Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, klausimų išsprendimo bei atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei I. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant abiejų sutuoktinių kaltei, bei kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, klausimų išsprendimo, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, G. Š. bei B. Š., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „DNB bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.Apeliacinis procesas vyksta dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgyto buto padalijimo, nukrypstant nuo lygių sutuoktinių dalių nuosavybėje principo, bei patenkintų trečiųjų asmenų B. Š. bei G. Š. savarankiškų reikalavimų.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Ieškovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2014-03-15 iki 2015-04-23 priteisimo. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui priteisiamas nuo išlaikymo atsiradimo momento (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.200 straipsnis). CK 3.200 straipsnis išlaikymo atsiradimo prievolės momentą sieja įrodinėtina faktine aplinkybe – momentu (konkrečia data), nuo kurios vaiko tėvai nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017, 30 ir 32 punktai). Ieškovė nurodė, kad atsakovas išlaikymo vaikui neteikė nuo 2014 m. kovo mėn., kuomet paliko šeimą. Apeliaciniame skunde ieškovė paaiškino įsiskolinimo skaičiavimą, nuo 2014-03-15 iki 2014-10-01 išlaikymo įsiskolinimas skaičiuotas po 500 Lt (144,81 Eur), o nuo 2014-10-01 iki 2015-04-23 po 149,88 Eur, atsižvelgiant į tuo metu nustatytą minimalų darbo užmokestį. Atsakovas nurodė, jog išlaikymą vaikui teikė. Atsakovas teiktą išlaikymą įrodinėjo rašytiniais įrodymais (t. 2, b. l. 19-22, 66–68; t. 4, b. l. 88-94) bei aiškino, kad vaiką išlaikė jam pirkdamas įvairius daiktus bei pramogas, taip pat mokėjo būsto kreditą bei dalį komunalinių mokesčių. Analizuojant atsakovo teiginius nustatyta, kad atsakovas nuo 2014-03-04 iki 2015-04-10 už darželį iš viso sumokėjo 414,90 Eur (280 Lt + 181 Lt + 385 Lt + 300 Lt = 1 146 Lt arba 331,90 Eur; 331,90 Eur + 83 Eur = 414,90 Eur) (t. 2, b. l. 19). Pusė sumos būtų 207,45 Eur, o ne 177,97 Eur, kas nurodoma ieškovės skaičiavimuose. Atsakovas 2015-04-10 patyrė išlaidų kirpyklos paslaugoms, 2014-04-16 bei 2015-03-18 lankėsi kino teatre, 2015-03-18 ir 2015-05-20 patyrė išlaidų maitinimui (t. 2, b. l. 19), nuo 2014-03-26 iki 2015-03-26 patyrė išlaidų vaistinėse (t. 2, b. l. 22), mokėjo kredito įmokas už butą (nuo 2014-03-30 iki 2014-11-20 sumokėjo po 246,18 Eur, 2014-12-23 ir 2015-01-23 sumokėjo po 240,38 Eur, 2015-02-24 sumokėjo 240 Eur, nuo 2015-03-27 iki 2015-05-27 sumokėjo po 240,38 Eur (t. 2, b. l. 66)); nuo 2014-01-10 iki 2015-04-13 mokėjo įmokas AB „Lesto“ (t. 2, b. l. 67); nuo 2014-01-07 iki 2015-04-28 mokėjo už UAB „Skynet“ paslaugas (t. 2, b. l. 68). Kolegijos teisėjai, išanalizavę atsakovo pateiktus duomenis sprendžia, jog atsakovas nepagrindė aplinkybės, jog palikęs šeimą nepilnametį vaiką išlaikė tinkamai. Laikytina, jog atsakovas pagrindė 414,90 Eur išlaidas nepilnamečio darželiui. Įmokos už būsto kreditą nelaikytinos lėšomis, skirtomis vaiko išlaikymui, kadangi šių įmokų paskirtis yra turto įgijimas sutuoktinių nuosavybės teise, o ne vaiko išlaikymas. Atsakovas nurodė, jog pirko drabužius (t. 2, b. l. 20-21), tačiau nepridėjo mokėjimo dokumentų. Atsakovas pridėjo parduotuvių ir kitų paslaugas teikiančių įmonių kvitus išlaikymui pagrįsti (t. 4, b. l. 88–94), tačiau didžioji dalis kvitų apima vėlesnį laikotarpį. Nereguliarios išlaidos vaiko pramogoms nepriskirtinos prie nuolatinių vaiko poreikių tenkinimo. Duomenys apie išlaidas vaistams nekonkretūs, nėra vaistų paskyrimą patvirtinančių dokumentų, todėl kolegijos teisėjai laiko, kad atsakovas įrodė ieškovės neginčijamą 9,65 Eur dalį, skirtą vaistams. Išlaikymas vaikui turi būti teikiamas periodinėmis išmokomis, kurios būtų naudojamos vaiko poreikių – maitinimo, lavinimo, aprangos ir panašių, tenkinimui. Išlaidos vaiko pramogoms ar keliems rūbams negali būti prilygintos tinkamam dalyvavimui vaiko išlaikyme. Vaikas gyveno su ieškove, atsakovas su vaiku bendravo, kaip pats nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, tik dvi dienas per savaitę ir kas antrą savaitgalį, t. y. vos kelias dienas per mėnesį, todėl pagrindinė išlaikymo našta teko ne jam, o ieškovei. Tuo pripažintina, kad atsakovas nepakankamai išlaikė sūnų ir iš jo turi būti priteistas įsiskolinimas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog iki 2014-10-01 vaiko poreikiams abu tėvai turėjo išleisti 289,62 Eur, o nuo 2014-10-01 iki 2015 m. balandžio mėn. – 299,76 Eur (t. 4, b. l. 118). Atsakovas tokio išlaikymo dydžio neginčijo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-06 nutartimi iš atsakovo priteistas 150 Eur laikinas išlaikymas. Nei ieškovė, nei atsakovas nustatyto laikino išlaikymo dydžio neginčijo, tuo patvirtindami, kad tokia išlaikymo suma pakankama vaiko poreikių tenkinimui. Išlaikymo įsiskolinimas skaičiuotinas pagal ieškovės pateiktą paskaičiavimą, atimant 217,10 Eur. Atėmus iš atsakovo mokėtino išlaikymo įsiskolinimo (1 960,44 Eur) sumas, kurias apeliacinės instancijos eismas pripažino esant sumokėtas nepilnamečio vaiko išlaikymui teikti (217,10 Eur), laikytina, kad atsakovas turi 1 743,34 Eur išlaikymo įsiskolinimo prievolę (CK 3.200 straipsnis).

