- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- 2-509-330/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00401-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Suinteresuotas asmuo
- L. J., A. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ ir suinteresuotų asmenų L. J. bei A. J. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto byloje (Nr. B2-974-856/2017),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. kovo 16 d., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Saugila“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „OPEK“. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. birželio 8 d. nutartimis patvirtintas atsakovės kreditorių reikalavimų sąrašas. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Saugila“, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama UAB „Saugila“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Saugila“ veiklą vykdė iki 2014 metų pabaigos, kol valdė viešbutį, kuris buvo perleistas UAB „Autma“ ir kuriame dabar veiklą vykdo UAB „Grafaitė“, į UAB „Grafaitė“ perėjo dirbti dalis buvusių UAB „Saugila“ darbuotojų. Šios aplinkybės rodo, kad UAB „Saugila“ vykdyta veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, o tai atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus tyčinio bankroto prezumpcijos atvejus. Po bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratorei nebuvo perduotas nei įmonės turtas, nei dokumentai. Pareiškėjos teigimu, UAB „Saugila“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, tačiau suinteresuotų asmenų, kurie vadovavo įmonei, tyčiniai veiksmai, t. y. suinteresuoti asmenys, sąmoningai blogai valdydami įmonę, nuslėpdami įmonės turtą, nutraukdami įmonės vykdytą veiklą ir perkeldami ją į kitą įmonę, nulėmė UAB „Saugila“ bankrotą. BUAB „Saugila“ kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus teigimu, bankroto administratorės nurodyti faktai yra svarbūs ir sudarantys pakankamą pagrindą tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.BUAB „Saugila“ kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Suinteresuotų asmenų L. J. ir A. J. atsiliepimus į pareiškimą buvo atsisakyta priimti dėl termino jiems paduoti praleidimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti UAB „Saugila“ bankrotą tyčiniu.Dėl UAB „Saugila“ turto perkėlimo į kitą įmonę teismas pažymėjo, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis turtas, kuriame UAB „Saugila“ vykdė veiklą ir kuris buvo perleistas UAB „Autma“, nuosavybės teise priklausė buvusiai UAB „Saugila“ akcininkei UAB „Laimoza“, tačiau niekada nepriklausė UAB „Saugila“, kuri nėra turėjusi nekilnojamojo turto, dėl to iš šio turto pardavimo gautos pajamos pagrįstai buvo skirtos UAB „Laimoza“ įsipareigojimams vykdyti, o ne atsiskaityti su UAB „Saugila“ kreditoriais. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai paneigia bankroto administratorės argumentą, kad UAB „Saugila“ priklausiusių ir bankroto administratorei neperduotų transporto priemonių vertė galėjo sudaryti 51 000 Eur, nes UAB „Saugila“ vardu 2007 m. lapkričio 29 d. buvo įregistruota vienintelė transporto priemonė, kuri 2014 m. vasario 28 d. buvo išregistruota. 2014 m. gruodžio 18 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad UAB „Saugila“ pardavė UAB „Autma“ ilgalaikį kilnojamąjį turtą (įrangą) už 1 752,20 Eur, tačiau tokios vertės turto realizavimas įtakos UAB „Saugila“ mokumui negalėjo turėti, o įrodymų apie kitą UAB „Saugila“ turėtą turtą nepateikta. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad UAB „Saugila“ turtas buvo perkeltas į kitą įmonę. Be to, teismas nurodė, jog UAB „Grafaitė“, į kurią, pareiškėjos teigimu, buvo perkeltas turtas, įsteigta tik 2015 m. sausio 1 d. