- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- e2A-520-790/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15238-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apstela“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Petro Basijoko, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apstela“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Petro Basijoko, ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Stela nova“, atstovaujamai nemokumo administratoriaus mažosios bendrijos „Alba prima“, uždarajai akcinei bendrovei „Gedvida“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Apstela“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama: 1) pripažinti UAB „Stela nova“ atliktą 1 819,84 Eur sumos mokėjimo pavedimą UAB „Gedvida“ negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (lot. ab initio); 2) pripažinti Bendrovės, UAB „Stela nova“ ir UAB „Gedvida“ 2016 m. spalio 21 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės UAB „Gedvida“ ieškovės naudai 1 819,84 Eur sumą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Bendrovės atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „GFM statyba“ reikalavimui užtikrinti – areštavo Bendrovei priklausančius nekilnojamuosius ir (ar) kilnojamuosius daiktus, jų esant nepakankamai – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias Bendrovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, 39 305,29 Eur sumai. Antstolis D. Šidlauskas 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė Bendrovės turto aprašą, kuriame aprašė bei areštavo Bendrovės turtą, be kita ko, ir pinigines lėšas kasoje (esamas ir būsimas) 39 305,29 Eur sumai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pakeitė pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – iš areštuotų piniginių lėšų Bendrovei papildomai leista atsiskaityti su darbuotojais bei už teisines paslaugas. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 13 d., Bendrovė įgijo bankrutuojančios įmonės statusą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Bendrovė, UAB „Stela nova“ ir UAB „Gedvida“ 2016 m. spalio 21 d. sudarė trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį (toliau – Sutartis), kuria sulygo, kad Bendrovė savo 1 819,84 Eur su PVM įsiskolinimą už prekes ir paslaugas UAB „Gedvida“ naudai užskaito reikalavimu iš UAB „Stela nova“, o UAB „Stela nova“ ir Bendrovė įskaito savo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Taigi, pagal Sutarties nuostatas, Bendrovei priklausančios piniginės lėšos, kurias jai turėjo sumokėti UAB „Stela nova“ (1 819,84 Eur), mokėjimo pavedimu sumokėtos UAB „Gedvida“, o Bendrovės ir UAB „Stela nova“ reikalavimai viena kitos atžvilgiu įskaityti.
4. Bendrovės nemokumo administratoriaus nuomone, 1 819,84 Eur sumos pervedimas iš UAB „Stela nova“ į UAB „Gedvida“ banko sąskaitą atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl pripažintinas negaliojančiu, o ieškovės naudai priteistina 1 819,84 Eur suma. Teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – apsaugoti kreditorių turtinius interesus, nemokios įmonės turtinę padėtį, užkirsti kelią situacijai, kai įmonės turtas yra mažinamas ir taip apsaugoti visų kreditorių galimybes gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Mokėjimo pavedimo ir įskaitymo atlikimo metu (2016 m. spalio 21 d.) duomenys apie Bendrovės turto areštą buvo viešai paskelbti Turto arešto aktų registre, kuriame išviešinta, kad areštuotos Bendrovės piniginės lėšos bei turtinės teisės. Todėl aplinkybė apie Bendrovės areštuotą turtą buvo žinoma tiek UAB „Gedvida“, tiek UAB „Stela nova“. UAB „Gedvida“ naudai atliktu mokėjimo pavedimu sumažinta Bendrovės galimybė gauti pinigines lėšas ir padalinti jas visiems kreditoriams.
5. UAB „Stela nova“ neturėjo teisės atlikti mokėjimo pavedimo UAB „Gedvida“ su areštuotomis Bendrovės lėšomis, o mokėjimo pavedimu ir atliktu įskaitymu pažeista Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo disponuoti turtu) taikymo. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį, Bendrovės piniginėmis lėšomis ir turtu galėjo būti disponuojama tik šioje nutartyje numatytomis sąlygomis, nei vienam kreditoriui nesuteikiant pirmenybės prieš kitus ir nesuteikiant teisės įskaityti savo turimų turtinių reikalavimų, o atliekant tik nutartimi leidžiamus mokėjimus.