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių lygių dalių nuosavybėje principo

Ieškovė nesutinka su apylinkės teismo sprendimu butą padalinti lygiomis dalimis. Apeliantė teigė, jog nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, turėjo būti nukrypta nuo lygių sutuoktinių turto dalių padalijimo principo ir ieškovei priteistos 2/3 dalys, o atsakovui 1/3 dalis buto. Kolegijos teisėjai su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį. Vien faktas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Poreikis nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo galėtų būti nustatytas tik konstatavus, kad padalijus šalių gyvenamąjį būstą lygiomis dalimis būtų pažeista nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016, nutarties 31 punktas).Butas yra 3 kambarių, 57,76 m² gyvenamojo ploto (t. 1, b. l. 37–38). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015-06-09 išvadoje nurodyta, jog buto būklė gera, jame yra reikalingi visi namų apyvokos daiktais, o nepilnametis vaikas turi atskirą kambarį, kuris apstatytas vaiko amžių atitinkančiais baldais (t. 1, b. l. 212–215). Ieškovė nepateikė duomenų, kad nepilnamečio vaiko interesai ir teisė į gyvenamąją vietą būtų pažeista, padalijant butą lygiomis dalimis. Ieškovė apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 bei 2009-06-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2009), tačiau pastebėtina, jog santuokoje įgyto turto padalinimas visada turi būti atliekamas įvertinant konkrečias šeimos gyvenimo aplinkybes, kurios retoje byloje visiškai sutampa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013 nurodyta, jog dalijant sutuoktinių turtą, yra sprendžiami ne vaiko, o tėvų turtiniai klausimai, todėl teismas, nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, turi įvertinti, ar tai yra vienintelis ir tinkamiausias būdas užtikrinti vaiko interesus. Vaiko teisė į būstą negali būti vienintelis kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nes ši teisė užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias patalpas. Be to, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas turi būti kompleksiškai sprendžiamas tiek turto padalijimo, tiek naudojimo tvarkos nustatymo, tiek kitų galimų vaiko teisių apsaugos būdų (pvz., uzufrukto) taikymo klausimas, o apeliacinės instancijos teismas nepakankamai visapusiškai ištyrė šiuos aspektus. Ieškovei nuosavybės teise priklauso dar vienas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo ji leido naudotis savo tėvams bei broliui. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis (CK 3.205 straipsnio 1 dalis). Tarp ieškovės pareigos rūpintis savo nepilnamečiu vaiku ir tėvais turi būti randama tinkama pusiausvyra. Tai, kad ieškovė butą yra perdavusi naudotis tėvams, neleidžia teigti, jog vienintelis kelias jos nepilnamečiam sūnui užtikrinti gyvenamąjį būstą yra nukrypimas nuo lygių dalių principo.

Aplinkybių, jog priteisus ieškovei ½ buto dalį vaiko teisės būtų pažeistos nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir kitų, CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nurodytų, svarbių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant butą. Kolegijos teisėjai sprendžia, kad apeliantė neįrodė poreikio (CPK 178 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant butą (CK 3.123 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Dėl trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ieškinio pagrįstumo

Ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, G. Š. ir B. Š. ieškinys. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kurią teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-09-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, nutarties 19 punktas). Kolegijos teisėjai sprendžia, kad teisingam teisinių santykių kvalifikavimui būtina detaliai aptarti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas teisinių santykių kvalifikavimu. Ieškovė ir atsakovas santuoka sudarė 2011-02-25. Atsakovas 2011-05-13 su UAB „Pavasaris“ sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K6-11 dėl buto bei požeminės automobilių stovėjimo vietos pirkimo (t. 2, b. l. 33-37). Preliminariosios sutarties 2.6.1 punkte sulygta, jog 8 034,06 Eur avansas bus sumokėtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo preliminariosios sutarties pasirašymo. Iš AB SEB banko mokėjimo pavedimo nustatyta, jog 2011-05-23 G. Š. UAB „Pavasaris“ pervedė 8 034,06 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už A. Š. butą su lodžija pagal sutartį Nr. K6-11“ (t. 2, b. l. 38). Tarp atsakovo ir UAB „Pavasaris“ 2011-05-27 sudaryta Nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 39-52). Šios sutarties 3.2.1 punkte nurodyta, jog 12 569,51 pardavėjas gavo iš pirkėjo sudarant sutartį; 2 896,20 Eur pirkėjas įsipareigoja sumokėti į pardavėjo sąskaitą per 1 darbo dieną po sutarties pasirašymo. Iš AB SEB banko mokėjimo pavedimų nustatyta, jog 2011-05-27 G. Š. UAB „Pavasaris“ pervedė 4 518,07 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už A. Š. butą su lodžija pagal sutartį Nr. K6-11“, o 2011-05-30 pervedė 2 896,20 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už A. Š. butą su lodžija pagal sutartį Nr. K6-11“ (t. 2, b. l. 53–54). Ieškovė ir atsakovas 2011-07-04 su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį, kredito suma – 64 874,88 Eur (t. 2, b. l. 55–64). Nustatyta, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, B. Š. 2011-12-05 atsakovui mokėjimo pavedimo pervedė 579,24 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskola“ (t. 2, b. l. 139).Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Preliminarioji sutartis (t. 2, b. l. 107–111) ir buto pirkimo-pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 113–126) ieškovės nepasirašyta ir nėra kitu būdu išreikšto sutikimo sudaryti minėtas sutartis. Preliminariosios sutarties ir Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar sąlygų ieškovė neginčija ir šia sutartimi įgytą turtą laiko bendrąja jungtine nuosavybe. Sudarydamos preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir buto pirkimo-pardavimo sutartį šalys neturėjo lėšų, kuriomis būtų galėjusios sumokėti pagal sutartis nustatytus įnašus. Tai, kad ieškovė niekada neginčijo minimų sutarčių nuostatų bei naudojosi įgytu turtu, rodo, jog ji žinojo, kad buto įsigijimui yra panaudotos trečiųjų asmenų lėšos. Taip pat ieškovė pasirašė Kredito sutartį su AB DNB bankas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo (t. 2, b. l. 129–138). Kreditavimo sutartis sudaryta 2011-07-04, t. y. po to, kai abu sutuoktiniai pagal 2011-05-27 Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pradavimo sutartį jau buvo įsigiję butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė, žinodama aplinkybę, jog už atsakovą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, G. Š. atlieka mokėjimo pavedimus butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, turėjo galimybę pasidomėti pervedamų pinigų teisine prigimtimi. Preziumuotina, jog ji buvo davusi sutikimą sandorio sudarymui (CK 3.92 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde ieškovė pati neneigia, jog šeima buvo sutarusi pirkti butą ir kreiptis į tėvus, prašydami paremti perkant butą. Teismo posėdžio, vykusio 2017-04-05, metu, ieškovė paaiškino, jog žinojo apie G. Š. pervestas lėšas. Ieškovė ginčija lėšų gavimo iš atsakovo tėvų pagrindą. Laiko, kad tarp šalių sudaryta dovanojimo sutartis, nes lėšų pervedimo metu dėl lėšų grąžinimo nei žodžiu, nei raštu nesitarta. Teigia, jog reikalavimas grąžinti pinigus buvo pareikštas tik teisme, kai paaiškėjo, kad atsakovas nebegrįš į šeimą (garso įrašo takelio 00:23:00–00:24:10). Atsakovas teismui aiškino, jog neturėjo pinigų pradiniam įnašui, todėl paprašė tėvo paskolinti. Laiko, kad tėvas pinigus ne dovanojo, o skolino. Skolintis lėšas nusprendė atsakovas. Apie tai, kad pinigus reikės grąžinti galimai kalbėjo su žmona (garso įrašo takelio 00:47:40 – 00:55:12). Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, G. Š. paaiškino, jog dėl pinigų pervedimo UAB „Pavasaris“ tarėsi tik su atsakovu. Paaiškino, kad jeigu ieškovas su atsakove nesiskirtų, tai pinigų grąžinimo terminą galimai pratęstų iki išėjimo į pensiją. Susitarimas grąžinti pinigus buvo žodinis (garso įrašo takelio 01:03:20–01:07:55). Iš teismui duotų paaiškinimų ir pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog G. Š. dėl pinigų perdavimo su ieškove nebendravo ir savo valios ieškovei, kaip savo sūnaus sutuoktinei, dovanoti lėšas neišreiškė. Dėl pinigų perdavimo tarėsi tik atsakovas, kuris perduotus pinigus laiko paskola. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Esminis dovanojimo sutarties elementas yra šalių valia perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai, t. y. būtina nustatyti ar asmuo tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn; dovanojimo sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Reikalavimais dovanojimo sutarties formai siekiama išvengti sutarties šalių valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo – dovanojimo dalyku esančio turto perdavimo – tarp jos šalių kilus ginčui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).CK 6.469 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, G. Š. bendrą 15 465,71 Eur sumą pervedė trimis pavedimais: 2011-05-23 (8 034,06 Eur), 2011-05-27 (4 518,07 Eur) ir 2011-05-30 (2 896,20 Eur), juose nurodė konkrečią mokėjimo paskirtį. Kadangi pinigai perduoti atskirais mokėjimais, kurių nei vienas neviršija 14 500 Eur, notarinės formos reikalavimas nevertinamas. Nagrinėjamu atveju pinigų perdavimas patvirtinamas rašytiniais įrodymais – banko pavedimais, tačiau šiais dokumentais nepatvirtinama G. Š. valia pinigus padovanoti. Rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, G. Š. valia dovanoti pinigus, esant ginčui tarp šalių, turi būti įrodyta rašytiniais įrodymais, kaip viena iš dovanojimo sutarties sąlygų. Ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kad G. Š. būtų pinigus perdavęs kaip dovaną. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų buvusi sudaryta kokia nors rašytinė sutartis, kuria G. Š. lėšas būtų dovanojęs sutuoktiniams. Iš rašytinių bylos duomenų nenustatyta, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, G. Š. būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškęs valią dovanoti 15 465,71 Eur. Tuo būdu sprendžiama, kad byloje neįrodyta, jog G. Š. su I. Š. ir A. Š. sudarė dovanojimo sutartį.Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog sutuoktiniai nebūtų ėmę G. Š. pinigų, jei būtų žinoję, kad šie pinigai paskolinami, nes negalėtų vienu metu grąžinti dviejų paskolų – bankui ir G. Š.. Šis argumentas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi skolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas konkrečia data, pats G. Š. šį terminą apibrėžė, kaip laiką, kai jis išeitų į pensiją. Pinigai skolinti artimų giminių, todėl dėl grąžinimo gali būti sudaromi ne tik finansiškai naudingi susitarimai, tačiau atsižvelgiama ir įvairias asmenines situacijas. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė pakeisti teismo sprendimą ir atmesti abiejų trečiųjų asmenų reikalavimus, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų bei argumentų, susijusių su trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, B. Š. ieškinio reikalavimais. Dėl šios priežasties dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, B. Š. ieškinio reikalavimo plačiau nepasisakoma.

