Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo N. G. (N. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo N. G. palikta kardomoji priemonė – suėmimas, sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytas į paskirtą bausmę.

Iš N. G. nukentėjusiajai G. N.-L. priteista 2 705,90 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems M. N. ir K. N. priteista po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, šiam civiliniam ieškovui iš nuteistojo priteista 2 214,01 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 761,61 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš N. G. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

6. Nagrinėjamu atveju N. G. nuteistas jog 2022 m. birželio mėnesio pirmos dekados pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, mediniame namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), kelis kartus spyrė ir rankomis smūgiavo I. N. į krūtinę, dėl stipraus krūtinės ląstos sumušimo jai buvo padaryti atitinkami specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai (specialisto išvada Nr. M 251/2022(03), 1 t., b. l. 84–87), kurie įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Vėliau, 2022 m. birželio 10 d., apie 20.30 val., N. G. padegė minėtą namelį, kuriame tuo metu buvo I. N., ir, sukėlęs gaisrą, pasišalino. Gaisro metu I. N. patyrė kūno nudegimus, apimančius 45 procentus kūno paviršiaus (patirti sužalojimai, vėlgi, aprašyti minėtoje specialisto išvadoje). Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dėl minėtų sužalojimų (padarytų tiek smurtaujant prieš I. N., tiek sukeliant gaisrą namelyje, kuriame nukentėjusioji tuo metu buvo ir gaisro metu smarkiai apdegė) yra kaltas būtent N. G..

7. Nors liudytojai, matę pirmąjį smurto atvejį I. N. atžvilgiu 2022 m. birželio pradžioje, ar namelio padegimą 2022 m. birželio 10 d., šioje byloje nenustatyti, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-32/2010, 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, itin svarbios aplinkybės, kurias I. N. spėjo nurodyti greitosios pagalbos medikams, ją gydžiusiam ir apžiūrėjusiam gydytojui bei policijos pareigūnams, iš karto ar neilgai trukus po 2022 m. birželio 10 d. vykusio gaisro metu patirtų sužalojimų, iki tol, kol dėl patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė:

7.2. I. N. gydymo stacionare ligos (gydymo) istorijoje, be kita ko, nurodytos gydytojo neurochirurgo D. A. (D. A.) pastabos po ligonės apžiūros 2022 m. birželio 10 d., tai yra gaisro dieną: „ligonės teigimu prieš 1 savaitę buvo stipriai sumušta sugyventinio. Šiandien jos nemušė, tik padegė“ (1 t., b. l. 96–107). Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas D. A. ne tik patvirtino, kad I. N. ligos istorijoje užfiksavo tai, ką jam papasakojo pacientė, bet ir dar kartą nurodė, jog bendraujant su I. N., kuri tuo metu buvo sąmoninga, kritiška (suvokė jai užduodamų klausimų ir savo atsakymų prasmę ir esmę), nukentėjusioji paaiškino, kad prieš savaitę ją sumušė sugyventinis, o jos pristatymo į ligoninę dieną sugyventinis jos nemušė, o tik padegė. Šio liudytojo teigimu, tokias pačias sužalojimo (patirtų traumų) aplinkybes nukentėjusioji I. N. nurodė ir kitiems ją gydžiusiems medikams.

8. Kaip matyti, tiek ją apžiūrėjusiam gydytojui, tiek kitą dieną į ligoninę atvykusiems policijos pareigūnams I. N. nuosekliai teigė, jog po kilusio konflikto namelį padegė būtent N. G.. Dar daugiau, nurodė ir tai, kad padegdamas namelį apeliantas matė viduje (namelio) esant nukentėjusiąją ir siekė, jog namelis sudegtų kartu su I. N.. Apie pabėgusį sugyventinį (tai yra, apie N. G., kuris po gaisro sukėlimo paliko I. N., nesuteikęs jai pagalbos) moteris nurodė ir greitosios pagalbos tarnybos darbuotojai, kuri buvo su ja vežant į ligoninę. Netgi pats N. G., atliekant parodymų patikrinimą vietoje nebuvo nuoseklus, šio proceso veiksmo pradžioje teigė, jog namelyje prieš jį padegant buvo (ar manė buvus) ne tik nukentėjusioji, bet ir S. L., A. V., o į klausimą kas turėjo atsitikti žmonėms, kurie padegant galimai buvo namelyje, neatsakė (2 t., b. l. 158). Ligoninėje I. N. apžiūrėjusiam gydytojui D. A. moteris papasakojo ne tik apie gaisrą, bet ir apie jos atžvilgiu pavartotą fizinį smurtą savaitę prieš įvykį, kuomet kaip smurtavusį prieš ją asmenį nukentėjusioji, vėlgi, nurodė sugyventinį N. G.. Jog nuteistasis yra ir anksčiau prieš ją smurtavęs, I. N. kitą dieną po gaisro nurodė ir atvykusiems pareigūnams. Nukentėjusiosios duktė G. N.-L. apklausiama patvirtino, jog 2022 m. birželio mėnesio pradžioje bendraujant (telefonu) su mama – I. N. ši pasiguodė niekur negalinti išeiti, nes ją sumušė sugyventinis N. G.. Liudytoja G. N.-L. nurodė ir tai, kad mama ir anksčiau ne kartą pasakojo buvusi sumušta šio asmens. Tokių įrodymų kontekste būtina pažymėti, jog nei savo dukteriai, nei medikams, nei policijos pareigūnams nukentėjusi I. N. nenurodė (net neužsiminė), kad smurtą jos atžvilgiu būtų vartojęs S. L., A. V. ar koks nors kitas asmuo (ne nuteistasis). Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog būtent N. G. smurtavo prieš I. N. dar 2022 m. birželio mėnesio pradžioje, o 2022 m. birželio 10 d., po įvykusio konflikto, taigi aiškiai suvokdamas, jog namelyje tuo metu yra jo sugyventinė, padegė šį namelį ir taip tyčia, itin žiauriai, nužudė I. N..