6. Be to, ir pačios Sutarties, pagal kurią atliktas mokėjimo pavedimas bei įskaitymas, nuostatos nėra aiškios. Pagal Sutartį nėra galimybės nustatyti, ar UAB „Gedvida“ turėjo reikalavimo teisę į Bendrovę, kokio dydžio ši reikalavimo teisė buvo, ar jau buvo suėjęs mokėjimo terminas. Taip pat, iš Sutarties nuostatų nėra galimybės nustatyti, ar UAB „Stela nova“ turėjo teisinį pagrindą mokėti pinigines lėšas UAB „Gedvida“, o vėliau įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Sutartyje nėra įvardintos šalių sudarytos sutartys ar PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu įskaitymai buvo atlikti. Nurodytomis aplinkybėmis pagal Sutartį atliktas trišalis įskaitymas negali būti laikomas teisėtu.
7. Pripažinus atliktą įskaitymą pagal Sutartį negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, taikytinos ir sandorio negaliojimo teisinės pasekmės – restitucija. Kadangi atlikus mokėjimą ir įskaitymą buvo pažeistos kreditorių teisės, civilinių santykių teisėtumas gali būti atkurtas ir kreditorių teisės gali būti apgintos tik taikant restituciją natūra. Todėl ieškovei turėtų būti grąžinama UAB „Gedvida“ pervesta 1 819,84 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi BUAB „GFM statyba“ reikalavimo priteisti 39 305,29 Eur skolą įvykdymo užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau BUAB „GFM statyba“ 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu atsisakė Bendrovės atžvilgiu pareikšto reikalavimo dalies dėl 22 702,33 Eur priteisimo. Taigi teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimu BUAB „GFM statyba“ naudai iš Bendrovės priteista 16 602,6 Eur skola ir 6 proc. metinės palūkanos.
10. Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, įvykdymą. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi buvo areštuotas visas jos turtas. Viso Bendrovei priklausančio turto disponavimo apribojimas galiojo iki antstolio D. Šidlausko sudaryto turto aprašo.
11. Nors ieškovė 1 819,84 Eur sumos mokėjimo UAB „Gedvida“ naudai neteisėtumą grindžia prieštaravimu imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, jokios konkrečios teisės normos, kuriai prieštarauja toks mokėjimas, nenurodė. Teismo vertinimu, taip pat nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė neturėjo teisės disponuoti likusiu turtu, kuris nebuvo įvardintas antstolio D. Šidlausko sudarytame turto apraše.
12. UAB „Gedvida“ sąžiningumo prezumpcija, teismo vertinimu, nebuvo paneigta, todėl turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens.
III. Apeliacinio skundo argumentai
13. Patikslintame apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, kad buvo areštuotas ne visas Bendrovės turtas, o Bendrovė turėjo teisę disponuoti antstolio D. Šidlausko turto apraše neįvardintu turtu. Be to, BUAB „GFM statyba“ 2017 m. kovo 2 d. atsisakymas dalies reikalavimo Bendrovės atžvilgiu nesudarė pagrindo nepaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nesumažino 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto.
13.2. Tai, kad visas Bendrovei priklausęs turtas, be kita ko ir piniginės lėšos, buvo areštuotos, patvirtina aplinkybė, jog Bendrovė 2016 m. spalio 6 d. raštu kreipėsi į antstolį D. Šidlauską, jog būtų leista naudotis turimomis piniginėmis lėšomis. Be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu Bendrovės turto vertė neviršijo Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nustatyto turto arešto masto. Todėl Bendrovė negalėjo savo piniginių lėšų perleisti UAB „Gedvida“, o pastaroji šių lėšų negalėjo gauti. Dėl nurodytų aplinkybių Sutartis sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimų privalomumo principą, t. y. nesilaikant nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, reikalavimų.
13.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias imperatyvių teisės normų taikymą ir sandorių pripažinimą negaliojančiais. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių laikinas apribojimas. Turto areštas asmeniui teisinius padarinius sukelia nuo jo paskelbimo momento arba įregistravimo Turto arešto aktų registre. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 11 straipsnio 1 dalies norma, draudžianti ar apribojanti galimybę asmeniui, kurio tam tikram turtui taikytas areštas, tuo turtu disponuoti, yra imperatyvi. Kadangi ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo teisės disponuoti sandorio dalyku dėl jai taikytų apribojimų, o kitoms sandorio šalims tai buvo žinoma, todėl Sutarties pagrindu atliktas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu.
