymėjimo savininko, bandė juos įtikinti, jog nuteistasis yra Š. J., po ko išaiškėjus tiesai norėjo tartis su pareigūnais.

11. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nuteistasis įvykio metu policijos pareigūnams pateikė tik asmens tapatybės kortelę, negaliojantis vairuotojo pažymėjimas nebuvo pateiktas. Apelianto teigimu, negaliojantis vairuotojo pažymėjimas jam buvo reikalingas užsienyje (ten netikrina jo galiojimo, užtenka tik parodyti ir gali važiuoti), tai patvirtina, kad nuteistasis žinojo, jog Lietuvoje tikrinančiam pareigūnui pateikęs vairuotojo pažymėjimą, be kita ko, bus patikrintas ir jo galiojimas. Todėl tiek tai, kad įvykio metu apeliantas bandė įtikinti policijos pareigūnus, jog jis yra Š. J., tiek tai, kad E. I. žinojo, jog patikrinimo metu bus tikrinami vairuotojo pažymėjimo duomenys, o jo atžvilgiu išduotas vairuotojo pažymėjimas nebegaliojo nuo 2020 m. kovo 20 d., 2022 m. spalio 14 d. atimta teisė vairuoti transporto priemones bei tai, kad nei policijos pareigūnams, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nuteistasis nepateikė jo atžvilgiu išduoto ir negaliojančio vairuotojo pažymėjimo (gynėjas advokatas ikiteisminio tyrimo pareigūnus informavo, kad E. I. po nagrinėjamo įvykio pametė savo vairuotojo pažymėjimą), leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu svetimas vairuotojo pažymėjimas buvo paduotas ne dėl apsirikimo, bet būtent tyčia, siekiant išvengti atsakomybės už vairavimą esant atimtai teisei vairuoti.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dokumento panaudojimą reikia vertinti siaurai – apsiribojant tik dokumento padavimo pareigūnui A. K. aplinkybių tyrimu. Apygardos teismas, nesutikdamas su tokia gynėjo pozicija, pažymi, kad kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, dokumento panaudojimas paprastai teismų praktikoje aiškinamas kaip dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui arba dokumento paleidimas į teisinę apyvartą, siekiant įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Šiuo atveju apeliantas ne tik padavė policijos pareigūnui kito asmens atžvilgiu išduotą vairuotoją pažymėjimą, bet ir policijos pareigūnams suabejojus dėl vairuotojo pažymėjimo savininko, toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus, t. y. įtikinėdamas policijos pareigūnus dėl to, kad vairuotojo pažymėjimas priklauso jam, siekė juo pasinaudoti bei išvengti neigiamų pasekmių. Apygardos teismo vertinimu, nuteistasis turėdamas tikslą išvengti administracinės atsakomybės bei žinodamas, kad padavė ne savo vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, tikslingai siekė įrodyti juridinę reikšmę turinčią aplinkybę, o būtent tai, kad vairuotojo pažymėjimas priklauso jam ir jis turi teisę vairuoti. Todėl esant anksčiau nurodytoms aplinkybės nėra pagrindo sutikti su gynėjo advokato apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad apylinkės teismo vertinimas, jog nuteistojo apsimetinėjimas Š. J. yra susijęs su kito asmens pateiktu dokumentu yra logiškas, bet išeinantis iš kaltinimo ribų. Būtent šie Š. J. veiksmai patvirtina nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, subjektyviąją pusę, jo ketinimus.

13. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kaip nepagrįstus, dėl to, kad KET 16 punkte yra teisės spraga, nes, apelianto manymu, nėra numatyta, tikrinančiam pareigūnui vairuotojas turi pateikti savo (jam išduotą) vairuotojo pažymėjimą. Pažymėtina, kad KET nuostatos negali būti aiškinamos taikant tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, neatsižvelgiant į kitus galiojančius įstatymus bei į kitas tų pačių KET nuostatas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 92 punkte numatyta, jog vairuotojas – asmuo, vairuojantis transporto priemonę. Šio įstatymo 2 straipsnio 93 punkte įtvirtina, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. KET 14 punkte įtvirtinta, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų. KET 16 punkto nuostatomis, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį atitinkamai vairuotojo pažymėjimą ar dokumentą, kuriuo patvirtinama teisė vairuoti traktorius ir (ar) savaeiges mašinas.

14. Taigi, šis teisinis reglamentavimas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, negali būti vertinimas kaip leidimas transporto priemonę vairuojančiam asmeniui dalyvauti eisme bei pateikti tikrinančiam pareigūnui bet kokio asmens vairuotojo pažymėjimą. Akivaizdu, jog vairuotojas (SEAKĮ 2 straipsnio 92 punktas) privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį atitinkamai vairuotojo pažymėjimą ar dokumentą, kuriuo patvirtinama teisė vairuoti traktorius ir (ar) savaeiges mašinas. Vairuotojo pažymėjimas išduodamas konkrečiam asmeniui, kuris turi atitikti atitinkamuose įstatymuose įtvirtintus reikalavimus (būti tam tikro amžiaus, išlaikiusiam egzaminus, išmanyti reglamentuojančius kelių eismą teisės aktus, gauti vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą, mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir kita) bei privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų, todėl vien tai, kad KET 16 punkte nėra žodžio „savo“ nesudaro pagrindo išvadai, jog vairuotojas tikrinančiam pareigūnui gali pateikti svetimą vairuotojo pažymėjimą. Be kita ko, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs tiek baudžiamąją, tiek administracinę atsakomybę už neteisėtą fizinio asmens dokumento panaudojimą, kas paneigia gynėjo advokato argumentus, jog formaliai nuteistasis nepažeidė KET 16 punkto.