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad į kitą įmonę buvo perkelta UAB „Saugila“ vykdyta veikla, nes pareiškėja, nurodydama šias aplinkybes, turėjo jas pagrįsti objektyviais įrodymais, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Teismo vertinimu, nesant jokių duomenų apie UAB „Saugila“ sutarčių, klientų ar reikalavimo teisių perėmimą, nėra pagrindo išvadai apie UAB „Saugila“ veiklos perkėlimą į kitą įmonę. Nors teismas nustatė, kad 16 iš 22 buvusių UAB „Saugila“ darbuotojų vienu metu, t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d., perėjo dirbti į UAB „Grafaitė“, tačiau konstatavo, jog vien darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę nėra pakankamas pagrindas preziumuoti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga taikyti šią prezumpciją – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, tačiau tokių įrodymų nepateikta. Teismas nurodė, kad tai, jog UAB „Grafaitė“ steigėja, vienintelė akcininkė ir direktorė yra I. J., o nei L. J., nei A. J. nėra šios įmonės steigėjai, akcininkai ar vadovaujantys darbuotojai, taip pat paneigia pareiškėjos argumentą apie UAB „Saugila“ veiklos perkėlimą į kitą įmonę.UAB „Saugila“ dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratorei aspektu teismas akcentavo, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. birželio 8 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, už šios pareigos nevykdymą buvusiam įmonės vadovui L. J. skyrė 289 Eur baudą, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdyje L. J. sutiko turimus įmonės dokumentus perduoti bankroto administratorei, ir kad 2017 m. gruodžio 20 d. pranešimu L. J. informavo bankroto administratorę, jog ji įmonės dokumentus gali perimti pranešime nurodytu adresu jai patogiu laiku, iš anksto informavusi L. J.. Teismo vertinimu, dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti L. J. tyčinius veiksmus neperduodant bankroto administratorei įmonės dokumentų, o vien dėl to, kad buvęs įmonės vadovas laiku neperdavė įmonės dokumentų, nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Saugila“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Teismas nurodė, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratorei faktas pats savaime nėra pakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.Nors pareiškėja pareiškime nurodė, kad įmonės vadovas sąmoningai blogai valdė įmonę, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų ji nepateikė ir šių aplinkybių neįrodinėjo. Teismas sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą UAB „Saugila“ valdymą, bendrovės turto nuslėpimą, UAB „Saugila“ turto ir veiklos perkėlimą į kitą įmonę, apgaulingą ar netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai reiškia, kad nėra pateikta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą išvadai, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, t. y. jog UAB „Saugila“ prie bankroto buvo privesta tyčia.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuoti asmenys L. J. ir A. J. atskiruosiuose skunduose prašo pakeisti skundžiamą teismo nutartį bei priimti jų 2017 m. gruodžio 20 d. atsiliepimus į pareiškėjos BUAB „Saugila“ pareiškimą. Atskirieji skundai grindžiami tuo, kad nors teismo nutartis iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, tačiau teismo sprendimas atsisakyti priimti suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškėjos pareiškimą nėra teisėtas ir racionalus, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio nuostatoms, nes: 1) atsiliepimai buvo paduoti nepraleidus nustatyto 14 dienų termino; 2) nustatęs, kad terminas buvo praleistas, teismas galėjo savo iniciatyva atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą; 3) buvo nustatytas akivaizdžiai per trumpas 14 dienų terminas atsiliepimams pateikti, nors buvo galimybė nustatyti ilgesnį terminą; 4) teismas turi ir išaiškino teisę, o ne pareigą nepriimti pavėluotai pateiktų atsiliepimų; 5) vien pavėlavimas pateikti procesinius dokumentus nėra pagrindas atsisakyti juos priimti, jeigu jų priėmimas neužvilkina sprendimo priėmimo; 6) atsisakymas priimti atsiliepimus yra prieštaringas, nes teismas rėmėsi L. J. atsiliepime nurodytais argumentais ir šio atsiliepimo priedu, taip pripažindamas atsiliepimų svarbą ir paneigdamas proceso vilkinimo galimybę.Pareiškėja BUAB „Saugila“ atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti UAB „Saugila“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino byloje esančių aplinkybių visumos, neteisingai vertino rašytinius įrodymus ir neatskleidė bylos esmės.Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Saugila“ veiklą vykdė iki 2014 metų pabaigos, o po to jos vykdytą veiklą perėmė ir tose pačiose patalpose toliau vykdo UAB „Grafaitė“. Tai, kad UAB „Grafaitė“ įsteigta 2015 m. sausio 1 d., ir tai, kad turtas perleistas ne tiesiogiai UAB „Grafaitė“, o šios įmonės akcininkei UAB „Autma“, neturi reikšmės veiklos perkėlimo faktui pripažinti. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad UAB „Saugila“ priklausęs turtas bei darbuotojai buvo perkelti į naują įmonę, kuri užsiima ta pačia veikla, kokią vykdė UAB „Saugila“. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, teismas, atlikdamas UAB „Saugila“ priklausančio turto, veiklos ir darbuotojų perkėlimo į UAB „Autma“ ir į UAB „Grafaitė“ vertinimą, turėjo nustatyti, kokia buvo UAB „Saugila“ priklausančio turto vertė, ar jis perleistas už rinkos kainą ir ar jo perleidimo sandoris bendrovei nebuvo nuostolingas, tačiau to nepadarė. Teismo išvada, kad 1 752,20 Eur vertės turto realizavimas įtakos UAB „Saugila“ mokumui negalėjo turėti, yra nepagrįsta, nes padaryta neatlikus išsamaus egzistuojančių finansinės atskaitomybės dokumentų įvertinimo. Iš pareiškėjos finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2013 metų pabaigoje įmonės turtą sudarė 303 536 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 35 895 Eur vertės trumpalaikis turtas. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 18 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu UAB „Autma“ perleido bendrovei priklausiusį ilgalaikį turtą už 1 752,20 Eur, nors įvertinus nusidėvėjimą, šio turto vertė tuo metu sudarė 10 929 Eur, t. y. turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą. Tokio sandorio sudarymas įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir prisidėjo prie jos nemokumo padidėjimo. Teismas taip pat nevertino ir neanalizavo, kur dingo ir dėl kokių priežasčių bei aplinkybių bankroto administratorei nebuvo perduotas kitas UAB „Saugila“ priklausęs turtas, nurodytas UAB „Saugila“ 2013 metų balanse.Teismo atliktas faktinių aplinkybių, susijusių su dokumentų bei turto neperdavimu bankroto administratorei, vertinimas negali būti pripažįstamas pagrįstu, nes sukuria precedentą, pagal kurį pareigos perduoti dokumentus bei turtą nevykdymas yra pateisinamas vien buvusio vadovo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie ketinimą ją (pareigą) įvykdyti. Šiuo atveju nurodyta prievolė nėra vykdoma jau daugiau nei 10 mėnesių ir Šiaulių apygardos teismas, 2017 m. birželio 8 d. nutartimi skirdamas už tai L. J. baudą, pažymėjo, kad L. J. žino apie prievolę, žadėjo ją įvykdyti, tačiau atsisakė tai padaryti. Teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi išimtinai prievolės nevykdančio L. J. teiginiais, o ne minėtais konstatuotais prejudiciniais faktais. Be to, teismas vadovavosi neįsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-869-357/2017 užfiksuotais suinteresuoto asmens teiginiais.Suinteresuotas asmuo L. J. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėja neįrodė savo pozicijos, kad UAB „Saugila“ bankrotas buvo tyčinis, pagrįstumo. Dokumentų neperdavimo faktas pats savaime nereiškia tyčinio bankroto. Bankroto administratorė sąmoningai vengia perimti UAB „Saugila“ buhalterinės apskaitos dokumentus, atsisako atvykti į Šiaulius jų pasiimti, kad galėtų piktnaudžiauti dokumentų ir turto neperdavimo faktu, o L. J. tyčia neperduoti dokumentų nėra nustatyta. Pareiškėjos akcininkei UAB „Laimoza“ nusprendus pareiškėjos veiklai naudotą nekilnojamąjį turtą parduoti UAB „Autma“, pareiškėja buvo priversta nutraukti veiklą, tačiau tai nėra tapatu situacijai, kai įmonės turtas ir veikla yra perkeliami į kitą juridinį asmenį. Pareiškėjos veikla buvo ne perkelta į kitą įmonę, o dėl objektyvių priežasčių nutraukta. Pareiškėja jokio turto, kurį būtų galėjusi perkelti į kitą įmonę, neturėjo, o 2014 m. gruodžio 18 d. buvo parduotas turėtas nusidėvėjęs menkavertis trumpalaikis turtas. Tai, kad dalis buvusių UAB „Saugila“ darbuotojų perėjo dirbti į naują įmonę, nėra tyčinio bankroto įrodymas, o yra natūrali nutrūkusios UAB „Saugila“ komercinės veiklos pasekmė, nes naujai įmonei, kuri pradėjo vykdyti veiklą tose patalpose ir kuri nėra niekaip susijusi su L. J., reikėjo naujų darbuotojų viešbučio paslaugų teikimo srityje. Nors UAB „Saugila“ veiklą vykdė iki 2015 metų pradžios, pareiškėja akcentuoja finansinės atskaitomybės už 2013 metus dokumentus, kurie nepatvirtina tyčinio bankroto fakto. Tai reiškia, kad prieš vienerius metus buvę turto rodikliai neabejotinai pakito ir negali būti pripažįstami patikimais vertinant įmonės finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo momentu. 