13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Gedvida“ sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta. Duomenys apie Bendrovės atžvilgiu taikyto turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. ir nuo šios dienos Bendrovei taikomi apribojimai disponuoti savo turtu. Todėl UAB „Gedvida“ turėjo būti žinoma aplinkybė apie Bendrovės turtui taikytą turto areštą ir tai, kad Bendrovė neturi teisės mokėti piniginių lėšų tretiesiems asmenims, išskyrus įvardintus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartyje. Kadangi UAB „Gedvida“ yra verslininkė, jai taikomi didesni pareigos domėtis kitos šalies turimais finansiniais įsipareigojimais ir jos turtine padėtimi reikalavimai. UAB „Gedvida“ pati turėjo pareigą domėtis skolininkės finansine padėtimi, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą būtų prašiusi informacijos apie Bendrovės turtinę padėtį.
Atsiliepimas
13.5. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų esminę reikšmę byloje turinčių įrodymų. Teismas netyrė ieškovės pateiktų įrodymų, o sprendimą grindė atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktais argumentais. Teismas sprendime nurodė turto aprašų datas, kurios neegzistuoja. Iš teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokiais motyvais remdamasis teismas atmetė ieškinį. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.
13.6. Bendrovės ieškinys yra analogiškas jau išnagrinėtiems ginčams, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis teismo precedentu, kurį Vilniaus apygardos teismas suformulavo civilinėse bylose – 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-581-258/2017, 2017 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-488-656/2017.
13.7. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus. Nauji įrodymai teikiami atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi neteisingai atsakovės suformuota pozicija, nors byloje pateikti įrodymai patvirtino kitokias aplinkybes. Naujai pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovė negalėjo turėti pakankamai piniginių lėšų ginčijamo sandorio sudarymo metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
15. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-39038-861/2016 pagal ieškovės BUAB „GFM statyba“ ieškinį Bendrovei dėl 39 305,29 Eur dydžio skolos ir 6 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo. BUAB „GFM statyba“ prašymo pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo Bendrovei priklausančius nekilnojamuosius ir (arba) kilnojamuosius daiktus, jų esant nepakankamai – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias jai ar esančias pas ją arba trečiuosius asmenims, 39 305,29 Eur sumai. Iš šių lėšų leista sumokėti mokesčius valstybei (savivaldybėms), socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su BUAB „GFM statyba“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pakeitė 2016 m. rugsėjo 6 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iš areštuotų nekilnojamųjų ir (arba) kilnojamųjų daiktų, jų esant nepakankamai – piniginių lėšų, leido atsiskaityti su darbuotojais ir už teikiamą teisinę pagalbą.
16. Antstolis D. Šidlauskas 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė areštuojamo Bendrovės turto aprašą, kuriame nurodyti areštuoti Bendrovei priklausantys kilnojamieji daiktai – 3 000 Eur ir 5 900 Eur vertės transporto priemonės, 6 279,59 Eur piniginės lėšos, esančios banko (kredito) įstaigoje (nurodyta apribota suma 39 305,29 Eur), 339,76 Eur piniginės lėšos kasoje (detalizuota, kad areštuojamos esamos bei būsimos lėšos, esančios Bendrovės kasoje 39 305,29 Eur sumai).
17. Bendrovė, UAB „Stela nova“ ir UAB „Gedvida“ 2016 m. spalio 21 d. pasirašė Sutartį, kuria, atsižvelgdamos į aplinkybes, kad UAB „Stela nova“ yra skolinga Bendrovei 40 924,69 Eur (Sutarties 2 punktas), o Bendrovė yra skolinga UAB „Gedvida“ 1 819,84 Eur (Sutarties 3 punktas), Bendrovės 1 819,84 Eur įsiskolinimą UAB „Gedvida“ užskaitė reikalavimu iš UAB „Stela nova“ (Sutarties 5 punktas), o Bendrovė ir UAB „Stela nova“ įskaitė savo priešpriešinius reikalavimus (Sutarties 6 punktas). UAB „Stela nova“ 1 819,84 Eur sumą sumokėjo UAB „Gedvida“ 2016 m. spalio 25 d. bankiniu pavedimu.