9. Apeliaciniame skunde akcentuojami prieštaringi liudytojo S. L. parodymai, kuriais, anot apelianto, teismas negalėjo remtis priimdamas nuosprendį. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Šio liudytojo parodymai dėl 2022 m. birželio 10 d. vykusio gaisro aplinkybių išties nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu S. L. patvirtino 2022 m. birželio 10 d. buvęs pas I. N. namelyje, su ja ir A. V. vartojęs alkoholinius gėrimus, o vakare, apie 20–21 val., iš namelio išėjęs (2 t., b. l. 7–9). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme iš pradžių teigė I. N. išvis nepažinojęs, įvykio dieną pas ją namelyje nebuvęs. Vėliau, pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, visgi patvirtino aplinkybes, nurodytas ikiteisminio tyrimo metu, papildomai nurodė, jog išėjęs iš namelio ir pamatęs dūmus dar grįžo prie jo, bandė pilti ant iš namelio išėjusios I. N. vandenį, tačiau nepavykus to padaryti ją paliko (2023 m. birželio 13 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Kaip matyti, liudytojo nurodytos aplinkybės išties nebuvo nuoseklios. Kaip patvirtino S. L., jis dažnai vartoja alkoholinius gėrimus ir ne visuomet prisimena įvykių aplinkybes, 2022 m. birželio 10 d., kuomet buvo sukeltas gaisras, taip pat patvirtino vartojęs alkoholinius gėrimus, taigi akivaizdu, jog gali tiksliai neprisiminti šios dienos eigos. Tačiau kartu pažymėtina, jog grįsdamas nuteistojo kaltę dėl gaisro sukėlimo pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais ir nesirėmė. Nagrinėjamu atveju kitų byloje pripažintų įrodymais duomenų kontekste įvertinta buvo tik S. L. nurodyta aplinkybė, jog I. N. liudytojui buvo sakiusi, kad N. G. jai sulaužė šonkaulius.

10. BK 129 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos (nužudymo) sudėties subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-12-942/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

11. Nors N. G. neigia tiek I. N. sumušimą 2022 m. birželio mėnesio pradžioje, tiek aplinkybę, jog jis žinojo, kad padegant namelį jame buvo ir pati I. N., tokie nuteistojo parodymai vertintini kaip gynybinė versija. Anksčiau šioje nutartyje aptarti liudytojų parodymai patvirtina, jog tiek kaip smurtavusį prieš ją asmenį, tiek kaip padegusį namelį asmenį I. N. įvardino būtent N. G.. Pažymėtina šiuo atveju ir tai, kad namelis buvo padegtas šiltuoju metų sezonu, vasarą. Pats namelis buvo medinis. Kaip nurodė nuteistasis, jis padegė būtent namelio duris, kas, akivaizdu, apsunkino I. N. išėjimą iš degančio namelio. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, N. G. matė, jog uždegus namelį I. N. jame pasiliko, nepadėjo išeiti, neskubėjo suteikti pagalbos, o pasišalino. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų I. N. gali būti ne tik sunkiai sutrikdyta sveikata, bet ir sukelta jos mirtis, ir tokių padarinių norėjo.

12. Nužudymą kvalifikuojantis požymis (itin žiauriai) yra išsamiai aptartas skundžiamame nuosprendyje. Kadangi nuteistasis konkrečiai šio požymio skunde nekvestionuoja, teisėjų kolegija nekartoja išsamių pirmosios instancijos teismo argumentų dėl tokio nuteistojo veiksmų kvalifikavimo.

Dėl N. G. paskirtos bausmės

13. Skunde nuteistasis pažymi, jog jam paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota, be to, jam turėjo būti nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybę – prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailestis.

14. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017). Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018). Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015). Nors nagrinėjamu atveju N. G. dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino padegęs namelį, nuteistasis visgi ginčijo esminę jo veiksmų vertinimui aplinkybę – žinojimą, jog tuo metu namelyje buvo nukentėjusioji I. N.. Smurtą žuvusiosios atžvilgiu 2022 m. birželio mėnesio pradžioje N. G. apskirtai neigė. Esant tokiai apelianto pozicijai, pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę šiuo atveju nėra.

15. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį (laisvės atėmimą) ir nustatydamas šios bausmės terminą (mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis), įvertino nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), N. G. asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, turintis negrįžtamų pasekmių). Nuteistajam paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka tiek jo asmenybę, tiek padarytų veiksmų pavojingumą. N. G., kaip galima suprasti iš jo paties parodymų, pavydėdamas ir pykdamas dėl I. N. bendravimo su kitais asmenimis, savo nepasitenkinimą išreiškė pačiu pavojingiausiu būdu – visų pirma sumušdamas I. N., vėliau padegdamas būstą, kuriame tam tikru laikotarpiu ir pats gyveno, žinodamas, jog jame yra ir jo sugyventinė. Kaip minėta, nuteistasis padegė būtent medinio namelio duris, taip siekdamas skaudžiausių I. N. pasekmių, iki minimumo apribodamas jos išsigelbėjimo galimybę. Mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmės terminas, priešingai nei teigiama skunde, atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo principus.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų

16. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą (371 Eur) išieškoti iš nuteistojo.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, kai asmuo jau pripažintas kaltu, vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-227-697/2022). Nagrinėjamu atveju N. G. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, jo finansinė padėtis nėra gera – nuteistasis neturi nei turto, nei pajamų. Atsižvelgiant į tai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. G. (N. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.