Kolegijos teisėjai, išanalizavę faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, susijusius su trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, G. Š. trečiajam asmeniui UAB „Pavasaris“ pervestomis 15 465,71 Eur lėšomis sprendžia (CPK 185 straipsnis), jog šios lėšos nebuvo dovanotos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, G. Š. reikalavimas priteisti 15 465,71 Eur solidariai iš abiejų sutuoktinių pagrįstas. Apeliacinio skundo motyvais apylinkės teismo sprendimo šioje dalyje teisinio pagrindo nėra.

Dėl atsakovo nurodytų argumentų bei prašymo

Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad apylinkės teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą, t. y. skundžiamojo sprendimo rezoliucinėje dalyje du kartus pakartojo tą patį tekstą, prašė ištaisyti šį rašymo apsirikimą. Kolegijos teisėjai pažymi, kad CPK 276 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškinęs, jog rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas gali ištaisyti tik tą sprendimą priėmęs teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-767/2008). Atsižvelgiant į tai, jog šalys turi teisę nutartį, kuria ištaisomi rašymo apsirikimai apskųsti (CPK 276 straipsnio 4 dalis), o šį klausimą išsprendus apeliacinės instancijos teisme šalys prarastų apeliacijos teisę, prašymas ištaisyti rašymo apsirikimus, esančius skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, perduodamas išspręsti apylinkės teismui. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad apylinkės teismas sprendimu nenustatė buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos. Pasisakant dėl šių atsakovo argumentų pastebėtina, jog skundžiamo sprendimo priėmimo dieną galiojusios CPK 385 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, jog teismas, nutraukdamas santuoką ir dalindamas sutuoktinių nekilnojamąjį turtą, turi nustatyti ir padalinto nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką. Nei ieškovė, nei atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo padalijus butą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatyti ir naudojimosi juo tvarką, taip pat neteikė jokių su buto naudojimosi tvarkos nustatymu susijusių dokumentų (pvz., naudojimosi butu tvarkos planus). Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti tokių reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsni). Kolegijos teisėjai atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas išaiškinęs, jog nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011). Tai reiškia, kad buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o nesusitarę dėl tokio objekto naudojimosi tvarkos, turi teisę reikalauti tokį ginčą išspręsti kitoje byloje.Atsakovas nurodė, jog apylinkės teismas nepasisakė dėl jo priešieškinio reikalavimo priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra išmokant ieškovei kompensaciją. Su tokiais teiginiais nesutiktina. Apylinkės teismas pasisakė dėl šio atsakovo reikalavimo nurodydamas, kad teismas šalių reikalavimų padalinti santuokoje įgytą turtą konkrečiu būdu nėra griežtai saistomas. Apylinkės teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad šalys nepateikė duomenų apie tai, kad butas negali būti padalintas natūra. Taigi, viena vertus, atsakovo priešieškinio reikalavimas priteisti butą natūrą išmokant ieškovei kompensaciją buvo išspręstas. Kita vertus, atsakovas neteikė apeliacinio skundo, todėl plačiau dėl šių argumentų kolegijos teisėjai nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teismo proceso metu, paskirstymo pakeitus apylinkės teismo sprendimą