15. Apeliacinio skundo argumentai, jog Š. J. leido nuteistajam naudotis jo vairuotojo pažymėjimu, nešalina E. I. nei administracinės, nei atitinkamai baudžiamosios atsakomybės. E. I. ir Š. J. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme paaiškino, jog Š. J. netyčia paliko savo vairuotojo pažymėjimą nuteistajam perduotame automobilyje, kurį šis turėjo išvalyti ir parduoti, o nuteistasis, tvarkydamas liudytojo automobilį (ruošdamas jį pardavimui), rado minėtą vairuotojo pažymėjimą ir jį įsidėjo į savo piniginę, kad vėliau, susitikus, grąžintų liudytojui. Iš minėtų asmenų duotų parodymų matyti, kad E. I. su Š. J. susitarė dėl vairuotojo pažymėjimo saugojimo iki kol Š. J. grįš iš užsienio. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, E. I. šioje byloje nėra kaltinamas neteisėtu Š. J. vairuotojo pažymėjimo įgijimu bei laikymu. Jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, jog neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo Š. J. vardu išduotą, pateikdamas nurodytą dokumentą jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams. Teisėto pagrindo panaudoti kito asmens dokumentą E. I. neturėjo, tai darė sąmoningai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Todėl nagrinėjamu atveju skundo teiginiai, jog nuteistasis turėdamas teisėtą pagrindą, panaudojo svetimą fizinio asmens dokumentą pripažinti nepagrįstais. Ta aplinkybė, kad Š. J. teigiamai vertina E. I. poelgį bei nurodo, jog nieko baisaus nenutiko, neturi jokios reikšmės E. I. atliktų veiksmų teisiniam įvertinimui ir neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis veikė teisėtai bei nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje.

Dėl ANK 224 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

16. ANK 224 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad melagingų liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų davimas, melagingos eksperto išvados ar specialisto paaiškinimo teikimas, melagingas ar žinomai neteisingas vertimas administracinio nusižengimo byloje, išskyrus atvejus, kai administracinio nusižengimo byla nagrinėjama teisme, vengimas ar atsisakymas duoti liudytojo parodymus administracinio nusižengimo byloje, įrodymų naikinimas ar jų slėpimas, naudojimasis negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais arba kitokia apgavystė administracinio nusižengimo byloje užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt eurų.

17. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog E. I. atlikti veiksmai užtraukia būtent baudžiamąją atsakomybę. Kaip matyti iš paminėto teisinio reglamentavimo, administracinis nusižengimas, numatytas ANK 224 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromas alternatyviais veiksmais. Šiuo atveju aktualus – naudojimasis kito asmens dokumentais administracinio nusižengimo byloje. Apeliaciniame skunde nesutinkama su vienu iš trijų skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų, jog nuteistasis, pateikdamas vairuotojo pažymėjimą, siekė išvengti administracinio nusižengimo teisenos, o ne jai sutrukdyti. Teigiama, kad būtų nelogiška BK 302 straipsnio 1 dalies ir ANK 224 straipsnio 2 dalies atribojimą sieti išimtinai su tuo ar asmuo tik trukdo administracinei teisenai, ar siekia išvengti administracinės atsakomybės.

18. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, be apeliaciniame skunde paminėto argumento, konstatavo ir tai, jog apelianto atžvilgiu įvykio metu dar nebuvo pradėta administracinio nusižengimo byla, o pagal ANK 224 straipsnio 1 dalį numatyta atsakomybė už naudojimąsi kito asmens dokumentais būtent administracinio nusižengimo byloje. Taip pat buvo įvertintinas ir E. I. veiksmų pavojingumas, kas sudarė pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmais aiškiai buvo kėsinamasi į BK 302 straipsnio 1 dalyje valstybės saugomas vertybes – institucijų, užtikrinančių valdymo tvarką, veiklą. Taigi, apylinkės teismas spręsdamas klausimą dėl nuteistojo atliktų veiksmų kvalifikavimo pagal BK nuostatas, o ne pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį, vertino visumą aplinkybių turinčių reikšmės BK 302 straipsnio 1 dalies ir ANK 224 straipsnio 2 dalies atribojimui. Vien tai, kad gynėjo manymu, nuteistasis įvykio metu neabejotinai trukdė administracinei teisenai nesudaro pagrindo išvadai, kad E. I. šiuo atveju turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį.

Dėl paskirtos bausmės.

19. E. I. gynėjas advokatas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas E. I. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, susijęs su neteisėtu kito asmens dokumento – vairuotojo pažymėjimo – panaudojimu, į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas buvo teistas 4 kartus, iki paskutinio teistumo jam visuomet buvo skirta tos pačios rūšies bausmė – bauda, paskirtų baudų asmuo nėra sumokėjęs, teigė norintis pakeisti bausmės rūšį ir atlikti viešuosius darbus, o paskutiniu Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. rugsėjo 29 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam buvo paskirta arešto bausmė, jos vykdymą atidedant (bausmė atlikta). Lengvinančių ir sunkinančių E. I. atsakomybę aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Taip pat, atsižvelgta į tai, jog nuteistasis yra brandaus amžiaus, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbantis, nevedęs (4 metus gyvenantis su sugyventine), ne kartą baustas administracine tvarka (daugiausia už KET pažeidimus, susijusius su transporto priemonės vairavimu, neturint tokios teisės), paskirtų baudų nemoka. Atsižvelgdamas į nurodytą apylinkės teismas nuteistajam paskyrė padaryto nusikaltimo pavojingumui adekvačią bausmę – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimą, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei tęsti darbą, o jo netekus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 1-3 dalys, 4 dalies 1, 4 punktai). Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiomis aplinkybėmis konkrečiai grindžia skiriamos bausmės dydį, tačiau bendrai aptariant bausmės individualizavimo klausimą atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, E. I. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo E. I. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.