2014 m. gruodžio 18 d. sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ turėjo daug mažiau turto, nei jo buvo nurodyta 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentuose, kadangi dalis nuolat naudoto turto 2014 metais buvo nurašyta dėl nusidėvėjimo, sugedimo. Pareiškėja net nebandė įrodinėti, kokia galėjo būti 2014 m. gruodžio 18 d. parduoto turto tikroji rinkos vertė tuo metu, t. y. pareiškėja neįrodinėjo ginčijamo sandorio neteisėtumo ar nenaudingumo. Šio sandorio teisėtumas jau buvo civilinės bylos Nr. e2-869-357/2017 tyrimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti suinteresuotų asmenų L. J. ir A. J. atsiliepimus į pareiškimą bei atmestas pareiškėjos BUAB „Saugila“ bankroto administratorės prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – UAB „Saugila“ aiškinamąjį raštą prie 2013 metų finansinės atskaitomybės, be to, 2018 m. vasario 9 d. pateikė prašymą pridėti papildomus rašytinius įrodymus: 2017 m. gruodžio 23 d. pakartotinį reikalavimą dėl turto ir dokumentų perdavimo bei išrašą apie pašto siuntos įteikimą, D. L. adresuotą 2018 m. sausio 17 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, 2018 m. sausio 29 d. D. L. raštą, UAB „Saugila“ 2014 metų bandomąjį balansą, UAB „Saugila“ balanso straipsnių vertikaliąją analizę, pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnių horizontaliąją analizę, pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnių vertikaliąją analizę, apyvartumų rodiklių skaičiavimo suvestinę pelno mokesčio priskaičiavimą, grynojo pelno diagramą ir 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SAU 16598.Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismui pareiškėjos pateiktas UAB „Saugila“ aiškinamasis raštas prie 2013 metų finansinės atskaitomybės yra susijęs su pirmosios instancijos teismui pateiktais UAB „Saugila“ 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, ir į tai, kad šiame naujai pateiktame dokumente esančia informacija pareiškėja grindžia atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas priima šį įrodymą ir jį vertina kartu su kita bylos medžiaga (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepriima pareiškėjos 2018 m. vasario 9 d. pateiktų įrodymų, nes: 1) 2017 m. gruodžio 23 d. pakartotinis reikalavimas su pašto siuntos įteikimą patvirtinančiu išrašu ir pelno mokesčio priskaičiavimas negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių, turinčių reikšmės bylos išsprendimui; 2) jeigu bankroto administratorė manė, kad D. L. gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su sprendžiamu klausimu, bankroto administratorė turėjo prašyti apklausti ją teisme kaip liudytoją, o ne pateikti jos atsakymus į bankroto administratorės raštu užduotus klausimus, kas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų (CPK 177 ir 189 straipsniai); 3) 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SAU 16598 yra perteklinis įrodymas, nes byloje yra sąskaitoje nurodyto nekilnojamojo turto 2017 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis, o ginčas dėl šio sandorio aplinkybių nėra kilęs; 4) UAB „Saugila“ balanso straipsnių vertikalioji analizė, pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnių horizontalioji analizė, pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnių vertikalioji analizė, apyvartumų rodiklių skaičiavimo suvestinė ir grynojo pelno diagrama yra susiję su 2005–2012 metais, tačiau tyčinis bankrotas nėra siejamas su šiuo laikotarpiu atliktais veiksmais; 5) UAB „Saugila“ 2014 metų bandomasis balansas neatitinka teisės aktuose įmonės balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, keliamų reikalavimų. Pareiškėja BUAB „Saugila“ bankroto administratorė prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu grindė tuo, kad jos vadovai blogai valdė įmonę, kad įmonės vykdyta veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę ir kad bankroto administratorei nebuvo perduotas nei įmonės turtas, nei dokumentai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės nurodytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, jog UAB „Saugila“ bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, todėl atmetė prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, pateikė atskirąjį skundą. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, nustatęs ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytus požymius, gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Pavyzdžiui, kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).Pareiškėja, teigdama, kad teismas turėjo nustatyti, kokia buvo UAB „Saugila“ priklausančio turto vertė, ar jis perleistas už rinkos kainą ir ar jo perleidimo sandoris bendrovei nebuvo nuostolingas, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui, nors ir šios kategorijos bylose taipogi galioja bei negali būti paneigiamas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Atmestini pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad teismas neįvertino byloje esančių aplinkybių visumos, neteisingai vertino rašytinius įrodymus ir esą neatskleidė bylos esmės. Iš apskųstos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl pareiškėjos nurodytų požymių, kuriais ši grindė UAB „Saugila“ bankroto pripažinimą tyčiniu, įvertino su tuo susijusius įrodymus. Apeliacinis teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo motyvus, bankroto administratorės atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pakankamai duomenų, jog UAB „Saugila“ prie bankroto buvo privesta tyčia. Vien aplinkybė, kad UAB „Grafaitė“ savo veiklą vykdo tose pačiose patalpose, kuriose iki 2014 m. pabaigos veiklą vykdė UAB „Saugila“, nėra pakankama konstatuoti veiklos perkėlimą. Pareiškėja neįrodinėjo, kad UAB „Saugila“ ir UAB „Grafaitė“ yra susijusios įmonės. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Grafaitė“ steigėja, vienintelė akcininkė ir direktorė yra I. J., o nei L. J., nei A. J. nėra šios įmonės steigėjai, akcininkai ar vadovaujantys darbuotojai. Tai, kad tam tikrai veiklai pritaikytose patalpose (šiuo atveju – viešbutyje) po to, kai viena įmonė baigia jose vykdyti veiklą, analogišką veiklą pradeda vykdyti kita įmonė, nėra neįprasta praktika ir šis faktas pats savaime nepatvirtina veiklos perkėlimo iš vienos įmonės į kitą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dalis buvusių UAB „Saugila“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Grafaitė“, pagrįstai konstatavo, jog vien darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę nėra pakankamas pagrindas preziumuoti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė turėjo būti perėmusi ir prieš tai veikusios įmonės nebaigtas vykdyti sutartis bei (arba) reikalavimo teises, o tokių įrodymų byloje nėra. Nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (žr. pvz., 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1502-241/2017).Turto (ne)perkėlimo aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos valdytas nekilnojamasis turtas jai nuosavybės teise nepriklausė, jį pardavė buvusi to nekilnojamojo turto savininkė, o UAB „Saugila“ už 1 752,20 Eur pardavė UAB „Autma“ ilgalaikį kilnojamąjį turtą (įrangą). Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios vertės turto realizavimas negalėjo turėti įtakos UAB „Saugila“ mokumui, atskirajame skunde, remdamasi pareiškėjos finansinės atskaitomybės už 2013 metus dokumentais, įrodinėja, jog turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą, t. y. jog tokio sandorio sudarymas įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir prisidėjo prie jos nemokumo padidėjimo. Pareiškėjos finansinės atskaitomybės už 2013 metus dokumentai neįrodo turto pardavimo metu (2014 m. gruodžio 18 d.) buvusios tikrosios parduoto turto rinkos vertės, o objektyvių parduoto turto kitokią tikrąją rinkos kainą pagrindžiančių duomenų pareiškėja nepateikė. Dėl šios priežasties nėra prielaidų pripažinti pagrįstais deklaratyvių pareiškėjos argumentų apie neproporcingai mažą 2014 m. gruodžio 18 d. sandorio kainą. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.Nėra pagrindo abejoti, kad buvęs UAB „Saugila“ vadovas laiku neįvykdė įstatyme jam nustatytos pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartimi už šios pareigos nevykdymą buvusiam įmonės vadovui L. J. paskirta 289 Eur bauda. Tačiau vien dokumentų ir turto bankroto administratorei neperdavimo faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų žalą įmonės kreditoriams, siekį nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Pareigos perduoti dokumentus ir turtą nustatytu terminu pažeidimas buvo įvertintas taikant buvusiam įmonės vadovui įstatyme nustatytą sankciją, tačiau, kaip teisingai apskųstoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nekonstatavo priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl neturėjo pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Dėl suinteresuotų asmenų atskirųjų skundų, kuriais ginčijamas atsisakymas priimti jų atsiliepimus į pareiškėjos pareiškimą, apeliacinis teismas pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokį procesinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, turėjo išdėstyti rezoliucinėje nutarties dalyje (CPK 142 straipsnio 5 dalis, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas, 290 straipsnio 2 dalis), tačiau to nepadarė. Nepriklausomai nuo to, šis pirmosios instancijos teismo nutarties trūkumas nėra esminis, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties tekste aiškiai nurodė, kaip išsprendė suinteresuotų asmenų atsiliepimų į pareiškimą priėmimo klausimą, ir pateikė atsisakymo juos priimti motyvus, todėl tokio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti patikrintas apeliacine tvarka.Nepripažintini pagrįstais suinteresuotų asmenų atskirųjų skundų argumentai, kad jų atsiliepimai į pareiškimą buvo paduoti nepraleidus nustatyto 14 dienų termino. Byloje esantys įrodymai (1 t., b. l. 109, 111) patvirtina, o ir patys suinteresuoti asmenys atskiruosiuose skunduose pripažįsta, kad A. J. adresuotas pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 28 d., o L. J. adresuotas pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo – 2017 m. gruodžio 2 d., todėl A. J. atsiliepimas galėjo būti pateiktas iki 2017 m. gruodžio 12 d., o L. J. atsiliepimas – iki 2017 m. gruodžio 18 d. (CPK 74 straipsnio 5 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu atsiliepimai 2017 m. gruodžio 20 d. buvo pateikti praleidus nustatytą terminą. Suinteresuoti asmenys atnaujinti praleisto termino neprašė, termino praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė, pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo jį atnaujinti savo iniciatyva. Nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimams pateikti atitinka CPK 142 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jeigu suinteresuoti asmenys manė, kad šis terminas yra per trumpas, galėjo prašyti teismo jį pratęsti (CPK 77 straipsnis, 142 straipsnio 1 dalis), tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti praleidus nustatytą terminą paduotus suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškimą prieštarauja CPK įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, nes pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui; procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nepriimti suinteresuotų asmenų atsiliepimų į pareiškimą ir juos grąžinti pateikusiems asmenims, nepagrįstai skundžiamoje nutartyje analizavo L. J. atsiliepimo į pareiškimą priedą – bankroto administratorei 2017 m. gruodžio 20 d. išsiųstą pranešimą dėl BUAB „Saugila“ dokumentų atsiėmimo, tačiau šis pažeidimas neturėjo lemiamos įtakos išsprendžiant klausimą dėl UAB „Saugila“ bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu.Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė suinteresuotų asmenų atsiliepimų į pareiškimą ir atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti UAB „Saugila“ bankrotą tyčiniu. Atskirųjų skundų argumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl keisti ar naikinti apskųstą nutartį remiantis tais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.