18. Ieškovės atstovas nemokumo administratorius teigia, kad Sutartimi Bendrovei priklausančios piniginės lėšos (1 819,84 Eur), kurias jai turėjo sumokėti UAB „Stela nova“, mokėjimo pavedimu sumokėtos UAB „Gedvida“, taip pažeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytas draudimas disponuoti piniginėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visas Bendrovės turtas nebuvo areštuotas, o teisinio pagrindo teigti, jog Bendrovė neturėjo teisės disponuoti turtu, kuris antstolio 2016 m. rugsėjo 7 d. turto apraše nebuvo įvardintas, nėra. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams.
Dėl ieškovės naujai teikiamo įrodymo (ne)priėmimo
19. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir CPK 176–220 straipsniuose nustatyta tvarka ištirti visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 straipsnis). CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tikrinamas pagal byloje jau esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus faktinius duomenis ir įrodymus.
20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi, siekdami realizuoti savo procesinę teisę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, asmenys turi paisyti papildomų įstatyme nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad jų veiksmai atitiktų apeliacinio proceso esmę – jie turi ne tik nurodyti naujai teikiamų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, tačiau taip pat pagrįsti, kodėl šie įrodymai yra teikiami tik šioje proceso stadijoje.
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – UAB „Medicinos bankas“ 2020 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. S/08/2020-480 su priedais dėl piniginių lėšų išmokėjimo. Naujai pateiktais įrodymais ieškovė grindžia aplinkybę, kad ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu negalėjo turėti pakankamai lėšų, nes iš Bendrovės sąskaitos I. R. 2016 m. rugsėjo 20 d. išgrynino 6 240 Eur. Pagrįsdama naujų įrodymų pateikimo poreikį ieškovė nurodė, kad būtinybė juos pateikti atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes tik įvertinus sprendimo turinį paaiškėjo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės suformuota nuomone, pažeidė ieškovės teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
22. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė naujų įrodymų pateikimo būtinybę apeliacinės instancijos teismui iš esmės grindžia ne jos naudai priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teismo atliktu įrodymų vertinimu nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus būtų teikusi pirmosios instancijos teismui ar jis šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Atsižvelgiant į naujai teikiamų įrodymų sudarymo datas matyti, kad jie pirmosios instancijos teismui galėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo. Aplinkybė, kad ieškovė naujus įrodymus teikia tik po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė jai nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, jog būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad naujai teikiamais įrodymais ieškovė iš esmės grindžia tą pačią savo poziciją, kad Bendrovė neturėjo teisės ir galimybės disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis, todėl šiuos įrodymus ieškovė turėjo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, aplinkybių, dėl kurių tokių įrodymų ieškovė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, ji nenurodė.
23. Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vėliau atsiradusia būtinybe pateikti įrodymus nelaikytina juos teikiančio asmens subjektyvi nuomonė, įsitikinimas, jog esamų įrodymų pakaks jo pozicijai patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 46 punktas). Kadangi naujai teikiami įrodymai skirti ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, o apeliantė turėjo pareigą pasirūpinti, kad jie būtų pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jie nėra priimami.
Dėl ginčijamų sandorių (ne)pripažinimo negaliojančiais
24. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) įtvirtina du pagrindinius skolos perkėlimo būdus. Pagal CK 6.115 straipsnyje įtvirtintą pirmąjį skolos perkėlimo būdą, skolininko teises ir pareigas perima trečiasis asmuo pagal sutartį su kreditoriumi. Vadovaujantis CK 6.116 straipsnio 1 dalyje nustatytu antruoju skolos perkėlimo būdu, skolininkas perkelia savo skolą kitam asmeniui, esant aiškiai išreikštam kreditoriaus sutikimui, jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose finansų įstaigų ir finansų įstaigų sistemos stabilumą ir patikimumą, nenustatyta kitaip. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir trečiasis skolos perkėlimo būdas, apimantis du pirmuosius – trišalės skolos perkėlimo sutarties pasirašymas, kurios pagrindu skola perkeliama naujajam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010).