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė apylinkės teisme už reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą žyminio mokesčio nemokėjo CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. 3, b. l. 34). Apylinkės teisme reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo buvo atmestas, todėl žyminis mokestis valstybės naudai nei iš ieškovės, nei iš atsakovo nebuvo priteistas (CPK 96 straipsnio 1 ir 2 dalys). Iš atsakovo į valstybės pajamas papildomai turi būti priteistas žyminis mokestis už reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, padidinant priteistą žyminį mokestį iki 109,62 Eur. Apylinkės teismas nustatė, jog ieškovė išlaidų, patirtų advokato pagalbai, pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl jos nebuvo priteistos. Išlaikymo įsiskolinimo suma lyginant su nekilnojamojo turto kaina nėra reikšminga, todėl apeliacinės instancijos teismas išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, neperskirsto.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu

Ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė 2017-05-18 pateikė dokumentus apie patirtas 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 496,49 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį įrodymą. Tai reiškia, kad ieškovė apeliacinio proceso metu iš viso patyrė 996,49 Eur išlaidų. Apeliaciniu skundu ieškovė reiškė tris savarankiškus turtinius reikalavimus. Du reikalavimai atmesti (dėl nukrypimo nuo lygių sutuoktinių dalių principo bei trečiųjų asmenų ieškinio atmetimo). Reikalavimas priteisti 1 772,82 Eur išlaikymo įsiskolinimo patenkintas iš dalies priteisiant 1 743,34 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Visi pareikšti reikalavimai turtiniai, patenkinimo procentas – 7 proc. skaičiuojant nuo ginčijamos 23 839,01 Eur sumos. Paskirsčius išlaidas pagal proporciją ieškovei priteistina 70 Eur. Ieškovė nurodė, jog už reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą žyminio mokesčio nemokėjo, todėl žyminis mokestis šioje dalyje priteisiamas iš atsakovo į valstybės pajamas. Atsakovas teismui pateikė 150 Eur išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 4, b. l. 136–137). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys (šiuo atveju – apeliacinis skundas) patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio (šiuo atveju – apeliacinio skundo) reikalavimų daliai. Tai reiškia, kad iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 139,50 Eur (93 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovės I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą iš dalies.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas ieškovės I. Š. reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą ir iš atsakovo A. Š. nepilnamečiam vaikui R. Š. 1 743,34 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 34 ct) išlaikymo įsiskolinimą.

Padidinti iš atsakovo A. Š. į valstybės pajamas priteistą žyminį mokestį iki 109,62 Eur (šimtas devyni eurai ir 62 ct).

Likusioje dalyje Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. Š. ieškovės I. Š. naudai 70 Eur (septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už procesą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės I. Š. atsakovo A. Š. naudai 139,50 Eur (šimtą trisdešimt devynis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų už procesą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. Š. valstybės naudai 39,22 Eur (trisdešimt devynis eurus ir 22 ct) žyminio mokesčio už procesą apeliacinės instancijos teisme.