Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2649-1021/2025 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams V. P. ir K. P., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, antstolis L. L., dėl atsisakymo nuo palikimo priėmimo pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

14. CPK normos nustato, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pridėti prie bylos naujų įrodymų dėl šių priežasčių: visų pirma, apeliantė nenurodo jokių priežasčių, trukdžiusių šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Nustatyta, kad ieškovė dar kartu su ieškiniu pateikė 2025 m. vasario 25 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, kuriame nurodyta, kad nekilnojamojo turto vertės nustatymo data yra 2022 m. gruodžio 19. Ieškovė aplinkybių, kodėl kartu su ieškiniu neteikė naujų nekilnojamojo turto verčių apskaičiavimo, kurios buvo prieinamos ir ieškinio pateikimo dieną, nenurodė. Antra, apeliantės teiginys, kad naujų įrodymų pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo yra nepagrįstas ir deklaratyvus. Trečia, teikiami įrodymai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apeliacinį skundą išnagrinėjimui. Ketvirta, įstatymas leidžia teismams remtis duomenimis iš teismų informacinės sistemos bei kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kadangi teikiami dokumentai yra viešai prienami VĮ Registrų centro puslapyje, jų pridėjimas prie bylos laikytinas pertekliniu.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.

Dėl faktinių aplinkybių ir bylos ribų

- antstolis L. L. vykdo 2 500 Eur baudos išieškojimą pagal Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. išduotą vykdomąjį dokumentą iš skolininko V. P. išieškotojai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų reikalų ministerijos, vykdomosios bylos Nr. 0187/22/10602;

- (duomenys neskelbtini) mirė atsakovo V. P. mama V. P.;

- palikėjos vardu buvo registruota ½ dalis nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o kita dalis – palikėjos sutuoktinio V. P., kuris mirė (duomenys neskelbtini), vardu.

- V. P. turėjo šešis vaikus, t. y. M. P., atsakovę K. P., V. P., M. P., atsakovą V. P. ir R. P.;

- palikimą po V. P. mirties priėmė jos sutuoktinis ir atsakovų tėvas V. P., kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir dukra atsakovė K. P.;

- atsakovas V. P., kartu su kitais keturiais broliais ir seserimis ir V. P. vaikais, t. y. M. P., V. P., M. P. ir R. P., atsisakė priimti palikimą, pateikdami pareiškimus dėl palikimo atsisakymo notarei;

- 2025 m. vasario 25 d. išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo patvirtina, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra registruotos atsakovės K. P. vardu (3/8 dalys pagal 2022 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5656) ir V. P. vardu (1/8 dalis pagal 2022 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5656, o ½ dalis 1989 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1 pagrindu, iš viso 5/8 dalys).

18. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo V. P. atsisakymą nuo palikimo, atsiradusio po motinos V. P. mirties; nukreipti atsakovo V. P. skolų ieškovei išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0187/22/10602 į 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paveldimo po V. P. mirties (šiuo metu valdomo atsakovės K. P.). Ieškovė atsakovo sudarytą vienašalį sandorį – palikimo, atsiradusio po atsakovo motinos mirties, atsisakymą priimti ginčija actio Pauliana pagrindu.

19. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu ir taikyti teisines sandorio negaliojimo pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, jog būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, išskyrė tokias būtinąsias actio Pauliana ieškinio pareiškimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018 27 punktas).

21. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį sprendimu atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė atsakovo V. P. nesąžiningumo. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, vertina pirmosios instancijos teismo išvados dėl ketvirtosios actio Pauliana taikymo sąlygos – skolininko nesąžiningumo – pagrįstumą ir teisėtumą.

Dėl actio Pauliana sąlygos – skolininko (ne)sąžiningumo

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

25. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Teisingumo ir protingumo principų turinys, kaip ir sąžiningumo principo, turi būti atskleidžiamas aktualių faktinių aplinkybių kontekste; tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, kas yra protinga ir teisinga, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, juose galiojančią logiką bei sąžiningos praktikos kriterijus, specifinius elgesio standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021).

26. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje aplinkoje veikė šalys: ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą; pirmiau nurodytos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 56 punktą; pirmiau nurodytos nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 30 punktą).

27. Taigi, spręsdamas dėl sandorį sudariusio asmens sąžiningumo, teismas turi atsižvelgti į sandorio pobūdį, ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes ir įvertinti, kokius interesus siekė patenkinti sandorį sudaręs asmuo.

28. Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, 44 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas savo palikimo dalies, neabejotinai pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises, nes sumažino galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditore ir taip įvykdyti prievolę. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 24–26 punktus), darydamas išvadą dėl atsakovo (ne)sąžiningumo, pagrįstai vertino ne tik patį kreditorės interesų pažeidimo faktą, bet ir tai, kokiomis aplinkybėmis, sudarydamas vienašalį sandorį, veikė atsakovas, kokius interesus siekė patenkinti ir kt.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas iki palikėjos V. P. mirties priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, palikėjai ir jos sutuoktiniui (atsakovų tėvui) V. P.. Nekilnojamame turte gyveno ir juo naudojosi palikėja, jos sutuoktinis ir nepilnametė dukra atsakovė K. P..

31. Iš atsakovų paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, nustatyta, kad po palikėjos V. P. mirties visi jos vaikai nusprendė atsisakyti palikimo savo tėvo V. P. ir tuo metu mažamete buvusios atsakovės K. P. naudai. Nustatyta, kad ginčo nekilnojamame turte tuo metu gyveno tik tėvas su mažamete dukra K. P., o atsakovas V. P. bei kiti pilnamečiai vaikai ginčo turtu nesinaudojo, jame negyveno (atsakovas tuo metu gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini)).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo netikėti šiais atsakovų paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, juolab vertinant tai, kad praktika, kai po asmens mirties turtas paliekamas jame faktiškai gyvenantiems ir juo besinaudojantiems įpėdiniams, paveldėjimo teisiniuose santykiuose yra įprasta. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovai, toks pasirinkimas supaprastino paveldėjimo dokumentų tvarkymo procesą. Neabejotina, kad pilnamečių vaikų, įskaitant ir atsakovą, atsisakymas priimti palikimą buvo susijęs su siekiu užtikrinti tėvui be mažametei seseriai gyvenamąją vietą. Tokie motyvai atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir paneigia prielaidą, jog atsakovo tikslas buvo išvengti prievolių vykdymo kreditorei.

33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo nekilnojamojo turto vertė yra apie 5 000 Eur, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi į bylą pateiktu 2025 m. vasario 25 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, nustatė, kad šio turto vertė palikimo atsiradimo dieną buvo didesnė – apie 7 000 Eur. Nepaisant šio patikslinimo, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad turto vertė yra nedidelė, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina pagrįsta.

34. Iš minėto išrašo nustatyta, kad gyvenamasis namas yra kaimo vietovėje, o jo bendras plotas siekia tik 48,13 kv. m. Jei palikimą būtų priėmę visi įpėdiniai, atsakovui tenkančio paveldimo turto dalies vertė būtų sudariusi tik apie 500 Eur (7 000 Eur x 1/14 dalis). Tuo atveju, jeigu palikimą būtų priėmę tik atsakovai ir jų tėvas, atsakovo dalies vertė būtų apie 1 312,50 Eur (7 000 Eur x 3/16 dalis).

35. Nors sutiktina su ieškove, kad atsakovas, atsisakydamas priimti palikimą, apribojo galimybę bent iš dalies padengti įsiskolinimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl realių išieškojimų iš ginčo turto perspektyvų. Įvertinus turto vietą, nedidelį plotą bei nedidelę jo rinkos vertę, taip pat tai, kad atsakovui būtų priklausę tik 1/14 arba 3/16 dalys paveldimo turto, priverstinis išieškojimas iš tokios paveldimos turto dalies yra mažai tikėtinas.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei specifinę šeimos santykių aplinką, kurioje veikė atsakovas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo nesąžiningumą. Vienašalis sandoris – palikimo atsisakymas – negali būti automatiškai prilyginamas nesąžiningam veiksmui, jei nėra nustatytas akivaizdus asmens siekis sąmoningai pakenkti kreditorės interesams.

37. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad atsisakydamas palikimo atsakovas veikė kryptingai ir turėdamas tiesioginę tyčią išvengti turtinių įsipareigojimų ieškovei įvykdymo. Priešingai, nustatytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad palikimo atsisakymas buvo nulemtas moralinės paskatos ir šeimyninio solidarumo. Bendras vaikų sprendimas perleisti teises į palikimą jame gyvenančiam tėvui ir nepilnametei sesei vertintinas kaip socialiai pagrįstas siekis užtikrinti artimiesiems vienintelį gyvenamąjį būstą, o ne kaip piktnaudžiavimas teise.

38. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad potencialiai paveldimo turto dalis buvo itin mažos vertės (apie 500–1 300 Eur), o jos realizavimas kaimo vietovėje tikėtina būtų buvęs neefektyvus. Dėl šios priežasties atsisakymas paveldimo turto taip pat negali būti vertinamas kaip tyčinis skolininko mokumo mažinimas. Nenustačius tyčios pakenkti kreditorei ir nustačius kitas svarbias gyvenimiškas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti atsakovą buvus nesąžiningą ginčo sandorio sudarymo metu.

39. Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2024, pateiktais išaiškinimais dėl šeimos narių susitarimo perleisti turtą atsakovo tėvui.

40. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovės dėmesį, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 15 punktą ir kasacinio teismo praktiką).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamam ginčui spręsti savo faktinėmis aplinkybėmis labiau panaši į nagrinėjamą bylą yra Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-316-413/2025, kuria vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija šioje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju konstatuoti atsakovo nesąžiningumą ginčo sandorio sudarymo metu, t. y. teigti, jog atsakovo atsisakymo priimti palikimą tikslas buvo būtent kryptingas ir tyčinis siekis išvengti savo turtinių įsipareigojimų vykdymo kreditoriui, nebuvo pagrindo. Visuma aplinkybių leido daryti labiau tikėtiną išvadą, kad palikimo atsisakymas buvo nulemtas moralinio aspekto, kuomet bendru vaikų sutarimu nutarta atsisakyti palikimo savo motinos, kuriai ir taip priklausė didžioji dalis turto (įskaitant jos nuosavybės teise turimą turto dalį ir paveldėtą dalį), naudai.

42. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog ginčijamo sandorio sudarymą lėmė atsakovo nesąžiningumas.

43. Kadangi nesant bent vienos iš actio Pauliana sąlygų – atsakovo nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir vienašalį sandorį – atsakovo atsisakymą nuo jam tenkančios palikimo dalies, pripažinti negaliojančiu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija dėl kitų actio Pauliana sąlygų, kaip nekeičiančių teisinės situacijos vertinimo, egzistavimo nepasisako.

44. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025. Joje, nagrinėjant labai panašią faktinėmis aplinkybėmis situaciją, išaiškinta, kad: siekiant ginčyti skolininko vienašalį sandorį dėl palikimo atsisakymo, ieškovas privalo ne tik reikalauti panaikinti tokį atsisakymą, bet ir kartu reikšti reikalavimus dėl trečiųjų asmenų (paveldėtojų) įgytų teisių modifikavimo: ginčyti jiems išduotus paveldėjimo teisės liudijimus bei nuosavybės teisės įregistravimo pagrindus. Be to, ieškovas turi pareikšti reikalavimą, kuris galėtų sukurti jo siekiamą teisinę pasekmę – turto priteisimą atsakovui, kad iš šio turto būtu galima vykdyti išieškojimą pagal ieškovo turimą reikalavimo teisę. Kasacinis teismas pabrėžė, kad neišsprendus nurodytų klausimų, vien palikimo atsisakymo pripažinimas negaliojančiu nesukels materialinių teisinių padarinių, nes išieškojimas negali būti nukreiptas į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą.

45. Kasacinis teismas minėtojo byloje taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, kuriame nėra tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas, turėjo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, o ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai. Ieškinio trūkumai šalintini taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba pasirengimo bylai stadijoje. Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, šį proceso teisės normų pažeidimą turėjo nustatyti ir ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-781/2025, 45–47 punktai).

46. Nepaisant nurodyto išaiškinimo, teisėjų kolegija nusprendžia nesivadovauti minėta kasacinio teismo nutartimi ir negrąžinti bylos nagrinėti iš naujo vien tam, kad būtų patikslintas ieškinio dalykas ir pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo rezultatas net ir po patikslinimo liktų toks pat – ieškinys būtų atmetamas nesant visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo sprendimo naikinimas ir bylos grąžinimas ieškinio patikslinimams neatitiktų proceso koncentracijos, operatyvumo, ekonomiškumo bei protingumo ir teisingumo principų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

47. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

48. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimus, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, atskleidė bylos esmę, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek materialines teisės normas, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.