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė turėjo 1 819,84 Eur įsiskolinimą UAB „Gedvida“ pagal šių šalių sudarytą sutartį dėl technikos nuomos (2016 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 2016 VG029, 2016 m. rugpjūčio 4 d. paslaugų atlikimo aktas). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Stela nova“ buvo skolinga Bendrovei 40 924,69 Eur pagal sutartį dėl gerbūvio darbų atlikimo. Pagal Sutartį Bendrovė savo 1 819,84 Eur įsiskolinimą UAB „Gedvida“ užskaitė iš turimo piniginio reikalavimo UAB „Stela nova“ (40 924,69 Eur) (Sutarties 5 punktas), taigi prievolė mokėti 1 819,84 Eur skolą iš pradinio skolininko (Bendrovės) perėjo naujajam skolininkui (UAB „Stela nova“), kreditorius UAB „Gedvida“ liko tas pats. Naujasis skolininkas UAB „Stela nova“ atsiskaitė su kreditoriumi UAB „Gedvida“ 2016 m. spalio 25 d. atlikusi 1 819,84 Eur mokėjimą į kreditoriaus banko sąskaitą. Taigi sudarytos trišalės skolos perkėlimo sutarties pagrindu Bendrovės prievolė sumokėti 1 819,84 Eur skolą UAB „Gedvida“ naudai pasibaigė, nes naujasis skolininkas UAB „Stela nova“ su kreditoriumi UAB „Gedvida“ atsiskaitė (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).
26. Vertinant naujojo skolininko (UAB „Stela nova“) ir pradinio skolininko (Bendrovės) tarpusavio teises ir pareigas matyti, kad pagal Sutarties 6 punktą šios šalys įgijo priešpriešinius reikalavimus, tai reiškia, jog Sutarties pagrindu UAB „Stela nova“, perėmusi prievolę sumokėti 1 819,84 Eur skolą kreditoriui, taip pat įgijo 1 819,84 Eur reikalavimą pradinio skolininko (Bendrovės) atžvilgiu. Tokia išvada daroma ir atsižvelgiant į CK 6.50 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Turėdamos priešpriešinius piniginius reikalavimus viena kitos atžvilgiu Bendrovė ir UAB „Stela nova“ juos įskaitė. Atlikusi nurodytus skolos perkėlimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo veiksmus, Bendrovė savo reikalavimo teisę UAB „Stela nova“ atžvilgiu sumažino 1 819,84 Eur suma.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti Bendrovės veiksmai sumažinant turtinį reikalavimą UAB „Stela nova“ atžvilgiu 1 819,84 Eur suma Vilniaus miesto apylinkės teismo laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikytų draudimų nepažeidė.
28. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vykdytino teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjusi nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti privalomai vykdoma, o ja nustatyti draudimai negali būti pažeisti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyti apribojimai yra imperatyvūs, todėl sandoriai, sudaryti pažeidžiant šiuos apribojimus, laikytini niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015).
29. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones gali būti areštuojamas asmeniui priklausantis neidentifikuotas turtas – kilnojamieji daiktai, piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį.
30. Nagrinėjamu atveju susiklostė nurodytoje CPK 147 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta situacija. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties priėmimo metu teismui nebuvo žinoma, kiek ir kokio turto turi Bendrovė, antstoliui pavesta surasti, aprašyti Bendrovės turtą, pateikti areštuoto turto aprašą su išsamiais areštuojamo turto duomenimis. Antstolio D. Šidlausko sudarytame turto apraše nurodytas konkretus areštuotas Bendrovės turtas apėmė tik kilnojamuosius daiktus – 3 000 Eur ir 5 900 Eur vertės transporto priemones, 6 279,59 Eur pinigines lėšas, esančias banko (kredito) įstaigoje, 339,76 Eur pinigines lėšas kasoje, taip pat gautinas pinigines lėšas 39 305,29 Eur sumai.
31. Taigi, pagal antstolio sudarytą turto aprašą Bendrovei priklausančios turtinės teisės, be kita ko, reikalavimo teisė UAB „Stela nova“ atžvilgiu, areštuotos nebuvo. Todėl darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties (kuri vėliau pakeista pakoreguojant leidžiamų atlikti atsiskaitymų tvarką 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi) draudimai sudarant Sutartį nebuvo pažeisti. Turto aprašo reikšmė nėra tik formalus teismo nutartyje nurodyto asmeniui priklausančio turto patikslinimas. Antstolio sudarytu turto aprašu areštuotas turtas yra identifikuojamas, apibrėžiami konkretūs turto vienetai, kuriems taikomi teismo nutartyje nurodyti suvaržymai, nustatomas ribojimų taikymo eiliškumas. Tokią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir kasacinio teismo pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos asmens viso turto arešto žyma taikoma tik iki kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).
32. Pagrindo daryti išvadą, kad pritaikius ginčo laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotos turtinės teisės, nėra ir dėl to, jog Bendrovės piniginės lėšos areštuotos apibrėžtai 39 305,29 Eur sumai, t. y. areštuotos esamos ir būsimos piniginės lėšos. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrintas BUAB „GFM“ reikalavimas galėjo būti patenkintas iš gautinų Bendrovės piniginių lėšų (esančių banko sąskaitose ar kasoje). Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad nors teismas laikinosiomis apsaugos priemonėmis areštavo Bendrovės turtą 39 305,29 Eur sumai, tokio masto laikinoji apsaugos priemonė viršijo BUAB „GFM statyba“ reikalavimo civilinėje byloje sumą, nes BUAB „GFM statyba“ 2017 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu atsisakė Bendrovės atžvilgiu pareikšto reikalavimo dalies dėl 22 702,33 Eur priteisimo. Byloje pateikti įrodymai taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek konkrečių turto apraše įvardintų Bendrovės turto vienetų vertė, tiek kitas Bendrovės turimas turtas (likusi reikalavimo suma), neužtikrino BUAB „GFM statyba“ ieškinio reikalavimo sumos civilinėje byloje Nr. e2-39038-861/2016.
33. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad Bendrovė kreipėsi į antstolį dėl galimybės naudotis areštuotomis piniginėmis lėšomis, siekiant išmokėti su darbo santykiais susijusias sumas, teisėjų kolegijos ankščiau nurodytų išvadų nekeičia. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį, piniginės lėšos ir turtinės teisės yra atskiros turto rūšys, tai yra skirtingi civilinių teisių objektai. Apribojimai, taikytini vienos turto rūšies atžvilgiu, savaime nelemia kitos turto rūšies naudojimo suvaržymų. Ieškovės prašymas leisti disponuoti banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis buvo nulemtas aplinkybės, kad antstolio turto apraše piniginės lėšos identifikuotos kaip areštuotas Bendrovės turtas su žyma, kad apribota suma yra 39 305,29 Eur. Taigi šia antstolio įvardinta turto rūšimi (piniginėmis lėšomis) ieškovė laisvai disponuoti negalėjo, todėl turėjo pareigą prašyti antstolio leisti atlikti būtinus atsiskaitymus su darbuotojais. Tuo tarpu, kaip minėta, iš antstolio D. Šidlausko sudaryto Bendrovės turto aprašo turinio nėra nustatyta, kad antstolis būtų siekęs areštuoti taip pat ir Bendrovei priklausančias turtines teises, nes, kaip minėta, turto apraše jų apskritai nebuvo nurodyta.
34. Nors ieškovė apeliacinį skundą grindžia Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2A-581-258/2017 ir Nr. e2A-488-656/2017 suformuotais precedentais, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo jais vadovautis. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019). Tokiais ieškovės nurodytais precedentais pagrindo vadovautis nėra, nes, pirma, bylų faktinės aplinkybės skiriasi (ieškovės nurodytose civilinėse bylose antstolio patvarkymais buvo uždrausta disponuoti konkrečiais turtiniais reikalavimais), antra, Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad disponavimas į areštuojamo turto aprašus neįtrauktu turtu, nenustačius, kad konkretaus antstolio aprašyto turto vertė neviršija nutartimi pritaikyto turto arešto, nėra apribotas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-309-464/2016).
35. Taigi ginčijamais sandoriais imperatyvios įstatymo normos nebuvo pažeistos, todėl ieškovės reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančius CK 1.80 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo netenkinti. Kadangi ieškovės reiškiamas reikalavimas taikyti restituciją siejamas su ginčijamų sandorių pripažinimu negaliojančiais ir yra išvestinis, netenkinus pagrindinių ieškovės reikalavimų, pagrindo byloje spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (kurias pagrindžiančių dokumentų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepateikė). Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta ne ieškovės naudai, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.